Žolelių medicinos studijos Indonezijoje. Arba kodėl mokslo šaknys nekarčios

Autorius: Astra Petkūnaitė | kelioniumanija.lt , 2013, Balandžio 17d.

Kai sužinojau, kad viena mano pažįstama ką tik grįžo iš Indonezijos, kur studijavo žolelių mediciną, negalėjau jos nepakalbinti. Ką reiškia studijuoti tokioje egzotiškoje šalyje? 

Pasirodo, studijuoti nelabai ir reikia. Jei tavo anglų kalbos žinios neapsiriboja klausimais, iš kur tu esi ir ką čia veiki, tau gali būti pasiūlytas net anglų kalbos dėstytojos darbas. Tad studijos šiame mums tolimame krašte labiau primena atostogas, nei karčias mokslo šaknis. 

Apie pusę metų trukusį nuotykį portalui KelioniųManija.lt pasakoja Indonezijoje mokslo ieškojusi Tautvilė Daugėlaitė. 

 

Studijuoji Danijoje kinų kalbą, tačiau atsidūrei Indonezijoje. Čia mokeisi žolelių medicinos. Kaip kilo tokia netikėta ir įdomi mintis, susijusiu su studijomis? Kuo tau pasirodė įdomi žolelių medicina?

Kai pradėjau gyventi Danijoje, supratau, kad tai nėra mano svajonių šalis. Išskyrus Kopenhagą, visa valstybė tokia švari, tvarkinga, sterili ir tobula, kad nebelieka jokios vietos kasdieniam kūrybiškumui. Tobuli nameliai ant jūros kranto, tobuli kiemai ir pasivaikščiojimai su šuniukais. Tobulas gyvenimas, jei tau virš 60. 

Prieš Kalėdas, kai ruošiausi žiemos egzaminams, daug vakarų ir naktų praleisdavau universitete ir vieną vakarą gavau informacijos apie stipendijų programą Indonezijoje. Peržiūrėjau siūlomų programų sąrašą ir iš karto žinojau, kad čia yra mano sritis, nes visada stengiuosi rinktis alternatyvią, natūralią mediciną savo gyvenime. Pagalvojau, kad gal čia yra ta nuostabi proga naujoms žinioms ir patirtims. Tą patį vakarą užpildžiau paraišką, susirinkau reikiamus dokumentus ir išsiunčiau. Laukimas buvo be galo kankinantis ir pirmą kartą susidūriau su indonezietišku laiko suvokimu, tiksliau, jo neegzistavimu, kai niekas nežino kada, kokie bus rezultatai ir kuo išvis toliau užsiimti. 

 

Kiek laiko praleidai Indonezijoje? Kokiame mieste studijavai?

Indonezijoje praleidau beveik 6 mėnesius. Laikas tikrai neprailgo. Nors turėjau galimybę pasilikti ilgiau, būčiau norėjusi keisti arba gyvenamą vietą, arba studijų pobūdį, nes tie šeši mėnesiai buvo atostogos. O po tokių atostogų norisi dirbti iki nukritimo. Gyvenau Semarange, centrinėje Javoje. 

Semarangas yra visiškas verslo ir industrijos miestas, kuriame sukasi beveik du milijonai žmonių. Turizmo ten ne tik, kad nėra, bet ir nesistengiama, kad būtų. O tai aš vėliau pradėjau matyti kaip pliusą: viskas labai pigu, kainos vietinės, niekas į tave nežiūri kaip į vaikščiojančią monetą, nes turistų, kaip žmonių tipo jie tiesiog nepažįsta.

Gyvenau truputį užmiestyje, labiau kaimo vietovėje, todėl turėjau progą pamatyti kaip iš tikrųjų verda gyvenimas Indonezijoje. Priešais namą stovėjo mečetė, sode augo arbūzai, rambutanų (saldūs, spygliuoti vaisiai) medžiai, kukurūzai ir nuolat kapstėsi vištos ir vaikai. 

 

kelione-indonezija1.jpg 

 

Kaip sekėsi mokslai? Ar mokslo sistema labai skiriasi nuo mūsiškės ar daniškos?

Iš tikrųjų, tai mokslas ten užėmė mažesnę mano gyvenimo dalį negu bet kas kitas. Mokslo kokybė, palyginus su pačia provincialiausia Lietuvos aukštąja mokykla, yra neįtikėtinai žema. Mano paskaitos priminė aštuntos klasės biologijos kursą. Bendramoksliai indoneziečiai, taip pat neatrodė labai brandesni. Puikus mokslo kokybės pavyzdys yra anglų kalba, kai studijuojantys prestižiniame universitete indoneziečiai nesugeba suregzti paprasčiausio sakinio angliškai. Dažnai apsiriboja, iš kur esi, ar galiu pasipraktikuoti savo anglų kalbą su tavimi ir panašiai. Bet tik tiek. Pradžioje buvo neįtikėtina, kad su tokiu kalbos mokėjimo lygiu įmanoma įstoti į universitetą. Pasirodo, net ir pabaigti įmanoma. 

Paskaitos apsiriboja „PowerPoint“ prezentacijomis. Daug paskaitų užima studentų prezentacijos, kurios trunka maždaug minutę, ir apima absoliučiai tuos pačius dalykus. O kai universitete pasakiau, kad važiuoju atgal į Europą, man buvo pasiūlyta anglų kalbos dėstytojos vieta. Likau visiškai be žado. Aš gi net bakalauro dar neturiu! 

 

kelione-indonezija3.JPG 

 

Visi įsivaizduoja, kad žolelių medicina labai panaši į tai, ką daro visokie genčių šamanai ar gamtos jėgomis tikinčios „burtininkės“. Žodžiu, netikros medikės. 

Tarptautinių studentų su manimi mokėsi dar trys. Ne per daugiausiai. Ir jie visai ne mokytis buvo atvažiavę, o keliauti ir gulėti po palmėmis. Todėl labai piktinosi, kai universitetas juos lenkdavo parašyti 100 žodžių ataskaitą ar sukurti prezentaciją. Taip kad, mokslas buvo visai ne tai, ko aš tikėjausi. Nors, kažkur giliai žinojau, kad važiuoju ne mokytis universitete, o mokytis kiekvieną dieną. 

Tačiau mane labai sužavėjo, kad indoneziečiai žolelių mediciną perkėlė į kitą lygmenį. Tradicinis Jamu, sirupas gaminamas iš įvairių lapų, vaisių, šaknų išspaudų įvairioms ligoms gydyti ir profilaktiškai, ten yra pardavinėjamas ne tik išmintingų bobučių gryčiose, bet ir prekybos centruose. Receptai užpatentuoti ir vyksta jų masinė gamyba. Šis reiškinys mane labai maloniai nustebino ir tai yra puikus pavyzdys, kaip galima tradicinę mediciną ištraukti iš jos kiauto ir pasiūlyti šiuolaikiniam žmogui. Nesvarbu, kad dažnai nuo išbėrimo ten skiriami antibiotikai, daugelis žmonių profilaktikai renkasi žoleles.

 

Suprantu, kad keliauti laiko tikrai turėjai. Ką smagaus ar įdomaus išbandei ar patyrei?

Keliauti laiko tikrai turėjau, bet kad iš tikrųjų pamatytum Indoneziją, su visais tūkstančiais jos salų, kurios visos yra be galo skirtingos, turbūt reikėtų šešis mėnesius vien keliauti. Kai turėdavome progą, daug keliaudavome pakeleivingomis mašinomis. Pradžioje buvo truputį neramu, kaip musulmoniškas ir konservatyvus kraštas priims mūsų tokį kelionės būdą, bet po pirmų patirčių pamatėme, kad vietiniai, nors ir niekaip negali suprasti, kodėl mes nevažiuojame autobusu, labai rūpinasi ir stengiasi padaryti viską, kas nuo jų priklauso, kad tik mes jaustumėmės gerai. 

Svetingumas Indonezijos kultūroje vaidina labai svarbų vaidmenį. Ir nesvarbu, ar esi pakviesta į svečius, ar tiesiog „susitranzavai“ – jie visada pavalgydins, patars, pakalbins ir dar nakvynę suras. Kopiau į kalnus, vaikščiojau arbatos laukuose, ieškojau 100 ir vieno krioklio, rinkau akmenukus tobuliausiuose laukiniuose paplūdimiuose, valgiau keptas lervas ir tarakonus, kuriuos po to matai lakstant toje pačioje maitinimo įstaigoje.

Indonezija be proto graži šalis, pilna kontrastų ir skirtumų. Tam reikia pasiruošti. Nors dabar jaučiu, kad esu sugadinta ir išlepinta kaip turistė, man norisi lįsti giliau į kultūrą, man neužtenka užsukti į šventyklą ir pasivaikščioti aplinkui kartu su dar tūkstančiu baltųjų žmonių. Stengiausi kuo daugiau ištraukti iš vietinių, pramokau indoneziečių kalbą, keliaujant nuolat klausdavom, kur ir ką reikia pamatyti, ką nuveikti ir kur pabūti. O kelionių knygos pasitarnavo tik labai bendram ir abstrakčiam suvokimui ir jų rekomenduojamos lankytinos vietos neretai nuvildavo. 

 

kelione-indonezija2.JPG 

 

Kokie vietiniai žmonės? Kuo jie užsiima gyvenime? Ką veikia jaunimas?

Vietiniai žmonės nuolat besišypsantys. Visgi, saulė reiškia labai daug. Ir patys jausdavom, kad nėra dėl ko nerimauti, jaudintis ar liūdėti. Viskas atrodė taip paprasta ir lengva. Susidariau labai gerą įspūdį apie musulmonus. Tai žmonės, kurie tau atiduos paskutinius marškinius ir pasiūlys maisto, net jei jų šeima miega ant žemės. Be galo pasiaukojantys ir paslaugūs. Bet tai yra ir Indonezijos tradicinėje kultūroje, ne tik religijoje. 

Beveik visi žmonės dirba. Kai nueini į penkių lentynų parduotuvę, ten dirba maždaug 6 žmonės. Nesvarbu, kad 4 iš jų neveikia nieko. Taip kuriamos darbo vietos ir yra mažiau bedarbių! 

Jaunimas puikiai sugeba neveikti nieko. Jei mums būna dienų, kai nesinori lipti iš lovos ir tik tinginiauti, tai jų gyvenime tokių dienų yra dauguma. Nėra tokio plataus kultūrinio gyvenimo, Indonezijoje nebus taip, kad vakare sugalvotum išeiti į dailės galeriją ar mokslinę paskaitą, tiesiog smagiai ir naudingai praleisti laiką. Tokių dalykų yra taip mažai, kad kartais sunku aptikti. Jaunimas mėgsta susitikti su draugais, gerti tirpią, saldžią kavą ir šnekėtis. Jie daug laiko praleidžia warunguose – tai kavinukės, nuo kioskelio iki valgyklos dydžio, kur patiekiamas tradicinis maistas. Ten jie bendraudami ruošia namų darbus. 

 

kelione-indonezija5.JPG 

Nuotraukos iš Tautvilės Daugėlaitės asmeninio archyvo 

Kelionių portalo kelioniumanija.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško kelioniumanija.lt sutikimo draudžiama. 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos