Kelioniumanija.lt

Kas kokiu tikslu važiuoja į Angliją? Vieni ieškoti geresnio gyvenimo, kiti lankyti giminių, dar kiti pasižmonėti. Ir dažniausiai į Londoną. Tiesioginis skrydis geras dalykas ir Londone tikrai yra ką lankyti ir žiūrėti, tačiau tai kiek apriboja judėjimo laisvę toliau, dėl visai suprantamų priežasčių. Visgi mes nusprendėm šį kartą išbandyti ir visuomeninį transportą. Susisiekimas Anglijoj puikus, tad kodėl gi tuo nepasinaudojus.
Šį kartą pagrindinis kelionės tikslas–aplankyti draugus ir apžiūrėti naują draugų namą. Taip, taip – namą. Draugai pasistatė naują namą, tad mums tiesiog parūpo pažiūrėti kaip jie įsikūrė.

Vykstančių statybų nuotraukas matėm seniau – prieš naujus, tačiau nuotraukos lieka nuotraukom, o gyvai viską pačiupinėti yra kur kas įdomiau. Su žmogeliuku maps.google bandėm žemėlapyje atrasti kur būsim, tačiau jis įnirtingai vaikščiojo po vykstančias Kolčesterio statybas.
Pasiderinę laiką, kad kiek įmanoma galėtumėm ilgiau kartu praleisti laiką, ( gegužės 6 Anglijoje išeiginės), nusipirkom bilietus ir tiesiog laukėm skrydžio datos. Planelį kur ir ką norėtumėm lankyti, žinoma turėjome, tačiau kaip viskas klostysis tiksliai nežinojome.
Išskristi turėjome ketvirtadienį vakare, o penktadienis draugams darbo diena, tai ilgai nesvarstę nutarėme šį kartą užsukti ir į Londoną. Jie dirba, mes kultūrinamės- vakare visi susitinkam. Londoną reikia aplankyti, tuo labiau, kad tiek traukiniu, tiek autobusu jis puikiai pasiekiamas. Bilietų kainos priklauso nuo to, ar keliausi piko metu, ar ne. Tad pvz. traukinio bilietų kainos svyravo nuo 46 iki 11 svarų. Autobusu pigiausi bilietai – 5,60 svaro.
Traukinių tvarkaraščiai ir kainos http://www.thetrainline.com/
Autobusų tvarkaraščiai ir kainos http://coach.nationalexpress.com/nxbooking/journey-search?searchSessionKey=1368031359969

Apžiūrėję visas galimybes ir derinius, tiesiog paprašėme draugų nupirkti internetu bilietus. Ir nors galvojom apie kiek kitokį grįžimo iš Londono laiką, perkantieji pakoregavo, kad grįžtumėm anksčiau ir galėtumėm visi kartu praleisti vakarą (bilieto kaina žmogui gavosi 7 svarai).
Skrydžio diena atlėkė akimirksniu. Darbas, namai, lėktuvas, sutikimas oro uoste ir…atrodo tų metų kaip nebuvę. O juk lankėme juos lygiai prieš metus. Vėl lekiam tais pačiais keliais iki Kolčesterio miestelio.
Mus pasitinka tyli Kolčesterio gatvelė aplipdyta naujos statybos namukais. Namukas mažas, bet jaukus su nedideliu žemės ploteliu.

Jaunieji sodininkai jau ir porą lysvių pasisodino ir net planuoja turėti nedidelį šiltnamiuką. Greit apžiūrim namuką ir kopiam į “savo kambarį“. Ryt keltis reikės kiek po 5, nes išvykstame 6 val. ryte.
Ankstyvas rytas ganėtinai žvarbus. Autobusas atvyksta laiku ir visi belaukiantieji, patikrinti pagal sąrašą, suguža į vidų. Prisisegam diržus ir pajudam. Važiuoti tenka ilgokai – apie 3 valandas. Traukiniu tik valanda. Autobusu važiuojam per visokius miestelius, tad visai įdomu pažiūrėti kaip vyksta rytinis gyvenimas. Per patį Londoną irgi dardam apie valandą. Tuo pačiu gaunam savotišką ekskursiją per nemažą dalį Londono – atvykimo vieta Viktorijos stotis ( miesto centras). Pervažiuojam gražiuoju Tauerio tiltu – iki jo tikrai neplanavom nusigauti- paskui pakrante, palei Vestminsterio rūmus. Apžvelgiam prabangųjį Čelsio rajoną. Ir jau vietoj. Pėdinam iki Viktorijos geležinkelio stoties, nes norim gauti ir žemėlapį, ir bilietus miesto transportui įsigyti ir iš viso- mums reikia į šitą pusę. Ėmėm ūmai ir sugalvojom, kad Vestminsterio rūmus reikia apžiūrėti dabar. Stoty judėjimas, net akyse marga. Visi vos ne bėgte. Įdomu, jeigu va taip sustotum, būtum nublokštas į kokį kampą ar ne ? Informacijoj perku Travelcard kortele (7,30 svaro – 1,2 zonos). Moteriškė bando sakyt, kad dabar piko piko valandos, bet aš geriau žinau, kad man reikia off pick. Važiuosim juk vėliau.
Neriam į gatves. Visai netoli, einant link upės, randam neo- bizantinio stiliaus Vestminsterio katedrą.

Vidus sužavi savo mozaikom, rytietiškų „karpinių“ lubomis ir suktomis kolonomis. Ir paveikslu iš vinių.
Toliau kulniuojam Victoria street iki Albert pub. Modernių pastatų, triukšmingoje ir judrioje gatvėje Alberto baras išsaugojo senojo pasaulio atmosferą, kuri puikiai dera šiuolaikiniame fone. Gaila, kad nedirba, nes vidus jo irgi įspūdingas.

Sukam į šalutines gatveles. Čia ramu, žmonių vos keletas, kai vos už keleto metrų pagrindinės gatvės jau pildosi žmonių mase. Kas su kailiniais, kas su maike. Tiesiog stebina, kaip jie taip sugeba greit išsinuogint, kai vos išlenda saulutė ir lauke tikrai dar nėra šilta.
Šone išnyra Vestminsterio rūmai. Negali nesigrožėti. Nuostabus pastatas ir iš arti, ir iš toli.
Neskubėdami maklinėjam aplink, traukiam per tiltą. Nuo jo atsiveria žavinga panorama į abi puses.

