Kelioniumanija.lt

Kelionės idėja kilo netikėtai, beskaitant žinutes autostopininkų forumuose ir besiklausant draugų įspūdžių iš kasmetinių autostopo varžybų. Pasvajodavau, kad ir aš tokios kelionės norėčiau, tik vis nedrįsau, o ir nebuvo su kuo keliauti. Taigi, šios vasaros pradžioj vėl su draugais kalbėjom apie keliones, prasitariau apie savo svajones ir radau bendrakeleivę Agnę, labiau patyrusią keliautoją autostopu nei aš. Kelionės planavimas vyko ekspromtu – nusprendėm, kad norim nusigauti iki Kroatijos, o atgal grįžti lėktuvu, todėl pasirinkom tiesioginį skrydį iš Milano (Bergamo) oro uosto į Kauną.

Kelionės pradžia

Kelionė prasidėjo Joninių dieną Vilniuje pliaupiant lietui, kai pradžioj buvo nedrąsu vienai tranzuoti iki Kauno, kur turėjau susitikti su Agne, kuri stabdė automobilius saulėtojoj Klaipėdoj. Tačiau labai greitai sustojo mano amžiaus mergina, važiuojanti pro Kauną į Zarasus, ir pagriebė mane su visa didžiule kuprine. Nuotaika iškart pasitaisė, visą kelią diskutavom apie jos tranzavimą Maroke. Prie Kauno IX forto mus užklupo smarki liūtis, kuri Agnę privertė autis kojines po basutėmis ir spręsti ar Lenkijos degalinėse parduodami sportbačiai

Aprimus lietui, einant link „trasos“, sustojo jauna porelė, pametėjo iki Noreikiškių ir nurūko. Tuomet sustojo vyrukas, emigrantas į Airiją, važiavo į Marijampolę. Girdėjome daug patarimų, kad reikia bandyti pervažiuoti Lenkiją su kuo mažiau automobilių, tačiau pradėjus lyti sėdome į pačią pirmą mašiną, važiuojančią į Lenkiją. Pasitaikė vyrukas su nauju automobiliu, važiuojantis į Jungtinę Karalystę, besinaudojantis GPS‘u ir nežinantis kiek mus galės pavežti – juk mes turime sekti kryptį ir jei važiuojame nebe ten, kur reikia, išlipti :)

Galvojom taip bus iki artimiausio miestelio pasienyje, tačiau mus nuvežė net iki pačios Lodzės. Pasitaikė kurioziškų situacijų, kai GPS‘as neberodė kur važiuot, buvo pražiopsotas posūkis ir įvažiavome į Varšuvą vakarinių kamščių metu. Teko imti žemėlapį ir sekti nuorodas, ar tikrai ten važiuojama kur reikia :)

Po keleto naudingų patarimų, vairuotojas jau siūlė mums važiuoti kartu iki pat Anglijos, tačiau mūsų planas buvo kitoks. Jis mus paleido už Lodzės degalinėje, maždaug 30 km per toli nuo mums reikalingo kelio. Jau temo, vairuotojų buvo mažai, kilo mintis statytis palapinę, tačiau taip lengvai pasiduoti neketinom. Kol mes gėrėme arbatą, draugiški degalinės darbuotojai visų užsukančiųjų klausinėjo ar yra važiuojančių link Katowicų ir galinčių paimti dvi lietuvaites. Po didelių pastangų pavyko rasti porą verslininkų, važiuojančių pro Lodzę, tačiau vėliau sukančių į kitą pusę.

Turbūt tai buvo patys draugiškiausi vairuotojai per visą mūsų kelionę – labai smagiai padiskutavom apie tranzavimo ypatumus, mus nuvežė į greitkelio degalinę, liepė jos darbuotojui mums surasti automobilį link Katowicų, tačiau netrukus patys grįžo, nes tolumoje pamatė McDonald‘s ženklą ir pagalvojo, kad ten bus daugiau žmonių nei degalinėje. Tačiau važiuojant jiems pavyko pagauti ryšį per raciją ir į McDonald‘s aikštelę įsukom tuo pat metu kaip ir mikroautobusas, judantis į Budapeštą per Bratislavą. Įsėdom ir kiekviena turėjom po 3 laisvas vietas, todėl kol pasiekėm Bratislavą, pavyko kuo puikiausiai išsimiegoti.




Baden bei Wien

Iš Bratislavos jau buvo netoli iki Baden bei Wien, kur gyvena Agnės draugė Katrin, iš Lietuvos ją pasiekėm per 24 valandas ir labai džiaugėmės sėkmingai įveikta pirma atkarpa. Apsigyvenome didžiuliame senoviniame name, apžiūrėjom vietines įžymybes.

O pasižiūrėti tikrai yra ką: Badenas - tai kurortinis viduramžių laikų miestas, turintis didžiausią Europoje kazino, kurio prieigose žydi didžiausi sodai ir gėlynai, daugybė paminklų žymiausiems Austrijos kompozitoriams. Taip pat, šiame miestelyje trykšta sulfitų šaltiniai, įrengta nemažai jų baseinų ir SPA centrų.

Taip pat verta paminėti, kad Austrijoje labai populiarūs kavos namai, kurie turi gilias tradicijas. Susidaro įspūdis, kad visi austrai geriau daug daug kavos.

Vakarieniauti vykome į užmiestį, kur auginami vynuogynai ir gaminami skaniausi šniceliai bei štrudelis. Kaip austrai juokauja, jie mėgsta skaniai ir daug valgyti, o štrudeliui visuomet turi „antrą skrandį“.

Taip pat, lankėmės gretimų miestelių šokiuose, kuriuose lankosi dauguma vyresnio amžiaus žmonių, nes jaunimas retai važiuoja į šį gana brangų kurortą.


Viena

Sekančią dieną važiavome į Vieną, kur bandėme apžiūrėti visas jos grožybes. Tačiau šis miestas yra dešimtas pagal dydį Europos Sąjungoje, visas Vienos senamiestis yra įrašytas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą, todėl tam prireikia ir antros dienos.

Didžiausią įspūdį mums padarė Operos pastatas, Belvederio dvaras su savo didingais fontanais, nepaprasto grožio Katedra, Šionbruno pilis, aplink kurią važiavome arklio traukiamu vežimaičiu ir paklojome 50 eurų vietoj žadėtų 15.

Be įžymių vietų, dar keliavome į Dunojaus salą, kurioje vyko milžiniškas muzikos festivalis Donauinselfest - per 3 dienas jame apsilankė virš 3 milijonų žmonių, 21 scenoje nuolat keitėsi muzikantai, didžėjai.

Kadangi tuo metu vyko Pasaulio futbolo čempionatas, buvo įrengta daugybė ekranų, transliuojančių rungtynes, atrakcionų parkai, kioskeliai, parduodantys maistą ir gėrimus bei „taros supirktuvės“, į kurias atidavęs plastikinę stiklinę nuo alaus gaudavai atgal 1 eurą. Pati sala yra 21,1 km ilgio, o plačiausioje vietoje tik 200 m pločio, tai populiari vieta, pilna kavinių ir restoranų, yra paplūdimys, net ir nudistų :) Šilti vasaros vakarai pritraukia dešimtis tūkstančių poilsio ištroškusių žmonių.


Zagrebas ir kiaunės

Po įspūdingo savaitgalio, užsitęsusio 3 dienas, nusprendėme judėti į Kroatiją. Tikslas - sostinė Zagrebas. Pradėjo tranzuoti nuo degalinės, klausinėjome vairuotojų ir šiaip ne taip radome slovėną muzikantą, važiuojantį mums reikiama kryptimi. Kaip pastebėjome, austrai nenoriai ima pakelėje stovinčius keliautojus. Jiems atrodo nesuprantama ta rizika, o taip pat viskas jiems turi būti pagal taisykles ir ne kitaip :)

Taigi, atsiduriame prie Kroatijos sienos, kur paaiškėja, kad Kroatija nepriklauso ES, tačiau mūsų ID kortelių užtenka ir ramiai kertame sieną. Mus paleidžia Zagrebo pakraštyje ir labai nustembame, kai angliškai užkalbiname 15-16 metų paauglius ir jie mums atsako kuo puikiausia anglų kalba, paaiškina kaip nuvažiuoti iki centro ir pan.

Kadangi Zagrebe esame sutarę dėl nakvynės su vietiniu couchsurfing klubo atstovu Andrej, turime jo laukti iki vidurnakčio. Pasivaikštome po vakarinį miestą, randame gatvę, pilną kavinių, futbolo šurmulio, žmonių, nors dar tik pirmadienio vakaras. Pavalgome tradicinio maisto, įvertiname vietinio alaus ypatumus.

Atsiskaitome vietine valiuta – kunomis. Lietuviškai - kiaunėmis, kas mums atrodo juokinga, o austrai pasakoja, kad pas juos kiaunių labai daug, jos mėgsta įlysti automobiliui po kapotu ir nugraužti laidus. Dėl to jie į automobilį netgi stato specialų prietaisą, kad kiaunės gautų šoką ir negraužtų laidų. Ši dalis mus labiausiai ir prajuokino :)

Taigi, traukiame pas Andrej, bet kadangi vėlu, ne visi tramvajai važiuoja, mums pradeda talkinti vietinis kroatas, be kurio pagalbos kažin ar rastume reikiamą stotelę persėdimui. Kaip mums pasirodė, o vėliau tuo dar ne kartą įsitikinome, vietiniai kroatai yra be galo draugiški, šalis labai saugi, todėl keliauti visiškai nepavojinga.


Plitvicos nacionalinis parkas

Pernakvoję ankstų rytą susiruošėme link Plitvicos nacionalinio parko. Kadangi miesto nežinojome, nusprendėm keliauti į tą pačią vietą, kur mus paleido vakar dienos vairuotojas. Paėjome, pamatėme ženklus, vedančius į Plitvicą ir iškėlę užrašus pradėjome tranzuoti. Buvo keista, kad niekas nestoja ir vis pypsi  Pasirodo, norėjome važiuoti į visiškai priešingą pusę. Galiausiai sustojo du vaikinukai ir negalėjo nustot juoktis, sakė atrodėm keistuolių keistuolės. Vėliau susistabdėme jauną vaikinuką, dirbantį pačiame nacionaliniame parke, todėl sužinojome, koks pats vaizdingiausias maršrutas Plitvicoje, kad Kroatijoje tranzuoti yra labai įprasta ir visi draugai tai yra išbandę.

Plitvicos nacionalinis parkas mus užbūrė. Parko teritoriją sudaro beveik 30 000 hektarų, kuriuose išsidėstę 16 didelių ir keli mažesni ežerai, sujungti upeliais, kriokliais, kurių yra net 140, taip pat pilna uolų, urvų, teigiama, kad parko teritorijoje gyvena retos gyvūnų, paukščių, vabzdžių rūšys. 1949 m. šis nacionalinis parkas buvo įrašytas į UNSECO. Taigi, palikę kuprines skubėjome žemyn link ežerų. Kiekviename žingsnyje atrodė, kad gražiau jau būti nebegali, tačiau už posūkio vis laukdavo nauja staigmena. Visą maršrutą įveikėme per 5 valandas, pasidarėme bent pora šimtų nuotraukų, tik gaila, kad maudytis negalėjome.

Po šios pilnos įspūdžių dienos keliavome į Split.


Splitas

Greitkeliu turėjo būti kelios valandos, tačiau mes pakliuvome į senąjį kelią, vedantį kalnų serpantinais. Sustoja vilkikas, vienintelis per visą mūsų kelionę, todėl važiuojam ilgiau nei 5 valandas, besidairydami į kalnus ir besimokydami kalbėti kroatiškai, nes vairuotojas nekalba nei angliškai, nei rusiškai, tik šiek tiek vokiškai ir itališkai. Mokymosi procesas labai juokingas -bėga katė per kelią, klausi kas čia, atsako – mačka. Taigi, vieną žodį jau žinom, ir taip toliau :)

Splite degalinėje mus pasitinka kiti couchsurfer‘iai – Maja ir Jurica. Važiuojame pas juos senuku automobiliu, nes pasirodo, visus sutaupytus pinigus jie išleidžia kelionėms, o ne daiktams. Įdomūs žmonės, todėl praplepam iki 3 val. nakties. Atsikėlus Jurica jau veža mus į senamiestį.

Sužinome, kad Split – didžiausias ir svarbiausias miestas Dalmatijoje. Apeiname Diokletiano rūmų siauras gatveles, kurios yra be kampų – tam, kad neužpūstų šalti jūrų vėjai (kurie nebent žiemą pučia, nes vasarą buvo labai karšta) , šalia pagrindinio įėjimo rikiuojasi gladiatoriai, su kuriais gali nusifotografuoti, o apvalioje salėje dainuojamos tradicinės krašto dainos.

Kadangi pusryčių metas, vietinėje kepyklėlėje nusiperkame šviežių bandelių ir einame gerti kavos į jaukią kavinukę. Pasirodo, Kroatijoje į kavinę gali neštis savo maisto ir niekam tai neužklius. Mieste pilna turistų, nemaža jų dalis atvyksta laivais iš viso pasaulio, todėl kavinukėje sutinkame ir garbaus amžiaus prancūzų porą, kurią sužavi mūsų kelionės autostopu idėja.

Po pusryčių Jurica mums duoda buto raktą, žemėlapį ir palieka mieste apsidairyti. Ir vėl sukame ratus įspūdingu senamiesčiu, o grįžtame pajūriu, nes mums jau ruošiami pietūs. Tačiau, kad ir kaip patiktų Kroatija, jos žmonės, kažin ar patiks jos paplūdimiai – geriausiu atveju smulkūs akmenys, kuriais neįmanoma paeiti, šiek tiek blogesnis variantas – kai palei jūrą išbetonuotas takas, ant kurio visi pasitiesę rankšluosčius ir guli. Tačiau karštis daro savo ir į jūrą lendame daugybę kartų, besisaugodami jūrų ežių, kurių čia taip pat daugybė.

Vakarą sutinkame jaukiose senamiesčio kavinukėse, kai kurios iš jų išsidėliojusios pagalvėles ant senovinių laiptų, vidury aikštės groja vietiniai menininkai – gražu, jauku ir miela.


Rijeka ir Opatija

Kitos dienos vakarą planuojame pajudėti link Rijekos – miesto pačioje Kroatijos šiaurėje, vadinasi mums prieš akis bent 400 km, mažiausiai pusė dienos kelyje. Tačiau tuomet gauname pasiūlymą – per naktį plaukti laivu, o kaina mažesnė nei važiuoti autobusu. Kadangi dar neteko plaukti laivu taip toli, mielai sutinkame su šiuo viliojančiu pasiūlymu. 21 val. išplaukiame, prieš akis Kroatijos pakrantė, vienišos salos, žvejų valtelės, saulėlydis...

Nakvojame laivo bare – didžiulėje patalpoje, kur ant kiekvieno minkštasuolio guli po senuką arba jaunuolį, kiti keliautojai užsisakę kajutes. Kadangi užtrukome ant denio, minkštasuolių nebegavome, teko pirmą kartą per kelionę traukti miegmaišius.

7 val. ryte pasiekėme Rijeką – nemažą miestą su dideliu uostu, keliomis laivų statyklomis, laivų variklių gamyklomis ir naftos perdirbimo įmonėmis. Senamiestis įspūdžio nepadarė, todėl nusprendėme apžiūrėti Trsat pilį, kurią pasiekėme užlipę 561 laiptelį, t.y. 138 metrus. Kadangi atkeliavome labai anksti, suvenyrų parduotuvėlės dar nedirbo, turistų nebuvo, o užlipus į bokštą aplankė aukščio baimė – atrodo, kad užtenka neatsargaus judesio ir griūsi žemyn. Tačiau negalėjome nesusižavėti miesto ir įlankos panorama bei šalia pilies stovinčiomis drakono - gaidžio skulptūromis.

Prasidėjus karščiams išvažiavome į Opatiją. Miestas išaugo XV a. aplink čia įsikūrusį benediktinų vienuolyną. Opatija laikoma pirmąja Kroatijos turizmo „dama“. Kai 1844 m. dailininkas Skarpa (Rijekos aristokratas) čia pastatė pirmąją Andželikos vilą, nuo jos ir prasidėjo vystytis turizmas. Nuolat žalumoje skendinčioje Opatijoje mėgo ilsėtis karaliai ir didikai. Bet mums svarbiausia buvo rasti paplūdimį ir atsigaivinti. Jūroje mirkom visą dieną – o tai daryti ypač lengva, nes Adrijos jūra yra labai sūri ir paskęsti beveik neįmanoma.


Rab sala

Pavakary iš Rijekos katamaranu plaukėme į Rab salą, kur mūsų laukė Saša, romantiškas couchsurfing‘o narys, mūsų garbei paruošęs fantastišką vakarienę. Vėliau keliavome pasiklausyto jo koncerto salos senamiestyje, šviečiant pilnačiai ir akomponuojant bangų mūšai. Ypatingą, gal netgi magišką, atmosferą sukūrė salos senamiestis, kurio istorija siekia net XIII amžių – ant stačiausių uolų stovi bažnyčių bokštai, skamba varpai, siauros ir jaukiai apšviestos senamiesčio gatvelės kviečia pasivaikščioti.

Taip pat, atradome fantastišką bariuką ant paties jūros kranto, kuriame vyko kroatų gyvos muzikos koncertas. Saloje akustika tokia gera, kad net senomis kopėčiomis užlipus į aukščiausią salos bokštą gali jaustis kaip koncerte. Kita diena buvo dar įdomesnė – Saša su Agne irklavo pripučiamą baidarę į kitą salos krantą, prie kurios prisikabinus aš plūduriavau ant pripučiamo čiužinio.

Kitame krante mūsų laukė fantastiško grožio laukiniai paplūdimiai, į kuriuos galima nusigauti vandens taksi :) Vakare vėl mūsų laukė tradiciniai kroatiški patiekalai, o mes atsilyginome lietuviškais šaltibarščiais, kurią dėl rožinės spalvos užsieniečiai praminė Barbės sriuba.

Kitą rytą skubėjome į katamaraną, kėlėmės į Rijeką, ieškojome išvažiavimo iš miesto ir labai greitai susistabdėme draugišką italų porelę, pavežėjusią iki Veronos.


Bergamo oro uostas

Užsukę į degalinę iškart pajautėme temperamentų skirtumą - visi italai garsiai kalba, daug gestikuliuoja – atrodo, kad papuolei į bičių avilį.

Tuo tarpu kroatai savo temperamentu žymiai artimesni mūsų kultūrai – ramūs, draugiški ir ne tokie karštakošiai.

Nusigavę iki Bergamo, apėjome senamiestį, tačiau kuprinės ėmė slėgti pečius, todėl užsukome į vietinį restoranėlį - trattoria, kur gavome nepakartojamo skonio jūros gėrybių ir nesvarbu, kad paskutinę naktį nakvojome Bergamo oro uoste, pasitiesę miegmaišius ant grindų, kelionės įspūdžiai neleido jausti nepatogumo ar nuovargio. Lėktuve pasižadėjome dar tikrai sugrįžti į Kroatiją - jos žmonės, gamta ir ypatinga atmosfera mus užbūrė.



Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas