Traukiniu po Europą: nuo kupė per pusę dalijančių bendrakeleivių iki lenkų kalbos pamokų

Autorius: Astra Petkūnaitė | kelioniumanija.lt , 2013, Sausio 24d.

Varšuvos centrinė stotis

 

Po šio rudens kelionės įsitikinau, kad geriausias būdas pamatyti ir susipažinti su Europa yra keliavimas traukiniais. Žinau, daugelis jūsų dabar pasakytų, kad galbūt ir geriausias, bet tikrai ne greičiausias ar patogiausias. Galbūt, bet garantuoju, kad smagiausias tai tikrai.

Kartu su drauge Aurelija kelionę pradėjome planuoti prieš kelis mėnesius, bet tikrai ne dėl to, kad kitu atveju nebūtume spėjusios. Tiesiog norėjosi kiek įmanoma ilgiau pagyventi kelionės laukimo ir planavimo nuotaika.

Kadangi abiems dar nėra 26-erių, pirkome jaunimui skirtą „Interrail Global“ pasą, kurio kaina 257 eurai (887 litai). 22 dienų laikotarpyje juo galima važiuoti 10 dienų. Jei bilietą perkate iš anksto, jo atsiuntimas nieko nekainuos.

Perkant visus „Interrail“ bilietus yra siūloma sumokėti 11 eurų bilieto draudimo mokestį. Tokiu atveju, jei jūs bilietą pamesite ar jis bus pavogtas, kompanija padengs visas nenumatytas išlaidas, susijusias su kitais bilietų pirkimais. Kaip tiksliai ši sistema veikia negaliu pasakyti, nes, laimei, mūsų bilietai buvo saugūs ir atkeliavo iki tikslo.


Viskas prasideda Lenkijoje

Pirmiausia, žinoma, reikėjo nusigauti iki Lenkijos, nes „Interrail“ bilietai Lietuvoje negalioja. Sumokėjusios vos po keliolika litų autobusu nukeliavome iki Varšuvos centrinės stoties, kur ir prasidėjo mūsų europietiškas nuotykis. Mūsų kelionės maršrutas atrodė taip: Varšuva-Berlynas-Amsterdamas-Paryžius-Roma-Viena-Lenkija. Tačiau kelionės pabaigoje likimas netikėtai smagiai pakoregavo mūsų maršrutą. Bet apie tai vėliau.

Varšuvoje mes atsidūrėme ankstyvą rytą, kai vienintelė veikianti vieta buvo stotis. Paskutinius maisto likučius suvalgiusios turėjome dar keletą valandų tenkintis tik vandeniu ir įvairaus plauko stoties gyventojų kompanija. Pasivaikščioti po apylinkes netrukus irgi praradome ūpą, nes antrą kartą Varšuvoje apsilankiusi supratau, kad šis miestas man nekelia jokių šiltų emocijų. Du kartus papusryčiavusios apie pietus, susiradusios ankstesnį traukinį, patraukėme link Berlyno, kuriame dar nė karto nebuvau buvusi. Tačiau iki jo laukė ilgas kelias senais, sovietų laikus menančiais ir žodžio „komfortas“ nežinančiais traukiniais.

Apkeliavusios didžiąją dalį Europos supratome, kad šios šalies bėgiais riedančios skardinės dėžutės – vienos prasčiausių. Vietos sėdėti iš pradžių negavome. Teko apsistoti šalia durų į lauką, kurios, mūsų nuostabai, net nebuvo uždarytos. Pabandysiu trumpai nupasakoti, kaip atrodo važiavimas lenkiškais traukinukais.

Traukinio salonas yra gerokai žemesnis nei mūsų, tad palangė tesiekia perono plyteles, duris uždaro patys keleiviai ar konduktoriai. Tačiau pačios savo akimis matėme, kaip vienas iš keleivių, irgi negavęs vietos vagone, stoviniavo šalia durų ir norėdamas šiek tiek  įleisti gryno oro, idant neužtrokštume, pravėrė duris keletą centimetrų. Pro šalį ėjęs konduktorius duris pridarė, tačiau vos šiam pasukus už kampo, gryno oro ištroškęs keleivis vėl jas pravėrė. Tokio vaizdo Lietuvos traukiniuose net įsivaizduoti negalėtum. Pas mus durys automatizuotos, o pamatę, kad kažkas bando vėdinti vagoną, konduktoriai nedelsiant išrašytų pylos. O čia niekas į tokius dalykus nekreipia dėmesio.

Mūsų, pareigingų ir taisyklių besilaikančių merginų amą atėmė ir dar vienas dalykas. Matydamas, kad artėja prie stotelės, kurioje turės išlipti, keleivis dar traukiniui važiuojant pravėrė duris taip, kad vos per jas neiššoko ir pasiruošė žemam startui, idant sustojus traukiniui jis jau kulniuotų savais keliais.

Tad kai kirtome sieną ir pamatėme mūsų jau laukiantį vokišką traukinį nudžiugome kaip vaikai. Juk lankstinukuose tik tokie traukiniai ir parodyti – spalvoti, gražūs ir šiuolaikiški. Būrį į Berlyną važiuojančių keleivių pamatęs traukinio mašinistas pasisveikino ir paragino skubėti, mat traukinys jau vėlavo, tačiau žinodamas, kad šiame traukinyje iš Varšuvos kažkas būtinai traukia į Vokietiją, traukinio kantriai laukė. Tad tik įsėdusios į vokišką traukinį pajautėme, kad štai pagaliau prasidėjo mūsų tikroji kelionė po Europą. Lenkija, neįsižeisk…

 

kelione-traukiniu.JPG

Pasiekėme Berlyną ir šiuolaikiškus traukinius


Kartais gelbsti tik nuojauta

Gerai išnagrinėjusios visas su „Interrail“ bilietais teikiamas nuolaidas dar labiau plojome katučių. Pasirodo, turėdamos šiuos bilietus galime nemokamai naudotis Berlyno viešuoju transportu, o tai tikrai palengvinimas ir džiaugsmas pinginei.

Kelias dienas praleidusios Vokietijos sostinėje, patraukėme į Paryžių. Dar žiūrėdamos maršrutą Lietuvoje, žinojome, kad teks ne kartą keisti traukinius, o kai kada laiko skirtumas tarp jų bus vos kelios minutės. Nei laiko pasižiūrėti, kur stovi reikiamas traukinys, nei galimybės nespėti į traukinį, mat tada griūtų visas maršrutas: nakvynės ir pan. neturėjome. Teko kliautis savo nuojauta, nes Prancūzijos traukiniuose visa informacija sakoma tik vietine kalba, jokio vertimo į anglų kalbą.

Kai jau buvome beveik pasiekusios Paryžių ir mintyse svajojome, kaip eisime ragauti macaroonsų, išgirdome traukinio garsiakalbiais sklindantį pranešimą prancūzų kalba, po kurio iš savo vietų pakilo visi traukinio keleiviai. Mergina, nekalbanti angliškai, bandė mums paaiškinti, kad turime persėsti į kitą traukinį, tačiau kuriame kelyje jis stovi – nežinojome, nes grafike šis sustojimas nebuvo numatytas.

Išlipusios iš traukinio akimis nusekėme į visas puses išsibėgiojančius prancūzus, o kur dėtis mums – nė nenumanėme. Žengusios kelis žingsnius į vieną pusę, po to apsigalvojusios, ir pasileidusios į kitą pusę buvome išgelbėtos tik mano draugės nuojautos. Pamačiusi bėgantį gražų ir dailų vyrą, vilkintį kostiumą ir rankoje spaudžiantį portfelį, Aurelija nesudvejojo – toks žavus vyriškis gali važiuoti tik į Paryžių, tad bėkime paskui jį. Kai dvi kupriniuotos ir uždususios lietuvės pasiekė traukinį, kontrolierius jau skubino priekyje mūsų bėgantį prancūzą greičiau lipti į traukinį, tad mes spėjome pačiu laiku ir netrukus padėjome koją ant paryžietiško grindinio.


Pažintis su emigrantais

Kirsdamos Prancūzijos ir Italijos sieną iš arti susidūrėme su pasienio kontrolės darbuotojais, tačiau jie pamatę mūsų asmens tapatybės korteles ir kad esame iš Europos, net netyrinėjo mūsų „Interrail“ bilietų. Visą dėmesį jie sutelkė į traukinio keleivius, kurie buvo labiau panašūs į potencialius emigrantus, ir jų asmens dokumentus tyrinėjo ne vieną minutę.

Savo akimis matėme, kaip jaunas pareigūnas šalia sėdėjusio indo pasą tikrino iš visų pusių, su padidinimo stiklu ir be jo. Vėliau, pasikvietęs kolegą jau kartu su juo tyrinėjo asmens dokumentą. Galiausiai, jie paprašė indo eiti kartu su jais. Po gerų keliolikos minučių jis grįžo ir pasiėmė visus daiktus, o dar po pusvalandžio grįžo į savo vietą ir toliau tęsė kelionę.

Panaši situacija buvo ir traukinyje Roma-Venecija, į kurią vykome pasikeitus mūsų kelionės planams, mat nebuvome iš anksto rezervavusios traukinio bilieto į Vieną, į Austriją važiavome per Veneciją, kur turėjome praleisti dieną. Nors iš pradžių su drauge pykome, kad mūsų planas žlunga ir laiko Vienoje apsižvalgyti nebebus, tačiau išlipusios vandens apsuptoje ir dar miegančioje Venecijoje supratome, kad mūsų laukia ypatinga diena. Tokia ji ir buvo.

kelione-traukiniu-venecija.JPG

Brėkštantis rytas Venecijoje

 

Bet nenukrypstant į lankas, tęsiu pasakojimą apie dar vieną susidūrimą su emigrantais. Į Veneciją vykome naktį, tad miegamąjį kupė dalijomės su dar dviem keleiviais. Vienas jų buvo varganai atrodantis ir ne kokį kvapą skleidžiantis juodaodis. Matyti, kad jo gyvenimas nėra lengvas. Galiausiai, padėjusios galvas ir jau sapnuodamos Veneciją, buvome pažadintos į kupė įeinančio konduktoriaus. Greit parodžiusios jam savo kelionės dokumentus, stebėjome, kaip jis tikrina mūsų bendrakeleivių pasus ir traukinio bilietus. Mano minėtas juodaodis itališkai kalbėti beveik nemokėjo, tad jis ilgai žiūrėjo į konduktorių, bandydamas paaiškinti, kad asmens tapatybės dokumento neturi. Turi tik bilietą. Konduktorius, pagrasinęs, kad iškvies policijos pareigūnus išėjo, tačiau po pusvalandžio grįžo ir pakvietė mūsų kompanioną eiti kartu su juo. Į kupė juodaodis taip ir negrįžo.

 

Skaitykite antrąją pasakojimo dalį

 

Nuotraukos autorės  


Kelionių portalo kelioniumanija.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško kelioniumanija.lt sutikimo draudžiama.



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Kelionių idėjos