JAV gyvenimą kurianti lietuvė Simona: „Lietuvos ilgiuosi kaip tyro oro gurkšnio“

Autorius: Astra Petkūnaitė | kelioniumanija.lt , 2014, Balandžio 09d.
Ši mergina savo užsispyrimu ir pasišventimu svajonei – muzikai – galėtų būti pavyzdžiu daugeliui dvejonių užguitų jaunuolių. Štai jau kelerius metus Simona Smirnova-Minns gyvena JAV mieste Bostone, kur studijuoja prestižiniame Berklio muzikos koledže.

Nors daugeliui tai skamba kaip svajonių gyvenimas, Simona neslepia, kad dėl to, ką turi dabar, teko ilgai ir nenuilstamai kovoti. Atsipalaiduoti ji negali iki šiol. Keliautojų portalui kelioniumanija.lt mergina papasakojo apie tai, kaip ją pakeitė ir vis dar keičia gyvenimas JAV, kaip ji čia sutiko savo dabartinį vyrą ir kartu su juo gyvena muzikos garsuose. 

 

Muzikos keliai tave atvedė į Bostono Berklio muzikos koledžą. Tai viena geriausių pasaulyje muzikos švietimo įstaigų, apie kurią svajoja daugybė muzikantų. Ar sunki buvo kelionė į šią mokyklą?
Apie kelią į šią mokyklą galėčiau visą knygą parašyti, gal net vadovėlį, pavadinimu „Kaip atkakliai siekti tikslų ir nepasiduoti“, skirtą šiuolaikiniam jaunimui. (Šypsosi.) Viena mano draugė šią kelionę pavadino „brutaliu svajonių siekimu“. Aš pati gal taip drąsiai jos nevadinčiau, tačiau buvo tikrai sunku. Ir dabar ne ką lengviau. Nuo pirmosios paraiškos išsiuntimo iki stojamųjų egzaminų mane vienas po kito lydėjo išbandymai, tačiau nelaikau jų negatyviais. Tikrai išmokau labai daug dalykų ir įgijau naudingos patirties. Ne veltui sakoma, kad ne pats tikslas yra svarbus, o procesas, nes būtent jo metu mes keičiamės ir tobulėjame. O tobulėjimas juk jau pats savaime yra tikslas. Finansiniai išbandymai turi savo dvasinę ir vertybinę galią – žmogus ima strateguoti, mąstyti, skaičiuoti, viltis. Savo kelionėje NIEKĄ turėjau paversti VISKUO.

Pavyzdžiui, ieškodama finansavimo savo studijoms, atradau begalę studentiškų fondų, susitikau su begale įdomių ir protingų žmonių, teko klausti ir konsultuotis, kokius dvidešimt kartų aprašyti savo karjeros tikslus ir motyvaciją… Po kasdienio darbo, norint gauti finansavimą, karjeros tikslai ir motyvacija taip išryškėja, kad nebelieka nieko kito, kaip tik užtikrintai judėti pirmyn ir nepasiduoti pralaimėjimo jausmui.

 

Kai domėjaisi Berklio koledžu, ar tau buvo aktualu, kokiame mieste jis įsikūręs? Ar Bostonas tau patiko iš to, ką apie jį teko girdėti?

Iš tiesų, vietovė man nebuvo svarbi, tačiau iš čia studijavusių studentų girdėjau, kad tai gražus ir kultūrą puoselėjantis miestas, to man ir pakako. Vilniaus vis tiek joks kitas miestas neatstos. (Šypsosi.) Mūsų sostinė man patinka savo poezija ir liūdesiu, o visus kitus miestus priimu kaip sutiktus žmones – draugiškai ir ne per daug kritiškai, rankos paspaudimu ir kolegišku bendravimu. Todėl, matyt, pati save pasmerkiau amžinam ilgesiui. Giluminiam Vilniaus ilgesiui.

 

Ir štai tu, susikrovei lagaminus, atsisveikinai su draugais ir išskridai į Ameriką. Koks pirmasis jausmas tave apėmė, kai įkėlei koją į miestą, kuriame toliau kursi savo ateitį? 
Dar prieš išvykdama į JAV visą vasarą gyvenau Londone, taigi susikroviau lagaminus, atsisveikinau su draugais, iškeliavau į Londoną, o jau iš jo – į Bostoną. Tuo metu buvau visiškai sumišusi. Nelabai žinojau, kur gyvensiu ateinančius mėnesius, neturėjau jokio aiškaus gyvenimo ir išgyvenimo plano. Teko pasitikėti Dievo planu ir viltis geriausio. Pirmomis dienomis Bostonas atrodė kaip supoetintas Davido Lyncho filmas: padavėjos su pagarbiniuotais plaukais, milžiniškais kavinukais ir raudonom prijuostėm, seni ir siurrealistinius garsus skleidžiantys metro traukiniai. Po šiuolaikiško ir modernaus Londono Bostonas atrodė kaip laiko mašinos išdaiga. Dar didelį įspūdį paliko bėgikai – jų tiek daug! Pilnos gatvės, šaligatviai, takeliai, parkai! Net šalčiausiomis žiemos dienomis sutinki bėgančius žmones, nuo ankstaus ryto ir sutemų.
Ilgainiui poetiškas Bostono įvaizdis išgaravo: akis ėmė badyti kultūros skirtumai, sunki žmonių kasdienybė, kriminaliniai neramumai, tačiau visgi, tai – simpatiškas miestas: nepataikaujantis, brangus, senoviškas savo įvaizdžiu ir gana modernus žmonėmis. Manau, kad kiekvienam atvykusiam Bostonas patiktų. (Šypsosi.)

Bostonas pilnas geriausio lygio koledžų ir universitetų, į kuriuos suvažiavę studentai iš viso pasaulio. Taigi miestas gyvybingas, jaunatviškas ir dvelkia kultūra. Čia nuolat vyksta parodos, koncertai, filmų peržiūros, įvairiausi meno ir muzikos festivaliai. Džiugu, kad miestas nėra sausakimšas kaip, pavyzdžiui, Niujorkas. Čia gali laisvai eiti gatve ir nesitrinti pečiais. 

 

5gyvenimas-amerikoje3.jpg 

Lietuviškos Kalėdos JAV

Ar Bostonas kupinas amerikietiškų stereotipų, apie kuriuos mes nuolat kalbame?
Iš tiesų ilgai nebuvusi Lietuvoje net nebežinau, kas tie amerikietiški stereotipai, apie kuriuos žmonės kalba. (Juokiasi.) Pabandysiu spėti. Tikra tiesa dėl greito maisto. Pastarojo kultūra tikrai išsikerojusi ir priimama be jokios kritikos. Ar amerikiečiai kvaili? Tikrai ne. Nežinau, kas sugalvojo tokią nesąmonę. Ar amerikiečiai stori? Nutukusių žmonių skaičius tikrai didesnis negu Europoje ir tai bado akis. Tačiau vėl gi, nedrįsčiau taip sutirštinti spalvų, kaip esame įpratę daryti. Ar amerikiečiai turi geriausią švietimo sistemą? Manau, kad taip. Niekad nebuvau stereotipų mėgėja ir žinovė, tad mano žinios čia ir pasibaigia. Bet tikrai galiu pasakyti, kad šalis atrodo kitaip, nei yra piešiama kine ar žiniasklaidoje. Su stereotipais visad reikia elgtis atsargiai. Čia atvykusi sužinojau, kad daugybė jų egzistuoja ir apie Europą. Ir dauguma jų man buvo visiškai nesuprantami ir keisti. 

Dar vis bandau prisijaukinti amerikietišką kultūrą. Ji reikalauja daug jėgų, stiprybės, griežtumo bei disciplinos. Čia egzistuoja milžiniška konkurencija dėl kukliausios vietos po saule. Gyvenimas tokiose kapitalistinėse ir industrinėse džiunglėse reikalauja gerokai pasitempti, nustoti verkšlenti ir augintis stiprią bei atsparią odą. Taip pat paminėčiau perdėtą ir varginantį vyrų dėmesį. Lietuvoje nėra įprasta nužiūrinėti moteris ar į jas spoksoti. Šviesioji Lietuvos vyrų pusė – santūrumas, o čia seksualinė industrija gerokai peržengusi ribas. Tai mano didžiausia ir turbūt vienintelė kultūrinio šoko priežastis. Kiekviename traukinyje ar autobuse tenka po keletą kartų prašyti, kad vyrai nustotų nužiūrinėti mane kaip objektą. Ir nereikia būti nei gražuolei, nei apsinuoginusiai! Tai pavadinčiau tam tikra smurto prieš moteris apraiška, tačiau dauguma jų tyli, nekovoja už savo teises. Vyrai iš nustebimo varto akis, kai mandagiai paprašau jų nespoksoti į mane. Visuomenės etikos atžvilgiu, Lietuvos ilgiuosi kaip tyro oro gurkšnio.  (Šypsosi.)

 

Amerika daugeliui yra svajonių kraštas, bet ten apsilankiusieji tvirtina, kad pinigai  ant medžių neauga. Kokia tavoji patirtis? Ar skani muzikanto duona Amerikoje?
Muzikanto duona čia apibūdinama galimybėmis, o ne pinigais. Honorarai už įprastus koncertus klubuose mažesni nei Lietuvoje. Didžioji dalis žmonių gyvena tikrai sunkiai ir dirba daug. Po dvejų metų, praleistų Masačiusetse padariau išvadą, kad finansiniu atžvilgiu Lietuvoje žmonės gyvena daug geriau. Lietuviai skundžiasi, kad išvyksta atostogauti tik vieną kartą per metus, o čia žmonės niekur neišvažiuoja penkiolika metų. Bet vėlgi, kalbu apie vidurinį visuomenės sluoksnį. Muzikantai ploja katučių, kai gauna kelių šimtų dolerių vertą pasirodymą.

Neseniai buvau grupės „Snarky Puppy“ koncerte, kuriame muzikantai kalbėjo apie jų muzikinį kelią bei išbandymus. Ši grupė gyvuoja devynerius metus ir šiais metais laimėjo savo pirmąjį „Grammy“ apdovanojimą. Muzikantai neslėpė, kad tik prieš dvejus metus pradėjo uždirbti daugiau nei šimtą dolerių vienam muzikantui per koncertą. Už šimtą dolerių čia gali pavalgyti gal dieną ar dvi. Taigi, pinigai čia ne tik kad neauga ant medžių, bet kartais ir išvis neišauga. Visi profesionalūs muzikantai, norėdami išgyventi, dėsto koledžuose ir groja naktiniuose klubuose už penkiasdešimt dolerių. Ir niekas nesigėdija to prisipažinti. Dėstytojai patys dalina lankstinukus studentams, kviesdami į savo koncertus. Taigi magijos čia tikrai nėra. Muzikinėje industrijoje nieko neapgausi. Reikia stipriai dirbti ir atkakliai kovoti dėl vietos po saule. Ir tik nedaugeliui pasiseka ją išsikovoti.

 

5gyvenimas-amerikoje2.jpg 

Simona su vyru Dorsey 

Žinau, kad aktyviai dalyvauji lietuvių bendruomenės veikloje. Ar lengviau, kai šalia yra žmonių iš tos pačios šalies, kaip ir tu, kalbančių ta pačia kalba?

Tai labai svarbi mano gyvenimo dalis. Lietuvių bendruomenėje radau labai gerų draugų, nuostabių žmonių, šeimų, kurios įkvepia mane drąsos ir tikėjimo. Mano akimis, tai labai svarbu, nes net ir mano vyras, kuris yra amerikietis, pilna koja įsijungė į lietuvių bendruomenės veiklą. Tai labai atvira ir graži bendruomenė, kurioje gera būti, dalintis ir veikti. Taip pat, dėstau dainavimą Bostono lituanistinėje mokykloje, o Dorsey, mano vyras, lanko lietuvių kalbos pamokas suaugusiems. Mes abu prisijungiame prie bažnytinio šlovinimo ansamblio „Jaunos širdys“. Čia Dorsey groja trombonu, o aš kankliuoju. Mes taip pat dalyvaujame visuose lietuvių bendruomenės renginiuose, minėjimuose bei kartu švenčiame šventes. 

 

Ar pavyko pakeliauti kur nors toliau Bostono? 

Pakeliauti pavyko tikrai nemažai. Keletą kartų buvau Niujorke, koncertavau Vašingtono bei Niuhempširo valstijose, aplankiau moterų vienuolyną Konetikuto valstijoje, mačiau gražią ir rudenišką Vermonto valstiją. 2013-ųjų vasarą su vyru praleidome gyvendami Pensilvanijos valstijoje, Harisburgo mieste. Taip pat buvau Majamyje, Floridos valstijoje. Visos vietovės paliko labai gerą įspūdį. Žinoma, Niujorkas man artimiausias savo miesto ritmu ir šurmuliu, o štai Vermontas – savo lietuviškomis pušelėmis, obelimis ir takeliais. (Šypsosi.)

 

5niujorkas.jpg 

Simona Niujorke

Ar buvimas toli nuo šeimos, draugų, pažįstamų gatvių ir savo kalbos tave ko nors išmokė? 

Mano gyvenimas pasikeitė iš esmės. Jeigu Lietuvoje galvojau, kad žinau, kas yra sunkus gyvenimas, JAV sužinojau, kas iš tikrųjų tai yra. Bostone sutikau savo gyvenimo meilę, tai mane perkeitė ir keičia iki šiol. Išvykusi į JAV iš naujo ėmiau ieškoti savo ryšio su Dievu, atnaujinau Biblijos skaitymą, kasdienę maldą, gyvenu griežtoje disciplinoje – mano gyvenime sąvokos kaip tabakas, vakarėliai, alkoholis, pasilinksminimai nebeegzistuoja. Mano laikas griežtai suplanuotas ir išskirstytas prioritetais. Kaip asmenybė sušvelnėjau ir tuo pačiu sustiprėjau. Būdama popindustrijos ir blizgučių apsuptyje imu matyti, kad tik vidinis tikrumas ir nuoširdumas gali užtarnauti tikrą gyvenimą. 

Kokie artimiausi tavo planai? Gal su vyru kelsite sparnus į kitą JAV miestą?
Kol kas su vyru renkamės Bostoną, bent artimiausiems trejiems metams, nes abudu studijuojame. Po to žiūrėsime, kur darbas, projektas ar koncertas pašauks. Esame atviri visam pasauliui. Dorsey studijuoja filmų kompoziciją, tad galimas variantas, kad trauksime į Los Andželą ar Holivudą. Aš viliuosi gauti ilgalaikį ir rimtą projektą, susijusį su Europa. Jeigu Lietuva mums pasiūlytų gerai apmokamą kūrybinį/edukacinį projektą – atvažiuotume į Lietuvą. Mūsų, kaip muzikantų sutuoktinių pora, uoslė seka paskui galimybę kurti, realizuoti idėjas, rasti bendraminčių, taigi mūsų ateities planas – muzika,  ateities šalis – pasaulis. Norime keliauti, atrasti, pažinti, nesustoti judėti fizine ir dvasine
Nuotraukos iš asmeninio Simonos archyvo
Kelionių portalo kelioniumanija.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško kelioniumanija.lt sutikimo draudžiama. 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos