Kodėl italai atostogoms renkasi Italiją

Autorius: kelioniumanija.lt , 2012, Kovo 20d.

Montepulciano apylinkės

 

Interviu parengė Daiva Zaveckienė

 

Dvejus metus Toskanos sostinėje gyvenanti Dalia Smagurauskaitė prisipažįsta, kad Florencijos katedra jai vis dar tebekelia šiurpuliukus savo dydžiu ir grožiu. Gide viename lankomiausių Italijos miestų dirbanti lietuvė sako Italijoje, visų pirma, išmokusi kantrybės ir tolerancijos. Keliautojų portalui kelioniumanija.lt ji ne tik papasakojo apie gražiausius šios šalies kampelius, bet ir atskleidė italų gyvenimo būdo subtilybes.
 

Kaip atsidūrei Italijoje? 

Dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje sugalvojau, kad būtų labai įdomu išvažiuoti savanoriauti į užsienį, juolab, turėjau kelis pažįstamus, kurie savo pasakojimais dar labiau užkrėtė entuziazmu ir noru išvykti (ačiū jiems!). Susiradusi siūlomų savanorystės projektų duomenų bazę išsirinkau, galima sakyti, vieną, bet tikrai „svajonių“ projektą Italijoje, Florencijoje – ir šalis puiki, ir veiklos sritis atitiko mano studijas ir interesus (studijavau menotyros magistrantūrą). 

Tad nieko nelaukusi pateikiau reikiamus dokumentus, tačiau, pirmaisiais metais Florencijos savivaldybė jau buvo išsirinkusi kandidatą. Todėl ilgai nesvarsčiusi nusprendžiau, kad palauksiu ir kandidatuosiu kitais metais. Taip po beveik dvejų metų laukimo, 2010-ųjų pavasarį atsidūriau Florencijoje. 

 

Ir kaip gi tave pasitiko garsusis miestas-muziejus?

Kadangi išvažiavimas, darbas muziejuje ir gyvenimo sąlygos buvo kruopščiai (kiek tai įmanoma Italijoje) sutartos su savivaldybe, didelių vargų neturėjau. Galbūt labiausiai įstrigęs momentas – pirmąjį vakarą trumpam išbėgau į miestą, pasiklydau, o beklaidžiojant ir jau temstant prieš akis išniro Santa Maria del Fiore katedra su žymiuoju Brunelleschi kupolu ir tiesiog pribloškė mane. Gerąja prasme, žinoma! Visas miestas buvo tarsi meno istorijos vadovėlis, kiekvienas kampas studijuotas universitete. Buvo taip gera, kad patikėti negalėjau! Net ir dabar, po dvejų metų, Florencijos katedra man vis dar kelia šiurpuliukus savo dydžiu ir grožiu.

7Santa-Maria-del-Fiore-katedra-Florencijoje.JPG 

Santa Maria del Fiore katedra Florencijoje

 

Koks jausmas gyventi svetur? 

Iš tiesų, labai keistas: pirmuosius metus atrodė, kad tai tiesiog nesibaigianti kelionė (tačiau nesakyčiau, kad atostogos). Daugybė aplankytų vietų, miestų, renginių, sutiktų žmonių iš viso pasaulio, išragautų patiekalų ir gėrimų. Vėliau prasidėjo „normalus gyvenimas“, rutina, tačiau man ji maloni. 

 

Minėjai Florencijos grožį ir neišsemiamas kultūrines vertybes, tačiau kaip namų be dūmų nebūna, taip ir gražiausi pasaulio miestai turbūt turi trūkumų, kuriuos geriausiai pastebi ten apsigyvenęs. Kokie jie?

Florencija, kaip ir kiekvienas miestas, turi savų pliusų ir minusų. Pirmiausia, čia niekada netrūksta turistų, o tai reiškia ne tik darbą gidams (pliusas), bet ir tiesiog perpildytas miesto gatves, triukšmą, aukštas kainas. Gyventi Florencijoje kai kuriais aspektais kainuoja gal net brangiau negu Romoje ar Paryžiuje. Kitas dalykas, turintis dvi medalio puses – miesto amžius. Viskas čia sena arba labai sena, tad tikrai yra į ką pasižiūrėti, tačiau tuo pačiu metu gyvenantieji centre kenčia dėl užsikemšančių kanalizacijų, sproginėjančių vamzdžių, stovėjimo aikštelių trūkumo ir daugybės kitų labai žemiškų dalykų. 

Na, o Florencijos klimatas vertas atskiro straipsnio. (Šypsosi). Vasarą temperatūra pasiekia +40°C, būna labai drėgna ir tvanku. Tuo tarpu žiemą, nors temperatūra išlieka teigiama, pučia labai stiprus ir šaltas vėjas, vadinamas tramontana. Ir, neduokdie, pasninga – tuomet gyvenimas stoja ir kyla visuotinė panika. 

Tarp kitko, buvau viename renginyje, skirtame rusų klasikui F.Dostojevskiui, čia buvo skaitomos jo dienoraščio ištraukos, rašytos gyvenant Florencijoje – rodėsi, kad kalba būtent apie dabartinius laikus ir problemas, ypač apie nepakeliamą orą ir turistus. Mažai kas pasikeitė! (Juokiasi). 

 

O jei pasitaikytų proga apsigyventi kitoje Italijos vietoje, kas tai būtų?

Kartais pagalvoju, kokiame kitame Italijos mieste norėčiau gyventi – turbūt tai būtų Roma. Pirmiausia todėl, kad tai dar vienas muziejus po atviru dangumi. Bet svarbu ir tai, jog miestas didelis – negalėčiau gyventi mažame Toskanos ar kito regiono kaimelyje ant kalvos, kad ir kaip romantiškai tai skambėtų. Esu pratusi prie miesto centro, žmonių, renginių ir t.t. 

Tiesa, šiuo požiūriu Milanas niekada netraukė, nors Italijoje tik jis, manau, galėtų vadintis tikru kosmopolitišku Vakarų Europos miestu. Bet man jame per daug pramonės, smogo, skubėjimo ir šaltumo. Dar lieka Pietų Italija, norėčiau praleisti kelis mėnesius Palerme, tačiau gyventi – ne. Manau, Pietų Italija tinkama tik atostogoms. (Šypsosi)

 

Papasakok šiek tiek apie savo darbą, ką veikei atvykusi į Florenciją? 

Pirmuosius savo gyvenimo Florencijoje metus dirbau Museo Palazzo Vecchio (Senųjų rūmų muziejuje). Tai istorinė Florencijos rotušė, miesto valdžios ir laisvės simbolis. Rūmuose savo rezidenciją buvo įsirengusi Medici giminė, užkariavusi didžiają dalį Toskanos, garsėjusi mecenatystės tradicijomis ir nepaprastais turtais. 

Rūmuose dirbo Leonardo da Vinci (kaip tik šiuo metu National Geography ir University of California mokslininkai tyrinėja vieną rūmų sieną, kurioje, kaip manoma, išlikusi pradėta tapyti da Vinci freska), Bronzino ir daugybė kitų menininkų. Dalyje rūmų ir šiandien įsikūrusi Florencijos savivaldybė, o likusi erdvė yra skirta muziejui – Medici šeimos apartamentams. Čia prasideda ir nepaprastas Vasari koridorius, per miestą vedantis į Pitti rūmus (1,2 km ilgio). 

Mano darbas muziejuje buvo vesti ekskursijas anglų kalba. Tai buvo nauja ir labai įdomi patirtis visais atžvilgiais – tiek anglų kalbos, tiek istorinių ir meninių žinių, tiek bendravimo su turistais. Sutikau daug įdomių žmonių, kurie likdavo labai patenkinti mano darbu. 

Projektui pasibaigus ėmiausi rašymo, šiek tiek fotografuoju. Na, o artėjant naujam turizmo sezonui tikiuosi sulaukti ne tik anglakalbių, bet lietuvių, norinčių išsiruošti į ekskursiją po Florenciją ir Toskaną su manimi.

7Elba-2.JPG 

Elba 

 

O gal teko patirti kokių nors nuotykių dirbant gide viename lankomiausių Italijos miestų?

Su didžiuliu susižavėjimu prisimenu vieną žiemos rytą, kai į ekskursiją atėjo vienas vienintelis vyriškis iš Niujorko, nešinas maža sulankstoma kėdute. Kiekvienoje rūmų salėje jis pasistatydavo ją, atsisėsdavo ir ilgai atidžiai žvelgdavo į kiekvieną smulkmeną. Man net širdis į kulnus buvo nusiritusi jam pasakius, kad yra meno istorijos profesorius… Ir žinojo jis iš tiesų šimtą kartų daugiau už mane. Tačiau mes kartu perėjome numatytą maršrutą diskutuodami apie meną, renesansą, Florenciją ir dabartinį gyvenimą – nepakartojama patirtis! 

 

Ką galėtum papasakoti apie tave supančius žmones, Florencijos gyventojus – kokie jie?

Pastebėjau, kad tikrieji florentiečiai (jie save vadina „fiorentino doc“) yra labai uždari žmonės, paprastai nesileidžiantys į artimas draugystes ne tik su užsieniečiais, bet ir su kitų miestų ar regionų italais. Be to, čia tikrai niekas gatvėse nešūkauja „ciao bella“, nesikabinėja (nebent gėlių ir visokių niekučių pardavėjai, bet jie nėra italai).

 

Bet juk italus paprastai įsivaizduojame kaip garsiai ir daug šnekančius, gausiai gestikuliuojančius tipus?

Man patys smagiausi ir daugiausia juoko sukeliantys yra pietiečiai. Juos pastebi iš toli – tarsi tikra italų parodija – akcentas, kurio nesuprantu, garsi kalba, gestai (ir dar būtinai fizinis kontaktas, t.y. tai ranką paims, tai per petį patapšnos). Dauguma jų yra labai nuoširdūs, visuomet pasiruošę padėti, atverti namų duris. 

 

Ar tokios savybės mums, palyginti santūriems lietuviams, yra priimtinos?

Per dvejus metus nesugebėjau susitaikyti su viena italų savybe – neapibrėžtumu. Penkios minutės ar vienas kilometras iš tiesų nereiškia nieko… Iš pradžių tai mane labai pykdydavo, dabar tiesiog bandau išsiaiškinti, kaip yra iš tiesų (penkios minutės paprastai yra mažiausiai penkiolika, o netoli paprastai būna pakankamai toli. (Juokiasi). O kur dar vėlavimai, eilės įstaigose, tarnautojai, kurie nėra nusiteikę padėti ir t.t. Bet tokių, manau, visur ir visais laikais buvo.

7Penkiu-zemiu-NP---Vernazza-miestelis-1.JPG 

Penkių žemių nacionalinis parkas, Vernazza miestelis 

 

Ar daug teko keliauti po Italiją? Kas labiausiai tave sužavėjo?

Pakeliavusi po Italiją supratau, kodėl italai atostogoms renkasi Italiją – čia gali keliauti visą savo gyvenimą ir vis tiek visko nepamatysi ir nepatirsi. Čia gali slidinėti žiemą, o vasarą leistis į žygius po gamtą (kitaip tariant, „trekkingus“), gulėti prie jūros, gilintis į vyno paslaptis, keliauti po mažus kaimelius, lankytis įdomiausiuose muziejuose ir taip toliau. 

Be abejo, mane žavi architektūra ir meno kūriniai. Turiu tokį keistą pomėgį – man patinka lankytis žymiausių menininkų gimtinėse. (Šypsosi). Štai lapkritį į savo sąrašiuką įsirašiau ir kaimelį, kuriame gimė Michelangelo. Iki jo iš Florencijos teko „trenktis“ apie dvi valandas vingiuotais kalnų keliukais. Tačiau vaizdai ir vieta mane sužavėjo – labai įdomu pamatyti, kad toks genijus gimė, kaip čia pasakius, viduryje nieko, tiesiog ant kalvos stovinčiame akmeniniame name. Tada pasidaro labai smalsu, kaip gi nutinka, kad nepažįstant pasaulio, matant tik žalius miškus ir pievas aplinkui, žmoguje gimsta noras siekti neįtikėtinų dalykų, gimsta tikras genijus. 

Be abejo, visuomet mielai lankausi Romoje, Neapolyje ar Venecijoje, juk klasika niekada nepabosta. Dabar stengiuosi aplankyti ir mažiau turistines miestų vietas – jose irgi gausu „perliukų“. Man labai patinka Viduržemio jūros virtuvė – šviežia žuvis, jūros gėrybės. O taip pat ir žmonės, ypač pietuose. Tik prie jų reikia priprasti. (Šypsosi). 

Pavyzdžiui, valgant vienoje Pompėjos užeigoje pribloškė padavėjas su virėju. Pirmasis niekaip nepaisė, ką mes norime užsisakyti ir nusprendė už mus – viskas tik iš geros valios – jis žinojo, kuris patiekalas tą vakarą yra pats geriausias. Be to, nė nepasiklausęs, ar norėsime deserto, atnešė didžiulę lėkštę vietinių saldumynų ir kone įsižeidė, kad visų nesuvalgėme: „Jei jums neskanu, aš apšauksiu virėją ir liepsiu pagamint ką nors kita“. Ypač mažuose miesteliuose žmonės yra nuoširdūs ir niekada neapgaudinėja.  

 

Iš tiesų, Italija siūlo tiek daug įdomių lankytinų vietų, kad dauguma keliautojų dažniausiai apsiriboja populiariausiomis – Roma, Venecija, Milanas, Florencija, Pompėjai… Žinoma, tai klasika. Tačiau gal teko atrasti įdomių mažiau žinomų, bet nemažiau įspūdingų vietelių? 

Grįžtant prie įdomiausių vietų, man labai patinka Chianti regionas. Nors tai ir yra ta klasikinė atvirutinė Toskana, tačiau ten, mažuose kaimeliuose, apsuptuose vynuogynų, labai ramu ir gera ilsėtis. Ten pat etruskų miestai Volterra ir San Gimignano, o Viduržemio jūros pakrantėje stūkso mažytis, tris gatves teturintis Bolgheri. Teko girdėti, kad šį kaimelį, žymų visame pasaulyje savo vynais, mėgsta išsinuomoti turtuoliai ir rengti čia privačias šventes. Jų metu kaimas uždaromas, į jį gali patekti tik vietiniai. Kita fantastiška vieta yra Parco Nazionale delle Cinque Terre (liet. Penkių žemių nacionalinis parkas) Ligūrijos regione. Penkios žemės – tai uolėtoje Viduržemio jūros pakrantėje sutūpę penki maži kaimeliai, sujungti siauru takeliu, skirtu trekking‘o mėgėjams.

7Sardinija---kelias-i-Neptuno-grota.JPG 

Sardinija. Kelias į Neptūno grotą

 

Manau, kad lietuvių retai lankomos yra Elbos ir Sardinijos salos. Man ypač sentimentus kelia pastaroji. Tušti keliai, tušti fantastiško žydrumo paplūdimiai, geras maistas ir vynas. Rodosi, kad patekai į negyvenamą kraštą, ypač taip atrodo užklydus į apleistą Argentiera miestelį. Būtent čia susidūriau su tokia šėlstančia jūra, kokios dar niekada ir niekur neteko pamatyti. 

Patinka man ir visų Italų taip nekenčiamas Neapolis. Kai atvažiuoji ten, rodos, patenki į kitą pasaulį, kuriame galioja savos taisyklės. Tačiau čia yra labai daug ką pamatyti, jei gerai pasikapstai po šiukšles. (Kvatoja). Na, o šiais metais pagaliau aplankysiu Siciliją, tikiuosi įkopti ir Etnos ugnikalnį. Žinoma, jei tik nesispjaudys lava!

 

Ar gyvenimas Italijoje tave pakeitė?

Manau, kad kiekvienas dalykas gyvenime (kelionė, žmogus, knyga ir t.t.) palieka mažytį pėdsaką žmoguje. Iš šių pėdsakų ilgainiui formuojasi žmogaus charakteris ir gyvenimo būdas – man tai nuolatinis kaitos procesas. Italija manyje palieka labai daug: nuo naujų kalbų mokėjimo (sakoma, kad svetimą tautą gali perprasti tik išmokusi jos kalbą), iki tokių bruožų kaip kantrybė ir tolerancija kitiems. Italijai esu dėkinga už įkvėpimą rašyti ir fotografuoti.

 

Ar ketini sugrįžti į Lietuvą?

Į Lietuvą visada mielai ir noriai grįžtu. Na, gal kiek mažiau noriai spaudžiant minus 20-ties laipsnių šaltukui. (Šypsosi). Čia mano šeima, čia ir dalis mano draugų, čia Vilnius, kuris man yra pats geriausias miestas pasaulyje (skamba kaip tradicinė emigrantės dainelė… (Juokiasi). Kartais pagalvoju, kad būtų puiku vasarą leisti Lietuvoje, Aukštaitijoje ar prie jūros Nidoje, o žiemą ne tokioje šaltoje Italijoje. Tikiuosi, kad kažkada taip ir nutiks, na, o dabar vis dar atradinėju Italiją. 

7italija-Vynuogynai-4.JPG 

Italijos vynuogynai 

 

Nuotraukos iš Dalios Smagurauskaitės archyvo 

 

Taip pat skaitykite: Dalios blog'as 


Kelionių portalo kelioniumanija.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško kelioniumanija.lt sutikimo draudžiama.



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Kelionių idėjos