Į Filipinus – pamatyti gaidžių peštynių ir paragauti užperėto viščiuko

Autorius: Snieguolė Dovidavičienė | Alfa.lt , 2013, Balandžio 16d.
Vilnius – Briuselis – Abu Dabis – Manila. Ore praleidus daugiau nei 18 valandų ir ne vieną papildomą valandą prarymojus ant kelioninių lagaminų oro uostuose, iš viso apie dvi paras, pasiekiamas kelionės tikslas – Manila.

Oro temperatūra – apie 32 laipsniai karščio – laimei, nepribloškia. Prie jo pratintasi pamažu. Lėktuvui nusileidus tarpinėje stotelėje – Abu Dabyje – keliautojai iš Lietuvos jau buvo persirengę vasariniais drabužiais ir nusiteikę ekstremaliausiam variantui.

 

Manila – žmonių ir mašinų kamšalynė

Apsistoję Manilos viešbutyje ir atsigaivinę sultingais mangais, patraukė apžiūrėti milžiniško miesto. Manila – žmonių ir mašinų kamšalynė. Šešių juostų gatvės, iš vieno į kitą rajoną važiuojama pusantros valandos. Kabančiais tiltais lekia traukiniai, nes metro nėra – žemės kasti čia negalima dėl nuolatos gresiančių žemės drebėjimų ir vulkanų išsiveržimų.

Maniloje, kaip ir visuose milžiniškuose pasaulio miestuose, gyvena legalūs ir nelegalūs gyventojai: 9 milijonai – registruotų, dar keli milijonai – neregistruotų. Atidarius naują fabriką ar gamyklą, iš aplinkinių rajonų suguža darbininkai ir pasistato namelius iš kartono. Gyvena tol, kol gyvenasi, kol juos iškrausto, prireikus statyti kokį nors svarbų pastatą. Tačiau miesto valdžia neskuba to daryti, nes rinkimų metu jai labai praverčia vargšų darbininkų balsai. Todėl šalia modernių daugiaaukščių namų rajonų rikiuojasi kartoniniai vargšų lūšnynai. Bet žmonės ir čia gyvena, šypsosi.

Maniloje atvykėlius, be kita ko, stebina nematyti taksi-motociklai. Savotiški senųjų tradicijų ir modernumo deriniai. Rikšos ir motociklo hibridai. Pasirodo, vietiniai nusiperka kinišką motocikliuką, nuvažiuoja su juo pas meistrą, tas motociklui pritaiso kabiną ir trečią ratą, ir vairuotojas visai smagiai juo vežioja keleivius ir turistus.

Lietuviai po Manilą ir provinciją važinėjo autobusu su kondicionieriumi, po kalnus keliavo džipniu – labai populiariu, puikiai kalnų keliais riedančiu autobusiuku. Šalį beveik 100 metų valdę amerikiečiai pasitraukdami iš jos paliko daug panašios technikos – iš salos išgabenti neapsimokėjo. Autobusiuke telpa apie 10 žmonių: keleiviai, vairuotojas ir kelionės gidas. Optimalus variantas turistams.

Daugelį jų gudrūs ir darbštūs filipiniečiai pavertė viešuoju transportu. Tokių autobusų galima pamatyti beveik visuose mažuose miesteliuose. Džipniais keliaujama be jokių apribojimų – galima važiuoti įsikibus durų, autobuso gale ir netgi ant stogo.

 

Ryžius džiovina ant asfalto

Kalnų gyvenvietė Banavė po Manilos – tikras rojus. Važiuojant į ją keliautojai pateko į rūko zoną, kurioje skendėjo milžiniškos kalnuose įrengtos ryžių terasos. Kelių tūkstančių metų senumo terasos – Filipinų pasididžiavimas ir nacionalinė vertybė. Tarsi mūsiškė Kuršių Nerija.

Filipinietės į vandenį labai kruopščiai, po vieną, sodino ryžių daigelius, dangstėsi nuo drėgmės ir rūko. Darbas sunkus ir nedėkingas, mat vienoje didžiulėje terasoje išauga vos vienas maišelis ryžių.

Neįtikėtina, tačiau čia surinktus ryžius vietiniai džiovina pakelėse, paberdami tiesiai ant asfalto. Ryžiai dar su lukštais, nevalyti atrodo ne itin estetiškai, tačiau ryžių augintojai tvirtina, kad išdžiovinus nuo jų pašalinami lukštai ir jie parduodami, eksportuojami švarūs.

Mūsiškius šokiruoja Banavėje sutikti vietos gyventojai: jie – maži, vos trijų pėdų ūgio (apie 1, 20 m). Vidutinio ūgio europietei filipinietė moteris – iki peties. Nors gyvena kalnuose, visi vaikšto tik basi, batų nepripažįsta ir niekada jų nenešioja.

Ant pastolių pakelėse sutūpusios jų trobelės tokios mažos, kad norėdami pažvelgti į vidų europiečiai turi pritūpti. Pirmame aukšte jie patys gyvena, antrame visada džiovina ryžius. Apačioje, tarp pastolių, sukrauti įvairiausi rakandai, namų ūkio reikmenys. Vargani, iš lentų sukalti, su mažais langeliais nameliai – šalies kasdienybė. Tokiuose nameliuose gyvena kelios kartos, augina vaikus, gyvulius, ryžius.

Įdomu tai, kad jų mirusieji laidojami embriono poza – kūnai įdedami į dėžes ir nunešami aukštai į kalnus. Kuo velionis turtingesnis, tuo aukščiau jis nugabenamas į uolose esančius urvus. Ten jie paliekami sudžiūti.

Didžioji atrakcija turistams – apžiūrėti šiuos urvus, pasivaikščioti po ryžių terasas siaurais, tūkstančių metų senumo plytomis grįstais takeliais. Tais takeliais vietiniai traukia iš miestų namo, vaikai – į mokyklą.

 

Nugalėtieji nupešami ir iškepami

Filipinai garsūs gaidžių peštynėmis. Nepaisant to, kad jos pasaulyje paskelbtos nehumaniškomis, gaidžių peštynėms pritaikytų arenų Filipinuose labai daug. Gaidžių-gladiatorių kovos vyksta visuose Filipinuose. Tai – filipiniečių nacionalinis sportas ir puikiausias laisvalaikis.

Gaidžių peštynės primena tikrų vyrų kovas. Arenoje – baisus riksmas ir klyksmas. Gaidžių peštynes stebi teisėjai, žiūrovai, daugiausia vyrai, moterų mažai, ir bando atspėti laimėtoją. Per kelias minutes gaidžiai užsikapoja mirtinai. Nugalėtieji tuoj pat pribaigiami, nupešami ir iškepami.

Nepaisant to, kad apie 300 metų Filipinus valdė ispanai, palikę savo ekonominį, kultūrinį, gyvenimo būdo pėdsaką; vėliau apie 100 metų – amerikiečiai; per Antrąjį pasaulinį karą – japonai, kurių žiaurumą filipiniečiai prisimena su siaubu, tačiau tauta išliko, išsaugojo savo tradicijas, kartais pačias netikėčiausias, senovines, besipinančias su modernumu.

Pavyzdžiui, pakeliui į Bagijų keliautojus pribloškė pamatyti rožine spalva nudažyti poniai. Jų karčiai, kojos, uodegos – rožinės spalvos. Tai –labai filipinietiška, viskas – dėl turistų.

 

Nusikryžiavusieji nė vienas nemirė

Tačiau daug kas daroma šventai tikint, iš širdies. Mūsiškiams teko važiuoti garsiuoju piligrimų keliu iš Manilos į San Fernandą, kuriuo Didįjį penktadienį prieš Velykas eina minios maldininkų – plakdamiesi iki kraujo, giedodami giesmes ir bandydami išpirkti savo nuodėmes.

Labiausiai pasišventę katalikai-fanatai sidabrinėmis vinimis prikalami prie kryžiaus, nuo kurio maždaug po dešimties minučių nuimami. Iš paskos važiuoja „greitosios“ ir veža nualpusius į ligonines. Sako, kad dar nė vienas nemirė, nors prie kryžiaus prikala iš tikrųjų. Vienoje iš stočių mūsų keliautojus pasitiko milžiniškas akmeninis liūtas, kurį pastatė pasaulyje garsus klubas „Lions“, maldininkams linkintis stiprybės.

Kai kam stiprybės teikia ir plyname lauke stovintis Mergelės Marijos muziejus, kuriame surinkta didžiausia pasaulyje Mergelės Marijos skulptūrų kolekcija. Panašiai kaip pas mus Kryžių kalne – kryžiai. Muziejus pastatytas toje vietoje, kurioje kažkada pasirodė Mergelė Marija.

Keliautojus nustebino per stebuklą išlikusi katalikų bažnyčia, kurią 1990-aisiais suniokojo išsiveržęs vulkanas. Pirmas jos aukštas dingęs po lava ir smėliu, meldžiamasi antrame. Tąsyk žuvo tūkstančiai žmonių, o vulkanas esą išsiveržė todėl, kad jo prieigose buvo bandoma įrengti SPA, buvo kasamasi jo papėdėje. Pradėjus gręžinius vulkanas pabudo. Šalia bažnyčios – katalikiškos filipiniečių kapinės: žalioje pievoje – balti kryžiai. Šalia glaudžiasi kolumbariumas su pelenų urnomis. Viskas – kaip ir pas mus, europiečius Europoje, tik niekas darželių nesodina.

Visai kas kita – kinų kapinės Maniloje: mirusiųjų miestas – gyvųjų mieste. Ne paslaptis, kad daugelį Filipinų bankų, svarbiausias įmones ir fabrikus, parduotuves ir viešbučius valdo kinai. Jie supirko ir žemes Maniloje, kur pasistatė namus ne tik sau, bet ir šeimos mirusiems. Mauzoliejai, prilygstantys gyvenamiesiems namams, vienas už kitą didesni ir puošnesni. Pasakojama, kad į tuos namus-kapus kinai prieš šventes prineša maisto savo mirusiųjų vėlėms, o skurdžiai gyvenančių filipiniečių vaikai subėga ir suvalgo.

 

Keptų paršelių gatvės

Žinoma, kad šitie vaikai, kaip ir jų vargšai tėvai, valgo rankomis. Tačiau restorane, lėktuve, viešbutyje turtingieji valgo su šakute ir šaukštu. Tik europiečiams paduodamas peilis.

Kadangi užkariautojai ispanai filipiniečius pavertė katalikais, jie mėgsta tą pat, ką ir mes: vištieną, jautieną, kiaulieną, žuvį, pagardintą įvairiausiais prieskoniais. Kasdienė jų duona – ryžiai: kokybiški, prasti, ekologiški, brangūs ir pigūs. Deja, mes nežinome, kokius ryžius mums atveža iš tų kraštų ir kokius valgome: džiovintus ant asfalto ar džiovintus kitaip. Beje, ryžiai iš minėtų Banavės terasų – labai brangūs, nes yra ekologiški.

Tradicinis filipiniečių šventinis patiekalas – ant iešmo kepti paršeliai. Maniloje tam skirtos net kelios gatvės: eini, o šalia kepa paršeliai, gabalėliais sukapotos žarnos, viduriai, nuo kurių karštą dieną sklinda aštrus, vos pakenčiamas kvapas.

Balutas – virtas kiaušinis su embrionu yra dar vienas nacionalinis filipiniečių patiekalas. Pasak kelionės vadovės, jis labai naudingos nėščioms moterims, o taip pat vyrams, nes esą didina jų potenciją. Kai kelionės vadovė paklausė, kas norės jo paragauti, visi grupės vyrai pakėlė rankas. Bet privažiavus prie punkto, kuriame verda ir pardavinėja balutus, pasiryžusiųjų ragauti neliko.

Tik vienas vyriškis, apkeliavęs pusę pasaulio, valgęs gyvačių ir panašių dalykų, nusipirko balutą, atkando, bet pamatęs juodas viščiuko plunksnas, kojeles ir snapą išmetė į šiukšlių dėžę… Tačiau autobuso vairuotojas įrodė, kad tai – tikras skanėstas: nusipirkęs balutą su džiaugsmu jį suvalgė. Pranešė, kad skaniausias – septynių dienų embrionas. Kaip tik toks jam esą ir pasitaikė.

Rambutanai, drakono vaisiai, bananai, mangai… Manilos turguje visus metus pardavinėjami vaisiai, kokių mes nesame regėję. Nepaprastai skanūs mangai – tokių nei mūsų parduotuvėse, nei turguose nerasi.

Turguje pardavinėjami didžiuliai, žali smirdintys vaisiai. Jų negalima vežti autobusais – jeigu kas nors įsineša, prasmirsta visas autobusas. Jie labai skanūs, bet kvapas – nenusakomas. Stabtelėję pakelėje keliautojai ragavo ką tik „iš daržo“ nuskintų ananasų. Daugelis nežinojo, kad ananasai auga ant žemės, kaip daržovės. Manė, kad jie auga ant medžių.

 

Už pertvaros – du vyrai

Mindanao salą pasiekė didžiulėmis, įtartinai atrodančiomis valtimis. Plaukė pusantros valandos, o atplaukę apsigyveno mažuose nameliuose. Viduje – švaru, patogu, stovi dvigulė lova, apklota baldakimu su tinkleliu nuo vabzdžių. Jų nebuvo, užtat kitokių gyvių buvo apstu – kažkas naktimis graužėsi po grindimis, kažkas ritinėjo šampūno buteliukus. Pastukseni į sieną – nurimsta.

Namelis buvo skirtas dviem žmonėms, o paaiškėjo, kad … dviem poroms. Užėję į namelį mūsiškiai vyras ir žmona žiūri – du vyrai už bambukinės pertvaros gulinėja. Kalbasi angliškai. Danai, o gal britai? Tačiau problemų mūsiškiams nekėlė, labai tykiai gyveno už savo bambukinės sienelės.

Mindanao salą skalaujančiame vandenyne teko maudytis su batais, saugančiais nuo koralų ir jūros žvaigždžių. Skaidriame vandenyje matėsi juodi, medžio pliauskas primenantys gyviai. Labai panašūs į didžiules dėlės. Paskaičiavę, kiek toks sutvėrimas išsiurbtų kraujo, lietuviai ėjo pirkti specialių batų ir maudėsi tik su jais.

Apskritai vaizdas Mindanao saloje priminė matytą muilo operose: poilsiautojai gulėjo po palmėmis, nuo kurių į žemę krito kokoso riešutai… „Kartą užsinorėjome paragauti kokoso riešutų pieno, bet viešbučio padavėja pasakė, kad riešutų nėra, o sodininkas išėjęs namo… Pasigailėjome. Užtat kitą dieną gulėdami paplūdimyje matome, kaip prie palmės, po kuria gulime, prieina sodininkas, ropščiasi į ją su pjautuvu ir ima pjauti kokosus. Tiesiai virš mūsų galvų. Paskui kokosus atsargiai nuleidžia žemyn. Pasirodo, jie skirti mums, iš vakaro tų riešutų prašiusiems. Vienas jų – man. Prakirtęs skylutę įsmeigia į ją gėlytę ir šiaudelį, ir paduoda…“ – šypsojosi filipiniečio paslaugumą prisiminusi keliautoja Gražina.

 

Varlių lenktynių laimėtojui – du nemokami kokteiliai

Pakako ir kitokių egzotiškų epizodų. Pasirodo, šioje saloje nuolatos vyksta varlių lenktynės. Varles į paplūdimį atneša kartoninėje dėžėje, primenančioje batų dėžę. Sunumeruoja – ant nugarų joms užrašomi numeriai. Tada ratu sustatomi keli ratai butelių nuo alaus; į rato vidurį iš dėžės išverčiamos varlės; išsigandusios jos ima blaškytis, bėgti, atsitrenkia į butelius ir bando iššokti iš butelių rato. Pirmoji iššokusioji tampa nugalėtoja. Ją sugauna, patikrina numerį, o už ją stačiusiems lošėjams atiduoda pinigus – 80 proc. laimikio. Antros vietos laimėtojui viešbutyje dovanoja 2 nemokamus kokteilius.

Išbandęs pramogas Mindanao saloje lietuviai išplaukė į šalia esančią Puerta Galera salą ieškoti įdomybių, bet rado tik daug kur matytų perlų. Pilnos pakrantės jų siūlytojų, pardavėjų; perlų pilni miesteliai ir parduotuvės. Kokių tik nori spalvų ir didumo. Svarbu neapsigauti ir nusipirkti šviežiausius.

 

Svajoja ištekėti už baltojo vyro

Filipiniečiai, pasak keliautojos Gražinos, – labai įdomūs žmonės. Kitokie. Gyvena kitaip. Beje, labai nemėgsta japonų už tai, ką jie padarė per Antrąjį pasaulinį karą, kai jie buvo okupavę šią šalį. Žinodami jų nenuspėjamą būdą japonų turistų niekada neapgyvendina dideliuose viešbučiuose. Pasirodo, jie į Filipinus atvyksta pažaisti kazino, o prasilošę šokinėja per balkonus.

Labai gerbia savo nacionalinį didvyrį Liapu Liapu, kuris kažkada nudobė garsųjį keliautoją ir naujų žemių užkariautoją Ferdinandą Magelaną ir Filipinų kolonizaciją atitolino keleriems šimtams metų.

Šiandien beveik visos filipinietės svajoja ištekėti už baltojo vyro. Mano, kad jeigu baltas, tai turtingas. Vargšai vaikų gimdo nemažai – tiek, kiek Dievas duoda. Turtingieji augina vos vieną, du. Jeigu šeimoje vaikas baigia aukštąjį mokslą, tėvai prie namo prikabina lentą, kad šitame name gimęs sūnus yra baigęs aukštuosius mokslus. Kad čia gimė inžinierius toks ir toks… Jis yra šeimos pasididžiavimas. Jeigu tokios lentos prie namo kabo dvi, trys, tokia šeima Filipinuose nusipelno išskirtinės pagarbos.

Alfa.lt-logo1-1.gif 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos
Kelionių idėjos

GAUKhttp://www.kelioniumanija.lt/konkursas