Siurrealistinė Javos sala (I)

Autorius: Lina Balsytė | kelioniumanija.lt , 2010, Rugsėjo 13d.

Dar būdamas moksleivis Žilvinas Švitojus matė kelionių laidą apie Javos salą. Tuomet jam ši Indonezijos sala atrodė tarsi iš pasakų: prieš kiek daugiau nei dvidešimtmetį po Javą keliavę laidos rengėjai salą pažino kaip gan laukinį kraštą. Šiandien Java – kur kas civilizuotesnė, beprotiškai graži sala, tačiau kai kuriais savo akcentais priverčianti pasijausti tarsi košmariškame sapne.

„Šiandien Javoje, pagrindinėje Indonezijos saloje, yra kur kas daugiau civilizacijos. Vienoje iš kitų Indonezijos salų vos prieš dešimtį metų pirmą sykį pamatę automobilį, žmonės jį apmėtė akmenimis. Visgi ir pačioje Javoje nuo didmiesčių šiek tiek nuklydus į šalį pamatai, kad  žmonės čia dar nelabai nutolę nuo pirmykštės bendruomenės“, – kelioniumanija.lt pasakojo Žilvinas.

Java vyrui paliko didžiulį įspūdį. Jo teigimu – tai „fantastiška sala“, suteikianti išskirtinių potyrių kiekviename žingsnyje: pradedant nežmonišku karščiu, didžiule drėgme ir dėl jos dvi dienas džiūstančiais skalbiniais ir baigiant širdies ritmą paspartinančiais kraštovaizdžiais bei tarybinius laikus primenančiais didmiesčiais. 

 

Sostinė priminė Kubą

Žilvinas pasakojo, kad skirtumas tarp Javos miestų ir kaimo gyvenviečių didžiulis. „Javos didmiesčiai itin nesužavėjo, tačiau apsilankymas juose taip pat buvo įdomus potyris. Vaikštant Indonezijos sostinės, Džakartos, centrinėmis gatvėmis, jautiesi tarsi tarybiniais laikais. Ypač dėl architektūros skurdumo. Pagrindinė miesto įžymybė čia – vieno iš buvusių šalies vadovų sau pačiam pastatytas monumentas, prie kurio kartais nusidriekia bemaž trijų valandų eilė“, – kalbėjo Žilvinas.

Pačioje Džakartoje vyras pasakojo užsienio turistų sutikęs nedaug, tačiau spėja, kad taip greičiausiai buvo dėl ramadano, kuris jo kelionės metu dar tik ėjo į pabaigą – ramadanas nėra pats populiariausias turistų sezonas. „Tačiau ir apskritai Džakarta nėra labai populiarus turistų traukos centras. Šis miestas faktiškai neturi ką parodyti. Jį apvaikščiojau per vieną dieną, pėsčiomis įveikdamas per dvidešimt kilometrų. Mieste stovi kolonijiniai pastatai, bet didžioji dalis jų apleisti, sugriuvę. Palyginimui galima prisiminti Kubą, kurioje po revoliucijos taip pat viskas apšiurę ir sugriuvę“, – sakė Žilvinas.

Iš viso Džakartoje jis praleido pusantros paros, teigdamas, kad „ilgiau čia iškęsti neįmanoma, nes Džakarta – tai paprastas didmiestis, tik be mūsiško komforto, prie kurio Vakaruose esame pripratę“. Vyras tvirtino, kad per keletą mėnesių trukusią savo kelionę Azijoje faktiškai neturėjo jokių nemalonių potyrių. „Sykį matėme, kaip vienoje užkandinėje, vitrinoje ant maisto lakstė didžiulė, riebi žiurkė. Tai buvo vienintelis toks epizodas per visą mano buvimo Azijoje laikotarpį“, – sakė Žilvinas.

Kaip ir daugelio kitų Azijos miestų, taip ir Džakartos neatskiriama dalis – dulkės ir didžiulės automobilių bei mopedų spūstys. Be to, lankantis Indonezijos sostinėje susidarė įspūdis, kad tai – niekada nemiegantis miestas. „Džakartoje maisto gali rasti visą parą. Apskritai čia nuolat vyksta kažkoks veiksmas. Niekada nėra tylos. Pavyzdžiui, Vilniuje, jei nori romantiškai pasivažinėti su mergina automobiliu, trečią nakties išvažiuok į miestą, ir tai bus pati puikiausia kelionė: klausysies muzikos, važinėsi tuščiomis gatvėmis. Džakartoje taip niekada nebūtų. Šurmulys čia viską užgožia: kažkas ginčijasi, kažkas rėkia, kažkas dar kažką daro. Visada jautiesi, tarsi gyventum bendrabutyje“, – šypsojosi Žilvinas.

 

Kaimuose verda gyvenimas

Vieną iš didžiausių įspūdžių lankantis Javoje Žilvinui paliko daugybę valandų trukusi kelionė įprastiniu šalies autobusu, važiavusiu dviejų juostų keliu, kuriame eismas vyko keturiomis eilėmis. „Tarp automobilių dar įsiterpdavo daugybė mopedų. Visos kelionės metu važiavom pro lūšnynus, namelius, didesnėse gyvenvietėse – pro dviejų-trijų aukštų namus. Labai įdomu pasirodė tai, kad faktiškai visose šiose pašiūrėse ir namų pirmuosiuose aukštuose buvo kažkuo prekiaujama“, – kalbėjo vyras.

Jis pasakojo, kad kaimuose žmonės neretai gyvena bambukinėse trobelėse, kuriose nėra nei langų, nei durų. „Tai tiesiog savotiškos pašiūrės, prie pat ganosi karvės. Pašiūrėje stovi nedidelė lovytė, šalia jos žaidžia vaikas, netoliese vyras tvarko ryžius, nes aplink yra ryžių laukai, o moteris kažką pina iš palmių lapų“, –  prisiminimais dalinosi vyras. Tačiau skirtingai nei Lietuvos kaimuose, kur „gatvėj žmogų retai sutiksi“, Javos kaimuose gyvenimas intensyviai verda.

Kitas, Žilviną itin sužavėjęs dalykas Javoje buvo kopimas į vieną iš šios šalies ugnikalnių. „Mane šis patyrimas sukrėtė iki širdies gilumų. Idženas – tai užgesęs ugnikalnis, kurio krateryje yra ežeras. Iš gelmių sunkiasi labai tiršti garai, kurių koncentratas yra siera, ir šie garai ežero kraštuose kristalizuojasi: vanduo išsigarina ir lieka gryna siera“, – sakė Žilvinas.

Vyras pasakojo, kad vietiniai žmonės pragyvenimui užsidirba rinkdami šią sierą. „Ugnikalnio aukštis – 3 kilometrai. Žmonės keliasi 3 valandą nakties, vingiuotu ir gan sudėtingu keliu kopia aukštyn, nusileidžia į apačią, kur vis dar vyksta ugnikalnio ventiliacija, ir tuose garuose renka sierą. Be jokių dujokaukių ar kitų apsauginių priemonių. Tuomet, susikrovę sierą ant pečių, neša ją žemyn. Nešulio svoris sudaro 60–100 kilogramų“, – teigė Žilvinas.

Jis pasakojo, kad jam pačiam buvo sunku kopti į ugnikalnį ir beprotiškai sunku leistis žemyn, tuo tarpu vietos gyventojai šį maršrutą su didžiuliu svoriu ant pečių įveikia du-tris kartus per dieną. „Mačiau, kaip atrodo tų žmonių pečiai, išsuktos rankos. Jie darbą pradeda 17 metų ir baigia 50-ies. Jiems nebeleidžia daugiau dirbti šio darbo, nes tokiame amžiuje mirtingumas pasidaro bemaž 100 proc. Tie žmonės serga plaučių ir įvairiomis kitomis ligomis, o uždirba po 2-3 dolerius per dieną“, – apie kai kurių Javos gyventojų kasdienybę pasakojo Žilvinas.

Jis teigė, kad beprotiškas gamtos grožis ir liūdna šiame grožyje gyvenančių žmonių kasdienybė privertė pasijusti tarsi košmare. „Tas kontrastas tokio grožio ir to tokio pragaro, sukuria tokį siurrealų jausmą, kad jautiesi tarsi būtum košmariškame sapne. Nuo gamtos grožio patyriau katarsį – užkylęs į ugnikalnį, matai viską, kas yra žemai, matai debesis, horizontą, kitus kalnus, visą slėnį. Tai tikrai kažkas siurrealaus, tarsi iš kokio fantastinio filmo. Alfredas Hitchcockas galėtų filmuoti apie vietinių žmonių gyvenimą ir visiems būtų taip baisu, kaip nebūna niekur kitur“, – sakė Žilvinas.

 

Taip pat skaitykite pasakojimo tęsinį



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos