Savaitgalis Baltarusijoje (1): optimistinė šalis ir kantrybės išbandymai

Autorius: Daiva Zaveckienė | kelioniumanija.lt , 2013, Rugpjūčio 29d.

Ne sykį esu skaičiusi lietuvių autorių rengtus straipsnius apie kaimyninę Baltarusiją. Ir visus juos vienijo mįslingai sklindanti ironijos gaidelė. Deja, praleidus kelias dienas šioje šalyje, nepavyko išvengti jos ir man. Sužinokite, kodėl.

 

Nuotykių pradžia: viza ir kiti reikalai
„Nuotykiai prasideda“, – pagalvojau atvykusi prie Baltarusijos Respublikos ambasados Konsulinio skyriaus Vilniuje norėdama gauti vizą. Siauroje gatvelėje prie aukštų vartų būriavosi žmonės, niūriai žvelgdami į už tvoros stovintį dailų namą ir tuščią erdvų kiemą. „O jei užkluptų lietus?“, – šmėstelėjo mintis spoksant į už vartų po atviru dangumi stoviniuojančius vizos prašytojus, tačiau susigriebiau, jog pats laikas ir man stotis į eilę, o pirmiausia – gauti bilietėlį su eilės numeriu. Visai kaip banke. 
„Atsiprašau, ar čia eilės galas?“ – mandagiai pasiteiravau lūkuriuojančios moteriškės. „Paklausk ten, priekyje,“ – burbtelėjo ši rusiškai, staigiai nusigręždama. Visi žmonės kažką veikė, ūsuoti vyrai laidė banalius juokelius, moterys susirūpinusiais veidais žvelgė į švieslentę, kurioje sužibęs numeris pranešdavo, kieno eilė smukti į vidų pro metalinius vartus. 
Mano eilė dar buvo toli, tad besidairant aplink akis užkliuvo už priešais esančio daugiabučio pirmajame aukšte susigrūdusias kelionių agentūras.  Užsuksiu, pagalvojau. Už stalo sėdinti moteris paslaugiai papasakojo apie visas procedūras. Pirmiausia, norint gauti vizą, reikia draudimo. Vizą irgi galinti gauti, tik teks primokėti keliasdešimt litų. „Bet šiandien eilė neilga, galit eiti ir pati,“ – patarė agentūros darbuotoja. Taip ir padariau.

Naiviai tikėjausi, jog vizos gavimo „nuotykis“ ir bus didžiausias  mano kelionėje į kaimyninę šalį. Tačiau tai iš tiesų buvo naivu. „Vizos nuotykio“ net nuotykiu vadinti negalima.

 

Kantrybės išbandymas pasienyje: ar galima kalbėti apie turizmą tarp dviejų šalių?
Vos gavusi vizą iš tiesų nė nenutuokiau, kaip iš tikro toli yra toji Baltarusija. Išvažiuojant iš Vilniaus kelio ženklas, skelbiantis, jog iki Minsko 178 km, visai nereiškia, jog ten būsite maždaug už 2 valandų. Jei, kaip ir mums, išsiruošusiems į kelią vieną rugpjūčio dieną, pasiseks, Baltarusijos sostinę išvysite po kokių 6 valandų. 
Pasirodo, keturios valandos, praleistos Lietuvos-Baltarusijos pasienyje stovint eilėse tarp burzgiančių vilkikų ir „vienadienių turistų“, gabenančių prekes iš/į kaimyninę šalį – tai dar ne pats blogiausias variantas. Grįždami atgal pasienyje, dusdami nuo vilkikų išmetamų dūmų ir karščio, kurį sutemus pakeitė šaltis, užtrukome visas septynias valandas… 
Prie viso šio jau ir taip graudaus vaizdelio reiktų dar pridėti dėl visko besipiktinančius „vienadienius turistus“ (o gal teisingiau juos reiktų vadinti tarptautinės prekybos puoselėtojais?), chaotišką deklaracijų ir migracijos dokumentų pildymą bei mistiškų antspaudų rinkimą, ir žinoma, varginantį laukimą „neutralioje teritorijoje“… Visa tai priminė egzistencinę išgyvenimo dramą, labiau tikėtiną kur nors juodosios Afrikos gilumoje, o ne patogiojoje Europoje. 

Sakote, ko čia stebėtis, gi kiaulių gripas ir dezinfekcija čia kaišiojo pagalį į ratus? Oi ne, jokių „dezinfekuotojų“ du kartus kirsdami Lietuvos-Baltarusijos sieną nė nematėme. Tik natūraliai iškilo klausimas, ar įmanomas turizmas tarp šių šalių? Veikiausiai, nelabai. Tiesą sakant, tarp tų visų prekeivių, uoliai pildančių migracinius ir kitokius dokumentus pasienyje, jautėmės lyg baltos varnos, nors esame išmaišę nemažai Europos ir ne Europos šalių. Bet patirtis įdomi, visgi. 

Snaudžiantys kaimeliai ir sostinės spindesys
Taigi po daugiau nei keturių valandų laukimo ir nervų tampymo pagaliau mes – Baltarusijoje. Už sienos mus pasitiko apsnūdę kaimeliai lietuviškais vardais. Na, pavadinimai tik skamba lietuviškai, užrašyti jie, be abejo, baltarusiškai. Nors „be abejo baltarusiškai“ čia irgi netinka sakyti. Per dvi dienas beveik negirdėjome baltarusių kalbos, nes visi šioje šalyje puikiausiai susišneka rusiškai. 
Į akis krito spalvingai išdažytos ryškios sodybas juosiančios tvoros ir keliasdešimt kartų perdažytos dar ryškesnės autobusų stotelės, tvarkingai nutūpusios šalia kaimelių. Laukuose tvarkingai pūpsojo šiaudų ritiniai, žaliavo kukurūzai, šen bei ten ropinėjo Belarus traktoriai. Iš pakelės plakatų žvelgė optimizmo kupini veidai, skambėjo užvedantys šūkiai. Viskas, rodos, nepriekaištinga. Juk oficialus nedarbo lygis šalyje – tik 1%. 

Galiausiai mus pasitiko ir Minskas su plačiais 6-8 juostų prospektais, triūsiančiais kranais ir spalvingais Frunzenski rajono (didžiausio gyvenamojo Minsko rajono) šešiolikaukščiais. Na, kiek ten tų aukštų, teisybės dėlei, neskaičiavau, tačiau kvartalai čia toli lenkia vilnietiškus perkūnkiemius ar šiaurės miestelius

 

5baltarusija-minskas2.JPG 

Minsko daugiabučiai, nuotr. D.Zaveckienės 

Kelionių portalo kelioniumanija.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško kelioniumanija.lt sutikimo draudžiama. 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos