Kelioniumanija.lt

Trumpas pasižvalgymas aplink Lietuvą motociklu.

Pirmos dienos pradžia

Nutariau trumpai parašyti apie neseniai apturėtą kelionę motociklu, kad būtų ką ateityje prisiminti.

Taigi nusprendėme su draugais truputį pakeliauti motociklais. Kadangi nė vienas iš mūsų menko ekipažo (Vytautas, Kristijonas ir aš – Justinas) niekur ilgėliau važiavę nebuvo (tik daug skaitėm apie kitų neeilines keliones motociklais), tai pirmai pradžiai nutarėme pasidairyti po savo pačių kiemą – Lietuvą. Šiaip ar taip ir žiūrėti yra čia ką, ir kelių gražių pasitaiko, o galiausiai, žinant mano polinkį į netikėtus techninius gedimus, pats, tiesą sakant, nedegiau entuziazmu baisiai toli nutolti nuo namų. Asmeniškai kelionei paskyriau keturias dienas, o kolegos pora daugiau. Nors keliauti smagu, bet žinau, kad tai užsiėmimas ne man, nes tiesiog sukti kilometrus labai greitai pabosta ir tada imi užsiiminėti kitais dalykais nukreipiančiais dėmesį nuo vairavimo (kaip pavyzdžiui dainuoti šalme), kas nėra labai patartina sėdint prie ant motociklo…
Būtent todėl keturios dienos buvo labai optimalus laikas, nors kelionės gale mielai būčiau pavažiavęs ir dar keletą, bet, deja, kilometražas buvo tiesiogiai proporcingas piniginės turiniui ir galiausiai to turinio tiesiog nebeliko.

Prasidėjo viskas mažu pasiruošimu. Kadangi nei vieno iš mūsų motociklai nėra skirti ilgam keliavimui (Vytauto ir mano Suzuki daugiau bekelei skirti Suzuki DRZ400 ir Kristijono gatvinis Honda CB400SF), reikėjo šiek tiek modifikacijų, kad tilptų visi daiktai ir pats važiavimas būtų malonesnis. Daiktų problema mano kolegos išsprendė tiesiog prisirišdami didelius maišus ant galo, o aš, kadangi laisvo laiko, deja, turiu labai daug, gale pasidariau rimtesnę “bagažinę” prie kurios galima buvo pritvirtinti kirvį, vandens atsargų, bei talpią įrankių dėtuvę, o taip pat ir daugiau maišų nei buvo pas kitus ekipažo narius.
Žinant, kad mano motociklas labai nemėgsta didelių greičių (jis tam ir nėra skirtas), susivirinau keletą laikiklių ir priekyje taip pat susimontavau stiklą. Rezultatas tikrai estetiškai skurdus, nes panaudotos medžiagos tik atlikusios nuo kitų projektų, bet na juk ne prieš merginas pasirodyti važiavome…

Ankstyvą Birželio 23d. rytą susitikome degalinėje. Po visų diržų įtempimų, žemėlapių tikrinimų (važiavome specialiai be GPS), kuro užpylimų ir padangų pūtimu galiausiai išjudėjome jau tik apie 11:30. Kitomis kelionės dienomis pastebėjome tą pačią tendenciją – kad ir kaip stengtumeisi susiruošti kuo ankščiau, galiausiai vis vien išvažiuoji ankščiausiai 10 valandą.


Ignalina – Visaginas – Zarasai

Buvo aišku, kad baisiai toli tą dieną nenukaksime. Tačiau kadangi neturėjome galutinio taško, o ir važiavome ne dėl kilometrų, tai nebuvo labai kur ir skubėti. Iš Vilniaus patraukėme į Pabradę, tada į Molėtus, iš ten į Palūšę. Ten užkandome blynų pas kažkodėl, mūsų nuomone, tai vietai keistai per daug simpatišką baristą Indrę ir patraukėm turistiniu maršrutu link Ginučių. Pakeliui teko nemažai stoti – tai kas butelį vandens pameta, tai jau užpakalis nebegali kentėti, tai pas nykštukus prireikia, tai reik kokią bažnyčią nufotkinti ir t.t.
Dažniausia sustojimo priežastis kad ir kaip buvo tiesiog poilsis. Vis dėl to motociklai kelionėms mūsų neskirti ir tai pasijaučia. Užapaklius skauda, vėjas visą laiką stumią ir garsas visuomet didžiulis. Manau pats vertingiausias daiktas kurį apskritai pasiėmiau į kelionę buvo ausų kištukai – iškart pasirodė, kad važiuoju su kitu motociklu. Su mano senoviniu šalmu ir prakeiktu sportiniu išmetimu, be jų būtų visiška kančia. Tačiau tie nepatogumai visi dzin buvo, svarbiausia buvom kelyje ir niekas niekuo nesiskundė nė kartelį visoje kelionėje. O galiausiai tokioje kelionėje pats svarbiausias dalykas ir nėra motociklas. Svarbiausia gera kompanija – o čia bėdų jokių nebuvo.

Tą dieną dar užlėkėme į VAE, nes Vytautas ir Kristijonas ten dar nebuvo lankęsi, o ir man buvo įdomu koks ten dabar vaizdas. O vaizdas keistas – tuščia, tylu. Beveik Stalker’is. Kartais vis pravažiuodavo viena kita mašina tokių pačių turistų kaip mes ir tai viskas. Prie didžiulių kaminų, vamzdžių ir pastatų, besileidžianti saulė atrodė labai siurealiai. Ta proga toje aplinkoje pahipsteriavome (padarėme dirbtinai meniškų nuotraukų), pailsėjome ir traukėme toliau. Visaginas tuo metu kaip tik ruošėsi Joninėms, todėl pravažiuodami matėme bruzdantį miestą. Tačiau, kad ir kiek tas miestas bruzdėtų, palyginus su kitais miesteliais pro kuriuos važiavome, jo architektūra vis tiek padaro jį kažkokį keistai pilką.

Nakvynė šalia Zarasų

21val. buvome Zarasuose, kurie nustebino savo tikrai gražiai sutvarkyta apžvalgos aikštele ir pasakišku vaizdu į Zaraso ežerą. Nors Zarasuose esu buvęs, bet neprisiminiau jų tokių gražių. Išties daugelis mažesnių miestelių Aukštaitijoje bent pravažiuojant atrodo sutvarkyti ir pasiruošę priimti pakeleivius. Gal būt mums taip atrodė, todėl kad važiavome tik pagrindinėmis gatvėmis, tačiau smagu, kad tvarkosi ne tik sostinė.
Saulei besileidžiant buvo laikas ieškoti vietos. Kadangi esame baisiai išlepinti, vietos būtinai norėjome prie ežero, bet pasirodo – viskas privatu. Todėl teko prabangiai apsigyventi kempinge. Maudynės, tradiciniai makaronai su konservais (kai pavargęs, tai skonis nelabai svarbus), ilgas pasisedėjimas ir kova su uodais – tokias vat mūsų Joninės. Tą dieną nuvažiavome apie 270km – nedaug, bet girdėdami iš ežero pakrantės sklindantį bumčiką ir girtų žmonių šūkavimus žinojome, kad mūsų Joninės praėjo tikrai geriau nei daugelio kitų Lietuvių tą dieną.


Link Rokiškio

Važiuojant link Rokiškio priekyje jau pamatėme didžiulę juodumą, o ir pravažiuojančio fūristo rodomas kryžius sakė, kad bus blogai. Pasinaudodami tuščiu keliu ir gražiu vaizdu pasidarėm fotosesiją, kas turėjo susidėjo lietaus drabužius ir patraukėme tiesiai link dušo. Po minutės važiavimo prasidėjo katastrofinis pylimas, bet dar po minutės kaip iš dangaus nukrito uždara stotelė. Išties pasisekė (nes daugiau tame kelyje tokių stotelių nebe pamatėme) ir per plauką išsigelbėjome. Stotelėje praleidome apie pusantros valandos, išmokau kaip reik visai patogiai gulėt ant motociklo ir šiek tiek apdžiuvę bei užkandę traukėme toliau.


Biržų pilis

Atvykę į Biržus aplankėme pilį. Nors diena apsiniaukusi ir viskas šlapia (tame tarpe ir mūsų drabužiai), Biržų pilis paliko neblogą įspūdį. Pasivaikščioja bandėme surasti kur pavalgyti, bet kaip ir visoje labiau provincinėje Lietuvoje susidūrėme su maitinimo įstaigų trūkumu. Tikėjomės kažko Lietuviško tradicinio, bet teko tenkintis pica. Užtat įsigijome truputį tradicinio alaus vakarui, kad bent ko tam kraštui būdingo paragautumėme. Dėl lietaus gerokai užgaišę kelyje nusprendėme, kad ieškosim nakvynės kažkur prie Pakruojo. Pakeliui į ten dar spėjome atšvęsti ir Kristijono gimtadienį.



Netikėtas sutikimas Pamūšyje

Nusigavę iki Pakruojo įnikom į nakvynės vietos ieškojimą prie Mūšos upės. Žemėlapyje upė atrodė didelė, bet realybėje pasirodė visa užpelkėjusi, o kur laisvesnė vietą, ten koks skurdus kaimas (čia kaimai pasirodė žymiai skurdesni, nei rytinėje Lietuvoje). Miškų aplinkui irgi praktiškai nebuvo, tai ėmėm jaustis pasimetę. Galiausiai tokius beklaidžiojančius mus pasigavo vietinis gyventojas, su niauktais langais ir stipriu bumčiku. Užklausęs ar nepasiklydom, pasiūlė apsistoti pas jį. Kadangi jau temo, sutikom, nors nelabai norėjom kažkieno kieme nakvoti. Jis mus tik pasirodo ne pas save į kiemą, o į savo kaimą nusivežė. Taip apturėjome labai įdomią viešnagę Pamūšio kaime.

Pravažiuojant tas Pamūšis nepasirodė kažkuo išskirtinis, netgi pakankamai skurdus. Mane truputėlį apėmė ir nerimas kur čia mus veda. Bet nuvedė žmogus mus į vietą prie tos pačios Mūšos upės – kaip ir kaimo paplūdimį. Aplinkui dar buvo kitų stovyklautojų, kurie mums kėlė truputį nerimo, bet mūsų vedlys sakė nesijaudinti, nes tuojau čia visi išsiskirstys. Vieta gal ir nebuvo labai graži, bet buvom labai nustebinti tokio sutikimo tokiam Lietuvos užkampyje. Vos tik pasidomėjom malkomis, mūsų vedlys iš kart parvežė iš namų ne glėbį, o visą maišą. Vargais negalais įkišę jam pinigų ėmėm rengt stovyklą. Čia jau žiūrėk prisistatė kaimo ir pijokėlis. Intelektualas, sakė ir angliškai ir ispaniškai moka, tik dabar ne tas metas šnekėt. Manė, kad mus per televizorių matė. Pasišnekučiavom truputėlį, patikinom jį, kad televizoriuje mūsų dar nebuvo ir patraukė jis savais keliais. Po kokio pusvalandžio pas mus atvažiavo ir kaimo seniūnaitis. Aš nė nežinojau apie tokią poziciją. Jis pasirodo buvo informuotas apie atvykusius egzotinius svečius ir atkeliavo pasisveikinti. Aiškiai kaimas nepratęs prie kultūringų žmonių (sakė ten paprastai tik iš Panevėžio atvažiuoja), nes labai pergyveno, kad tik viską tvarkingai paliktumėme, net šiukšlių maišų parūpino. Patikinom jį, kad mes savo stovyklavietes paliekam tik gražesnes nei radom, jis suprato, kad mes ne tipiniai tam kraštui stovyklautojai, įdavė mums savo telefoną ir liepė būtinai skambinti kad ir vidurį nakties, jei tik ko reikėtų. Po pusvalandžio vėl pas mus atvažiavęs dar įteikė ir marinuotų agurkėlių bei pomidorų stiklainį. Dar po valandos atvežė ir bulvių kilogramą, kad ant laužo galėtumėme pasikept. Na žodžiu – pilnas aptarnavimas. Ryte jis dar atlėkė patikrint ar mums tikrai nieko netrūksta ir tik po ilgų įkalbinėjimų paėmė 20lt, kuriuos įrašė į kaimo iždą. Turint omenyje, kad žmones tenai tikrai negyvena pasiturinčiai, jautėmės labai pagerbti.
Tikriausiai tokių vietų ir žmonių yra daug Lietuvoje, bet čia buvo pirmoji mūsų aptikta.



Pakruojo dvaras ir ūkio darbai Plungėje

Trečią dieną pradėjome Pakruojo dvaro apžiūrą. Dvaras iš ties įspūdingas – tartum visas miestas dvaro teritorijoje su galybe pastatų ir gražiu didžiuliu parku. Dieną zigzagais važiavome iki Plungės, kur turėjome nakvoti kaime pas Vytauto sesę. Lietaus nepasitaikė, tai nukakome pakankamai greitai. Tik tiek, kad ten visi laukai šviežiai patrešti, tai gavom kvapų kaip priklauso. Na bet čia kaip ir vienas iš kelionių motociklu privalumų – esi neatsiribojęs nuo gamtos… Kad ir kokia ji bebūtų. Pakeliui, žinoma, dar aplankėme ir žymesnius tam kraštui objektus.

Trečia naktį praleidome pas Vytauto sesę, kurios šeima iškeitė gyvenimą mieste į gyvenimą kaime. Gavom pastumdyti 300kg šieno suktinius ir supratom kaip mes gerai gyvename mieste. Taip pat supratom, kad gal visai laikas pradėti sportuoti… Išties buvo labai smagu pamatyti jaunus žmones dirbančius ūkyje, nesibaidančius išties labai sunkaus darbo, mylinčius gamtą ir niekuo nesiskundžiančius. Dar gavom ir šviežio sūrio, bei kitų, vietoje pagamintų gardėsių, iki kurių parduotuviniams dar labai labai toli.



Greitai ir gražiai iki Vilniaus

Paskutinę dieną nuotraukas dariau jau tik telefonu, nes fotoaparatas liko pas kolegas. Važiavau tikrai labai gražiais keliais nuo Tauragės iki Jurbarko, Panemunės keliu ir t.t. Žinoma, Panemunės kelyje teko aplankyti pilis ir dvarus. Turiu pastebėti, kad Lietuvoje tų pilių, dvarų, malūnų ir kitokių panašių vietų tikrai netrūkstą. Daug iš jų yra nerestauruotos ir neparuoštos lankymui, tačiau reikia pastebėti, kad gal būt jų tiek daug ir nereikia (nesakau, kad jų nereikia prižiūrėti). Užtat vietų kur galima būtų žiūrėti ne tik į praeitį, toliau nuo didžiųjų miestų tikrai trūksta.
Nors atvykus į Kauną kapitaliai sulijo ir galiausiai iki galo suplyšo vienintelės kelnės (dėl bagažo ant motociklo neišeina užlipti ir reikia užšokti, tad čia to pasekmė) bet kilometrai taip gerai valgėsi, kad nebuvo jokio skirtumo. Pro Prienus ir Aukštadvarį važiavau link namų, mėgaudamasis besileidžiančios saulės spinduliais.


Sugrįžus namo…

Namie buvau vakarėjant ir tikrai mielai dar būčiau važiavęs toliau…

Pabaigai dar keli žodžiai apie motociklą:
Turiu pasidžiaugti savo motociklu. Visą kelią jis įveikė be jokių problemų. Net grandinė nė kiek neatsileido. Aišku, jis turi savų trūkumų – sėdynę po pusvalandžio važiavimo jau tampa didžiausiu priešu, dėl vibracijos greitai pavargsti, apie garsą tai patylėsiu geriau, o vėjas daužo į visas puses negailestingai. Tačiau šios kelionės metu supratau, kad universalesnio motociklo tikrai negaliu norėti. Kadangi grupėje važiavome 80km/h greičiu, tai galios trūkumo labai nejaučiau, ausų kištukai apsaugojo nuo garso, užpakalis po vienos dienos sumedėjo ir skausmo nebebuvo, o su savadarbiu stiklu priekyje, galėjau be problemų važiuoti viena ranka. Iš ties pripratimas daro labai daug ir paskutinę dieną įveikiau visus 400km su malonumu, važiuodamas ~110km/h (vėlgi, labai daug sustojimų, todėl užtrukau). O dar tas faktas, kad tai enduro, duoda didžiulį laisvės jausmą bet kada nukrypti nuo kelio. Tai va toks pasidžiaugimas motociklu. Nors daugelyje sričių aš jau jį praaugau, bet kaip pirmasis motociklas, jis yra baisiai geras pasirinkimas. Tačiau vėlgi reik turėti omenyje faktą, kad kelionėje svarbiausia ekipažas, o ne motociklas, tad manau tokiame pasivažinėjame ir motoroleriu nebūčiau skundęsis.

Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas