Žygis po Vakarinius Sajanus arba praktinė pamoka apie sniego lavinas

Autorius: Astra Petkūnaitė | kelioniumanija.lt , 2012, Birželio 20d.

17 dienų. Tiek truko šešių lietuvių žygis po tolimuosius Vakarinius Sajanus. Nuo akmens, ant kurio laikosi mūsų pasaulis iki maudynių sniego lavinoje. Tokius nuotykius patyrė mūsų skaitytojams jau pažįstamas aistringas keliautojas Algimantas Kuras.

 

Taip pat skaitykite interviu, kuriame Algimantas Kuras pasakoja apie ekspediciją į Grenlandiją:

Ekspedicija į Grenlandiją – žmogui užtenka tiek, kiek telpa rogėse

 

Prieš kurį laiką grįžote iš žygio po Vakarinius Sajanus. Asmeniškai aš, beveik nieko negirdėjau apie šią vietą, tad supažindink mus su ja. 

Esame buvę Rytiniuose Sajanuose, todėl šį kartą patraukėme į Vakarinius, esančius pačiuose Krasnojarsko srities pietuose, netoli Mongolijos. Norėjosi aplankyti vietas, kurios dar nebuvo matytos. Iš esmės, tai tie patys kalnai, tačiau kalnų gūbriai – šiek tiek kitokie. Mes buvome Ergaki Metugul taigos kalnagūbriuose. Jergaki kalnų gūbrys, kur mes praleidome daugiausia laiko, yra ypatingas tuo, kad tai yra jauni ir gana kompaktiški kalnai – viso labo keliasdešimt kilometrų. Tačiau jauni kalnai yra labai statūs ir aštrūs, o slėniai gilūs. Kiekviena viršūnė kažką primena – tai styrantys pirštai, tai kažkokie kitokie įdomūs dariniai. (Šypsosi.)

Ten yra ir neįtikėtinai milžiniškas akmuo, pakibęs ant šlaito. Atrodo, kad galėtum jį su pirštu nustumti, bet jis nė velnio nejuda! Jis vadinamas krentančiu akmeniu. Sklinda legendos, kad kai akmuo nukris, pasaulyje prasidės didžiuliai pokyčiai. Tikima, kad šis akmuo yra visatos centras, ant jo laikosi viskas, kas mus supa.

 

Gana tolimas kraštas. Kaip iki jo nusigavote?

Iš Vilniaus į Maskvą mes važiavome šešiese savo mikroautobusu, o iš ten skridome į Abakaną, kur mūsų jau laukė automobilis, kurį buvome užsisakę iš anksto. Apsipirkome prekybos centre ir tas pats automobilis mus nuvežė į žygio rajoną, esantį visai netoli federalinės trasos, tarp Abakano ir Kizilo. Federalinės trasos yra specialios paskirties keliai – daug asfalto, mažai gyvenamų vietovių.

 

Ar buvote suplanavę viską nuo A iki Z, ar radote pakankamai informacijos apie Vakarinius Sajanus?

Tai labai dėkingas rajonas, nes yra nemažai informacijos. Pakankamai daug ataskaitų iš prieš tai keliavusių, kurie aprašė, kaip jiems sekėsi, kur jie lipo, kiek užtruko, su kokiomis sudėtingesnėmis sąlygomis susidūrė, kokią įrangą naudojo. Neiname į žygį na ura, reikia ruoštis. Internete yra daug nuotraukų, tad įėjęs į slėnį žinau, kokį vaizdą pamatysiu už kampo. Visą maršrutą mintyse esu nukeliavęs daugybę kartų. (Juokiasi.)

0kelione-sajanai2.JPG

 

Ar ir šį kartą keliavote tokiu pačiu principu, kaip ir žygio Grenlandijoje metu?

Taip, slidėmis, tik šį kartą mes negalėjome temptis didelių rogių, nes Vakariniai Sajanai yra pakankamai kalnuota vietovė ir rogių tempti praktiškai neįmanoma. Kitas dalykas – taiga. Miškingoje vietoje rogės yra tikrai sunkiai pratempiamos, todėl viską nešėmės kuprinėse. Užsidedi kuprinę, kuri sveria 35-40 kilogramų, ir čiuoži. (Juokiasi.) Tačiau nakvojimo principas tas pats – palapinėje. Bet šį kartą turėjome dar ir laužą, kurio nesikūrėme Grenlandijoje. Labai patogu – sustoji, susikuri didžiulį laužą, ant kurio galima viską išsidžiovinti, išsivirti valgyti. Nereikia savęs riboti.

 

O šalčio buvo irgi panašiai tiek pat, kiek ir Grenlandijoje? 

Taip. Žemiausia temperatūra, kurią užfiksavome, buvo -34 laipsniai, vidutiniškai vakarais ir naktimis buvo -20-30°C, dieną pakildavo iki -15-20°C.

 

0kelione-sajanai1.JPG

 

Kokia būdavo jūsų žygio diena?

Atsikeldavome ryte ir čiuoždavome iki sekančios mūsų nakvynės vietos. Keliavome iš vieno taško į kitą perėjomis ir kalnų viršūnėmis. Maršrutas buvo suplanuotas labai ilgas ir įdomus, norėjome rajoną pažinti įvairiapusiškai. Turėjome keliauti pačiomis gražiausiomis vietomis, bet dėl sniego ir oro ne viskas pavyko.

Turėjome daug problemų su sniegu. Nors jo šiemet buvo palyginus nedaug, bet sniegas buvo labai purus ir buvo sudėtinga brautis, minti vėžes. Sniegas visiškai nelaikė, todėl einant mišku kartais su visomis slidėmis smigdavome iki kelių, o kartais net iki juosmens. Judėjome lėtai. Kartais per valandą nueidavome viso labo kilometrą. Tiesa, vasarą ten sniego nebūna, o tik puikūs pasivaikščiojimo takai, ežerai, upės, kriokliai, miškas…Vilioja ir vasarą ten nuvykti. (Šypsosi.)

 

Nei vienas žygis nepraeina be nuotykių. Ką jūs patyrėte Vakariniuose Sajanuose?

Tiesą sakant, ne viskas vyko pagal planą, nes mus nuo Taigiš perėjos nusinešė sniego lavina. Anksti ryte į ją kopėme, tad dar belipant nuriedėjo lavina. Panašu, kad ji kilo savaime, nes atrodo, kad viską darėme saugiai. Na, neatmetu galimybės, kad tai buvo mano klaida, juk aš pirmas išėjau ir pirmas į ją patekau. Tačiau žiūrint nuotraukas ir kalbant su kitais žmonėmis, panašu, kad ji visgi buvo savaiminė.

 

Vos pasakei, kad patekote į laviną, prieš akis išniro kino filmuose matytas vaizdas, kai alpinistus nusineša sniego banga…

Na, šita lavina nebuvo tokia baisi, todėl pavyko išsisukti be nuostolių. Iš šešių žmonių ji nusinešė penkis ir tik vieną iš jų užkasė po sniegu.

 

Kaip jūs susitvarkėte? Ar buvote pasiruošę tokiam susidūrimui su gamta?

Nors ir buvo ekstremali situacija, susitvarkėme labai operatyviai ir greitai atkasėme draugą. Turbūt net ne visi spėjo suprasti, kas atsitiko, ir išsigąsti. Lavina taip pat nunešė mūsų daiktus, nes į ją patekęs stengiesi viską nuo savęs numesti – kuprinę, slidžių lazdas, kates (specialius ant batų tvirtinaus nagus – aut.). Iki pat vakaro mes tą šlaitą kasinėjome ir perrausinėjome. Stebėtinai sėkmingai viską radome. Neradome tik dviejų slidžių lazdų, tad nuėjome į mišką, išsipjovėme pagalius ir su jais keliavome toliau.

 

Ar dabar, kai pagalvoji apie tą sniego laviną, ji vis dar neatrodo tokia baisi?  

Dabar pagalvoju, tai buvo labai pavojinga, mums pasisekė, kad lavina buvo palyginus maža, nes buvo nedaug sniego, šlaitas pakankamai lėkštas, tad nebuvo greičio. Kitas dalykas, sniegas nebuvo visiškai purus, kuris kemša kvėpavimo takus, bet ir nebuvo suledėjęs, kuris spaudžia, traiško ir laužo kaulus. Sniegas buvo idealus tokiam atvejui. Laimei, ir šlaitas, kuriuo mus nešė, buvo lygus, nebuvo styrančių uolų ar akmenų. Vienas kitas akmuo buvo, bet mus pranešė viršum jų. Jeigu būtų buvę medžių, uolų, traumos tikimybė būtų buvusi didžiulė. Galima sakyti, kad tai buvo mokomoji lavina.

 

0kelione-sajanai3.JPG

 

Pirmą kartą patekai į sniego laviną? 

Aš keliauju jau nuo 1999 metų. Pirmas žygis, į kurį aš išėjau, buvo 2000 metų pavasarį. Per visą tą laiką nė karto nebuvau pakliuvęs į laviną.

 

Bent jau žinojai, ką reikia daryti patekus į laviną?

Žinojau tik kaip teoriją, o dabar teko praktiškai išbandyti. (Šypsosi.) Kai po kojomis pradeda banguoti ir nelabai supranti, kas vyksta, reiškia, kad atslenka lavina. Sušukau esantiems apačioje, kas pasistengtų jos išvengti, tada užsidengiau veidą kauke, kad į kvėpavimo takus nepatektų sniego. Tai yra ypatingai svarbu, jeigu lavina tave užkasa. Kitas dalykas, kurį reikia padaryti, tai išsivaduoti iš slidžių, slidžių lazdų, kuprinės. Viską nuo savęs nusimesti, pasisukti veidu į šlaitą ir plaukimo judesiais stengtis išsilaikyti lavinos paviršiuje. Žodžiu, maskatuojiesi kaip gali, kad tik tavęs sniegas neužkastų.

 

Ir kaip sekėsi teoriją išbandyti praktiškai?

Plaukimas man nelabai pavyko, nes kuprinė, kurią numečiau, priplaukė prie manęs ir vartėsi kartu. Mane taip pat kelis kartus pervertė žemyn galva, tad plaukti nelabai pavyko. Kad ir kaip stengiausi. (Šypsosi.) Kiti kolegos sakė, kad jiems sekėsi visai gerai. Mane lavina dar prinešė prie vieno iš kolegų ir aš varčiausi šalia jo, todėl labai saugojau, kad katėmis jo nesužeisčiau.

 

Ar yra specialus pasiruošimas susidūrimui su sniego lavina?

Kai žinai, kad šlaitu, kuriuo eisi, gali nusiristi lavina, reikia supažindinti visus su situacija. Jeigu neturi galimybės eiti kitur, reikia elgtis labai adekvačiai. Reikia pastatyti stebėtoją, kuris stebėtų visą šlaitą ir, jei kas atsitiktų, perspėtų visus apie pavojų. Jis taip pat turėtų stebėti, kur kolegas nusineša sniego lavina, kad prireikus, būtų galima greičiau juos atkasti.

Kitas dalykas, einant į lavininius šlaitus, reikia išsiskleisti lavinines juostas – 15-25 metrų ilgio kaspinus, kurio vienas galas yra pririštas prie žmogaus, o ant kaspino sužymėti metrai. Artimiausias metras iki tavęs yra pažymėtas vienetuku ir rodyklė veda į tave, už dviejų metrų parašytas dvejetas ir rodyklė, vedanti į vienetą. Jeigu lavina tave užverčia, tikėtina, kad kažkurioje vietoje tas kaspinas kyšos virš sniego. Pasiėmęs kaspiną pamatai metrus ir į kurią pusę reikia kasti. Mes kaspinus turėjome, bet nebuvome išsiskleidę.

 

0kelione-sajanai4.JPG

 

Pagal kokius požymius suprasti, kad gali nuslinkti lavina?

Jeigu eini ir stovi ant sniego normaliai, neklimpsti giliai, reiškia, kad yra saugu, o jeigu eini ir viršuje pluta lūžinėja, o apačioje įsmengi į peršalusį sniegą, tada tikėtina, kad šlaitas gali pajudėti. Taip pat svarbus šlaito statumas, oro temperatūra ir daugybė kitų veiksnių.

 

Ar keitėte maršrutą po to, kai jus nusinešė sniego lavina?

Į tą perėją mes nebelipome, nes nusirito tik dalis šlaito, kita dalis kabėjo, tad galėjo nulėkti bet kurią minutę. Buvo dar dvi atsarginės perėjos, išvedančios į tą patį slėnį. Ir jos buvo daug paprastesnės. Pradėję eiti pirmąja perėja, į viršų užlipome labai sėkmingai, oras buvo puikus, vaizdai – nuostabūs, bet pradėjus leistis, po kojomis nusirito dar viena lavina, tačiau ji mūsų nenusinešė. Dvi perėjos, dvi lavinos… Nusprendėme, kad nėra reikalo rizikuoti ir reikia kuo greičiau iš čia dingti. Didvyrių nevaizdavome, todėl grįžome atgal iki maisto, kurį palikome po pirmojo žygio dienos. Dar kartą keitėme maršrutą. O juk buvo dar tik pirma kelionės dalis.

 

Nesugadino kelionės nuotaikos šie du susidūrimai su lavinomis?

Aišku, kad šiek tiek numušė norą toliau keliauti, net lipant visiškai saugiu šlaitu vis tiek jautėme stresą ir nerimą, kad kažkas pajudės po kojomis. Po tokių nuotykių didvyriškumo ir entuziazmo liko mažai, todėl elgėmės laisviau. Pamiegodavome toje pačioje vietoje kelias naktis, surengėme kelis radialinius išėjimus. Tai reiškia, kad nakvodavome toje pačioje vietoje, bet be daiktų išeidavome vienai dienai, užlipdavome į kokią viršūnę ar šiaip kur paslidinėdavome.

 

Pokalbio pabaigoje paskaičiuokime finansus. Kiek ši kelionė kainavo tau ir draugams?

Nedaug. (Juokiasi.) Į Maskvą keliavome savo mikroautobusu, todėl kainavo tik benzinas, maždaug po 100 litų žmogui. Tikrai pigiau nei kelionė autobusu. Lėktuvo bilietas – 1 tūkst. litų ir dar nemokamai skraidinamos slidės. Aišku, mes tuo pasinaudojome. (Kvatoja.) Kadangi slidžių pakas vienam žmogui yra nemokamas, į jį prigrūdome visokiausio šlamšto. Aš įkišau kirvį, ledkirtį, kates. (Juokiasi.) Aišku, oro uosto darbuotojai prašvietė viską, paklausė, ar ten tikrai kirvis, bet nieko nesakė. Maistas, grubiai tariant, kainavo 300 litų, transportas žygio zonoje 6 žmonėms kainavo apie 1 tūkst. litų. Manau, tilpome į kokius 2 tūkst. litų. Aišku, dar yra draudimas, prieš skrydį namo išsinuomojome butą pernakvoti. Jeigu keliones organizuojiesi pats, viskas tikrai nedaug kainuoja. O juk ir taigoje nėra kur išleisti pinigų!

 

0kelione-sajanai5.JPG

 

Nuotraukos Algimanto Kuro

 

Kelionių portalo kelioniumanija.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško kelioniumanija.lt sutikimo draudžiama.



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.