Įveikti Amazonę: trigubas pasienio nuotykis

Autorius: Valdas Lopeta | Alfa.lt , 2008, Rugpjūčio 11d.

Pasienio miesteliai Pietų Amerikoje dažniausiai būna triukšmingi, purvini ir pavojingi dėl kontrabandos baronų ar kito plauko nusikaltėlių veiklos. To negalima pasakyti apie Brazilijos, Kolumbijos ir Peru pasienyje esantį miestelį, kur per vieną dieną galima susipažinti su visų trijų valstybių ypatumais.

Amazone perplaukę per visą Braziliją, galiausiai išsilaipiname Tabatingos miestelyje. Tiesa, čia apsistoti nenorime – jau keli Amazonės laivuose sutikti brazilai tikino, kad geriausia šio miestelio dalis yra Kolumbijoje. Norint į ją patekti, nereikia savo pase rinkti antspaudų ar bendrauti su pasieniečiais. Užtenka paprašyti taksisto, kad nuvežtų į Kolumbiją.

Nakvok Brazilijoje, pietauk Kolumbijoje

Praėjus kelioms minutėms pastebime, kaip netikėtai pasikeičia iškabos – vietoje portugališkų užrašų atsiranda ispaniški. Jei ne keletas prie gatvės stoviniuojančių kareivių su automatais, tikriausiai net būtume nepajutę, kaip kirtome Brazilijos ir Kolumbijos sieną.

Keista taip lengvai įveikti sienos kirtimo procedūras (juk ne Šengeno zonoje esame), bet dar keisčiau, kai gavęs dešimt braziliškų realų taksistas grąžą atiduoda… kolumbietiškais pesais. „Nesijaudinkite, tūkstantis pesų yra vienas realas“, – nuramina mūsų įtarius žvilgsnius taksistas ir nurūksta, palikęs mus prie pagrindinės Leticijos aikštės.

Taip, pakeitę valstybę, pakeitėme ir miestelio pavadinimą. Braziliška Tabatinga Kolumbijoje tampa Leticija, o perplaukus upę ir atsidūrus Peru teritorijoje sužinosite, kad patekote į Santa Rozą. Šiame kaimelyje susikerta trijų šalių teritorijos ir interesai, bet tai nekliudo gyventojams ir svečiams šmirinėti pirmyn ir atgal, ieškant kuo geresnio balanso tarp šitos trejybės.

Jau pirmosiomis viešnagės Kolumbijoje dienomis suprantame, kad pigios nakvynės čia tikėtis neverta. Tik gerai palandžioję po viešbutukus ir pasiderėję dėl kainos, gauname gerą pasiūlymą už 50 litų apsistoti viešbutyje, pavadintame šventu „Dievo sūnaus“ vardu. Greta jo esanti iškaba kviečia į striptizo klubą „Edeno sodai“.

Kolumbietiškai religinga ironija…

Vėliau mūsų sutiktas ekvadorietis Moisėjus papasakojo, kad geriau apsistoti braziliškoje miestelio dalyje Tabatingoje, nes nakvynė ten gal trečdaliu pigesnė. „Užtai valgyti atvažiuojame čia, į Kolumbiją, nes nuo braziliško maisto jau šiek tiek pavargom“, – sako Moisėjus.

Viešnagė Kolumbijoje mums leidžia geriau suvokti, ką galima gauti likusioje šios šalies dalyje. Visų pirma – saugumo klausimas. Visas pasaulis žino, kad Kolumbija nėra saugumo sinonimas. Sukilėlių kontroliuojamose teritorijose vengia lankytis bet kuris turistas, o kituose regionuose tvarką palaiko trigubos policijos pajėgos.

Leticija yra ramiame Kolumbijos regione, tačiau policijos ir kariuomenės čia dėl to nemažėja. Atvirščiai, gatvėse nuolat šmirinėja automatais ginkluoti kareiviai, sukeldami dvejopus jausmus. Smagu, kad esi nuolat saugomas, tačiau kita vertus, matydamas ginklus prisimeni, kad esi vienoje pavojingiausių valstybių.

Kitas dalykas, su kuriuo susiduriame, yra švari ispanų kalba. Smagu klausytis kalbančių kolumbiečių ir jausti, kad beveik viską supranti. Na ir trečia – jau minėtas maistas. Kolumbijoje, kaip ir kitose Pietų Amerikos šalyse, mėsėdžiams kasdienine duona taps gardi vištiena, o vegetarai galės klaidžioti tarp gardžių daržovių ir nesuvokiamos gausybės sulčių rūšių.

Pagaliau – džiunglės

Po kelių viešnagės Kolumbijoje dienų išsiaiškiname, jog visai greta Leticijos yra Amakajaku regioninis parkas, įkurtas džiunglėse ir kviečiantis turistus atvykti. Neradę pigesnių alternatyvų nusprendžiame, kad daug neprašausime, nuvykę į Amakajaku savarankiškai.

Brangiausias dalykas parke – nakvynė, kainuojanti apie šimtą litų, todėl suspaudžiame savo išvyką į vieną naktį ir dvi dienas. Mažas kateris atplukdo iki parko, kuriame susitvarkome formalumus ir spėjame tą patį vakarą trumpai pasivaikščioti po parko teritoriją.

Labai jau viskas aplinkui turistiška: džiunglėse net mediniai takeliai nutiesti, kad tuntais plūstantys į Kolumbiją amerikiečiai batukų nesusipurvintų. Vaikščiojame tais takeliais, kol išgirstame jau Suriname pažintą medžių šlamėjimą. Tai beždžionėlės, kurias netrukus jau matome ir plika akimi, šokinėjančias iš medžio į medį.

Judame kartu su jomis atgal iki stovyklavietės. Vakare čia galima įsitaisyti patogiuose gultuose ir stebėti temstančią Amazonę bei medžiuose šmirinėjančias beždžionėles. Keista kažkaip: turistai spokso į beždžionėles, o šios visą kelią medžių viršūnėmis iš džiunglių gilumos įveikia tam, kad kiekvieną vakarą galėtų paspoksoti į turistus. Taip ir neaišku, kuris protingesnis.

Svečiuose pas protėvius

Naktį klausomės, kaip beždžionės laksto ant mūsų namelio stogo ir tikisi kaip nors prasmukti vidun, kur miega du lietuviai su kuprinėmis, pilnomis visokių įdomybių. Deja, mes ne pirmieji taikiniai, todėl beždžiones nuo mūsų saugo tvirtas nendrinis stogas ir tinkleliai. Uodų irgi nejuntame, nes lovos apkamšytos tinkleliais nuo moskitų. Pasaka, o ne gyvenimas.

Kitą rytą su draugiška italų šeima plaukiame į parko teritorijoje esantį džiunglių rajoną, kur beždžionės yra tikrosios šeimininkės. Nors ir gyvena laisvėje, jos visiškai nebijo turistų. Maža to, visus atvykusius į šitą rajoną privalu patikrinti, apžiūrėti kišenes ir išsiimti iš jų visus šnarančius, blizgančius ar šiaip įdomius daiktus. Dėl to vietiniai iškart perspėja, kad saugotume savo turtą, o papildomai nuo beždžionių saugo ir jauna rotveilerė.

Per šią viešnagę pamatome bent septynių rūšių beždžiones. Vienos tradicinės, gauruotomis nugaromis ir raudonais užpakaliais, kitos – mažytės ir geltonos, trečios primena gauruotus kilimėlius, o ketvirtos didžiuojasi baltos spalvos rankutėmis. Visos laigo aplink mus, tarsi norėdamos, kad pabūtume kartu su jomis kuo ilgiau.

Nelegalūs rekordininkai

Gaila, kad laiko turime nedaug, todėl iš parko netrukus grįžtame į Leticiją, nes reikia susitvarkyti būsimos kelionės formalumus. Šiaip, kai kerti valstybės sieną, turi gauti antspaudą pase. Jeigu jo neturi, esi nelegalus. Leticijoje per vieną dieną sugebėjome sienas kirsti net septynis kartus ir gavome tik porą antspaudų, sumušdami absoliučius savo rekordus. Keista matyti tokį pasieniečių atsipalaidavimą, tačiau galima juos suprasti – miestelis yra džiunglių gilumoje, todėl nelegaliai iš jo pajudėti į kurios nors šalies teritoriją beveik neįmanoma.

Įveikę sienų kirtimo maratoną, galiausiai sustojame Peru teritorijoje ir nusiperkame bilietą į laivą, kuris per tris dienas mus turi nugabenti į didžiausią pasaulyje sausuma nepasiekiamą miestą Iquitos. Tas laivas labiau primena metalinę dėžę, o jo pavadinimas „Heroica“ kažkodėl labai asocijuojasi su „Titaniku“, bet nepaisant visko, laivui pajudėjus nustembame, kad jis ne tik išsilaiko virš vandens, bet ir turi variklį.

Pilnatis palydi mūsų paskutinės kelionės Amazone pradžią ir po standartinės vakarienės limpančios akys primena, kad jau mėnesį esame virš vandens ir šiek tiek pavargome. Reikia pailsėti šituose sintetiniuose, bet smagiai besisūpuojančiuose hamakuose, kol laivo šonus skalauja vis aukštėjančios Amazonės vandenys.

 

Taip pat skaitykite:

Atostogos Kolumbijoje: ar reikia bijoti?

Alfa.lt logo1-1.gif



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.