Neapolio istorijos (I)

Autorius: Dalia Smagurauskaitė , 2012, Balandžio 02d.

Konteineris siūbavo kranui jį keliant laivo link. Tartum plūduriuodamas ore, mechanizmas, jungiantis konteinerį su kranu, negalėjo sustoti nei sekundei. Judant atsivėrė blogai uždaryto konteinerio durelės ir iš jo pabiro dešimtys kūnų. […] Tai buvo kinai, kurie niekada nemiršta. […] Kūnai, kuriuos drąsiausiose fantazijose galima būtų įsivaizduoti patiektus restoranuose, užkastus daržuose šalia fabrikų, įmestus į Vezuvijaus ertmę. […] Jie visi buvo atsidėję pinigų laidotuvėms gimtajame mieste Kinijoje. Atiduodavo dalį uždarbio mainais už pažadėtą kelionę atgalios, po mirties. Už šiek tiek vietos konteineryje ir mažą gabalėlį Kinijos žemės. […] Viskas, kas tik yra, praeina pro čia. Čia, pro Neapolio uostą.

Roberto Saviano „Gomora”

Jei paklaustumėt italo, kilusio iš Italijos dalies, esančios į šiaurę nuo Romos, ką jis mano apie Neapolį, tektų išklausyti ilgą ir pasipiktinimo kupiną litaniją apie tai, kaip jis nekenčia pietų. Iš tiesų, tai su veltėdžiais pietumis tūlas italas dar galėtų šiaip ne taip susitaikyti, bet tik ne su Neapoliu. Pats švelniausias pasiūlymas, kokį tik galėtumėt išgirsti, būtų išsprogdinti nuo šiukšlių ir mafijos dūstantį megapolį ir pasodinti mišką. Arba įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. Arba prekybos centrą.

Jei paklaustumėt italo patarimų prieš kelionę į Neapolį (su sąlyga, kad jūs esat mergina), jis jus išvadintų beprote, kuri nori būt apvogta, pagrobta ir nušauta. Griežtai lieptų jums nė kojos nekelti į laukinį pietų Italijos megapolį. Tačiau jei paklaustumėt italo, kokia pica ir kava jam patinka, pamažu atrastumėt, kad visgi neapolietiška. Tikra pica, pas tamsiaodį ūsuotą neapolietį, mažoje, tačiau sausakimšoje picerijoje. Ir juoda lyg degutas, tiršta ir saldi kava, paruošta laikantis tik baristai suprantamų ritualų.

Visai tai išgirdau prieš važiuodama į Neapolį. Po ironijos kupino juoko, kad ką aš čia prisigalvojau viena ten važiuoti (jau geriau ant asilo lėtai perjočiau Iraką, Pakistą ir Afganistaną vienu kartu), po nesibaigiančių gąsdinimų ir siaubingų istorijų, po filmuotos medžiagos iš youtube.com žiūrėjimo, po griežtos uždraustų-neuždraustų zonų analizės ir kelių neapolietiškų frazių atkalimo, įstengiau įsėsti į greitąjį pragaro traukinį, per tris valandas iš Florencijos nunešantį visas prasikaltusias sielas į pavojingą ir dvokiančią liuciferio karalystę.

Kodėl Neapolis? Gal todėl, kad italai jo taip kratosi, gal dėl nuolat iš ten atskriejančių žinių, gal dėl vizijos, kuri daug metų lydėjo – kad Neapolis yra toji Italija, Italija su siauromis gatvelėmis, šiukšlių maišais prie durų, aptrupėjusiais pastatais, skalbiniais languose, rėkiančiais kaimynais ir besibarančiais šeimyniškiais, su Sophia Loren, su skambančiomis „Funiculì funiculà“, “Core 'ngrato“, “O sole mio“. Dar su pavojingais užmiesčio rajonais, mafijozais iš Gomoros. Todėl būtinai reikia patikrinti, kaip ten yra iš tiesų. Virpuliukas skrandyje.

Traukinyje ne tiek jau daug į telefonus rėkiančių neapoliečių – turbūt dėl to, kad važiuoju ne regioniniu traukiniu. Turintys marias laiko ir antropologinių interesų galėtų sėkmingai praleisti 8-9 valandas (nes niekada negali būti tikras, kiek ir kodėl ši betvarkė ant bėgių vėluos) kelionėje iš Milano iki Neapolio. Bet keli egzemplioriai visgi pasitaiko: keturių asmenų šeima – mama, tėtis, maždaug aštuoniolikos sulaukusi dukra ir paauglys sūnus. Vyriškoji šeimos dalis su beisbolo kepuraitėmis, grandinėlėmis ant kaklo ir kur ne kur šmėžuojančiomis tatuiruotėmis. Moteriškoji dalis gi didžiuojasi ilgais raudonais nagais, super aptemptomis kelnėmis ir privalomais tigro kailio raštais. Šeimą sieja labai stiprus ryšys. Mobilusis ryšys. Kiekvienas iš jų turi po naujausio modelio telefoną ir stengiasi kalbėti juo visos kelionės metu. Stengiasi tą daryti garsiai, kad ir pakelės kaimuose girdėtųsi.

Po išsamios analizės mano dėmesys pavyzdinei Neapolio šeimai išblėsta, tad pasineriu į kelionių vadovo puslapius. Noriu žinoti, ką siūlo šiukšlių sostinė, ir kurie iš lankytinų objektų yra „uždraustosiose“ zonose. Taip beskaitinėjant per langą pasirodo Vezuvijus, kuprotas senas ugnikalnis saulės nušviestomis pašonėmis. Išlipu iš traukinio, į veidą plūsteli šiltas ir drėgnas vasario pabaigos oras. Išeinu iš stoties pastato, visai naujo ir gražaus, ir atsiduriu aikštėje, pritvinkusioje nesibaigiančios betvarkės.

Atsiranda nesaugumo jausmas, kurį man įkalbėjo šiauriečiai, todėl apsidairau, pamatau tris policijos ekipažus, po keturis policininkus kiekviename. Tai mane nuramina, nors labiau paranojiško proto žmogus tik dar labiau susirūpintų, kam čia tiek apsaugos, jei aplinkui saugu… Kertu aikštę, aplinkui šimtai, gal net tūkstančiai žmonių, kurie man visai neprimena Italijos, gal Maroką ar Turkiją. Tuoj pat gaunu pasiūlymą nusipirkti servetėlių (ačiū, aš nesloguoju), Louis Vuitton rankinę už dvidešimt eurų (ne, aš jau turiu vieną), tada tipas pereina prie sunkiosios artilerijos – telefonų, delninukų ir nešiojamų kompiuterių (ne, ačiū, aš nesinaudoju jokia technika).

 

6italija-neapolis2.jpg

 

Prasibraunu pro prekybos centrą po atviru dangumi ir dairausi kiosko, kuriame galėčiau nusipirkti žemėlapį. Tada atsiveria vaizdas iš televizijos ekranų – kalnai šiukšlių juoduose keistų formų maišuose, tarsi slėptų lavonus, ant žemės, blaškomos vėjo pusšlapės ir apiplyšusios popierinės maisto pakuotės, dvokiantys suglebę salotų lapai ir tai, kas buvo patiekta šalia jų, sulūžę namų apyvokos daiktai, sofos griaučiai, popieriai ir visa tai, ką šis pasaulis sukūrė, panaudojo ir išmetė.

Atliekų krizė Neapolį ištinka kaip nuolat atsinaujinantis piktybinis auglys, nors miestas niekada ir nepasižymėjo šveicariška tvarka. Net ir tada, kai vadinosi Neapolio karalyste. Tad jei miesto centrinėse gatvėse situacija dar pakenčiama, užtenka sėsti į automobilį ir keliauti į tolimesnius didžiosios atliekų karalystės rajonus. Ten – konteinerių nesimato, jie palaidoti po tūkstančiais kilogramų juodų šiukšlių maišų. Siauresnės gatvės beveik nepravažiuojamos, o atliekos siekia antrojo aukšto langus. Išlipti iš automobilio – pasmerkti save pažinčiai su šlykščiausiais kvapais – šleikščiai saldžiu pūvančio maisto, aitriu ir įkyriu degančios plastmasės, drėgnų skudurų, išrūgų, dulkių, sieros… Visą šį „lobį“ saugo policijos ekipažas. Saugo nuo naujų šiukšlių. Jei vietiniai išdrįstų atnešti dar vieną juodąjį maišą, sulauktų 120 eurų baudos. Kita vertus – o kur juos dėti, į vonią, į balkoną ar pas kaimyną į daržą?

Ieškoti kaltų – mėgstamiausias tinginių užsiėmimas. Tačiau šį kartą kaltinamasis gali būti vienas – comorra – vietos mafija, kuri prieš kelis dešimtmečius pavertė Kampanijos regioną ir Neapolį šleikščiai dvokiančia ir toksiškai pavojinga skyle, kurios norėtų išsižadėti likusioji Italija. Į regioną iš visos šalies buvo vežamos ir laidojamos ne tik buitinės atliekos, bet pavojingos medžiagos. O vietos valdžia šį reikalą sprendė labai paprastai – jokių rūšiavimų ar perdirbimų, tik milžiniškos duobės, ir iš jų nuodais besiveržiančios šiukšlės.

Galiausiai atitraukiu dėmesį nuo atliekų, jau su žemėlapiu rankoje ir piktos pardavėjos (iš tiesų, ji nepikta, tik kalba labai garsiai, tad susidaro įspūdis, kad rėkia ant tavęs) palinkėjimais nepakliūt į bėdą, keliauju į neuždraustąją miesto dalį, via dei Tribunali. Neapolis skuba, kunkuliuoja ir neslepia emocijų – jei nori rėkti ant kaimyno arba su motoroleriu prašvilpusio vaikigalio, gali drąsiai paleisti gerklę. Jei džiaugiesi sutikęs  seniai, o galbūt vakar matytą draugą – iškeli rankas aukštyn, paskui apkabini ir rėki visa gerkle, koks esi laimingas. Jei diskutuoji apie politiką – tiesiog privalai maskatuoti rankomis, daužyti kumščiais stalą ir iš visos širdies plūsti valdžią. Neapolis nežiūri į žemę ir į tarp maišų besirausiančias rainas kates, jis žiūri į Vezuvijų, žydrą dangų, užterštą jūrą ir gatvėse iškabintus tarsi baltas bures skalbinius. 

 

6italija-neapolis.jpg

 

Iš via Tribunali į šalis bėga daugybė siaurų gatvelių aukštomis namų sienomis ir pašėlusiai cypiančiais mopedais. Ir dar čia nesijaučia šiukšlių kvapo – čia kvepia tikra neapolietiška pica. Neapolietiška pica yra vienintelis itališkas patiekalas, kuriam Europos Sąjunga suteikė tradicinio patiekalo kvalifikaciją (garantiją). Italai siekia, kad ji būtų paskelbta ir UNESCO nematerialaus paveldo objektu. Tikra neapolietiška pica yra šventa kiekvienam kepėjui, padavėjui ir valgytojui. Pica yra šventa ir neliečiama.

Pamažu slinkdama pamatau mažą plytelėmis išklijuotą piceriją, apsilupusiu pavadinimu, plastikinėmis kėdėmis ir baltomis prijuostėmis apsitaisiusiu personalu. Kiek pedantiškesni valgytojai suriestų nosį ir griežtai atsisakytų net apsvarstyti galimybę pavalgyti būtent čia. Bet jie tikrai nežino, kad pica čia bus dieviška. Ta, kurią galėtų minėti visą likusį savo gyvenimą. Todėl kiek nedrąsiai užsuku į vidų (niekaip neapsiprantu su piktai-gera neapoliečių išraiška), esu nukreipiama į antrąjį aukštą, kuriame atsiveria tikrasis picerijos plotas (o paskui paaiškėja, kad yra ir trečiasis aukštas). Prisėdu prie plastikinio stalo, ant plastikinės kėdės. Picerija pilna – žmonių, triukšmo, kvapų.

 

5italija-neapolis5.jpg

 

Laukiu, kol kas atneš meniu. Prieina Padavėjas (rašau iš didžiosios sąmoningai) ir pasako kažką, kas susideda iš dviejų-trijų niekaip tarpusavyje niekaip nesisiejančių garsų (it. che‘sta?) . Neturinčių prasmės, bet tik man. Aš žiūriu į jį, jis žiūri į mane. Suprantu, kad iš ūsuoto šešiasdešimtmečio neapoliečio dideliu pilvu ir baltais miltuotais marškiniais meniu tikrai negausiu. Belieka tik atspėti picos rūšį. Rusiška ruletė. Užsisakau marinarą ir didelį alaus. Po kelių minučių atkeliauja mažas bokalas alaus, bet aš su juo nesiginčiju – padavėjas žino geriau. O netrukus atkeliauja ir mano pirmoji neapolietiška pica. Kaip ir privaloma (o jei ne – savininkas nušautų kepėją priešais kepimo krosnį), picos padas apvalus, mikštas, aukštais kraštais. Tešla gaminama iš vandens, miltų, mielių ir druskos, visa kita – draudžiama įstatymu.

Apie rusišką ruletę aš beveik nejuokavau – pačios griežčiausios tradicijos pripažįsta tik du picos tipus – marinara ir margherita, tad mano spėjimas buvo teisingas. Marinara pica: pomidorai, česnakas, origanas ir extravergine di oliva aliejus. Margherita pica: pomidorai, mocarela STG (registruota), mocarela iš Kampanijos buivolo pieno (registruota), bazilikas ir extravergine di oliva aliejus. Pica būtinai kepama malkomis kūrenamoje krosnyje ant akmeninio pagrindo. Manau, kad picos kepėją, išvydusį picą orkaitėje, čia pat ištiktų staigi mirtis, arba jis išsitrauktų šautuvą ir pasiųstų jūsų orkaitę pas meistrą, o jus pas protėvius. Ir iš tiesų, galiu prisiekti, kad ir kelių prabėgusių metu aš vis dar prisimenu TĄ picą, tą piceriją ir tą padavėją.

Susimokėjusi ir jau supratusi, kad ten kur, kepama geriausia pica, vietos kavos meistrams neatsiras. O ir būtų nelogiška – gi ne koks superprekybos centras, kuriame gali įsigyti visko, pradedant padžiūvusia bandele su razinomis ir baigiant šaldytuvu ir kailiniais. Neapolyje viskas kitaip – kad rastum puikios kavos barą reikia pasitelkti išmintį, akylumą ir greitas kojas. Pirmiausia dera būti išmintingiems – geriausia kava ta, kurią geria patys neapoliečiai, patys baristos. Tada pasitelkite akis – gatvėje žvilgsniu gaudykite kiekvieną praeivį, o pamačius vaikinuką su padėklu rankoje ateina eilė jūsų kojoms. Sekite jį ir nieku gyvu nepaleiskite iš akių. Gaudynės gali užtrukti, tačiau tai tik garantija, kad jums patiekta kava bus nepakartojama.

Netrukus pro akis prašvilpia jaunas vaikinukas, su padėklu rankoje. Puolu jį vytis, jaučiuosi tarsi šnipų filme, kur siaurose senamiesčio gatvės vyksta žūtbūtinis persekiojimas. Daug žmonių, daug posūkių, dar pagalvoju, kad niekada daugiau nebeištrūksiu iš šito purvino miesto vidurių, tačiau vaikinukas galiausiai pasiekia barą, šmurkšteli į vidų ir pradingsta. Įkvepiu, iškvėpiu, lėtai atsidarau duris.

Baras tuščias, tik du drambloti baristos su nuslėpta nuostaba nužvelgia mane ir vėl įninka į televizorių. Lėtai tyrinėju aplinką, kol galiausiai vienas iš jų susipranta, kad atsiradau čia ne be reikalo, kad aš noriu Kavos. Tada iš karšto vandens ištraukia mažulytį baltą puodelį, į jį įdeda šaukštą tirštos cukraus masės, neskubėdamas paruošia kavos aparatą, pripildo malta kava, deda puodelį, pasirodo juoda tiršta srovė, penkios sekundės ir kava garuoja ant baro tiesiai priešais mane. Espresso kava šiame mieste prilygsta meno kūriniui – tiršta tarsi degutas, kvapni, kupina jėgos ir skonio, kava čia – pati geriausia pasaulyje.

 

5italija-neapolis1.jpg

 

Pasakojimo tęsinį skaitykite čia

 

Nuotraukos iš Dalios asmeninio archyvo.

Daugiau apie Italiją skaitykite Dalios blog'e 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos