Petra: trise Jordanijoje neskaitant kupranugarių

Autorius: Justina Poškevičiūtė | kelioniumanija.lt , 2013, Rugpjūčio 20d.

Taip įdomiai viską sudėliojo likimas, kad su viena geriausių universiteto laikų draugių, abi po ilgoko laiko, atsidūrėme labai netoli: aš lankiausi Palestinoje, o ji studijavo Egipte. Tad, po mažų logistinių reikalų tvarkymo, abi sau netvardomai šūkavome per skype‘ę: „Viskas, susitiksim Jordanijoj ir vyksim kartu į Petrą!“ Tuo metu viskas atrodė per daug gerai, kad būtų tiesa – paskutinį sykį matėmės Tailande, o dabar, va, kartu pamatysim vieną pasaulio stebuklų. Ką beliko daryti: pasiruošt, dėmesio, startas!

 

Indiana Jones ir „čia dar ne viskas?“
Kai rytą iš Amano, Jordanijos sostinės, aš, draugė bei jos kurso draugė, visos apsimiegojusios patraukėme Petros link, mažai tesuvokėme, ką ten išvysime. Taip taip, gražusis uolose iškaltas fasadas, vien jį verta pamatyti. Visgi susigėdome ir buvome daugiau nei maloniai nustebintos Petros dydžio. Bet apie viską – iš pradžių.
Vienas pirmųjų vaizdų, dar tik beeinant į turistų centrą pirkti bilietų (penkiasdešimt eurų, vos ne pusė visos kelionės biudžeto…), buvo Indiana Jones kioskelis. „Indiana Jones?! Skrybėlių parduotuvė? Ką jis čia daro?!” galvojau sau sutrikusi, ir tik vėliau nusiraminau ir prisiminiau, kad vienas Jones filmų juk buvo filmuotas Petroje. Ką gi, apsidžiaugiau, kad garsiai neišreiškiau šių savo ganėtinai absurdiškų klausimų ir mintyse užsirašiau tą filmą į peržiūrinėtinų filmų sąrašą, gal kada nostalgijai pastiprinti.

Taigi, pradėjome savo žygį ir greit atsidūrėme aukštų uolų tarpeklyje, ar…net nežinau, kaip tą mūsų taką ir pavadinti. Prasilenkdamos su arklių ir asilų tempiamomis tingesnius (tai yra, esančius toliau nuo bankroto ribos…) turistus gabenančiomis karietomis ir jas visaip peikdamos pėdinome sau garsiojo fasado link. Ir, kaip kokio filmo klišinėje scenoje, pradėjusi sakinį, jo nepabaigiau: „Palaukit, ar dar toli tas garsusis…“ Fasadas. Pro beatsiveriančio tarpeklio uolas pasirodė vaizdas, ne sykį google paveikslėlių išmestas įvedus „Petra“ į paieškos langelį. Sustojome, aišku, prasidėjo ne itin originalių „wow“ pasakymų lavina, fotografavimosi metas, ir tada jau pasiilsėjimas pavėsyje ant suvenyrų parduotuvėlės atbrailos. 

 

5Petra-jordanija11.JPG 

Nesibaigiantys vaizdai ir neplanuota kardio treniruotė
Atėjo metas prisipažinti, kiek mažai buvom pasiskaičiusios apie Petrą. Fasadas uolose, hmmm, gražūs kalnai aplink… Daugmaž tuo ir baigėsi mūsų žinios. Tad, pradėjusios eiti toliau su „greitai pasižiūrėkim, kas čia toliau yra“ požiūriu, netrukus supratome, kad Petra visgi daug daug didesnė, nei taip gėdingai apie ją manėme. 
Tuoj už fasado atsivėrė ir daugiau vaizdų, tai yra, daugiau nei 300 metų prieš Kristų statyto miesto uoluose palikimas. Nors ir baisiai pavargusios, vaikštinėjome visur, tikrinome uolų akustiką ir greitai vieno prieskonių parduotuvėlės savininko patartos nusprendėme ne eiti toliau, o kilti į viršų. Tai yra, lipti daugybe tiesiog iš akmens iškaltų laiptų ir apžvelgti Petrą iš viršaus.
Įpusėjusios kelionę, pradėjome jausti didžiulę pagarbą čia besilankantiems ir lipti aukštyn pasiryžtantiems vyresnio amžiaus žmonėms. Pačios, kiek bedūsdamos, su poilsio petraukėlėmis, ir net priverstine pertraukėle praleisti žemyn besileidžiančių avių būrelį, kopėme toliau ir visos pajutome neapsakomą džiaugsmą suvokusios, kad čia turbūt jau tako pabaiga (vėliau paaiškėjo, kad visgi ten dar nebuvo tako galas ir, pasukusios kitur, galėjome pamatyti patį fasadą iš aukštai. Na, ką padarysi, neišdeginome tiek kalorijų, kiek galėjome). 

Ir tikrai, kaip naujasis draugas ir žadėjo, atsivėrę vaizdai užgniaužė kvapą, kurį ir taip po to ilgojo kopimo vos gaudėme. Langeliai uolose, fasadų liekanos, netgi senovinio amfiteatro dalys… Poilsis, daugybė nuotraukų ir tada jau kelias žemyn, bedainuojant – nes…ką gi daugiau veikti? – įvairiausias UNESCO pasaulio paveldo vietai gal ne visai tinkančias dainas. Leidomės žemyn ir, vėlgi, su didžiule pagarba nužiūrėjome vyresnius žmones, lipančius aukštyn: įdomu, ar pačios įveiktume tą patį taką už gerų keturiasdešimties metų? 

 

5Petra-jordanija1.JPG 

Ilgas kelias namo arba dekadentiško gyvenimo gundymai
Nusileidusios laiptais ir jau aptildžiusios savo dainas, patraukėme išėjimo (t.y., to paties įėjimo) link. Ir, nors manėme, kad buvom gana pavargusios jau ryte, dabar nuovargis darėsi dar mažiau pakenčiamas. Jei tik kas būtų kokiu būdu užfiksavęs, kaip lėtai pėdinome, turbūt viskas atrodytų kaip sulėtintame kadre. Įsivaizduokite: situacija buvo tokia bloga, kad net pradėjome mąstyti apie vieną tų karietų, iš kurių rytą dar taip šaipėmės. Bet, dėkui dievui, šaltas protas (gal veikiau tuščia piniginė?) tą kad ir labai karštą dieną visgi suveikė ir savo vėžlišku greičiu pasiekėme turistų centrą. Ten mūsų laukė brangiosios kuprinės ir tada jau derėjimasis dėl kelionės taksi į Akabą, Jordanijos miestą prie Raudonosios jūros, kur mus galiausiai pasitiko nauji couchsurfing‘o draugai. 

Kad ir kaip tie draugai norėjo mums parodyti naktinę Akabą, niekur eiti jau tiesiog nesugebėjome. Kritome į lovas, kur stebėtinai greitai pasimiršo tokie įspūdingi dieną matyti vaizdai ir pasąmonė paniro į taip ilgai laukto miego būseną. Keista, kad prisiminus Petrą, viskas dabar irgi atrodo tarsi sapnas. Tikriausiai belieka vėl susitikti su drauge kokioje Indiana Jones filmavimo vietoje ar tai kartu bandyti įveikti tuos pačius laiptus po kelių dešimtmečių.

 

5Petra-jordanija13.JPG 

Nuotraukos Justinos Poškevičiūtės 

Kelionių portalo kelioniumanija.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško kelioniumanija.lt sutikimo draudžiama. 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos