Traukiniu po Europą: nuo kupė per pusę dalijančių bendrakeleivių iki lenkų kalbos pamokų (II)

Autorius: Astra Petkūnaitė | kelioniumanija.lt , 2013, Sausio 25d.

Kai įsėdome į traukinį, iš Venecijos vykstantį į Vieną buvome pavargusios, kelias dienas praleidusios be dušo, miego lovoje ir normalaus šilto maisto.

Pirmąją pasakojimo dalį skaitykite čia

Tai, ką savo akimis matė straipsnio herojės Astra ir Aurelija pro traukinio langą, išvystite čia

 

50/50 arba kodėl tarškantys indai geriau už kai kuriuos europiečius

Kelionei einant į pabaigą buvome pavargusios ir laukianti pusės paros kelionė į Vieną kupė, kuriame yra tik sėdimos vietos, mūsų nuotaikos tikrai nepagerino. Svajodamos tik apie galimybę susiraityti ant kėdžių ir bent kiek patogioje pozoje nusnūsti išgirdome į traukinį lipančių indų balsus. Šie linksmi, paprasti ir nuolat tarškantys keleiviai šį kartą tikrai nebuvo mūsų pageidaujama kompanija. Girdėjome, kaip šalia esančioje traukinio kupė jie įsikūrinėja, šūkalioja ir domisi kitais traukinio keleiviais.

Pajudėjus traukiniui nudžiugome kaip maži vaikai – kupė buvome vienos! Vietos ištiesti pavargusias kojas ir nugaras buvo iki valios, tad su nekantrumu laukėme, kada mūsų sąmonę apsems miegas, tačiau realybė buvo kitokia. Jau kitoje stotelėje į kupė įsiveržė pilvotas europietis ir vyriškos išvaizdos, nemaloni jo žmona. Jų vietos buvo prie lango, tad mes atsisėdome ten, kur nurodė mūsų bilietai – prie durų. Savo pačios nelaimei, ant šalia lango esančio mažutėlaičio staliuko palikau planšetinį kompiuterį, kurį reikėjo verkiant pakrauti, mat jis visos kelionės metu mums buvo kelrodė žvaigždė. Į jį buvau atsisiuntus visų mūsų aplankytų miestų žemėlapius.

Mūsų kompanionas, pamatęs kompiuterį, iškėlė jį į viršų lyg per aukcioną ir griežtai paklausė, kieno jis. Angliškai bandžiau jam paaiškinti, kad jis mano ir kad norėčiau dar kurį laiką jį palikti pasikrauti. Mano paaiškinimas buvo greit nusodintas – jis sėdi prie lango, staliukas priklauso jam, tai suprask ir rozetės, esančios po jais, tad kompiuterį man teks susirinkti.

Nujausdama, kad kelionės pokalbiai su įdomiais bendrakeleiviais nepraskaidrins, padariau kaip liepiama. Artėjant nakčiai mes su drauge ėmėme regzti planą, kaip mums išsimiegoti. Pamačiusios, kad mūsų naujiesiems draugams labai patogu sėdėti griežtoje pozoje ir net nesumerkus akių keliauti į naktį, sumąstėme, kaip atsidurti horizontalioje padėtyje. Mes susisukome į kamuoliukus ir galvas padėjome ant mus nuo bendrakeleivių skiriančių sėdynių. Nors tokia poza buvo ne iš patogiųjų, nevarėme Dievo į medį ir džiaugėmės. Bet neilgai. Vos pamatęs, kad mano draugė pasimuistė ir vėl deda galvą ant sėdynės, vyras puolė link jos tiesdamas rankas ir rodydamas, kad ji jokiais būdais negali dėti galvos ant tos sėdynės. Nors ji ir buvo ne šalia jo, o šalia jo žmonos. Nesupratusi, kas vyksta, galvą pakėliau ir aš, o vyras pradėjo laužyta anglų kalba šaukti „Fifty fifty!“ ir ranka braukyti per sėdynę. taip jis pareiškė, kad pusė mus skiriančių sėdynių priklauso jiems, tad dėti ant jų galvas mums negalima. Nors jiems vietos daugiau ir nereikia, sėdynių okupuoti mes negalime.

Nors esu mėgėja padraskyti akis, šį kartą su drauge patylėjome. Bjauresnių ir nemalonesnių žmonių savo kelionės metu nebuvome sutikę… Patys visą naktį išsėdėję įsitempę ir lyg budėdami, miegoti jie neleido ir mums. Tačiau nuovargio kamuojamos mes radome dar vieną išimtį, kaip mums sudėti bluostą.

Pastebėjome, kad mūsų sėdynės traukiasi į priekį, tad atlošai įgauna šiokią tokią horizontalią padėtį. Kiek įmanoma labiau atstūmusios sėdynes ir jas sujungusius, mat sėdėjome viena prieš kitą, su drauge šiaip ne taip susirangėme ir padėjusios kojas ant viena kitos sėdynių bandėme nusnūsti. Bet ir vėl – neilgam. Pastebėję, kad mes vis tiek radome išeitį, kaip miegoti neįsiveržiant į jų teritoriją, mūsų bendrakeleiviai staiga užsimanė į tualetą, o tai reiškia, kad kėdes vėl turime sustumti į vietas.

Šį kartą mano kraujas užvirė, nes buvau tokia pavargusi, kad apie nieką blaiviai negalvojau. Vos jiems išėjus ieškoti tualeto, pasiėmiau mobilųjį telefoną ir padėjau ant palangės, šalia vyro sėdimos vietos ir įjungiau į rozetę krautis. Jei jau dalijamės viską per pusę, tai viena rozetė priklauso mums. Vos grįžęs į kupę mūsų „draugas“ iš karto pastebėjo telefoną, kuris guli ant JO palangės, šalia JO sėdynės ir kraunasi iš JO rozetės. Jis jau pradėjo piktai burbėti savo žmonai, ką būtent sakė mes nesupratome, nes kalbėjo mums nesuprantama į vokiečių panašia kalba, tačiau žmona jį bandė raminti. Ir jis, matydamas, kad nieko nepeš atsisėdo į savo vietą ir telefono daugiau neminėjo. Su drauge mintyse skaičiavome 1:1 – lygiosios.

Kai jau mūsų kupė įsivyravo ramybė ir sąlyginė taika, atsidarė durys ir jose išdygo neaiškus senolis, panašesnis į vargetą, su maišeliu rankose. Apsidairęs ir kažką sumurmėjęs ji greit įsitaisė tarp mano draugės ir piktojo vyro žmonos ir išsišiepęs įsistebeilijo į kiekvieną iš mūsų. Turbūt ir jis suprato, kad su kolegomis iš kairės geriau neprasidėti, tad pradėjo kalbinti mus. Neaiškia kalba, kurios nei viena mūsų nesupratome, mus šnekinęs senukas nesiliovė net kai jam bandėme angliškai paaiškinti, kad mes jo nesuprantame. Praėjus kelioms minutėms pokalbio, kurio metu kalbėjo tik naujasis keleivis, šalia manęs sėdėjęs vyras staigiai atsistojo ir išnėrė pro duris. Netrukus tarpduryje jis stovėjo su kontrolieriumi. Kadangi jie kalbėjo vokiškai, man draugė vėliau išvertė apie ką vyko kalba. Pasirodo, mūsų kompanionai pasiskundė kontrolieriui, kad jo kupė sėdintis neaiškus tipas kabinėjasi prie merginų. Cha, staiga jis tapo mūsų gynėju! Mano draugė konduktoriui paaiškino, kad senukas nenusiteikęs piktybiškai, tiesiog kalbina mus nesuprantama kalba. Tai išgirdęs mūsų „gynėjas“ pradėjo širsti, mat manė, kad mes jam antrinsime ir galiausiai naujasis keleivis bus išlaipintas ar persodintas kitur ir kupė vėl bus 50/50. Jis dar bandė konduktoriui aiškinti, kad galbūt senukas vyksta be bilieto, tačiau pastarasis turėjo ir bilietą, ir asmens dokumentus, tad išvaryti jo konduktorius neturėjo teisės.

Pagaliau pasiekusios Vieną mes atsipūtėme ir laukėme akimirkos, kai nebereikės dalytis viena patalpa su toms dviem nemaloniom personom, tačiau, kad ilgiau juos atsimintume, kūlversčiais bėgdamas iš kupė, neva nespės išlipti galinėje stotelėje, vyras mus, bekeliančias nuo aukštų lentynų savo keliasdešimt kilogramų sveriančias kuprines, pastūmė ir vos negavusios per galvą su savo pačių kuprinėmis, mintyse garsiai nusikeikėme ir nusprendėme, kad indai būtų buvę daug geresni kompanionai nei šie europiečiai.


Priverstinė lenkų kalbos pamoka

Iš Vienos pajudėjusios Varšuvos link apsidžiaugėme kaip vaikai, kad tuo pačiu traukiniu nevažiavo mūsų „mylimiausi“ keleiviai, tačiau, kad kelionė namo nesibaigtų be nuotykių, gavome dar vieną išskirtinį eksponatą – bendrakeleivį iš Lenkijos.

Įsivaizduokite – atsidaro durys, o ten stovi jau trisdešimt peržengęs vyrukas su alaus pilvuku, sugipsuota koja, ramentu ir dideliu a la maximos maišeliu. Žiūri jis į mus išsišiepęs ir pradeda lenkiškai kažką įnirtingai pasakoti. 

Patikslinusios, kad mes kalbame angliškai, vokiškai, rusiškai ir šiek tiek ispaniškai, toliau pokalbį tęsėme angliškai. Vaikino būta labai smagaus, nes jis nenustygo savo vietoje ir kalbino mus apie viską. Jis labai įsižeidė, kad vykstame į Varšuvą, o ne į Krokuvą, iš kurios jis yra kilęs. Pasak jo, Lenkijos sostinė negraži ir nieko verta. Na, taip blogai apie ją negalvoju, tačiau su juo nesiginčijau. Jis taip pat puolė mus mokyti susidaužti kumščiais ir lenkiškai sakyti „žaibas“. Man apreiškus, kad lenkų kalba nėra mano mėgstamiausia ir verčiau kalbėsiu angliškai, vyrukas supyko – juk jo tvirtinimu lenkų kalba gražiausia pasaulyje, o Lenkija svarbiausia šalis. Jo teigimu, netgi rusų kalba nėra reikalinga, jei tik moki lenkų.

Toliau jis mus supažindino su savo kompiuteryje gyvenančia muzika. „Pažaiskime žaidimą. Aš pagrosiu dainą, o jūs turėsite atspėti“, – ramybėje mūsų nepaliko lenkas. Vos tik sutikome, jis paleido pirmąją dainą. „Modern Talking“, – bematant savo vaikystės dainą atspėjau aš, o šis susižavėjęs mano muzikiniu išprusimu skyrė mums vieną balą. Tačiau iš karto po to, mūsų žinios baigėsi, mat jam užleidus lenkišką dainą aš neturėjau nė žalio supratimo, kas ją atlieka. „Tai daina apie klubą Ibizoje, jūs to nežinot, vienas balas man”, – patenkintas lygiu rezultatu pareiškė kompanionas.

Paprašėme baigti šį muzikinį žaidimą, nes ir vėl eilinį kartą mėginome užmigti. Tačiau nusnaudusi pusvalandį aš pramerkiau akis. Ir visai be reikalo. Pamatęs, kad aš jau nemiegu, lenkas vėl puolė tarškėti ir puolė prie durų. Jas atidaręs jis pradėjo mojuoti rankomis ir mums šaukti: „Deguonis, deguonis!“ Taip jis išreiškė rūpestį mumis. Neduok Dieve, nes dar užtrokšime.

O geriausia dalis buvo ta, kad lenkas kaip tik šventė savo gimtadienį ir vežėsi tame dideliame maiše dovaną. Ištraukęs ją, jis su pasididžiavimu paklausė mūsų, ar mes žinome, kas čia. „Tai – samovaras“, – vienbalsiai pareiškėme mes, o bendrakeleivis galutinai „užskaitė“ mus. Atleido net ir tai, kad lenkų kalbos nemokėjome ir nesiruošėme mokytis.

Kelionių portalo kelioniumanija.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško kelioniumanija.lt sutikimo draudžiama.



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos