Dviem ratais aplink Pietų Ameriką: du Peru veidai (II dalis)

Autorius: Eglė Gerulaitytė , 2016, Kovo 16d.

Peru visi keliai veda į Maču Pikču: nori nenori, anksčiau ar vėliau kiekvienas gringo nuo brangiomis fotokameromis apsikarsčiusių „atostoginių“ turistų iki „hardkorinių backpackerių“ ir dviratininkų galiausiai atsiduria Kuske, kažkada – klestinčioje inkų sostinėje, šiandien – Peru turizmo bamboje. Kad ir kaip mėgčiau turistų nenumintus užkampius, netrukus į Kuską įvairavau ir aš, vargais negalais įveikusi nemažą Andų atkarpą.

 

Nepratusiems prie aukščio čia visų pirma apsisuka galvos: Kuskas įsikūręs virš trejeto kilometrų aukštyje, tad net patys perujiečiai čia iš rankų nepaleidžia kokos lapų arbatos puodelių. Pirmą savaitę Kuskas svaigina tiek aukščiu, tiek turistų knibždėlynu: visa centrą ir senamiestį čia okupavusios suvenyrų ir alpakos bei lamos vilnos dirbinių parduotuvėlės, vietinės kelionių agentūros, dviračių ir stovyklavimo įrangos nuomos taškai, kavinės, restoranai, naktiniai klubai, o gatvėje sunku praeiti pro vietinius menininkus, batų valytojus, kokos, marihuanos ir kokaino prekeivius (narkotikais Kuske prekiaujama beveik visiškai atvirai), Ayahuasca ceremonijas siūlančius šamanus, dvasinius gidus ir užkandžių pardavėjus. Kuske šnekama daugybe skirtingų kalbų, o šurmulys gatvėse netyla nuolat; nudžiugino tik tai, kad, nepaisant milžiniško turistinio burbulo, Kusko centre vis dar įmanoma išsinuomoti hostelio kambarį vos už keturiasdešimt – penkiasdešimt solų (apie 10 eurų).

 

Kuskas, be abejo, vilioja ir savo architektūra – tikrai verta pasigrožėti Kusko katedra ir Plaza de Armas bei aplankyti senuosius Sacsahuayman griuvėsius. Bet didžiausia Kusko įžymybė, be abejo, yra netoliese džiunglėse pasislėpęs Maču Pikču, į kurį susiruošiu ir aš. Pigiausias būdas pasiekti Maču Pikču – ne įžymusis Kusko traukinys, o pigus vietinių naudojamas collectivo autobusiukas iki Santa Teresa kaimelio, nuo kurio toliau teks palei geležinkelio bėgius kulniuoti pėsčiomis. Aš iki Santa Teresos svaiginančiu neasfaltuotu keliuku kratausi motociklu, kurį palieku pas vietinius geležinkeliečius, ir toliau apie šešetą kilometrų einu pėsčiomis. Beje, norint aplankyti Maču Pikču, visai nebūtina apsistoti triukšmingame ir prigrūstame Aguas Calientes: likus dviems kilometrams iki šio miestelio, palei geležinkelio bėgius įsikūręs mažutis Los Jardines de Mandor hosteliukas ir kempingas. Čia ir apsistoju: kadangi visi taiko į Aguas Calientes, čia beveik nebūna žmonių, todėl galima iki soties mėgautis Mandor botanikos sodais, Vilakonta upės ūžimu ir fantastiškais mama Angelica pusryčiais vos už kelis solus.

 

Į patį Maču Pikču pėsčiuoti patingiu, tad Aguas Calientes nusiperku bilietą ir šoku į autobusą, kuris per keturiasdešimt minučių kalno serpantinais pristato į paslaptingąjį inkų miestą. Šiaip ne taip prasibrovus pro savo paslaugas siūlančių gidų minią, pagaliau įžengiu į Maču Pikču, prarastąją inkų legendą. Nepaisant minios turistų ir turint daug laiko, čia iš tiesų galima pajusti šį tą nepaprasto: nuo Maču Pikču atsiveria nepakartojamas vaizdas į Villaconta slėnį, todėl saulėlydžiai ir saulėtekiai čia turėtų būti kažkas ypatingo. Nusprendžiu, kad įspūdinga Maču Pikču architektūra ir dramatiški kalnų vaizdai tikrai verti piligrimystės motociklu ir pėsčiomis.

 

Dar kiek patinginiavusi Los Jardines de Mandor kempinge, susiruošiu atgal į Kuską, bet prireikia dar geros savaitės, kol grįžtu: pasiekus Ollantaytambo jaučiuosi vis blogiau ir blogiau, kol mano temperatūra pasiekia keturiasdešimt laipsnių ir hostelio savininkė iškviečia gydytoją. Pasirodo, sugebėjau pasigauti dengue fever, mat nebuvau nuo jos pasiskiepijusi. Gaunu arklišką antibiotikų dozę ir, prasikankinusi Ollantaytambo aštuonetą dienų, pagaliau grįžtu į Kuską.

 

Šįkart kartu su pakeliui sutiktu vokiečiu baikeriu nusprendžiam patraukti į Puerto Maldonado, džiunglių miestelį palei Rio Madre de Dios upę. Džiunglės – dar netyrinėta Peru dalis, todėl ilgai nelaukę sukam link Puerto. Tiesa, likus vos šimtui kilometrų Mazuko gyvenvietėje mus stabdo policija ir kalbina atsisakyti kelionės: paaiškėja, kad Puerto Maldonado šiuo metu vyksta aukso kasyklų darbininkų streikas. Truputį sunerimstam, pamatę virtines karinių automoblių ir riaušių policijos, bet nusprendžiam, kad rizikuoti verta, ir keliaujam toliau.

 

Puerto Maldonado mus pasitinka chaosu: gatvėse mėtosi stiklų ir plytų duženos, pastatai nuteplioti streikuotojų grafičiais „Puerto no se vende“ („Puerto neparsiduos“), dauguma restoranų ir parduotuvėlių uždarytos, visur knibžda policijos ir kareivių. Tačiau mes ir toliau nekreipiam dėmesio – turizmo verslas tebeklesti, tad susimokam už trijų dienų ekskursiją į Lago Sandoval ir traukiam į džiungles.

 

Lago Sandoval – tai ežeras šalia Rio Madre de Dios, kuriame iki soties prisižiūrim į kaimanus ir milžiniškas ūdras, žvejojam piranijas, leidžiamės į naktinius žygius stebėti tarantulų, gyvačių ir papūgų ir nakvojam hamakuose nendrių ir bambukų lūšnelėse. Iki valios prisispoksoję į beždžiones ir fantasmagorišką džiunglių augmeniją, nediduke motorine valtimi traukiam atgal į Puerto Maldonado, kur mūsų laukia ne itin džiugus siurprizas.

Paaiškėja, jog per tą trejetą dienų streikas įsisiūbavo, vienintelis kelias atgal į Kuską užblokuotas, o policija nepataria kišti nosies toliau nuo Plaza de Armas, mat aukso kasėjai nusiteikę rimtai. Puerto Maldonado ištuštėja, veikia vos pora parduotuvėlių, kur galim nusipirkti maisto; kiti mūsų hostelio svečiai panikuoja, nes nebeįmanoma patekti net į nedidutį Puerto Maldonado oro uostą, autobusai nebevažiuoja – liekame atkirsti. Kai po poros dienų, nepaisydami policijos įspėjimų, bandome išvažiuoti, jau užmiestyje mus pasitinka barikados ir ant kelio degančių padangų liepsnos, tad paskliaudę auseles grįžtame atgal ir slepiamės hostelio hamakuose.

 

Iš Puerto Maldonado blokados mus galiausiai išgelbėjo…Velykos: perujiečiai be galo religingi, tad Velykų dieną streikuoti niekam nešovė į galvą. Pasinaudoję proga jau paryčiais susimetėme mantą ant motociklų ir sprukom atgal į Kuską.

 

Man turistinės pramogos jau gerokai lindo per gerklę, todėl pasukau atgal prie Ramiojo vandenyno, kirtau Abancay regioną ir pakrante patraukiau link Pisco, o iš ten – atgal į krašto gilumą Huancayo, mat be galo magėjo pervažiuoti Canon del Pato kanjonu – smėlėtų kalnų keliuku, kertančiu virš penkiasdešimties uoloje iškirstų tunelių.

 

Po Canon del Pato sekė trumpas poilsis Limos Miraflores rajone, o tuomet – toliau pakrante iki Huanchaco, banglentininkų rojaus, ir atgal į rytus – Cajamarca regioną, kuris sužavėjo savo autentika. Jei pačioje Cajamarcoje dar įmanoma sutikti gringos, atsidūrusi Chachapoyas miestelyje pasijutau it kitoje planetoje: vietiniai čia tebesiverčia primityvia žemdirbyste ir arklių veisimu. Chachapoyas regione žirgai, mulai ir jaučiai, kaip ir Valle del Colca, vis dar yra pagrindinė transporto priemonė; dauguma vietinių neturi jokio supratimo, kas dedasi vos už penkiasdešimties kilometrų nuo jų gyvenviečių, o dauguma senolių vis dar kalba kečua, o ne ispaniškai.

 

Kad ir kaip gaila buvo palikti vieną savičiausių Peru regionų, tuo pat metu jau magėjo grįžti prie vandenyno ir traukti į Ekvadorą. Su Peru atsisveikinau Mancora – hipsterių, banglentininkų ir backpackerių miestelyje, kur niekuomet netyla muzika ir šurmuliuoja naktinis gyvenimas. Mancora – mažutis Piuros regiono dykumos miestukas, kaip ir Naska sužydėjęs turistų antplūdžio dėka; kone visas Mancora pajūris yra vienas didžiulis baras, dieną naktį nusėtas spalvotus koktelius siurbčiojančių įdegusių gringos.

 

Iki soties pasimėgavusi saule, jūra ir hamakais, traukiu iki Tumbes, susitvarkau muitinės dokumentus ir paso antspaudus ir atsiduriu Ekvadoro pusėje.

 

Svarbiausia informacija keliaujantiems į Peru 

 

Žmonės. Perujiečiai – geranoriški ir gana svetingi, tačiau tuo pat metu jie niekuomet neleidžia pamiršti, kad esi gringo – ne vietinis. Kuo toliau nuo didžiųjų miestų ir turistų traukos centrų, tuo vietiniai draugiškesni ir smalsesni.

Vizos. Lietuvaičiams vizos Peru nereikia – ją 90-iai arba 180-iai dienų išduoda pasienyje.

Kainos. Peru kainos panašios į Bolivijos: hostelio kambarys čia kainuoja 30 – 50 solų (6-10 eurų), alpakos steikas – apie 20 solų (apie 5 eurai), pisco sour kokteilis – 4-6 solus (1-2 eurus).

Maistas. Peru patiekalai priklauso nuo regiono: pakrantėje būtina paskanauti ceviche – žalios žuvies ir jūrų gėrybių patiekalo, kalnuose – jūrų kiaulytės ir alpakos kepsnio, džiunglėse – ryžių ir vištienos patiekalų bei vaisių.

Saugumas. Didesniuose miestuose, kaip ir visur, verta pasisaugoti kišenvagių, tačiau iš esmės Peru yra ganėtinai saugi ir patikima šalis. Tiesa, jei policija jus įspėja kur nors nevažiuoti, geriau paklausykite…:)

Kalba. Limoje ir Kuske įmanoma susišnekėti angliškai, visur kitur praverstų bent elementarios ispanų kalbos žinios.



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos

Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas