Įveikti Amazonę: upių motinos vaikai

Autorius: Valdas Lopeta | Alfa.lt , 2008, Rugpjūčio 03d.

Jeigu Nilas gali būti tituluojamas upių tėvu, tai Amazonė neabejotinai nusipelno upių motinos titulo. Jos energijos ir gyvybės užtenka ne tik begalinėms pakrantės džiunglėms, kuriose knibžda įvairiausia gyvūnija, bet ir greta upės gyvenantiems žmonėms. Gaila, tačiau iš jų Amazonė dažnai nesulaukia deramos pagarbos.

Kasdien įveikdami kelis šimtus kilometrų link aukštupio, vis labiau piktinamės vietinių keleivių įpročiais. Amazone kursuojantys keleiviniai laivai gabena šimtus žmonių, kurie kelias dienas čia valgo, geria ir linksminasi, savo buities atliekas dažnai tiesiog permesdami per bortą.

Gyvenantys upėje

Į gelsvą Amazonės vandenį iš laivų lekia gazuotų gėrimų skardinės, plastikiniai buteliai ir lėkštės, saldainių popierėliai ir tušti cigarečių pakeliai. Kartais tiesiog norisi gerai trinktelti per nagus išpaikintai mergiotei, kuri atsainiai numeta į vandenį plastikinį maišelį. Koks skirtumas, kiek tūkstančių metų šitos šiukšlės pragulės upės dugne? Laivas nuplaukė, reiškia, problemos nebėra.

Daug smagiau ir naudingiau į vandenį mėtyti obuolių graužtus, bananų žieveles ar po sočios vakarienės lėkštėje likusius mėsos gabaliukus. Šios atliekos, vos pasiekusios vandenį, netrukus tarsi užverda. Aplink jas susitelka pulkas alkanų piranijų, akimirksniu sudorojančių grobį. Noras išsimaudyti upėje dingsta akimirksniu.

To visiškai nepaiso indėnų vaikai, didesnių kaimelių pakrantėse šokinėjantys į vandenį ir žaidžiantys gaudynių su piranijomis: šoka į vandenį nuo pakrantės sutvirtinimų ir kuo greičiau skuba atgal į krantą. Jų tėvai sėdi valtyse ir taip pat skuba. Jų tikslas kitas – reikia spėti užmesti tinklus ir pamerkti meškeres, kad naktinės žūklės metu pavyktų gauti gero laimikio. Vieno pakrantės miesto verslininkas mus nusivedė į šaldyklą ir parodė, kokio dydžio žuvų galima pagauti Amazonėje.

Niekada nebuvau aktyvus žvejys, tačiau pamačius keletą eksponatų seilė nutįso ir man. Jos milžiniškos, daugiau nei metro dydžio ir sveriančios apie trisdešimt kilogramų. Ir labai skanios – patys tuo įsitikinome, kai minėtasis verslininkas leido pasirinkti vieną iš žuvų ir iškepė ją pietums.

Tarp gausios Amazonės gyvybės yra ir ne tokių draugiškų žuvyčių. Vienos iš jų ypač žiauriai atkeršija nusprendusiems nusišlapinti į vandenį. Pajutusios šilto vandens srovę, jos sugeba per lytinius organus patekti į organizmą ir vėliau sėkmingai maitinasi vidaus organais. Puiki motyvacija vietiniams gyventojams ir svečiams laikytis sanitarinių taisyklių.

Pakrantės miestų dvasia

Plaukdami per Amazonę, aplankome pagrindinius pakrantės miestus. Iš jų išsiskiria didžiausias Amazonės kaimynas Manausas. Kažkada šis miestas turėjo ambicijų pasivadinti Pietų Amerikos Paryžiumi dėl centre pastatyto puošnaus Amazonės teatro, tačiau iš tiesų primena gigantišką chaoso sostinę.

Gražų Manauso senamiestį gadina pilki gyvenamieji dangoraižiai, bažnyčių varpinės nukabintos mobiliojo ryšio antenomis, o likusius architektūros ypatumus užgožia vienodos parduotuvės su rūbais, prėskais užkandžiais ir buitinės technikos rakandais.

Pabuvus Manauso triukšme porą dienų norisi kuo greičiau sprukti iš čia, bet kitų Amzonės pakrantės miestų gyventojams tai yra tarsi svajonių šalis, todėl išgirdę apie mūsų apsilankymą Manause jie pakartoja šio beveidžio miesto pavadinimą su ypatinga pagarba.

Tuo tarpu mes nugalėtojo laurus skiriame nedideliam miesteliui Tefė, esančiam tarp Manauso ir Brazilijos pasienyje esančios Tabatingos. Jis jaukesnis už kitą pakrantės miestą Santaremą, šiuolaikiškesnis už nediduką Žotuy ar daugelį mažų kaimelių ir turintis savitą dvasią. Čia atvykę radome tai, ko anksčiau lankyti miestai neturėjo – malonių, turistų neišvargintų žmonių, gražią aplinką ir skanaus maisto.

Tai vienas iš Amazonės miestų, kuriuos pakrante pasiekti sunku arba neįmanoma, todėl gyventojams beveik nereikia automobilių. Kam tie rūkstantys benzino rijikai, jeigu nedideliame mieste galima daug greičiau ir paprasčiau judėti su motociklu? Taip ir elgiasi daugelis miestiečių, keturračius monstrus keisdami į mažučius mopedus ar nedidelius „Honda“ motociklus. Miestams dėl to tik geriau, nes oras čia grynesnis ir eismas paprastesnis. Tik turistams sunku pereiti per gatvę, kai ją atakuoja nesibaigiantis motociklų srautas.

Taupantiems keliautojams Brazilija nėra pigi šalis, o pakrančių miestai kartais nustebina ypač didelėmis Pietų Amerikai kainomis. Už naktį viešbutyje – 70 litų, už dviejų dienų kelionę laivu – 150, o už dienos išvyką į džiungles – net 200 litų! Nenuostabu, kad susiduriantys su tokiais pasiūlymais, stengiamės Brazilijoje neužtrukti, o pažintį su džiunglėmis atidedame iki Kolumbijos, Peru ar Ekvadoro.

Brazilijos bendrakeleiviai

Amazonė būtų neįsivaizduojama ir be žmonių, kurie jau šimtus metų glaudžiasi jos pakrantėje. Didžioji upės dalis teka Brazilijoje, todėl laivuose ir pakrantėse daugiausiai sutinkame būtent šios šalies gyventojų.

Brazilai mums labai patiko. Stebina jų nuoširdumas ir tikras noras padėti. Ilgai keliaujant pradedi atsargiai vertinti nepažįstamų žmonių dėmesį, tikėdamasis po nuoširdaus pokalbio ar paslaugos išvysti pinigų prašančią ranką. Brazilijoje to beveik nėra. Viena bendrakeleivė domisi mūsų kelione, kitas neša šviežio sūrio gabalą, o trečias padeda surasti jaukų viešbutį ir netgi sudera dėl perpus mažesnės nakvynės kainos.

Atsilyginame brazilams tuo, kas jiems rūpi labiausiai – giriame jų futbolą, muziką ir merginas. Tai tarsi šventa trejybė, apie kurią kiekvienas pakeleivis galėtų veltis į giliausias diskusijas, jei tik pakankamai mokėtume portugališkai. Dabar apsiribojame trumpomis frazėmis ir į viršų iškeltais nykščiais, kai išgirstame kokio žinomo futbolininko pavardę. To visiškai gana.

Amazonės laivuose sutikti brazilai mums paliko labai švarių ir tvarkingų žmonių įspūdį. Kiekvieną kartą pavalgius, prie kriauklių išsirikiuoja dantis valančių bendrakleivių eilės, į dušą einama po kelis kartus per dieną, dar dažniau keičiami rūbai. Jei ne begėdiškas upės šiukšlinimas, pagarba šiems žmonėms pasiektų aukščiausią lygį.

Taip lydimi braziliško Amazonės šurmulio, lėtai judame aukštyn, per tris savaites perplaukdami visą Brazilijoje esančią upių valdovės atkarpą. Pakeliui aplankome penkis miestus ir išbandome keturis skirtingus keleivinius bei vieną krovininį laivą. Tiek laiko užtenka, kad sukorę kelis tūkstančius kilometrų vandeniu, jau išmoktume pagrindines frazes, taptume tikrais upės senbuviais ir pažintume dešimtis nuostabių bendrakeleivių laive, pakrantėje ir vandenyje.

Vis dėlto, turime keliauti toliau, todėl vieną rytą pakrantės miestelyje pasivaišinę nemokama braziliška kava su žvėrišku cukraus kiekiu, sėdame į paskutinį laivelį, nuplukdantį mus iki Kolumbijos ir Peru pasienio. Prasideda paskutinė, įdomiausia kelionės Amazone atkarpa.

 

Taip pat skaitykite:

Įveikti Amazonę: varginanti pradžia

Įveikti Amazonę: trigubas pasienio nuotykis

Alfa.lt logo1-1.gif


 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


GAUKhttp://www.kelioniumanija.lt/konkursas