Savaitė Amazonijoje: džiunglių gyventojai į šiuolaikinį pasaulį nesiveržia

Autorius: Astra Petkūnaitė | kelioniumanija.lt , 2013, Sausio 09d.

Prieš pasirinkdama sritį, kurioje nori specializuotis, jaunoji medikė Jovita Anikinaitė nusprendė padaryti pertrauką ir įgyti gyvenimiškos patirties. O kur geriau tai padaryti, nei ten, kur žmonėms medicininė pagalba reikalinga kaip vanduo.

Savaitę Brazilijos Amazonės džiunglėse praleidusi mergina neslepia, kad matė visko – nuo lūšnose gyvenančių bendruomenių, iki šaldytuvų ir televizorių namuose. Tačiau, kad ir koks kartais sunkus ar neteisingas gyvenimas būtų, Jovita nematė nei vieno, kuris veržtųsi iš džiunglių į šiuolaikinį mūsų pasaulį.

 

Neseniai grįžai iš Brazilijos, kur savaitę praleidai Amazonės džiunglėse, teikdama medicininę pagalbą vietinių genčių gyventojams. Kaip tu, jauna medikė, ten atsidūrei?

Visuomet norėjau pabaigusi studijas padaryti metų pertrauką – pakeliauti, įgyti praktikos ir žinių. Kadangi Brazilijoje gyvena mano draugas, žinantis nemažai vietinių misionieriškų organizacijų ir pažįstantis keletą gydytojų, kurie ten dirba, jis viską ir suorganizavo. Tiek jam, tiek man, tai buvo pirma apsilankymas pas vietines gentis.

Iš pradžių buvo planuota, kad aš vyksiu į dvi misijos keliones. Kiekviena iš jų turėjo trukti po savaitę, bet į vieną jų manęs nepriėmė dėl kalbos barjero. Ir taip kartais sunku žmogui paprastais žodžiais paaiškini medicininius terminus, o ten viskas dar specifiškiau.

 

Papasakok daugiau apie organizaciją, su kuria vykai į misiją.

Ši organizacija vadinasi „Gelbėjimo sparnai“. Kodėl taip vadinasi? Nors mes keliavome laivu, dažnai bendruomenės taip giliai pasislėpusios džiunglėse, jog tenka skristi lėktuvėliais. Tai ir yra pagrindinė jų transporto priemonė. Ši organizacija kiekvienais metais sudaro planą, pagal kurį kiekvieną savaitę vyksta į Amazonės regiono bendruomenes. Visame regione yra apie 37 tūkst. bendruomenių, tad darbo jiems tikrai nemažai. Juk neužtenka, kad į bendruomenę nuvyktum veną kartą. Turi jas lankyti, žiūrėti, kaip jiems sekasi, domėtis, ko jiems dar reikia, teikti socialinio švietimo, odontologų, psichologų pagalbą.

 

Kaip ir kur prasidėjo tavo kelionė pas džiunglėse įsikūrusias gentis?

Pirmiausia, mes atvykome į Amazonės regiono sostinę Manaus, o jau vakare nuvykome į misionierių organizacijos prieplauką ir įsikūrėme laive. Laivas buvo dviejų aukštų, visiškai atviras, nebuvo jokių kajučių. Visą savaitę miegojome hamakuose. Pirmąją naktį praleidome laive, o anksti rytą pajudėjome link bendruomenių. Planavome aplankyti tris bendruomenes.

amazonijos-dziungles6.JPG

 

Kokia buvo pirmoji pažintis su džiunglių gyventojais? Kaip vyko jūsų komandos darbas?

Kai nuplaukėme į pirmąją gentį, kurioje gyvena apie 10 šeimų, t.y., apie 50 žmonių, radome vos keturis žmones. Ta savaitė, kurią mes plaukėme, buvo pirmoji mėnesio savaitė, kuomet bendruomenių žmonės išvyksta į didesnius miestus atsiimti atlyginimų, pašalpų ir apsipirkti. Visa tai užtrunka savaitę laiko, todėl bendruomenės ištuštėja. Kadangi nebuvo darbo, ten ir neapsistojome. Patraukėme link kitos bendruomenės. Ten jau buvo daugiau žmonių.

Mes įkūrėme vaistinę, odontologų, seselių, gydytojų kabinetus. Veikė ir drabužių turgelis, kur nemokamai dalijome rūbus. Taip pat buvo specialios programos vaikams. Jiems vežėme ir dovanų – davėme šaltų sulčių, šokoladinių gėrimų. Jiems tai buvo kažkas TOKIO. Jie juk nežino, kas yra šaltas gėrimas ar šaltas vanduo.

Komandoje iš viso buvo 32 žmonės, kiekvienas iš jų turėjo savo funkcijas. Mums, kaip medikams, pirmomis dienomis darbo nebuvo daug, tačiau, kai nuvykome į trečiąją bendruomenę, žmonės pradėjo tarsi konvejeriu plaukti. Į šią bendruomenę net neketinome plaukti, tačiau kapitonas pasakė, kad ten tikrai bus reikalinga mūsų pagalba. Sužinoję, kad atvyko mūsų komanda, į bendruomenę pradėjo keliauti žmonės ir iš aplinkinių vietovių.

amazonijos-dziungles2.JPG

 

Neslėpsiu, kai kalbame apie džiunglių bendruomenes, prieš akis iškyla pusnuogių po Amazonę lakstančių vietinių, kurie nematę nei televizoriaus, nei kitų technologijų, vaizdas… Kaip yra iš tikrųjų?

Priklauso nuo bendruomenės. Yra tokių, kur žmonės gyvena tikrai neblogai. Antroji bendruomenė, kurioje apsilankėme, namie turi netgi televizorius ir šaldytuvus. Tai todėl, kad jie turi savo verslą – gamina tapijokos miltus, kurie yra populiariausi Brazilijoje. Kartu jie verčiasi medienos pramone. Bet yra ir skurdžios bendruomenės, kurios neturi jokio verslo ir galbūt net valstybė jų neremia. Jie gyvena lūšnose su šiaudiniais stogais, nieko nežino apie sanitarinius reikalus.

Trečiojoje bendruomenėje mes savo darbą pradėjome nuo to, kad seselės aplankė kiekvieną namą bei šeimą, kad pažiūrėtų, kaip jie gyvena, paaiškintų higienos taisykles. Žiauriai pasakysiu, bet jiems reikėjo aiškinti net tai, kad tualeto reikalus reikia daryti lauke, o ne prie lovos. Seselės klausė šeimų, ar jos norėtų atvykti pasitikrinti pas gydytoją. Jos buvo kaip filtras, kad ne visi gyventojai eitų pas mus, o tik tie, kuriems reikia pagalbos. Tai tikrai labai palengvindavo mūsų darbą.

 

O ką jie žino apie likusį pasaulį? Ar įsivaizduoja, kas dedasi už džiunglių ribų?

Jie iš karto suprato, kad esu užsienietė, tačiau pagalvojo, kad esu iš Amerikos. Tačiau, kiek jie gaudosi pasaulyje, negaliu pasakyti. Skurdžiausioje bendruomenėje net nėra mokyklos, žmonės yra neraštingi. Vienos moters, kuriai buvo 25-eri, paklausėme, kiek ji turi vaikų. Tačiau ji nežinojo, nes nemoka skaičiuoti. Tada paprašėme, kad ji išvardintų vaikų vardais. Pasirodo, ta moteris turėjo 12 vaikų ir net jau ir anūkų. Toks jų gyvenimas ir yra. Jie neišsilavinę, nesimoko, verčiasi žuvininkyste, augina bananus… Gyvena ir dauginasi. Sakau, tiesiai šviesiai…

amazonijos-dziungles5.JPG

 

Ar kas nors bandė jiems pasakoti apie apsaugos priemones, šeimos planavimą ir panašius, mums tokius suvokiamus dalykus? Gal reikia jiems tiesiog nuvežti apsaugos priemonių?

Nežinau, ar būtent tą savaitę buvo apie tai su jais kalbėta, bet žinoma, jiems reikia ir galima nuvežti apsaugos priemonių, bet, ar jie tai suprastų? Galų gale, vieną dieną tos apsaugos priemonės pasibaigs ir tada vėl viskas bus taip pat. Šiaip, Brazilijoje yra įstatymas, kad, jeigu moteris, būdama 25-erių, turi daugiau nei 6 vaikus, jai yra perrišami kiaušintakiai.

 

Ar vietinės gentys džiaugiasi šiuolaikinio pasaulio gyventojų apsilankymu? Gal jos nenori, kad svetimi kištųsi į jų gyvenimus?

Jie labai džiaugėsi, kad pas juos atvažiavome. Jie netgi duoda dovanų. Aš asmeniškai jų negavau ir nežinau, ar kažkas iš mūsų komandos gavo. Bet mums pasakojo, kad mes galime jų gauti. Tai gali būti kažkas iš maisto produktų – bananai, tapijokos miltai, vaisiai – arba aligatoriukas, gyvatė… Man net šiurpas nubėgo klausant. Nereikia man tokių dovanų. (Juokiasi.) Mums aiškino, kad, jei mums duos dovanų, reikia priimti, nes kitaip vietiniai bus labai įžeisti. Bet jeigu gausime aligatorių ar gyvatę iš karto, kai mes išplauksime, turėsime paleisti į laisvę. Pasirodo, jeigu pagaus Amazonės džiunglių policija, iš kalėjimo niekas neištrauks. Brazilijoje už neteisėtą medžio nukirtimą ar gyvūno paėmimą skiriamos didesnės bausmės nei už žmogaus nužudymą.

 

O kokie tavo pačios lūkesčiai buvo? Kaip pati įsivaizdavai Amazonės džiunglėse gyvenančias gentis?

Aš tikėjausi panašiai ir netgi dar blogiau. Bendruomenėse žmonės nuogi tikrai nevaikšto, bet liūdniausia matyti jų supratimo ir suvokimo lygį. Daug kas skundėsi nugaros skausmu. Taip yra dėl sunkaus fizinio darbo ir sėdėjimo valtyse. Mes jiems aiškinome, kaip reikia taisyklingai kelti sunkius daiktus, kokius pratimus daryti, kad nugaros neskaudėtų, kad hamake nėra taip jau sveika miegoti, kad geriau miegoti ant kieto pagrindo ir panašiai. Tu jam paaiškini, bet nežinai, ar jis suprato ir ar darys tai. Tačiau jie labai atviri medicininei pagalbai, ypač daug darbo turėjo odontologai. Buvo viena maža mergaitė, jai reikėjo dantuką ištraukti. Pirmą dieną ji pabėgo, pasislėpė džiunglėse ir niekas jos nerado. Kitą dieną šiaip ne taip ištraukėme jai dantuką. (Šypsosi.)

amazonijos-dziungles4.JPG

 

Kaip manai, kodėl jie lieka bendruomenėse, o ne vyksta į didesnius miestus, kur galėtų susikurti geresnį gyvenimą?

Ten būnant man irgi kilo daug klausimų. Kodėl jie nevažiuoja į didesnį miestą ir ten negyvena normalaus bei gero gyvenimo? Kodėl jie gyvena čia atsiskyrę, net be telefono ryšio? Bet valstybė skatina juos ten būti, skatina pradėti savo verslus, moka išmokas. Netgi baigę mokyklas bendruomenėse jaunuoliai nėra taip stipriai paruošti, kad galėtų stoti į universitetus. Be to, gavus išsilavinimą, nėra lengva susirasti darbą. Paprastai tų jaunų žmonių gyvenimas baigiasi lūšnynuose – įnikus į narkotikus, nusikalstamą veiką. Bendruomenėse aš mačiau labai daug laimingo jaunimo, kuris ten gyvena ir nekalba bei negalvoja apie išvažiavimą.

 

O kas būtų, jei jie sunkai sirgtų? Kaip jie gautų medicininę pagalbą?

Jie neturi Vakarų pasauliui būdingų ligų. Jiems skauda galvą, nugarą, jie gripuoja, moterims galbūt daugiau ginekologinių problemų yra dėl vaikų bei infekcijų. Ir viskas. Nieko ypatingo. Jei kam skauda galvą, bandai ištirti neurologiškai, neatmeti ir sunkesnių ligų tikimybės. Tačiau mes turėjome tik stetoskopą, spaudimo aparatą ir gliukometrą, kurį aš panaudojau tik kartą, nes tik viena moteris sirgo cukriniu diabetu. Tokiomis ligomis jie neserga. Galvojau, kad bus sunkių ligų, daug infekcijų, užkrėstų žaizdų ir panašiai. Vienas vaikinukas atėjo pas mane su prakirsta pėda. Žaizda buvo atvira, bet ji net nepūliavo, nors jis kelias dienas buvo pravaikščiojęs basas, be jokių tvarsčių. Kadangi, jie neturi išsilavinimo ir gyvena skurdų gyvenimą, ačiū Dievui, kad bent neturi sunkių ligų. Juk jie gyvena sveiką gyvenimą – neužsisėdi, dirba fizinį darbą, kuris palaiko kūną sveiką, neturi kompiuterių, valgo žuvį, aligatorius, vaisius…

 

O kokios buvo jūsų gyvenimo sąlygos?

Sąlygos buvo primityvios, bet turėjome viską – dušą, tualetą, virėjos atskirai gamino mums maistą. Kai mano draugas rašė laiškus šiai organizacijai, vienas gydytojas paklausė, ar aš esu pasiruošusi savaitę gyventi džiunglėse. Juk aš iš Europos! Tačiau draugas juokavo, kad šis nesijaudintų, nes aš iš Sovietų! Bet kai taip paklausė, aš tikrai nusiteikiau blogiausiam – nebus dušo, tualeto, eisime į džiungles, kur išsikasime duobę, aplink šliaužios gyvatės, vorai, krokodilai… Nei aš tų gyvačių mačiau, nei tų vorų. Tik buvo labai daug moskitų, ypač vakare. Bet turėjome specialius purškalus, tad juokėmės, kad tai mūsų džiunglių kvepalai. (Juokiasi.) Tiesa, akis į akį susidūriau tik su aligatoriumi, bet negyvu. Visi komandos vyrai su vietiniais buvo išvykę pamedžioti. Ragavome aligatoriaus mėsos, kuri tikrai skani. Nors atrodo, kaip vištiena, skonis kaip žuvies.

amazonijos-dziungles3.JPG

Nuotraukos iš Jovitos asmeninio archyvo


Kelionių portalo kelioniumanija.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško kelioniumanija.lt sutikimo draudžiama.



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


GAUKhttp://www.kelioniumanija.lt/konkursas