Už tilto ant stovėjimo aikštelės stogo jaukus parkelis. Šalia Londono akis – o juk turėsim čia sugrįžti. Tik nesikelti, o visai kitu tikslu. Visi fotografuojasi kaip išprotėję, mes irgi neatsiliekam.
Kaip paskutinė kvaiša aplenkiu suvenyrų kioskelį, atseit rasiu . O jų čia tokių smagių buvo. Ir nieko panašaus paskui neberadom. Ir laiveliu nespėjam paplaukioti….

Ilgai negaišę nuskubam link metro- mūsų tikslas Baker street . Kaip ten bebūtų, bet turbūt beveik kiekvieno paklausus , kas yra garsiausias pasaulio detektyvas, atsakymas būtų – Šerlokas Holmsas.
Viskas prasideda nuo metro sustojimo- čia mus pasitinka pažįstamas siluetas ant sienos. Tik išėjus iš metro, pasveikina įžymiojo detektyvo skulptūra. Labai nesigilindami nukėblinam ne į tą pusę, link Madam Tiuso muziejaus. O jau žmonių – tūkstančiai. Nee, mums čia nereikia. Grįžtam į Baker street . Nors iš tikrųjų muziejaus namo numeris 239, muziejaus darbuotojai, kad būtų viskas tikslu, pasiekė savo, kad ant namo kabėtų ir 221 B numeriukas.

Kaip pasakojama, šiame Viktorijos stiliaus laikų name Šerlokas Holmsas gyveno nuo 1881 iki 1904 metų. Muziejus dirba 9.30 – 18 val., bilieto kaina 6 svarai.
Prie Šerloko Holmso muziejaus taip pat eilutė, bet gerokai mažesnė.

Kol nusiperkam bilietus, apžiūrim suvenyrus, šalią esančią „The Beatles“ gerbėjų parduotuvėlę, ateina ir mūsų eilė. Prie durų visada budi konsteblis. Su juo galima nusifotografuoti, taip pat papozuoti su žymiąja detektyvo kepuraite bei pypke.
Pirmame aukšte suvenyrų parduotuvė bei miniatiūrinis prieangis. Antrame aukšte Šerloko Holmso miegamasis bei svetainė, trečiajame daktaro Vatsono bei misis Hadson kambariai. Ketvirtas aukštas skirtas vaškinėms, pasakojimų apie žymųjį seklį, herojų skulptūroms. Na ir veideliai…

Baskervilio snukelis irgi puikuojasi ant sienos. O visai palėpėje įrengtas miniatiūrinis san.mazgas. Namo interjeras visiškai atitinka Konan- Doilio aprašymą. Miniatiūriniai kambariukai pilni įvairiausių „autentiškų“ daiktų, iš kurių pats žymiausias, Šerloko Holmso smuikas. Tyrinėtojų rojus.

Žinoma, galima palikti ir atsiliepimą- ką ir padarome.
Mums pats tikriausias ekrane įkūnytas Šerlokas, žinoma, aktorius Livanovas. 2006 m. karalienė Elizabeta II apdovanojo šį aktorių Britų imperijos ordinų kaip vieną geriausių šio vaidmens atlikėją.
Už keliolikos žingsnių nuo muziejaus- Regento parkas. Į jį mes ir patraukiame. Tik įėjus pro vartus, pasitinka spalvų ir kvapų harmonija. Net galva sukasi, atrodo pametęs viską eisi ten, kur gardžiausiai kvepia. Virstančios kaskados įvairiaspalvių tulpių, barstančios žiedlapius magnolijos, šviežia medžių žaluma, savimi patenkintos antys ir kitokie sparnuotieji. Kriokliukai, tilteliai, žalios arkos…..
Parkas susideda iš kelių dalių. Pasigrožėti galima tiek išsitiesus ant pievelės, tiek patogiuose šezlonguose. Griūname pavėsiukyje ant žolės, sušlemščiam iš namų paimtus sumuštinius ir negalim atsidžiaugti mus supančiu grožiu. Galėtumėme, tai praleistumėm čia visą dieną. Deja, deja ……

Gražiausia, kad vos nepaklystame metro. Na, niekaip neradam tos 12 ar kurios ten tiksliai platformos. Galų gale randam kur reikia vis leistis ir leistis į požemius ir neužilgo pasiekiam dar vieną vietą- Oxford circus. Kaip ten bebūtų, bet šį kartą toks visai nekultūrinis reikalas- naujoji H&M parduotuvė. O ji bezbožnai didelė- per 5 aukštus. Bet mes mokam operatyviai susisukti, ką ir padarome. Tada jau ramiai traukiam į dar vieną numatytą vietą Soho rajoną. Nežinau kaip ten su tuo blogu vardu, tačiau čia gyvenimas verda linksmai, tolerantiškai. Jis trykšta gyvenimu ir energija. Praeiname pilnai nugultą žmonių parkelį – nenuostabu, kad čia tenka dažnai atsodinti žolę. Jų net tiršta.

Aplink pabus jau renkasi žmonės . Reikia ir mums. Būtinai. Į „Šuns ir anties“ girdyklą. Va taip pastovėti minioje šalia pabo su alus bokalu rankoje.

Alaus kainų nėra, o ir koks skirtumas, vis tiek pirksim. Ramstom lauko sienas kaip ir visi čia susirinkę – kas su superiniu kostiumu, tiesiai iš kokio banko,kas su šortais ir tapkėm. Ir visiems gerai, visi patenkinti. Gera taip pabūt, stebėt.

Tačiau ir vėl, laikas, laikas. O šį kartą laikas paskambinti mano buvusiai bendradarbei, su kuria jau seniau sutarėm pasimatyt. Dirba ji prie Londono akies, tad reiks traukti į tą pusę. Susiskambinam. Aišku, ji nustemba, kur mes slampinėjam. Bet pažadam greit būti. Akies mirksniu pralekiam China town ( taip ir neužkandom čia, o planavom, kaip ir daug ką kitą ) , keli metro sustojimai ir mes vietoj. Smagu susitikti po kelių metų. Kalbų be proto, o susitikimui turim tik gerą pusvalandį. Krentam artimiausioj kavinukėj, kur nesėkmingai mus bando nureketuoti – kas gi kitas- ogi tautietis. Tačiau jis greit nuvejamas apsaugos, tad nueina bumbėdamas, kokie mes niekšai ir nieko jam nedavėm.

Užsišnekam, ir nors atrodo, iki Viktorijos stoties tik trys metro sustojimai, tačiau tie eskalatoriai suėda nemažai laiko. Iš tikrųjų vos nepavėluojam į autobusą. Vos ne bėgte bėgant vis kas kelinto žmogaus pasitikslinam kryptį. Galva visiškai nedirba, tad jei kuris būtų mostelėjęs į priešingą pusę, būtumėm net nesusimąstę ir nurūkę kitur. Stoties informacijoj pasako, kad mūsų autobusas išvažiuoja iš 13 „langelio“, Kokio dar trylikto, jei tolumoj tik 1 matosi. Prilekiam, o ten jokio Kolčesterio nėra. Griebiu kažkokį tamsiuką su liemenę ir klausiu ar ten pataikiau. Tas patvirtina. Išlekiam, kur stovi milijonas autobusų. Ir iš to strioko, net nedašunta pažiūrėt į bilietą, kur pažymėtas autobuso numeris. Vietoj to, lekiu prie bet kurio vairuotojo ir klausiu, kuris mūsų. Pasirodo- šalia. Į autobusą įlipam paskutinę minutę. Va tada pajuntu, kad kojų praktiškai nerasta. Vairuotojas prisistato užversdamas autobusą juokeliais. Vėl riedam gerą valandą per Londoną. Tačiau jau kitom gatvėm, ir pro naująjį City, tad vėl gaunam neblogą ekskursiją. Miesto aikštės, skverai nugulami vis didesniu žmonių kiekiu, aplink pabus jau renkasi minios. Juk jų laukia trys išeiginės.

Ar patiko Londonas? Nors nesam didelių miestų mėgėjai- vienareikšmiškai taip. Jis neturi Paryžiaus romantikos, neturi Prahos melancholijos. Tai milijoninių galimybių miestas, pulsuojantis tikru gyvenimu , kur visiems visiškai vienodai ką tu dabar darai ar kuo vilki , kuris turi ką pasiūlyti ir meno, ir kultūros , ir sporto mėgėjui ir bet kuriam kitam, besidominčiam supančiu pasauliu. Londonas daugiaveidis savo publika. Jis drąsiai derina senąją ir naująją architektūrą ir jam sekasi tai daryti. Jis neblizga švara, tačiau jis kažkuo jaukus, gyvas.
Grįžę pavakarojame ir dėliojamės ką ir kur žiūrėsime sekančiomis dienomis.

Sekančią dieną pajudame link Suffolk grafystės į Framlingham miestelį. Framlingham pilis – pagrindinė grafų Norfolkų istorinė rezidencija ( bilieto kaina 6,7 svaro). Akmeninės sienos išliko, tačiau visas medinis vidus laikui bėgant sunyko.
Vidaus namelis buvo pastatytas daug vėliau. Su malonumu vidaus ekspozicijoje pasižiūrime trumpą nuotaikingą animaciją apie pilies istoriją. Pats įdomumas pasivaikščioti viršuje pilies sienomis ir pasigrožėti apylinkėmis bei Tiudoro periodo kaminais.

Tolumoje matosi pagrindinis privačios mokyklos, įkurtos 1864 m., pastatas

Pats miestelis nedidukas, bet jaukus. Užsukame į bažnyčią. Čia surandame ir vaikų kampelį, ir kažkokia heraldika papuoštas klūpojimui skirtas pagalvėles.

Miestelio aikštėje vyksta mugė, groja muzikantai. Perkame įvairių daržovių vakarienei . Aišku, įkalti kavos tokioje miestelio aikštėje šventas reikalas.

Nusiperku ir dieviško skonio sūrio. Būčiau galėjus, būčiau visų po gabaliuką nusipirkus. Brangus bjaurybė, bet skonis nenusakomo gerumo. Viena sumaumojome dar Anglijoje. Valgėm tą juodam apvalkale

O dabar, rašydama, kaip tik valgau kitą. Viskio skonio – vadinasi. Kad galėčiau nupasakoti kokio dieviško skonio sūrį skanauju. Nesidalinčiau nė už ką… Ir ne dėl to, kad su viskiu… :)))))

Namo grįžtame nuostabiai vaizdingais kaimo keliukais. Senoviniai namukai, paskendę žalumoje, tarsi senų knygų apie Angliją pasakojimuose.
Kolčesteryje mūsų laukia vienas nedidelis renginukas. Miestelio malūne vyksta rankdarbių mugė. Apsilankyti būtina, nes ten nuostabiais dalykais prekiauja ir viena pažįstama lietuvaitė. Šiaip po malūno teritorija nepasivaikščiosi, tačiau kai vyksta renginiai galima viską apžiūrėti.

Pasižmonėję traukiame namo, nes neužilgo laukiame svečių. Tai dar viena jauna emigrantų šeima,kuri lygiai taip pat ieškosi nusipirkti sau namuką ir įleisti čia savo šaknis.
Vakarienei vyrai kepa šašlykus – tai vienas pagrindinių mažojo kiemelio privalumų . Mes tuo metu greit paruošiam kai ko kito užkąsti ir gaunasi nuostabus stalas. Vakarojam smagiai ir gurmaniškai.
Sekmadienį nevažiuojame niekur, o traukiame paslampinėti po Kolčesterio miestelį. Kažkas matyta, kažkas ne, tačiau pirminis jaukaus miestelio vaizdas išlieka. Kad ir kaip keista, tačiau gatvėse matome net 5 policininkus. Ir jie stipriai kabinėjasi, anot mūsų šeimininkų, prie vairuotojų, kažkokio bomžo .

Smagu stebėt tokį „kabinėjimąsi“, kai su jaunimėliu, vartojančiu alkoholį viešoje vietoje tiesiog kalbamasi, o gėrimėlis išpilamas į nutekamąjį vamzdį. Ir niekas nieko netempia, nerėkia, nelaužia rankų ir visaip negražiai nevadina …

Į parduotuves užsukti irgi reikia, negalima nepasinaudoti tokia proga. Draugai parodo tokią, net labai neprastą sportinių prekių parduotuvę.

Nors pirmadienį išeiginė, tačiau, kad ir kaip bebūtų gaila, mūsų šeimininkei reikia darbą. Aišku, mes irgi ilgai nemiegame, nes šiandien laukia neblogas pasivažinėjimas. Traukiame į Kento grafystę.
Persikeliame į viduramžius. Pagrindinė Penshurst puošmena- pilis ir sodas. Pilis ir sodas 10 svarų, tik sodas – 8 svarai. 13 a. pilis apsupta nuostabių sodų. Kadangi pilis dar nedirba, lankome tik sodą. Tai pats seniausias sodas Anglijoje – čia randami 1346 metų užrašai. Pavasaris šįmet vėlyvas, tad dauguma gėlių tik pradeda žydėti. Magnolijos žydi visam gražume ir tokio dydžio žiedus mačiau pirmą kartą.
Išplanavimas nuostabus, kiek panašus į labirintą, kur už kiekvieno kampo rasi vis stebuklingesnį kampelį.
Randu Alisos iš veidrodžių karalystės gėlynėlį.

Pilyje veikia ir žaislų muziejus, turintis be galo įdomių eksponatų , bet jis irgi dar nedirba.

Pasigrožėję iki valiai, einame link be galo didelės amatininkų mugės, vykstančios tiesiog pilies pašonėje, tačiau ir ten įėjimas mokamas- 6 svarai. Nusprendžiame į mugę neiti, o tiesiog grįžti į miestelį ir pasivaikščioti jo gatvelėmis. Išeinant pastebime, kad susidarė netrumpa eilė prie bilietų į sodus. Gerai, kad atsikėlėme anksti ir buvome vieni pirmųjų lankytojų. Ir pievelė jau pilna šeimų su vaikais. Jie maklinėja po pievą kaip ir greta besigančios avys.

Penshurst netyčia randame senovinę degalinę. Ir ji, pasirodo, veikianti.

Kaimelyje kiekviename žingsnyje akis džiugina Tiudoro ir Viktorijos stiliaus nameliai. Neįmanoma atsižavėti. Kyla noras čia apsigyventi. Tiesiog širdis dainuoja matant tokį grožį. O ir mašinėlės nenusileidžia savo originalumu. Vieną galvojom nusipirkti, bet , deja neįkastumėm, net visą savo gerą pardavę …

Telefono būdelėje turbūt jau dygsta trifidai, kurie tik ir laukia kokio žioplelio, netyčia pamiršusio namie telefoną.
Vėliau kiek pasivažinėjame apylinkėmis ir traukiame dar toliau, link Doverio. Važiuojame per naująjį tiltą ( vėliau grįžtam tuneliu). Mokamas- 2 svarai. Bet tai kaip smagiai- meti pinigėlius į tokią karzinką. Nereikia stengtis sukišti monetas į plyšiuką, ar kokį žmogėną sodint. Krepšinio tautai tai vieni niekai- švyst ir šlagbaumas jau keliamas. Įdomu, o kaip futbolininkų tėvynės atstovų taiklumas šiuo atveju.
Mūsų tikslas Doverio pilis-fortas. Privažiavę prie kasų liekame kiek pritrenkti. Nepažiūrėjome internete kiek kainuoja bilietai. Jų kaina 17,60 svaro. Tačiau atvažiavus tokį kelią nusprendžiam eiti. Vis tik, tai viena didžiausių ir garsiausių Europos tvirtovių. Ir seniausias Anglijos fortas. Jis nebuvo karalių gyvenamoji vieta, o tiesiogiai atliko savo gynybinį vaidmenį. Didžiulė teritorija, nuostabus vaizdas į jūrą ir apylinkes.
Kieme blaškosi karalienė.
Įdomu paklaidžioti pakankami didelio pagrindinio Henriko II bokšto kambariais bei labirintais, karo muziejumi. Galima paskaičiuoti iždinės turtą. Dalis pilies taip pat buvo naudojama per Antrąjį pasaulinį karą kaip ligoninė. Palaukus eilutėje į buvusią ligoninę, galima vaizdžiai patirti ir pajusti 1941-1942 m. garsus, kvapus ir atmosferą. O galima tiesiog taip, pasivolioti ant pievutės su vaizdu į jūrą.
Į kurią pusę bepažiūrėsi, vaizdai nuo pilies nuostabūs. Ir Prancūzija ranka paduot. Akis vilioja baltosios uolos. Jų čia visa pakrantė. Tačiau kaip privažiuoti ir pažiūrėti iš arti? Išvažiuojant iš forto, nusistatome navigaciją pagal rastą internetę nuorodą, White cliff roud. Ir ji nuveda tiesiai į uostą. Nekvaila, juk galima šį grožį apžiūrėti iš laivo. Tačiau tam laiko neturime, tad važiuojame tiesiog taip. Juk negali būti, kad nerasime. Ir randame- kitaip ir negalėjo būti. Statome mašiną į aikštelę – draugiškai gaunam bilietėlį iš išvažiuojančių – jis čia visai dienai, tad visi draugiškai jais ir dalinasi.
Traukiame link jūros- didelė pakrantės dalis išbetonuota, padaryta krantinė pasivaikščiojimui ir žvejojimui. Įsivaizduoju koks čia vaizdas, kai kyla audra ir bangos verčiasi per betoninius bortus. Tačiau dabar ramu, visiškas štilis. Kas vaikštinėja, kas meškerioja ir ne su bet kokiom meškerėm. Ne tik meškerė, bet ir katuškė ružava.

Pakilus aukščiau link uolų, takeliu galima prasieiti iki atviro paplūdimio. Jūroje atoslūgis, tad kai kas braido po dumbliną pakrantę. Koks ten malonumas, nežinau, bet jiems, matosi, tai visai patinka. Visai nenoromis kiūtinam atgal. Pavargom, bet labai maloniai.

Važiavom netrumpai, tad teko matyti įvairių situacijų keliuose. Palaksto anglai. Yra tokių kamikadzių keliuose, kad tik plaukai piestu atsistoja, matant ką jie daro.
Visai netoli Kolčesterio , atkarpoje, kur negalima lenkti teko vilktis paskui vieną mašiniuką vėžlio žingsniu. Aplenkiant visi žvilgtelėjom ir tiek žvengėm …., o ten toookio juodumo žmogus už vairo, kad jei ne šiek tiek subaltavusios išsigandusios akys, nebūtumėm supratę, kas ten sėdi. Toks tiesiai iš palmės iškritęs ir už vairo, ir dar Anglijoj.
Išvykimo dieną, šeimininkai ryte išskuba į darbus. Mes neskubėdami papusryčiaujame. Aišku, tortuko gabaliukas privalomas. Šį kartą morkų tortas.
Padarom pietus. Paskui iš dyko buvimo patvarkom namus. Juk jaukėm visi draugiškai. Apie 12 grįžta šeimininkas ir neužilgo išgabena į Londono aerouostą.
Gaila, atostogos baigėsi. Grįžtame su šalia atsisėdusia šnekia ir įdomia pakeleive, gyvenančią Anglijoje porą metų, tad laikas neprailgsta. Pamatėm viską, ką planavom (išskyrus Londono planus- čia norėjom daug daugiau), oras visą laiką buvo nuostabus. Anglija ir nuostabus oras ….. , kažkas neįtikėtino :)))))

Pirma stotelė


Pirma stotelė

Kas kokiu tikslu važiuoja į Angliją? Vieni ieškoti geresnio gyvenimo, kiti lankyti giminių, dar kiti pasižmonėti. Ir dažniausiai į Londoną. Tiesioginis skrydis geras dalykas ir Londone tikrai yra ką lankyti ir žiūrėti, tačiau tai kiek apriboja judėjimo laisvę toliau, dėl visai suprantamų priežasčių. Visgi mes nusprendėm šį kartą išbandyti ir visuomeninį transportą. Susisiekimas Anglijoj puikus, tad kodėl gi tuo nepasinaudojus. Šį kartą pagrindinis kelionės tikslas–aplankyti draugus ir apžiūrėti naują draugų namą. Taip, taip – namą. Draugai pasistatė naują namą, tad mums tiesiog parūpo pažiūrėti kaip jie įsikūrė. Vykstančių statybų nuotraukas matėm seniau – prieš naujus, tačiau nuotraukos lieka nuotraukom, o gyvai viską pačiupinėti yra kur kas įdomiau. Su žmogeliuku maps.google bandėm žemėlapyje atrasti kur būsim, tačiau jis įnirtingai vaikščiojo po vykstančias Kolčesterio statybas. Pasiderinę laiką, kad kiek įmanoma galėtumėm ilgiau kartu praleisti laiką, ( gegužės 6 Anglijoje išeiginės), nusipirkom bilietus ir tiesiog laukėm skrydžio datos. Planelį kur ir ką norėtumėm lankyti, žinoma turėjome, tačiau kaip viskas klostysis tiksliai nežinojome. Išskristi turėjome ketvirtadienį vakare, o penktadienis draugams darbo diena, tai ilgai nesvarstę nutarėme šį kartą užsukti ir į Londoną. Jie dirba, mes kultūrinamės- vakare visi susitinkam. Londoną reikia aplankyti, tuo labiau, kad tiek traukiniu, tiek autobusu jis puikiai pasiekiamas. Bilietų kainos priklauso nuo to, ar keliausi piko metu, ar ne. Tad pvz. traukinio bilietų kainos svyravo nuo 46 iki 11 svarų. Autobusu pigiausi bilietai – 5,60 svaro. Traukinių tvarkaraščiai ir kainos http://www.thetrainline.com/ Autobusų tvarkaraščiai ir kainos http://coach.nationalexpress.com/nxbooking/journey-search?searchSessionKey=1368031359969 Apžiūrėję visas galimybes ir derinius, tiesiog paprašėme draugų nupirkti internetu bilietus. Ir nors galvojom apie kiek kitokį grįžimo iš Londono laiką, perkantieji pakoregavo, kad grįžtumėm anksčiau ir galėtumėm visi kartu praleisti vakarą (bilieto kaina žmogui gavosi 7 svarai). Skrydžio diena atlėkė akimirksniu. Darbas, namai, lėktuvas, sutikimas oro uoste ir...atrodo tų metų kaip nebuvę. O juk lankėme juos lygiai prieš metus. Vėl lekiam tais pačiais keliais iki Kolčesterio miestelio. Mus pasitinka tyli Kolčesterio gatvelė aplipdyta naujos statybos namukais. Namukas mažas, bet jaukus su nedideliu žemės ploteliu. Jaunieji sodininkai jau ir porą lysvių pasisodino ir net planuoja turėti nedidelį šiltnamiuką. Greit apžiūrim namuką ir kopiam į “savo kambarį“. Ryt keltis reikės kiek po 5, nes išvykstame 6 val. ryte. Ankstyvas rytas ganėtinai žvarbus. Autobusas atvyksta laiku ir visi belaukiantieji, patikrinti pagal sąrašą, suguža į vidų. Prisisegam diržus ir pajudam. Važiuoti tenka ilgokai – apie 3 valandas. Traukiniu tik valanda. Autobusu važiuojam per visokius miestelius, tad visai įdomu pažiūrėti kaip vyksta rytinis gyvenimas. Per patį Londoną irgi dardam apie valandą. Tuo pačiu gaunam savotišką ekskursiją per nemažą dalį Londono – atvykimo vieta Viktorijos stotis ( miesto centras). Pervažiuojam gražiuoju Tauerio tiltu – iki jo tikrai neplanavom nusigauti- paskui pakrante, palei Vestminsterio rūmus. Apžvelgiam prabangųjį Čelsio rajoną. Ir jau vietoj. Pėdinam iki Viktorijos geležinkelio stoties, nes norim gauti ir žemėlapį, ir bilietus miesto transportui įsigyti ir iš viso- mums reikia į šitą pusę. Ėmėm ūmai ir sugalvojom, kad Vestminsterio rūmus reikia apžiūrėti dabar. Stoty judėjimas, net akyse marga. Visi vos ne bėgte. Įdomu, jeigu va taip sustotum, būtum nublokštas į kokį kampą ar ne ? Informacijoj perku Travelcard kortele (7,30 svaro – 1,2 zonos). Moteriškė bando sakyt, kad dabar piko piko valandos, bet aš geriau žinau, kad man reikia off pick. Važiuosim juk vėliau. Neriam į gatves. Visai netoli, einant link upės, randam neo- bizantinio stiliaus Vestminsterio katedrą. Vidus sužavi savo mozaikom, rytietiškų „karpinių“ lubomis ir suktomis kolonomis. Ir paveikslu iš vinių. Toliau kulniuojam Victoria street iki Albert pub. Modernių pastatų, triukšmingoje ir judrioje gatvėje Alberto baras išsaugojo senojo pasaulio atmosferą, kuri puikiai dera šiuolaikiniame fone. Gaila, kad nedirba, nes vidus jo irgi įspūdingas. Sukam į šalutines gatveles. Čia ramu, žmonių vos keletas, kai vos už keleto metrų pagrindinės gatvės jau pildosi žmonių mase. Kas su kailiniais, kas su maike. Tiesiog stebina, kaip jie taip sugeba greit išsinuogint, kai vos išlenda saulutė ir lauke tikrai dar nėra šilta. Šone išnyra Vestminsterio rūmai. Negali nesigrožėti. Nuostabus pastatas ir iš arti, ir iš toli. Neskubėdami maklinėjam aplink, traukiam per tiltą. Nuo jo atsiveria žavinga panorama į abi puses. Už tilto ant stovėjimo aikštelės stogo jaukus parkelis. Šalia Londono akis - o juk turėsim čia sugrįžti. Tik nesikelti, o visai kitu tikslu. Visi fotografuojasi kaip išprotėję, mes irgi neatsiliekam. Kaip paskutinė kvaiša aplenkiu suvenyrų kioskelį, atseit rasiu . O jų čia tokių smagių buvo. Ir nieko panašaus paskui neberadom. Ir laiveliu nespėjam paplaukioti.... Ilgai negaišę nuskubam link metro- mūsų tikslas Baker street . Kaip ten bebūtų, bet turbūt beveik kiekvieno paklausus , kas yra garsiausias pasaulio detektyvas, atsakymas būtų - Šerlokas Holmsas. Viskas prasideda nuo metro sustojimo- čia mus pasitinka pažįstamas siluetas ant sienos. Tik išėjus iš metro, pasveikina įžymiojo detektyvo skulptūra. Labai nesigilindami nukėblinam ne į tą pusę, link Madam Tiuso muziejaus. O jau žmonių – tūkstančiai. Nee, mums čia nereikia. Grįžtam į Baker street . Nors iš tikrųjų muziejaus namo numeris 239, muziejaus darbuotojai, kad būtų viskas tikslu, pasiekė savo, kad ant namo kabėtų ir 221 B numeriukas. Kaip pasakojama, šiame Viktorijos stiliaus laikų name Šerlokas Holmsas gyveno nuo 1881 iki 1904 metų. Muziejus dirba 9.30 – 18 val., bilieto kaina 6 svarai. Prie Šerloko Holmso muziejaus taip pat eilutė, bet gerokai mažesnė. Kol nusiperkam bilietus, apžiūrim suvenyrus, šalią esančią „The Beatles“ gerbėjų parduotuvėlę, ateina ir mūsų eilė. Prie durų visada budi konsteblis. Su juo galima nusifotografuoti, taip pat papozuoti su žymiąja detektyvo kepuraite bei pypke. Pirmame aukšte suvenyrų parduotuvė bei miniatiūrinis prieangis. Antrame aukšte Šerloko Holmso miegamasis bei svetainė, trečiajame daktaro Vatsono bei misis Hadson kambariai. Ketvirtas aukštas skirtas vaškinėms, pasakojimų apie žymųjį seklį, herojų skulptūroms. Na ir veideliai... Baskervilio snukelis irgi puikuojasi ant sienos. O visai palėpėje įrengtas miniatiūrinis san.mazgas. Namo interjeras visiškai atitinka Konan- Doilio aprašymą. Miniatiūriniai kambariukai pilni įvairiausių „autentiškų“ daiktų, iš kurių pats žymiausias, Šerloko Holmso smuikas. Tyrinėtojų rojus. Žinoma, galima palikti ir atsiliepimą- ką ir padarome. Mums pats tikriausias ekrane įkūnytas Šerlokas, žinoma, aktorius Livanovas. 2006 m. karalienė Elizabeta II apdovanojo šį aktorių Britų imperijos ordinų kaip vieną geriausių šio vaidmens atlikėją. Už keliolikos žingsnių nuo muziejaus- Regento parkas. Į jį mes ir patraukiame. Tik įėjus pro vartus, pasitinka spalvų ir kvapų harmonija. Net galva sukasi, atrodo pametęs viską eisi ten, kur gardžiausiai kvepia. Virstančios kaskados įvairiaspalvių tulpių, barstančios žiedlapius magnolijos, šviežia medžių žaluma, savimi patenkintos antys ir kitokie sparnuotieji. Kriokliukai, tilteliai, žalios arkos..... Parkas susideda iš kelių dalių. Pasigrožėti galima tiek išsitiesus ant pievelės, tiek patogiuose šezlonguose. Griūname pavėsiukyje ant žolės, sušlemščiam iš namų paimtus sumuštinius ir negalim atsidžiaugti mus supančiu grožiu. Galėtumėme, tai praleistumėm čia visą dieną. Deja, deja ...... Gražiausia, kad vos nepaklystame metro. Na, niekaip neradam tos 12 ar kurios ten tiksliai platformos. Galų gale randam kur reikia vis leistis ir leistis į požemius ir neužilgo pasiekiam dar vieną vietą- Oxford circus. Kaip ten bebūtų, bet šį kartą toks visai nekultūrinis reikalas- naujoji H&M parduotuvė. O ji bezbožnai didelė- per 5 aukštus. Bet mes mokam operatyviai susisukti, ką ir padarome. Tada jau ramiai traukiam į dar vieną numatytą vietą Soho rajoną. Nežinau kaip ten su tuo blogu vardu, tačiau čia gyvenimas verda linksmai, tolerantiškai. Jis trykšta gyvenimu ir energija. Praeiname pilnai nugultą žmonių parkelį – nenuostabu, kad čia tenka dažnai atsodinti žolę. Jų net tiršta. Aplink pabus jau renkasi žmonės . Reikia ir mums. Būtinai. Į „Šuns ir anties“ girdyklą. Va taip pastovėti minioje šalia pabo su alus bokalu rankoje. Alaus kainų nėra, o ir koks skirtumas, vis tiek pirksim. Ramstom lauko sienas kaip ir visi čia susirinkę – kas su superiniu kostiumu, tiesiai iš kokio banko,kas su šortais ir tapkėm. Ir visiems gerai, visi patenkinti. Gera taip pabūt, stebėt. Tačiau ir vėl, laikas, laikas. O šį kartą laikas paskambinti mano buvusiai bendradarbei, su kuria jau seniau sutarėm pasimatyt. Dirba ji prie Londono akies, tad reiks traukti į tą pusę. Susiskambinam. Aišku, ji nustemba, kur mes slampinėjam. Bet pažadam greit būti. Akies mirksniu pralekiam China town ( taip ir neužkandom čia, o planavom, kaip ir daug ką kitą ) , keli metro sustojimai ir mes vietoj. Smagu susitikti po kelių metų. Kalbų be proto, o susitikimui turim tik gerą pusvalandį. Krentam artimiausioj kavinukėj, kur nesėkmingai mus bando nureketuoti - kas gi kitas- ogi tautietis. Tačiau jis greit nuvejamas apsaugos, tad nueina bumbėdamas, kokie mes niekšai ir nieko jam nedavėm. Užsišnekam, ir nors atrodo, iki Viktorijos stoties tik trys metro sustojimai, tačiau tie eskalatoriai suėda nemažai laiko. Iš tikrųjų vos nepavėluojam į autobusą. Vos ne bėgte bėgant vis kas kelinto žmogaus pasitikslinam kryptį. Galva visiškai nedirba, tad jei kuris būtų mostelėjęs į priešingą pusę, būtumėm net nesusimąstę ir nurūkę kitur. Stoties informacijoj pasako, kad mūsų autobusas išvažiuoja iš 13 „langelio“, Kokio dar trylikto, jei tolumoj tik 1 matosi. Prilekiam, o ten jokio Kolčesterio nėra. Griebiu kažkokį tamsiuką su liemenę ir klausiu ar ten pataikiau. Tas patvirtina. Išlekiam, kur stovi milijonas autobusų. Ir iš to strioko, net nedašunta pažiūrėt į bilietą, kur pažymėtas autobuso numeris. Vietoj to, lekiu prie bet kurio vairuotojo ir klausiu, kuris mūsų. Pasirodo- šalia. Į autobusą įlipam paskutinę minutę. Va tada pajuntu, kad kojų praktiškai nerasta. Vairuotojas prisistato užversdamas autobusą juokeliais. Vėl riedam gerą valandą per Londoną. Tačiau jau kitom gatvėm, ir pro naująjį City, tad vėl gaunam neblogą ekskursiją. Miesto aikštės, skverai nugulami vis didesniu žmonių kiekiu, aplink pabus jau renkasi minios. Juk jų laukia trys išeiginės. Ar patiko Londonas? Nors nesam didelių miestų mėgėjai- vienareikšmiškai taip. Jis neturi Paryžiaus romantikos, neturi Prahos melancholijos. Tai milijoninių galimybių miestas, pulsuojantis tikru gyvenimu , kur visiems visiškai vienodai ką tu dabar darai ar kuo vilki , kuris turi ką pasiūlyti ir meno, ir kultūros , ir sporto mėgėjui ir bet kuriam kitam, besidominčiam supančiu pasauliu. Londonas daugiaveidis savo publika. Jis drąsiai derina senąją ir naująją architektūrą ir jam sekasi tai daryti. Jis neblizga švara, tačiau jis kažkuo jaukus, gyvas. Grįžę pavakarojame ir dėliojamės ką ir kur žiūrėsime sekančiomis dienomis.

Pirma stotelė

Sekančią dieną pajudame link Suffolk grafystės į Framlingham miestelį. Framlingham pilis - pagrindinė grafų Norfolkų istorinė rezidencija ( bilieto kaina 6,7 svaro). Akmeninės sienos išliko, tačiau visas medinis vidus laikui bėgant sunyko. Vidaus namelis buvo pastatytas daug vėliau. Su malonumu vidaus ekspozicijoje pasižiūrime trumpą nuotaikingą animaciją apie pilies istoriją. Pats įdomumas pasivaikščioti viršuje pilies sienomis ir pasigrožėti apylinkėmis bei Tiudoro periodo kaminais. Tolumoje matosi pagrindinis privačios mokyklos, įkurtos 1864 m., pastatas Pats miestelis nedidukas, bet jaukus. Užsukame į bažnyčią. Čia surandame ir vaikų kampelį, ir kažkokia heraldika papuoštas klūpojimui skirtas pagalvėles. Miestelio aikštėje vyksta mugė, groja muzikantai. Perkame įvairių daržovių vakarienei . Aišku, įkalti kavos tokioje miestelio aikštėje šventas reikalas. Nusiperku ir dieviško skonio sūrio. Būčiau galėjus, būčiau visų po gabaliuką nusipirkus. Brangus bjaurybė, bet skonis nenusakomo gerumo. Viena sumaumojome dar Anglijoje. Valgėm tą juodam apvalkale O dabar, rašydama, kaip tik valgau kitą. Viskio skonio – vadinasi. Kad galėčiau nupasakoti kokio dieviško skonio sūrį skanauju. Nesidalinčiau nė už ką... Ir ne dėl to, kad su viskiu... :))))) Namo grįžtame nuostabiai vaizdingais kaimo keliukais. Senoviniai namukai, paskendę žalumoje, tarsi senų knygų apie Angliją pasakojimuose.

Pirma stotelė

Kolčesteryje mūsų laukia vienas nedidelis renginukas. Miestelio malūne vyksta rankdarbių mugė. Apsilankyti būtina, nes ten nuostabiais dalykais prekiauja ir viena pažįstama lietuvaitė. Šiaip po malūno teritorija nepasivaikščiosi, tačiau kai vyksta renginiai galima viską apžiūrėti. Pasižmonėję traukiame namo, nes neužilgo laukiame svečių. Tai dar viena jauna emigrantų šeima,kuri lygiai taip pat ieškosi nusipirkti sau namuką ir įleisti čia savo šaknis. Vakarienei vyrai kepa šašlykus – tai vienas pagrindinių mažojo kiemelio privalumų . Mes tuo metu greit paruošiam kai ko kito užkąsti ir gaunasi nuostabus stalas. Vakarojam smagiai ir gurmaniškai. Sekmadienį nevažiuojame niekur, o traukiame paslampinėti po Kolčesterio miestelį. Kažkas matyta, kažkas ne, tačiau pirminis jaukaus miestelio vaizdas išlieka. Kad ir kaip keista, tačiau gatvėse matome net 5 policininkus. Ir jie stipriai kabinėjasi, anot mūsų šeimininkų, prie vairuotojų, kažkokio bomžo . Smagu stebėt tokį „kabinėjimąsi“, kai su jaunimėliu, vartojančiu alkoholį viešoje vietoje tiesiog kalbamasi, o gėrimėlis išpilamas į nutekamąjį vamzdį. Ir niekas nieko netempia, nerėkia, nelaužia rankų ir visaip negražiai nevadina ... Į parduotuves užsukti irgi reikia, negalima nepasinaudoti tokia proga. Draugai parodo tokią, net labai neprastą sportinių prekių parduotuvę.

Pirma stotelė

Nors pirmadienį išeiginė, tačiau, kad ir kaip bebūtų gaila, mūsų šeimininkei reikia darbą. Aišku, mes irgi ilgai nemiegame, nes šiandien laukia neblogas pasivažinėjimas. Traukiame į Kento grafystę. Persikeliame į viduramžius. Pagrindinė Penshurst puošmena- pilis ir sodas. Pilis ir sodas 10 svarų, tik sodas – 8 svarai. 13 a. pilis apsupta nuostabių sodų. Kadangi pilis dar nedirba, lankome tik sodą. Tai pats seniausias sodas Anglijoje – čia randami 1346 metų užrašai. Pavasaris šįmet vėlyvas, tad dauguma gėlių tik pradeda žydėti. Magnolijos žydi visam gražume ir tokio dydžio žiedus mačiau pirmą kartą. Išplanavimas nuostabus, kiek panašus į labirintą, kur už kiekvieno kampo rasi vis stebuklingesnį kampelį. Randu Alisos iš veidrodžių karalystės gėlynėlį. Pilyje veikia ir žaislų muziejus, turintis be galo įdomių eksponatų , bet jis irgi dar nedirba. Pasigrožėję iki valiai, einame link be galo didelės amatininkų mugės, vykstančios tiesiog pilies pašonėje, tačiau ir ten įėjimas mokamas- 6 svarai. Nusprendžiame į mugę neiti, o tiesiog grįžti į miestelį ir pasivaikščioti jo gatvelėmis. Išeinant pastebime, kad susidarė netrumpa eilė prie bilietų į sodus. Gerai, kad atsikėlėme anksti ir buvome vieni pirmųjų lankytojų. Ir pievelė jau pilna šeimų su vaikais. Jie maklinėja po pievą kaip ir greta besigančios avys. Penshurst netyčia randame senovinę degalinę. Ir ji, pasirodo, veikianti. Kaimelyje kiekviename žingsnyje akis džiugina Tiudoro ir Viktorijos stiliaus nameliai. Neįmanoma atsižavėti. Kyla noras čia apsigyventi. Tiesiog širdis dainuoja matant tokį grožį. O ir mašinėlės nenusileidžia savo originalumu. Vieną galvojom nusipirkti, bet , deja neįkastumėm, net visą savo gerą pardavę ... Telefono būdelėje turbūt jau dygsta trifidai, kurie tik ir laukia kokio žioplelio, netyčia pamiršusio namie telefoną. Vėliau kiek pasivažinėjame apylinkėmis ir traukiame dar toliau, link Doverio.

Pirma stotelė

Važiuojame per naująjį tiltą ( vėliau grįžtam tuneliu). Mokamas- 2 svarai. Bet tai kaip smagiai- meti pinigėlius į tokią karzinką. Nereikia stengtis sukišti monetas į plyšiuką, ar kokį žmogėną sodint. Krepšinio tautai tai vieni niekai- švyst ir šlagbaumas jau keliamas. Įdomu, o kaip futbolininkų tėvynės atstovų taiklumas šiuo atveju. Mūsų tikslas Doverio pilis-fortas. Privažiavę prie kasų liekame kiek pritrenkti. Nepažiūrėjome internete kiek kainuoja bilietai. Jų kaina 17,60 svaro. Tačiau atvažiavus tokį kelią nusprendžiam eiti. Vis tik, tai viena didžiausių ir garsiausių Europos tvirtovių. Ir seniausias Anglijos fortas. Jis nebuvo karalių gyvenamoji vieta, o tiesiogiai atliko savo gynybinį vaidmenį. Didžiulė teritorija, nuostabus vaizdas į jūrą ir apylinkes. Kieme blaškosi karalienė. Įdomu paklaidžioti pakankami didelio pagrindinio Henriko II bokšto kambariais bei labirintais, karo muziejumi. Galima paskaičiuoti iždinės turtą. Dalis pilies taip pat buvo naudojama per Antrąjį pasaulinį karą kaip ligoninė. Palaukus eilutėje į buvusią ligoninę, galima vaizdžiai patirti ir pajusti 1941-1942 m. garsus, kvapus ir atmosferą. O galima tiesiog taip, pasivolioti ant pievutės su vaizdu į jūrą. Į kurią pusę bepažiūrėsi, vaizdai nuo pilies nuostabūs. Ir Prancūzija ranka paduot. Akis vilioja baltosios uolos. Jų čia visa pakrantė. Tačiau kaip privažiuoti ir pažiūrėti iš arti? Išvažiuojant iš forto, nusistatome navigaciją pagal rastą internetę nuorodą, White cliff roud. Ir ji nuveda tiesiai į uostą. Nekvaila, juk galima šį grožį apžiūrėti iš laivo. Tačiau tam laiko neturime, tad važiuojame tiesiog taip. Juk negali būti, kad nerasime. Ir randame- kitaip ir negalėjo būti. Statome mašiną į aikštelę – draugiškai gaunam bilietėlį iš išvažiuojančių – jis čia visai dienai, tad visi draugiškai jais ir dalinasi. Traukiame link jūros- didelė pakrantės dalis išbetonuota, padaryta krantinė pasivaikščiojimui ir žvejojimui. Įsivaizduoju koks čia vaizdas, kai kyla audra ir bangos verčiasi per betoninius bortus. Tačiau dabar ramu, visiškas štilis. Kas vaikštinėja, kas meškerioja ir ne su bet kokiom meškerėm. Ne tik meškerė, bet ir katuškė ružava. Pakilus aukščiau link uolų, takeliu galima prasieiti iki atviro paplūdimio. Jūroje atoslūgis, tad kai kas braido po dumbliną pakrantę. Koks ten malonumas, nežinau, bet jiems, matosi, tai visai patinka. Visai nenoromis kiūtinam atgal. Pavargom, bet labai maloniai. Važiavom netrumpai, tad teko matyti įvairių situacijų keliuose. Palaksto anglai. Yra tokių kamikadzių keliuose, kad tik plaukai piestu atsistoja, matant ką jie daro. Visai netoli Kolčesterio , atkarpoje, kur negalima lenkti teko vilktis paskui vieną mašiniuką vėžlio žingsniu. Aplenkiant visi žvilgtelėjom ir tiek žvengėm ...., o ten toookio juodumo žmogus už vairo, kad jei ne šiek tiek subaltavusios išsigandusios akys, nebūtumėm supratę, kas ten sėdi. Toks tiesiai iš palmės iškritęs ir už vairo, ir dar Anglijoj. Išvykimo dieną, šeimininkai ryte išskuba į darbus. Mes neskubėdami papusryčiaujame. Aišku, tortuko gabaliukas privalomas. Šį kartą morkų tortas. Padarom pietus. Paskui iš dyko buvimo patvarkom namus. Juk jaukėm visi draugiškai. Apie 12 grįžta šeimininkas ir neužilgo išgabena į Londono aerouostą. Gaila, atostogos baigėsi. Grįžtame su šalia atsisėdusia šnekia ir įdomia pakeleive, gyvenančią Anglijoje porą metų, tad laikas neprailgsta. Pamatėm viską, ką planavom (išskyrus Londono planus- čia norėjom daug daugiau), oras visą laiką buvo nuostabus. Anglija ir nuostabus oras ..... , kažkas neįtikėtino :)))))
Keliautojas
Arūna
Surinkta balsų: 0
Peržiūrėta: 1

Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas