Lietuvės patirtis Kamerūne: „tūsas“ prasideda malda

Autorius: Astra Petkūnaitė | kelioniumanija.lt , 2011, Liepos 19d.

Lietuvė Rasa Švedaitė dar ir dabar atsimena akimirkas, kai vaikščiodama Kamerūno gatvėmis buvo užgauliojama, ją nuolat bandė apgauti ar išnaudoti kaip bilietą į Europą. Tačiau mergina tai priima kaip gyvenimišką patirtį, o laiką, praleistą Afrikoje, atsimena kaip nuotykį.

 

Lietuvaitė tolimajame Kamerūne. Kokie vėjai ten nunešė?

Pabaigusi bakalauro studijas, neįstojau į norimą universitetą mokytis toliau, todėl nusprendžiau bandyti kitamet, o iki tol nuveikti kažką įdomesnio. Pažįstamas iš Amerikos papasakojo apie organizaciją „Adventist Health Intermational“, kuri visame pasaulyje turi daugybę ligoninių. Jiems išsiunčiau savo CV, tikėdamasi, kad kuri nors iš ligoninių norėtų pasinaudoti mano ekonomikos ir administracijos žiniomis, įgytomis universitete.

Greitai sulaukiau atsakymo iš klinikos, esančios Buea’os miestelyje Kamerūne, kad jiems reikėtų žmogaus, galinčio padėti analizuoti įstaigos statistinius duomenis bei supaprastinti jų apskaitos sistemą. Taigi, Kamerūną pasirinkau labai atsitiktinai, tiksliau – jis mane pasirinko. (Šypsosi)

 

Spėju, kad prieš vykdama į Kamerūną, turėjai susidariusi mintyse jo vaizdą iš pasakojimų, straipsnių, nuogirdų ir spėjimų. Kiek iš jų pasitvirtino?

Kamerūnas nėra pati žymiausia šalis pasaulyje, todėl prieš sulaukdama atsakymo iš savo būsimo boso apie ją žinojau labai mazai. Buvau girdėjusi, kad iš ten yra kilę nemažai gerų futbolo žaidėjų, bet daugiau – nieko. Iš esmės, tai buvo geras ženklas, nes Afrikos šalys dažniausiai žiniose minimos dėl neramumų.

Prieš važiuodama maniau, kad papulsiu į visai neišsivysčiusią šalį, be elektros, vandentiekio, kad trūks elementarių kasdienių daiktų, higienos prekių, maisto. Labai nustebau, kai atvykusi radau asfaltuotus kelius, na, bent jau tuos pagrindinius, mūrinius namus, elektra buvo, nors ir nepatikima, dingdavo per kiekvieną liūtį, kurios būdavo po keletą kartų per savaitę.

Taip pat, pasiskaičiusi internete, buvau susidariusi įspūdį, kad Kamerūne yra labai nesaugu. Tai galiu ir paneigti, ir patvirtinti. Dienos metu vaikščiodama po Buea’os miestą, nors ir sulaukdavau labai daug žvilgsnių ir komentarų, jaučiausi gana saugiai, tačiau keletas pažįstamų buvo apvogti, kartą, net ir panaudojant ginklus, kituose Kamerūno miestuose.

 

Kamerunas-Limbe.JPG

 

Pirmasis įspūdis ir mintys išlipus iš lėktuvo.

„Kur aš papuoliau?!” Oro uostas buvo remontuojamas, todėl atrodė kaip po karo – grindyse išmuštos skylės, viskas paskendę dulkėse, karšta. Akmeniniai apsaugininkų veidai buvo didelis pasikeitimas po visuomet malonaus aptarnavimo Anglijoje, iš kurios skridau. Prieš atvykstant į šalį buvau perspėta, kad oro uosto darbuotojai dažnai bando apgauti turistus ir išvilioti pinigus, todėl stengiausi nekristi niekam į akis ir išlikti budri. Iš tiesų, nelabai įmanoma likti nepastebėtai, kai esi vienintelė balta mergaitė tarp daugybės žmonių. (Šypsosi)

Labai apsidžiaugiau, kai radau manęs laukiantį vairuotoją, kuris turėjo mane pristatyti į vietą, nes tik išėjus iš oro uosto buvau apsupta žmonių – vieni bandė griebti mano kuprinę, kad „padėtų“ nešti, kiti siūlė vairuotojų paslaugas, treti prašė išmaldos. Tai labai priminė jau matytas traukinių, autobusų stotis Indijoje, todėl žinojau, ką daryti – nesustojant ryžtingai judėti tikslo link.

 

Kiek laiko buvai Kamerūne?

Tris mėnesius. Pradinis planas buvo pagyventi ten pusę metų, tačiau turėjau trijų mėnesių vizą ir jai pasibaigus nebebuvo noro eiti į jokias valstybines institucijas prašyti naujos. Tuo metu jau jaučiau, kad ir aš iš šalies, ir šalis iš manęs gavome viską, ką galėjome duoti.

 

Ar pavyko per tą laiką įsilieti į tenykštį gyvenimą, pajusti Kamerūno alsavimą?

Viskas buvo nauja – kvapai, skoniai, vaizdai, žmonių požiūris į gyvenimą, šeimą ir darbą. Ir nors po truputį pradėjau priprasti prie lėto vietinio gyvenimo ritmo, niekuomet nesijaučiau sava, net atvirkščiai – buvo jausmas, kad gyvenu kažkur kitame pasaulyje.

 

Kamerunas--ugnikalniai.JPG

 

Kokie buvo sunkiausi išbandymai: klimatas, tavo ir vietinių mentalitetų skirtumas, papročių nežinojimas, maistas, kultūra…?

Prie daug ko galiu prisitaikyti. Drėgnas, karštas oras po kurio laiko nebevargino, prie elektros nepastovumo pripratau, tai, kad vanduo namuose atsirasdavo tik du kartus per dieną po valandą irgi buvo kasdienis dalykas. Tačiau sunkiausia buvo pakelti jausmą, kad vietiniai žmonės manimi domisi tik tikėdamiesi kažkokios naudos sau. Kiekvieną dieną eidama į darbą girdėdavau man šaukiamus žodžius – „White man, I want to be your friend!” (Baltasis žmogaus, noriu būti tavo draugas), „White man, give me something” (Baltasis žmogau, duok man ką nors), „Take me to your country” (Pasiimk mane į savo šalį).

Pikčiausia buvo tai, kad žmonės nesistengia kažko pasiekti, negalvoja apie ateitį – yra šilta, yra pakankamai maisto, o daugiau – jau kaip bus, taip bus. Galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek vietinių žmonių sutikau, kurie iš tiesų stengiasi ir siekia geresnio gyvenimo sau. Visi kiti sėdi ir laukia, kad tas „geresnis gyvenimas” pats ateitų. Iš dalies dėl to kaltinu iš Vakarų ateinančią „pagalbą” – kam dirbti ir kelti savo šalies ūkį, jei atvažiuoja europiečiai, amerikiečiai ir labai entuziastingai tai stengiasi padaryti už juos?

Kitas gasdinantis dalykas buvo vyrų nepagarba moterims. Diskutavau su vienu kamerūniečiu, dirbančiu vietinėje nevyriausybinėje organizacijoje, kovojančioje už lygias vyrų ir moterų galimybes. Buvau labai nustebinta, kai šis žmogus man pareiškė, kad nors dabartinė (ne)lygybės situacija ir nėra patenkinama ir ją reikėtų pagerinti, bet, iš esmės, moterys negali turėti vienodų teisių su vyrais, nereikia joms išsilavinimo ir uždirbti joms mažiau nei vyrams yra visai normalu. Likau be žodžių ir diskusija užsibaigė, kai, kaip argumentą, jis panaudojo Bibliją – Dievas sukūrė vyrą pirmą. Nebežinojau, ką pasakyti šiam žmogui.

 

Kas Afrikoje sudarė tavo artimų draugų ratą – vietiniai, lietuviai (?), užsieniečiai? Kokie santykiai su vietiniais? Kokie jie žmonės? Ar labai skiriasi nuo mūsų savo norais, tikslais, pasaulio suvokimu?

Būdama Kamerūne daugiau lietuvių nesutikau, o artimiausiai bendravau su Amerikos „Peace Corps“ ir kitais savanoriais. Iš vietinių labiausiai susibendravau su studentais iš pramoginių šokių klubo, prie kurio prisijungiau. Ten jaučiausi kaip sava, jokio perdėto dėmesio, turėjome bendrą pomėgį šokiams, todėl buvo smagu bendrauti. Didžiausias skirtumas nuo jaunimo Europoje – religingumas. Prieš išvykdama iš šalies, sukviečiau visą grupę į vakarėlį į savo namus. Prieš pradedant valgyti, klubo prezidentas (22-jų metų studentas) buvo paprašytas sukalbėti maldą. Ar kada įsivaizduotumėte, kad Lietuvoje studentų „tūsas“ prasidėtų nuo maldos? Buvau dėkinga, kad mano kambario draugė amerikietė, kuri Kamerūne jau gyveno metus, mane iš anksto perspėjo, kad taip bus. Tikrai maniau, kad juokauja.

Kaip minėjau, sutikau labai nedaug žmonių, kurie turėtų platesnį pasaulio suvokimą ir galvotų toliau, nei kaip išgyventi šiandieną, todėl tie keletas sutiktų kamerūniečių, kurie ne tik mokosi, dirba, bet dar ir randa laiko padėti savo bendruomenei, savanoriauti vaikų namuose, organizuoti šokių ir kitus būrelius, buvo kaip stebuklas ir su jais toliau bendraujame. Problema tame, kad aktyvūs, protingi, siekiantys žmonės sistemos yra traukiami žemyn. Korupcija, neskaidriai dalinamos stipendijos, biurokratija, valdžios atstovai, kurie vilkina procesus, kol negauna „papildomo mokėjimo“… Visai nekeista, kad protingiausi žmonės išvažiuoja iš šalies neatsigręždami, kai tik gauna progą.

 

Kamerunas-Sokiu-klubo-nariai-Buea.JPG

 

Kuo gyvena trečiojo pasaulio šalys?

Tikėjimu, kad Jėzus grįš ir juos išgelbės. Nejuokauju.

 

Kokius dar miestus aplankei Afrikoje?

Kamerūne man labiausiai patiko Kribi miestas, esantis prie Gvinėjos įlankos, dėl savo gražiųjų paplūdimių. Taip pat įspūdį paliko amatų turgus Douala’oje. Po Kamerūną, deja, nekeliavau daug, nes buvo beprasidedantis lietaus sezonas, o tuomet daug kelių tampa nebepravažiuojami.

Taip pat su drauge nusprendėme pasidaryti penkių dienų atostogas Kenijoje. Girdėjome, kad safariai Maasai Mara’os nacionaliniame parke yra vieni geriausių Afrikoje, todėl nuvykome į vieną stovyklaviečių ten. Ir iš tiesų, nuo pirmos dienos Kenijoje norėjome pasilikti ten kuo ilgiau, todėl ilgai nesvarstėme, kai sulaukėme pasiūlymo pasilikti dar dviems savaitėms ir prisijungti prie atvykstančios savanoriauti medikų grupės. Nepaprastas gamtos grožis, kurio neįmanoma apsakyti žodžiais.

Masajai pasirodė labai atviri, svetingi, įdomūs žmonės – iš vietinių girdėjome pasakojimus apie genčių gyvenimą, papročius, elgesio normas. Susidraugavusi su vietiniais safario gidais netgi buvau jų pakviesta kartu vakarieniauti vietiniame restoranėlyje – labai įdomi patirtis. Į Keniją tikrai norėčiau grįžti ir pakeliauti daugiau, susipažinti su kitų genčių gyvenimu.

 

Kamerunas-virsune.JPG

 

Ko išmokai, ką patyrei, išgyvenai ar supratai pagyvenusi Kamerūne?

Niekada anksčiau nebuvau patyrusi rasizmo – šūksniai, kabinėjimaisi buvo kasdienybė, kaip ir 10 kartų padidintos kainos.

O kopimas į aukščiausią Kamerūno viršūnę (4040 m) buvo sunkiausia, ką esu patyrusi fiziškai, bet kartu tai buvo ir didžiausias psichologinis išgyvenimas, nes pasiekus viršūnę po to, kai jau atrodė, kad jos niekad nepamatysime, apima euforija. Per tris dienas praėjome pievas, kopėme uolomis, keliavome per lavos laukus, vulkano pakraščiu, kol galiausiai grįžome džiunglėmis. Patirtis, kurios niekad nepamiršiu.

Kamerūne taip pat supratau, kad iš čiaupo tekantis vanduo nėra savaime suprantamas dalykas, kad man labai gera Europoje, kur nebūtina dėl saugumo sumetimų po 19 valandos sėdėti namuose, kur nuėjus į parduotuvę, nereikia pusvalandį derėtis dėl kainos. Be to, supratau, kad man vis tik labiau patinka „šaltieji“ lietuviai vaikinai, kurie galbūt žvaigždžių nuo dangaus tau nenukabins, bet jų žodžiais galima tikėti. Kalbėjausi su prancūzų kalbos dėstytoju Kamerūne apie tai, kodėl vaikinai ten nepriima atsakymo „ne“. Pasirodo, kad toje šalyje merginos „ne“ reiškia „taip, tik vėliau“.

 

Ar verta aplankyti šį kraštą? Ką jis gali duoti?

Manau, kad visas šalis verta aplankyti. Vienas – dėl jų grožio, kultūros, kitas – kad suprastum, kaip gera namuose.

 

Nuotraukos Rasos Švedaitės 


Kelionių portalo kelioniumanija.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško kelioniumanija.lt sutikimo draudžiama.



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.