Kelioniumanija.lt

Po 16 valandų kelionės iš Vilniaus per Frankfurtą ir Montrealį pagaliau nusileidom New Yorke. Atskridom labai gerai, aišku pavargom, bet kitaip ir būti turbūt negali. Įleido mus irgi paprastai, tiesą pasakius, net nesuvokėm ar čia jau viskas ar dar čia tikrins mus. New Yorke išvis nieko neklausė – nei ko mes čia atskridom, nei ar turim pinigų ar atgalinį bilietą, nu žodžiu visai nieko. Tik Kanadoj patikrino pirštų antspaudus.

1-2 diena. Niujorkas

Leidžiantis vaizdas iš aukštai pribloškia ir tie dangoraižiai atrodo kaip netikri. Viešbutį irgi gan greit pasiekėm, turbūt susigaudyti greičiau padėjo gyvenimas Londone. Apsistojome World Hotel esančiame Chinatown rajone. Aplinkui vien kiniečiai, viežbutukas nedidelis, bet švarus, su nemokamu internetu, kondicionieriumi ir svarbiausia sąlyginai netoli nuo lankytinų vietų. Taigi likome patenkinti J Vakare buvom nuėję pažiūrėti Empire State Building, nors neturėjom jau jėgų kur nors dar eiti, bet norėjom datempt dar šiektiek laiko, kad paskui greičiau priprastumėm prie laiko skirtumo. Tai tokie leisgyviai pasitampėm :D Šiaip karšta čia žiauriai, tai aš tik įsivaizduoju kas bus važiuojant toliau.

Atsikėle ryte, jaučiamės žymiai geriau. Pirmas šios dienos tikslas buvo aplankyti Laisvės statulą. Todėl patraukėme link prieplaukos iš kur turistai laivu plukdomi į Liberty Island. Žinoma teko eilėje palaukti apie 45min kol patekome į laivą. Kaip kažkada senais laikais i New York‘ą atplaukusius imigrantus Laisvės statula pasitikdavo pirmoji, taip panašiai ir dabar dauguma turistų savo pažintį su New York‘u pradeda nuo čia. Po maždaug 10min priplaukėme tikslą. Ji tokia kokią ir įsivaizdavom – didelė, išdidžiai laikanti deglą. Deja, nesam imigrantai ir negalim pamatę ją įvertinti tai ką ji simbolizuoja. Bet džiaugiamės aplankę vietą, kurią šimtus kartų regėjome televizoriaus ekranuose.

Grižę iš salos patraukėm į finansų centrą. Pastatai gražesni ir aukštesni vienas už kitą. Visur zuja kostiumuoti dėdės ir tetos. Nejučiom, žiūrėdamas į juos imi galvoti ar jie čia taip skuba nes labai stengiasi šalies ekonomiką stabilizuoti ir pakelti aukštyn, ar dėl to, kad vėl su savo machinacijom kažką pridirbo ir dabar nutarė išbėgt į gryną orą ir nuo įtampos šiek tiek prasiblaškyti?... Taip bevaikščiodami priėjome įžymiąją Wall Street gatvę. Ir pasirodo, kad gatvė, kurioje verda didžiausias ir intensyviausias pasaulio finansinis gyvenimas yra nieko neišskirtinė. Netgi atvirkščiai. Joje nepamatysi jokių įspūdingų dangoraižių, net zujančių makleriukų nėra tiek daug kaip kitur. Vienintelis dalykas ją išskiriantis iš aplinkos tai daugybė turistų, kurie fotografuoja nežinia ką.

Palikę finansų rajoną sau už nugaros patraukėme link Ground zero. Vietos, kur kažkada, prieš dešimt metų, stovėjo Pasaulio Prekybos Centro bokštai dvyniai. Dabar šioje vietoje yra didžiausia New York‘o statybos aikštelė. Amerikiečiai po truputį tvarko teritoriją ir ruošia ją naujam gyvenimui. Ištikrųjų daug ko ten nepamatėme, nes visa statybos aikštelė atitverta aukšta tvora, turistams paliekant labai nedaug erdvės apsidairyti aplinkui. Matyt teks po poros metų čia apsilankyti, kad pamatytumėme kaip viskas atrodys kai bus užbaigta.

Tolimesnis mūsų tikslas buvo Times Square. Sėdom į metro ir po kokių 10min išlipom į tikra šurmulį. Jeigu mums prieš tai atrodė, kad matėm daug turistų, tai dabar suvokėm ką reiškia žodis DAUG. Visi fotografuoja kaip pašėlę. Nieko stebėtino, kad ir mes įsitraukiam į tą manijakišką fotografavimo tempą. Tik bėda ta, kad fotografuojant į kadrą dažniausiai kaip tyčia patenka kokių dešimt klykiančių iš laimės japonų turistų. Visur viskas blyksi, spindi, mirguliuoja.

Pagaliau ištrunkam iš to šurmulio ir laimingi, bet jau gerokai pavargę traukiam link Empire State Building. Gerokai paklaidžioję randame įžymųjį pastatą. O tada prasidėjo pusantros valandos trukęs pasismaginimas eilėse. Iš pradžių laukėme eilėje prie kasų (kaina 22$ suaugusiam), tada prie vieno lifto, o veliau ir prie antro. Vienu žodžiu už tą vaizdą, kurį pamatėme pakilę į viršų, atidirbome J O vaizdas tikrai atėmė žadą. Vouuu!!!! Galėtumėme bandyti papasakoti tą įspūdingą vaizdą, kuris atsiveria iš 86 aukšto į naktinį miestą, bet geriau vieną kart pamatyti negu šimtą kartų išgirst. Matant tokius vaizdus pasimiršta pusantros valandos laukimas eilese, nuovargis, rūpesčiai. Vaizdas užburia ir nenori paleisti. Bet deja, visi gražiausi ir įspūdingiausi gyvenimo momentai greitai baigiasi, taip ir mums teko atsidusti ir traukti į viešbutuką. Reikia eiti ilsėtis. Nes jau rytoj pasiimam mašiną ir keliausim link Niagaros krioklių, taip pradėdami savo mėnesio epopėją per visą Ameriką. Planuojame aplankyti 30 valstijų. Nuvažiuoti apie 20000km. O tam reiks nemažai jėgų.


3 diena. New York – Niagaros kriokliai

Ši diena iškart prasidėjo su nuotykiais. Nesuveikė musų žadintuvas. Gerai, kad pramiegojom nestipriai, bet ir to pakako, kad išsigąstumėm. Juk vis dėlto per 45min reikėjo susikraut visur išmėtytus daiktus, išsiregistruoti iš viešbučio, su visa manta nužygiuoti apie 15 kvartalų ir dar susirasti ALAMO nuomos kompaniją. Aišku mums viskas pavyko sėkmingai. J Išanksto buvom užsisakę ekonominės klasės nedidelį mašiniuką. Ir atvykę į vietą dar norėjome pasiimti CDW mašinos draudimą. Bet... Pasirodo, kad amerikiečių mašinų nuomotojai yra gan įkyrūs. Visų derybų smulkmenų nėra prasmės aprašinėti, bet finale po pusvalandžio sėdėjom už naujutėlės HYUNDAI SONATA vairo ir trynėm rankom, nes darbuotojai nepavyko mūsų įkalbėti patobulinti nuomos sutarties už papildomus kelis šimtus baksų, bet vistiek jie buvo priversti išnuomoti mums geresnę mašiną, nes tos kurią buvome užsisakę jie neturėjo J Taigi žinokite – jei nuomos kompanijos darbuotojas primygtinai bando jums įsiūlyti kažkokį tai super puper „upgreidą“, tai ženklas, kad su jūsų išsinuomota mašina gali būti kažkas blogai arba norima išlupti kuo daugiau pinigėlių. Turėkite savo nuomonę ir tikrai nenusivilsite. :)

Sėdam į savo Sonatą, pajungiam navigaciją ir važiuojam. Aišku kaip gi be nuotykių. Po kokių 10min keistų paklaidžiojimų per gatves ir kelių avarinių situacijų, po to kai navigacija nurodo sukti į priešingą pusę gatvėje kur yra vienpusis eismas, mes suvokiame, kad navigacijoje yra įjungtas pesčiojo režimas, likęs po pasivaikščiojimų New York‘o gatvėmis :) Po daugybės keiksmažodžių virtinės navigacija pradeda veikti taip kaip ir turėtų, todėl kelionė PRASIDEDA!

Po 6val ir po 700 įveiktų kilometrų mes atvažiuojame prie Niagaros krioklių. Jau iš toli matėsi kylantys į 50 metrų aukštį purslai ir girdėjosi krentančio vandens ošimas. Žmogaus protas turbūt sunkiai suvokia iš kur tokie gamtos stebuklai atsiranda. Tikrai žavu, nepakartojama, žodžiais nenusakoma ir jokiose nuotraukose neperteikiama. Galima būtų visą dieną sėdėti ir grožėtis. Pasivaikščioję aplink krioklius trakiame į savo ne aukšiausios klasės motelį. Gan apšiuręs ir dar kaina nemaža. Na bet kažkur gi miegoti reikia.

4 diena. Buffalo – Chicago


Sunku pramerkti akis ir lipti iš lovos, bet kitaip netoli nukeliausi. Taigi keliamės ir važiuojame pusryčiauti į vakare matytą Mommy‘s Restourant užeigėlę. Tai tipinis amerikietiškas šeimyninis restoranas, kuriame pilna pensijinio amžiaus amerikiečių ir galima sužaisti kažką panašaus į bingo lošimą. Palošti atsisakėme, bet užtat savalgėme tikrai skanius pusryčius – omletas su skrudinta duona ir bulvytėmis bei arbata. Ir kaina tikrai nedidelė. Pasisotinę sėdome į mašiną ir judėjome Čikagos link.

Prieš tai dar vos nenuvažiavome į Kanadą, nes mūsų šaunioji navigacija norėjo mus nuvesti trumpesniu keliu, bet laiku susipratome ir likome Jungtinėse Amerkikos Valstijose. Po 9 val. vairavimo ir nuvažiuotų 840 kilometrų privažiavome motelį Regency Inn, esantį netoli Čikagos, kurį rezervavome pakeliui. Tik per anksti apsidžiaugėme, nes registratūroje mums pasakė, jog jie nemato mūsų rezervacijos. O tai reiškia, kad pinigai nuo kortelės bus nuskaičiuoti, o mes norėdami čia nakvoti turėtume sumokėti atskirai.

Po pusvalandžio aiškinimosi galų gale pavyko gauti kambarį kaip ir buvom rezervavę ir dar su šiokia tokia nuolaida. Buvom labai laimingi ir pavakarieniavę griuvom į lovą.


5 diena. Chicago – Worthington


Keliamės ir lekiam į Čikagos centrą. Mūsų tikslas aplankyti dvi Čikagos įžimybes – United Center ( Čikagos Bulls namų areną) ir Willis Tower (aukščiausią pastatą Amerikoje). Iš pradžių važiuojam link arenos. Gal kam ir atrodo kad nėra ko važiuot link jos, bet mums – krepšinio mėgėjams, garbės reikalas aplankyti šią vietą. Šalia arenos puikiausiai matosi visa miesto panorama. Patį pastatą išskirtiniu daro žmogus, kurio skulptūra stovi šalia. Michaelas Jordanas– geriausias krepšininkas pasaulyje. Galbūt kažkas su tuo nesutiks, bet faktas lieka faktu, jis yra žogus, padaręs didžiausią įtaką šiuolaikinio krepšinio populiarinimui.

Į valias prisifotografavę šalia arenos ir skulptūros, sėdam į mašiną ir po 5 minučių parkuojamės šalia Willis Tower. Pakilimas į dangoraižį kainuoja 17$ vienam suaugusiam. Šįkart eilese laukti tenka trumpiau. Pakilus į 103 aukštą vaizdas ne ką mažiau įspūdingas nei New York‘e. Tik šį kartą viską matome dienos šviesoje. Mums Čikaga pasirodė gražesnė už New Yorką. Dinamiškesnis , švaresnis, netgi atrodo naujesnis miestas. Keliai nuostabūs, platūs. Važiuoti yra lengva, nors mieste tam tikrose vietose gatvės yra net po 7 juostas. Palikę didmiestį su pačiais gražiausiais prisiminimais važiuojam toliau. Kadangi šią dieną daugiau nenusimatė jokių lankytinų vietų, tai mūsų tikslas buvo nuvažiuoti kiek įmanoma didesnį atstumą.

Per dieną kirtę dviejų valstijų ribas nuvažiavom 840 kilometrų atstumą. Vakarėjant apsistojome nedideliame Worthington miestelyje. Esam laimingi, kad aplankėm Čikagą ir nuvažiaom nemažą gabalą kelio. Rytoj laukia ne ką mažesnis atstumas ir apsilankymas Badlands Nacionaliniame parke, Rašmoro kalne ir nakvynė kempinge prie Devils Tower.

6 diena. Worthington – Devils Tower


Mes ir vėl kely. Kraštovaizdis pradeda po truputį keistis į mažiau mums įprastą. Žalią augmeniją išstūmė sudžiūvusios lygumos ir pavienės uolos. Temperatūra irgi kyla. Nuo įprastos mums tapusios 30 laipsnių iki 40 laipsnių.

Važiuodami Badlands nacionaliniame parke pasijautėme tarsi atsidūrę kitoje planetoje. Nežmoniškai karšta, iš žemės įvairiausiom formom kyšo uolos. Kraštovaizdis atitiko jam duotą vardą – blogosios žemės, nedėkingosios žemės, nederlingos žemės. Per parką pravažiavom gerų 50 kilometrų ir iki soties pasimėgavom šia aplinka.

Palikę Nedėkingas Žemes patraukėme į ne toliese esančią kitą lankytiną vietą – Rushmore Mountain. Šis kalnas išsiskiria tuo, kad jame yra iškaltos keturių JAV prezidentų galvos. Prieš važiuojant dar buvo kilusios šiokios tokios abejonės ar verta ten važiuoti, bet atvažiavus visos jos buvo išsklaidytos. Praleidom ten pora šaunių valandų. Vietovė nuostabiai sutvarkyta. Yra įrengtas keltuvas, kuris užkelia į kelių šimtų metrų aukštį ir atsiveria nuostabus panoraminis vaizdas į apylinkes. Vėliau nuo to kalno galima nusileisti rogutėmis ant ratukų, bobslėjaus trasą primenančiais takeliais. Mes šią pramogą su dideliu džiaugsmu išbandėm.

Beje, ten kiekviena smulkmena kvepia patriotiškumu. Amerikiečiai moka ir žino kaip didžiuotis savo šalimi ir jos istorija. Visur kabo vėliavos, iškabinti patriotiškumą propoguojantys užrašai. Šioje vietoje nėra vietos krizei ir abejonėms, kas pasaulyje yra galingiausia valstybė. Viskas padaryta tam, kad kiekvienas amerikietis pasijustų dalim kažko galingo ir didelio.

Palikę šią amerikietišką idilę šios šalies gyentojams, patraukėm link Devils Tower. Nors atstumas tarp Rushmoro kalno ir Devils Tower nėra didelis, bet dėl šiek tiek ilgesnio nei planuota užsibuvimo prie Rushmore kalno nutarėm šiandien prie pačio Devils Tower nevažiuoti. Naktį kaip ir žadėjom anksčiau nutarėm praleisti po atviru dangumi. Todėl apsistojome kempinge apie 30 kilometrų atsumu nuo Devils Tower. Turėjusi būti graži ir romantiška nakis po žvaigždėtu dangumi baigėsi tuo, kad apie antrą valandą nakties teko bėgti iš palapinės ir slėptis į mašiną nuo smarkaus lietaus. Visa laimė, kad mašina yra didesnė ir erdvesnė už tą, kurią turėjome gauti pagal nuomos sutartį... :)

Nuvažiuota 930 kilometrų.


7 diena. Devils Tower – Yellowstone National Park


Pasirodo ir mašinoje galima miegoti. Aišku priekinė sėdynė ne tas pats kas patogi lova viešbutyje, bet iš bėdos miegoti galima. Po tokios įdomios nakties sėdom į mašiną ir tęsėm savo įspūdžių pilną kelionę. Per pusvalandį pasiekėm Devils Tower. Tai didelė uola, stūksanti ant kalvos. Didelė, keistesnės išvaizdos negu kitos, lygiais lyg nuskaptuotais kraštais. Senais laikais indėnai garbino šią uolą ir laikė ją šventa. Ar dabar jie ją tebegarbina nieks nežino.

Kaip dauguma turbūt žinote keliai Amerikoje yra nuostabūs. Platūs, švarūs, be duobių. Vairuotojų pasaka tiesiog. Dėl šių priežasčių taip ir norisi jais švilpt su vėjeliu. Su vėjeliu švilpėme ir mes, kol iš galo pamatėm mirgančius policijos švyturėlius. Nieko kito neliko tik sustoti šalikelėje. Atidarėm langelį, krapštom dokumentus ir laukiam. Prie langelio priėjo pareigūnė.(!) Prisistatė šypsodamasi, bet ne klastingai kaip Lietuvos agurkėliai, o draugiškai. Paklausė kur važiuojam, iš kur esam, ar žinom koks yra leistinas greitis. Pasakė, kad greitį viršijome 15 mylių į valandą. Ir kad už tai gresia 90$ bauda, bet iškart nuramino, jog tokios didelės baudos mums neskirs, nes esam turistai todėl aišku, kad ir taip turim didelių kelionės išlaidų. Todėl pasiūlė (būtent pasiūlė) forminti, kad greitį viršijome tik dešimčia mylių ir skirti 70$ baudą. Mes be abejo sutikom. Tada pareigūnė paklausė ar turim šią sumą susimokėti iškart. Mes tai turim, bet pasirodo, kad šią sumą reikia susimokėti be grąžos. Bėda. Nes be šūsnies šimtabanknočių, mes turim tik menkus 39$. Bet šios pareigūnės atrodo iš vėžių nieks negali išmušti ir ji net nemirktelėjusi pasiūlė užfiksuoti tik penkių mylių į valandą viršytą greitį ir skirti tik 15$ baudą!!! Mes žinoma daug nesiginčijom ir pritarėm jos siūlymui.  Visa kita tebuvo tik formalumas. Moteris užpildė blankelį, paėmė kuklią 15$ sumelę, palinkėjo gero kelio, ir mus, be galo laimingus, paleido savais keliais. Vienintelis dalykas dėl ko buvo gaila, kad tai Amerika ir kad Lietuvoje deja tokių stebuklų nebūna.

Kelionė tesėsi toliau, tik dėl visiems suprantamų priežasčių, šiek tiek mažesniu tempu. Pagaliau privažiavome mūsų tos dienos tikslą – Yelowstone nacionalinį parką. Tik įvažiavus į parką jis patvirtino faktą, kad yra vienas iš gražiausių parkų Amerikoje. Kitaip ir būti negali, kai važiuojant serpantininiu keliuku per snieguotus kalnus 3 kilometrų aukštyje, aplinkui atsiveria vaizdas į nuostabius ežerus, miškuotas vietoves. Nuo kalnų sruvena sraunūs ištirpusio sniego upeliukai. Šalikelėje iš žemės gelmių veržiasi garas, aplinkui ganosi laukiniai bizonai. Tris kartus prieš pat nosį ant kelio buvo išlėkusios stirnos. Vaizdas nerealus.

Nors jau vakarėjo ir reikėjo ieškoti nakvynės, bet dėl nuostabių vaizdų gausos mes niekur neskubėjom ir vis sustodami šalikelėse stengėmės viską nufotografuoti. Ir kai pagaliau mes suvokėm, kad jau metas paskubėti, buvo per vėlu. Atvažiavę į vieną didesnių parko poilsiaviečių buvom nemaloniai informuoti, kad laisvų vietų nakvynei niekur nėra. Kadangi jau buvo beveik sutemę mes nutarėme nerizikuoti naktį važinėtis neapšviestais kalnų keliukais ir pasilikome poilsiavietės aikštelėje, taip antrą naktį iš eilės miegojome mašinoje. Ir dar kartą džiaugėmės savo šauniąja mašinyte.

Nuvažiuota 710 kilometrų.


8 diena. Yelowstone NP – Rock Springs

Ryte vėl lėkėm apžiūrinėti nuostabiojo Yelowstone NP. Nuvažiavę į šiauriausią parko tašką patekom į nuostabią terminių geizerių ir garuojančių šaltinių oazę. Gaila, bet įspūdingojo geizerio išsiveržimo taip ir nepamatėm. Matyt geizeris išsiveržė prieš atvažiuojant ir mums beliko pasigrožėti nedideliais pusantro metro aukščio purslais. Dėl pastovaus garų ir vandens išsiveržimų aplinkinės kalvos yra pasidengusios sukietėjusia plutele, kažkuo primenančią olose esančius stalaktitus. Tik šiame parke ši medžiaga yra įvairiausių spalvų. Visur viskas šnypščia, pukši, burbulioja ir smirda.

Visą likusį kelią per parką mus lydėjo linksmas, sraunus upeliukas, kuris vietomis teka nustabiomis kaskadomis. Besigrožėdami nuostabiais parko vaizdais važiavom toliau. Nors gražus kraštovaizdis mūsų ir toliau nepaliko, nes įvažiavome į Grand Teton nacionlinį parką. Šis parkas išsiskiria gražiais kalnais šalia kurių tyvuliuoja didelis ežeras. Leidžiantis nuo kalno viskas atrodo mažų mažiausiai – įspūdingai.

Parkas nėra didelis, todėl greitai jį pravažiavę lėkėm į Rock Springs miestelį, kuriame buvom nutarę praleisti naktį. Ir šį kartą ne ant mašinos priekinės sėdynės, o patogioje viešbučio lovoje. Leidome sau pailsėti ir kelionę baigėm anksčiau nei įprasta, todėl nuvažiavom tik 560 kilometrų. Visą dieną mus lepino nuostabūs vaizdai, bet daug rašyti apie tai nėra ką, nes žodžiais visko nenupasakosi. Tai tiek.


9 diena. Rock Springs – Blanding

Išvykę iš Rock Springs pasukome Arches Nacionalinio parko link. Pakeliui užsukdami į Red Canyon. Jis yra nuostabaus grožio Green River rekreacijos teritorijoje. Nors pats kanjonas nėra labai plačiai išreklamuotas, bet mums paliko didelį ispūdį. Kanjonas yra apie 300-400 metrų pločio ir panašaus gylio. Apačioje teka plati upė. Didžiausią įspūdį palieka labai statūs kanjono šlaitai. Uolos statmenos dugnui 90 laipsnių kampu. Nuostabiai atrodo kai sraigtasparnis praskridęs virš mūsų galvų staiga nėrė į kanjoną. Net užgniaužia kvapą pagalvojus, ką teko patirti turistams skrendantiems juo.

Važiuojant link parko teko pravažiuoti saulės išdžiovintą teritoriją, kurioje yra įsikūrusios dinozaurų liekanų kasinėjimo vietos. Pasiekę parką pravažiavom parko reindžerių būdelę, kurioje gaunam parko žemėlapį. Orientuodamiesi su žemėlapiu pradedam pažintį su parku. Bet padarius pirmas kelias nutraukas mus užklumpa liūtis. Liūtis yra net per silpnas žodis apsakyt tam kas tęsėsi kokias 40 minučių. Lijo taip stipriai, kad visoms mašinoms teko stoti kelkraščiuose, nes per langus nieko nesimatė. Temperatūra per kelias minutes nuo 32 laipsnių nukrito net iki 16. Vėliau prie lietaus prisidėjo dar ir kruša. Niekada nebūtume pagalvoję, kad lankantis vienoje karščiausių JAV vietų mus užklups tokia liūtis. Ir dar rugpjūčio mėnesį. Lyg to dar būtų buvę maža, visą laiką žaibavo ir griaudė. Kai pagaliau lietus baigėsi, galėjome išlipti iš mašinos ir apsidairyti. O žiūrėt buvo į ką. Po tokio stipraus ir ilgo lietaus ant visų didelių uolų susidarė kriokliai.

Visoje teritorijoje susiformavo laikinos upės, kurios vietomis buvo tokios sraunios ir didelės, kad sugebėjo į savo srautą įtraukti ir plugdyti nedidelius medelius. Nors šis gamtos siautėjimas ir sugaišino mus, bet užtat pateikė tokių nerealių vaizdų, kurie viską atpirko su kaupu. Ir mes tęsėm savo pažintį su parku toliau. Žiūrint į visas tas iš uolų susiformavusias figūras atsiranda jausmas, kad jas kažkas sukūrė, o ne, kad jos pačios per milijonus metų susiformavo vulkaninių ir tektoninių procesų metu. Sunku suvokti kaip plyname lauke sugebėjo susiformuoti visiškai tiesios 50 metrų aukčio uolos atrodančios kaip žmogaus rankų pirštai. Ar kaip didelėje uoloje atsirado 20-30 metrų pločio skylė, suformuodama nuostabią arką. Viena žinom tiksliai – kolkas Arches nacionalinis parkas mums paliko didžiausią įspūdį iš visų aplankytų gamtos objektų.

Per porą valandų į valias atsidžiaugę parko vaizdais, sėdom į mašiną ir nuvažiavom į už valandos kelio nuo parko esantį Blanding miestelį. Ten susiradom jaukų viešbutuką ir jame apsistojom nakčiai. Ryt pailsėję keliausim į Didįjį Kanjoną.
Nuvažiuota 720 kilometrų.


10 diena. Blanding – Page


Nuo pačio ryto nekantravom, nes laukė apsilankymas Grand kanjone. Išlėkę iš Blanding miestelio, kaip visada pasikeisdami, vairavom Didžiojo kanjono link. Pakeliui mūsų laukė ir Monument Valley. Privažiavę šio slėnio reindžerių būdelę sužinojom, jog mūsų metinis leidimas į JAV nacionalinius parkus čia negalioja, todėl teko pirkti bilietus – kaina suaugusiam 5$.

Apsilankymo Monument Valley labai laukėme, nes visur buvom girdėję tik labai gerų atsiliepimų. Bet likome šiek tiek nusivylę. Ir ne todėl, kad ten nėra ką pamatyti. Paprasčiausiai po apsilankymo Arches nacionaliniame parke Monument Valley nebeatrodo kažkuo ypatingas. Viskas atrodo jau kažkur matyta. Tuo labiau, kad ir pačių apžiūros objektų yra žymiai mažiau negu Arches parke. Plius pats keliavimo būdas po Monument Valley slėnį yra nežavintis. Tenka kratytis per duobėtą, neasfaltuotą žvirkelį, stengiantis išvengti susidūrimo su kitomis mašinomis, kurios taip pat bando išlaviruuoti tarp duobių. Vargšė mūsų Sonata, negana to, kad ir taip jos niekaip nenuprausiam nuo aplipusių musių ir vabalų, išsitėškusių važiuojant, dar visa gerai atsikratė ir apdulkėjo. Na bet mes jai atsilyginsime vėliau už patirtus sunkumus. Taip šiek tiek nusivylę keliavome toliau tikėdamiesi, kad nutaiką praskaidrins Grand Kanjonas.

Ir štai pagaliau 10 kelionės dieną mes atvažiuojame link vieno iš pasaulio gamtos stebuklų. Iškart pravažiavę reindžerių būdelę pasiekėm pirmąjį apžvalgos tašką, kuris taip ir vadinasi – pirmasis žvilgsnis į kanjoną. Pastatę mašiną griebėm fotoaparatą ir skubėjom link apžvalgos aikštelės. Ir pagaliau savo akimis mes žvelgiam į JĮ. Žvelgiam ne į nuotrauką, ne į TV ekraną ar kompiuterio monitorių, o į realų vaizdą. Sunku tuo patikėti, bet tai tiesa. Pirma kilusi mintis pažvelgus į kanjoną, turbūt kaip ir visų žmonių yra – koks dydis!!! Pavadinimas atitinka realybę. Jis driekiasi į visas puses kur bepažvelgsi. Gaila, bet kolkas dar nesukurtas toks fotoaparatas, kuris pajėgtų perteikti tą didybę, tuos matmenis. Tokius vaizdus svarbiausia išsaugot atmintyje, nes nuotraukos yra tik blausus realybės šešėlis.

Po pirmo apžvalgos punkto po truputį judėjom toliau, vis stabčiodami pasigrožėti naujai atsiveriančiais vaizdais. Taip per kelias valandas pasiekėm maršruto galą. Tiksliai nežinom kiek per tą laiką padarėm nuotraukų, bet jų buvo daug. Nors mes ir suvokiam, kad nedaug ką užfiksuosim nuotraukose, bet juk nefotografuoti neįmanoma. Dėl bent kiek gražesnio kadro eini, karstaisi ant akmenų, sėdies ant skardžio krašto. Darai bet ką ir tik gerokai vėliau suvoki kaip rizikavai. Bet būdamas prie kanjono apie tai negalvoji, tai galima pavadinti Didžiojo kanjono fenomenu. Juk matydamas tokią didybę pats pasijunti daug didesnis, galingesnis. Kanjonas suteikė daug emocijų. Jų prisisėmę sėdom į mašiną ir pajudėjom link Page miestelio. Per daug neliūdėjom palikdami šią vietą, nes ryt mūsų laukia dar vienas susitikimas su juo, tik jau iš šiaurinės dalies.

Per pora valandų pasiekę Page miestelį buvom nemaloniai nustebinti. Pasirodo, kad tarp kokių 30 miestelio viešbučių ir motelių nėra nei vienos laisvos vietos nakvynei. Toks jau tas gyvenimas, vieną akimirką duoda pasidžiaugti nerealiais momentais, o kitą akimirką tau iškrečia pokštą. Nieko nepadarysi. Kaip sakoma tikėkis geriausio, bet būk pasiruošęs blogiausiam. Taigi prisiparkavę McDonalds stovėjimo aikštelėje, iš bagažinės išsitraukėm miegmaišius, įsitaisėm ant priekinių automobilio sėdynių ir sau prižadėjome, kad nebevažiuosim nakvoti į jokį miestelį be išankstinės viešbučio rezervacijos. Ir kad pasiekę Las Vegasą atsiimsim už visas naktis praleistas mašinoj.

Nuvažiuota 640 kilometrų.


11 diena. Page – St.George

Šiandien žadėjom aplankyti Antelope Canyon ir Grand Canyon šiaurinę dalį. Antelope kanjonas yra netoli Page miestelio, todėl po 10min privažiuojam prie jo. Šį kanjoną kuruoja Navajo indėnai, todėl kaip ir prie Monument Valley taip ir čia mūsų metinis leidimas į visus Amerikos nacionalinius parkus negalioja. Teko pirkti bilietą, kuris vienam suaugusiam kainuoja 6$. Bet tai dar nepabaiga. Pasirodo, kad tiek kainuoja tik įvažiavimas į teritoriją, o pats apsilankymas Antelope kanjone atsieis dar 25$ žmogui. Kad aplankytume tik šį vieną kanjoną tenka išleisti 62$, panašiai tiek, kiek kainuoja metinis leidimas į visus JAV parkus.

Į kanjoną indėnai veža savo transportu. Taigi pralaukę apie valandą po karšta saule (visa laimė, kad dar tik rytas) sėdom į senus džipus ir apie 15min kratėmės vietos link. Pasiekęs patį kanjoną mūsų džipas išleidžia paskutinį kvapą. Daugiau taip ir nebeužsivedė. Gerai, kad indėnai čia jų turi daug ir sukasi taip greitai, jog gali ir nepastebėti kažkokių nesklandumų.

Pats kanjonas yra visiškai kitoks, lyginant jį su kitais kanjonais. Jis yra kelių šimtų metrų ilgio, todėl jį net kanjonu sunku pavadinti. Ištikrųjų jis atrodo kaip didelis tarpas tarp uolų, tik kad turi nepaprastai aukštas lubas ir tarpais pro viršuje esančias spragas prasiskverbia saulės spinduliai. Nepaisant beprotiško karščio lauke, viduje tarp uolų yra vėsu. Indėnė pasakojo, jog anksčiau nuo dykumų karščio čia sėpdvosi gyvūnai. Nepagalvokit, kad čia nėra į ką pažiūrėti. Tikrai yra. Nes pro viršų besiskverbiantys spinduliai sukuria nerealų efektą. Einant siaurais koridoriais tarp aukštų uolų, kurios išsirangiusios įvairiausiomis formomis, susidaro nepaprastai įdomus šviesos, spalvų ir šešėlių žaismas.

Kanjone galėjome praleisti maždaug valandą. Mūsų grupę susidedančią iš 15 žmonių, lydėjo Navajo genties gidė. Tokių grupių kaip mūsų buvo apie 20, todėl tik galit įsivaizduoti kaip 300 žmonių vienu metu bando apžiūrinėti siaurą, kelių šimtų metrų ilgio, kanjoną. Be šio minuso buvo dar vienas – kanjono viduje neleidžiama fotografuoti su blykste, nes neva gali išblukinti uolienų spalvas... Galiu patikinti, kad pusę kanjone nueito kelio yra visiškoje tamsoje, o kita pusė prieblandoje. Todėl be blykstės nelabai įmanoma nufotografuoti visą grožį. Nesidairėm aplinkui, todėl nežinom ką darė kiti turistai, bet mes be skrupulų pyškinom su blykste ir joks indėnas mums neuždraus to daryti sumokėjus nemažus pinigus. Aišku jie vis kaskart primindavo „no flash, no flash“, tačiau tiek žmonių gi nesužiūrėsi.

Nuvažiuoti į Antilopės kanjoną tikrai verta, vieta graži ir išsiskiria iš kitų, bet likome nusivylę organizavimu ir kainomis. Gaila, kad šis nuostabus gamtos grožis prižiūrėti patikėtas indėnams, kurių tikslas surinkti kuo daugiau pinigų.

Antrajį mūsų dienos tikslą pasiekėm po kelių valandų kelionės. Sakoma, kad šiaurinę Didžiojo kanjono dalį aplanko tik kas dešimtas turistas prieš tai apsilankęs pietinėje dalyje. Panašią nuomonę susidarėm ir mes. Turistų yra ženkliai mažiau. Bet tai tik į gera, nes ištikrųjų pabosta kiekvieną kartą stumdytis su japonų turistais dėl geresnės vietos fotografavimui. Ką galima pasakyti apie patį kanjoną – didelis, didelis ir dar kartą didelis. Ir toks pats kaip pietinė dalis. Ištikrųjų mes ir patys ten važiavom ne pamatyti kažko naujo, o dar kartą pamatyti kanjono didybę. Ir tiesiog norėjom atvykę į Ameriką, pamatyti kuo daugiau, o tai reiškia ir kanjoną iš abiejų pusių.

Šiaurinė kanjono dalis nuo pietinės išsiskiria infrastruktūra. Šiaurinė dalis yra labiau pritaikyta ilgam poilsui. Pristatyta įvairiausių dydžių namukų, kuriuose galima apsistoti. Beje, dauguma jų yra pastatyti beveik ant skardžio!

Deja mums neteko laimė nusileisti į kanjono apačią. Vis dėl to 9 dienų nenutrūkstantis keliavimas daro savo. Mes jautėmės šiektiek pavargę, kad sugebutumėme karstytis po kanjoną ir pajausti viso to malonumą. Galbūt vėliau ir krimsimės dėl to, bet dabar yra kaip yra.

Vakare apsistojome jaukiame viešbutuke St.George miestelyje. Kambarį išanksto buvom rezervavę per booking.com. Kelio dulkes nusivalėm viešbučio lauko baseine. Pavargę, bet laimingi griuvom į lovą. Juk rytoj laukia Las Vegas, kur turėsim vienos dienos atokvėpį nuo kelionės.
Nuvažiuota 480 kilometrų.


12 diena. St.George- Las Vegas

Galų gale Viiiiiva Las Vegas!!!!! Na dar ne visai. Prieš tai atsikėlėm ryte ir palikę St.George miestelį patraukėm į Zion nacionalinį parką. Praeitą dieną taip pat pro jį pravažiavom, tačiau norėjosi viską apžiūrėti iš arčiau. Todėl vėl važiavom vingiuotais kalnų keliais. Dižiausią įspūdį mums turbūt ir paliko tas aukštis, kuriame reikia išlaviruoti savo mašinytę. Adrenalinas didelis. Šiektiek kaip visada pasidarbavę fotoaparatu patraukėme link kito nacionalinio parko, kuris vadinasi Bryce Canyon. Tuo pačiu dar pravažiavom Red Canyon iš kitos pusės, kur raudonos uolos atrodo įspūdingai.

Atvažiavę į Bryce kanjoną palikome mašiną ir patraukėme pasivaikščiojimo keliukais. Kanjonas skiriasi nuo kitų savo uolomis. Jos atrodo tarsi iš šlapio smėlio pastatytos pilys. Kažkas tikrai neįprasto. Gylis nėra toks didelis kaip Didžiojo kanjono, tačiau vaizdas tikrai šaunus. Kaip visada pasikarstėm ant uolų kraštų, pasifotografavom ir nutarėm, kad prisižiūrėję įvairiausių formų, spalvų, aukščių kanjonų trauksime į tuštybės, nuodėmių ir pramogų miestą – Las Vegasą.

Po kelių valandų kelionės, kirtę dar vieną laiko juostą (laikas nuo New Yorko iki čia jau pasikeitė kelis kartus), mes pasiekėme Las Vegasą. Buvo dar šviesu, todėl visų šviesų švieselių iškart nepamatėm, bet miesto vidury dykumos vaizdas visvien įspūdingas. Susiradom savo viešbutį Monte Carlo. Jau nebe jaukų ir mielą viešbutuką, o tikrai didelį, prabangų, su baseinais, casino ir visais patogumais, viešbutį. Gavome kambarį 12 aukšte, pro kurio langus matosi šviečiantis miestas, kalnai.

Tikrai buvo verta to laukti ir miegoti mašinoj. Vakare išėjome pasivaikščioti po šviečiančias gatves pilnas žmonių ir beprotiško karščio, nes net ir naktį oro temperatūra siekia apie 30 laipsnių. Bet tai rodos niekam nerūpi, nes visi laimingi, alkoholis liejasi per kraštus, groja muzika ir žmonės žiaugiasi gyvenimu. Atradome ir visų taip aprašomus šokančius ir šviečiančius fontanus. Tikrai verta pažiūrėti. Pasivaikščioję grįžom į savo apartamentus ir griuvom į didelę minkštą lovą. Rytoj mūsų laukia dar viena karčio ir linksmybių pilna diena.


13 diena. Las Vegas!!!!!!!!!!!!

Kaip gera po dviejų savaičių nuolatinio skubėjimo visą dieną praleisti prie baseino, žaisti kazino ir šiaip vaikštinėti po žibantį miestą be jokio konkretaus tikslo. Po taip praleistos dienos į galvą ateina tik vienas žodis – laisvė. Apskritai pats miestas alsuoja laisve, laisve daryti bet ką ir nebūt nieko pasmerktam. Nors pati Amerika yra liberali ir tu gali kaip tik nori reikšti save, bet Las Vegas yra to liberalumo simbolis. Čia tavęs niekas nevaržo, nebent tavo moralė.


Tenka pripažinti, kad šis miestas tikrai yra pilnas tuštybės ir amoralumo, bet juk kartais taip pabosta būti visada pririštam prie nusistovėjusių dogmų, todėl šis miestas yra puiki vieta atitrūkti nuo kasdienybės ir atsipalaiduoti.
Kalbant apie patį miestą reiktų pasakyti, kad ne visas Las Vegas yra toks sugedęs. Didžioji dauguma miesto yra normali, ten vaikai eina į mokyklą, žmonės – į normalų darbą, tikintieji į – bažnyčią. Ir tik nedidelė dalis, vos kelios gatvės, kuria tą nuodėmingojo miesto atmosferą. Būtent ten vyksta visas šou.


Po tokį miestą galėtų turėti bet kuri pasaulio valstybė. Tereikia centrinę miesto gatvę apstatyti prabangiais viešbučiais, visur įžiebti didelius reklamų stendus ir štai tau dar vienas Las Vegas. Juokas juokais, bet tai tiesa.
Taigi va taip trumpai mes pasidalinam savo nuomone su visais apie šį miestą. Nes kaip populiarus čia posakis byloja – kas įvyksta Las Vege, turi likti Las Vege.


14 diena. Las Vegas – Bakersfield

Atsisveikinę su Las Vegasu keliaujam link netoliese esančios Hoover‘io užtvankos. Šią milžinišką konstukciją pasiekėm per pusvalandį. Kaip visada pamačius tokio dydžio objektą kyla klausimas – kaip. Kaip kažkas sugeba pastatyti tokius milžiniškus statinius. Be abejo aplinkui knibždėte knibždėjo minios turistų. Vieni jų, kaip ir mes, čia atvažiavo tik įsiamžinti prie šio objekto, kiti norėdami platenės informacijos, pirko brangias ekskursijas ir su gidų pagalba pažindinosi su šia vieta.


Mes tuo tarpu užlipę ant didelio tilto pafotografavom nuostabų vaizdą ir nieko nelaukę toliau patraukėm link Death Valley. Pačią karščiausią, sausiausią ir žemiausią Amerikos vietą. Pasiekus slėnį nei temperatūra nei aplinka nebuvo kažkuo išskirtinė. Tik vėliau važiuojant į parko gilumą pradėjo staigiai kilti laipsniai ir kelionės metu pasiekė net +47°C. Išlipus iš mašinos ir pučiant vėjeliui atrodo lyg į veidą būtų nukreiptas fenas su karštu oru. O ką jau šnekėti apie čia įrengtus lauko tualetus, kuriuose temperatūra ne ką žemesnė nei geroje pirtyje.
Aplinka liko beveik tokia pati kokia buvo ir prieš tai pravažiuotose dykvietėse. Lygumos apaugusios pavieniais krūmeliais, stūkso pliki kalnai. Visur iš žemės lenda dideli akmenys. Matėm ir kelias smėlio kopas, visai kaip dykumose.


Kadangi važiavom tik pagrindiniu taku, mums neteko patirti to jausmo, kai kokį pusvalandį aplink save nematai kitų mašinų, kitų žmonių, dingsta ryšys ir kyla panika. Visos kelionės per Death Valley metu aplink buvo pilna turistų. Beabejo jei užklystum kur nors iš pagrindinio kelio gal ir būtų galimybė pabūti vienumoje, bet mes apsiribojom tik pagrindiniu keliu ir mums to pilnai užteko.


Patį parką pravažiavom per pora valandų be didesnių nuotykių. Tik vienoje vietoje buvo užrašas įspėjantis išjungti kondicionierius tam tikrą laiką. Todėl 20 mylių atkarpą teko pavažiuoti be šio technikos stebuklo. Jausmas ne iš maloniųjų, bet jau geriau taip negu būti vieniems iš tų, kurie prasidarę kapotą stovi šalikelėje ir išpūstom akim spokso į savo rūkstantį radiatiorių. O tokių matėm ne vieną.


Taigi iš Death Valley ištrūkom sveiki ir gyvi, o po poros valandų jau mėgavomės savo viešbutuko lauko baseinu.


Nuvažiuota 700 kilometrų.


15 diena. Bakersfield – Mersed

Šią dieną mūsų laukė ne tokia karšta kelionė kaip prieš tai. Turėjom aplankyti Sequoia ir Kings Canyon nacionalinius parkus.

Iš pradžių nutarėme važiuoti į Sequoia parką, nes jis buvo arčiau. Iš pradžių viskas buvo gerai, važiavom sau gražiais keliais. Grožėjomės žaliuojančiais kalnais, srauniais upeliais, skaidriais ežerais. Tada įvažiavom į parko teritoriją ir ten sužinojom apie ten vykstančius kelio darbus. Bet kadangi reindžeris apie tai užsiminė tik kaip tarp kitko, mes važiavom toliau tikėdamiesi, kad neteks labai ilgai užtrukti kely. Ir labai suklydom. Pirmus 10 kilometrų pro parką praskriejom su vėjeliu.

Gavom pakankamai adrenalino lėkdami vingiuotais keliukais. Bet deja visas linksmumas čia ir baigėsi. Privažiavom tos dienos pirmąją vietą, kurioje buvo vykdomi kelio darbai. Ir sustojom. Eismą prižiūrintis žmogus pasakė, kad teks palaukti apie pusvalandį. Kadangi buvom pasiryžę žūt būt pamatyti parką nutarėm laukti, tik bėda ta, kad tas pusvalandis prasitesė iki 50 minučių. Bet pagaliau pajudėjom.


Įvažiavom į milžiniškų Sequoia medžių teritoriją. Mūsų ąžuolams žinoma dar toli iki tokių aukštumų. Medžiai vieni už kitus didesni. O jų kamienus vargu ar net dešimt japonų turistų, susikibusių rankom, apglėbtų. Vieta tikrai verta dėmesio.


Bevažiuojant pro šiuos įspūdingo dydžio medžius privažiavom ir antrąją vietą, kur vyko kelio darbai. Iš viso tą dieną mums teko pravažiuoti apie 15 mažesnių ir didesnių tokių vietų. Išvyka po parką, kuri turėjo trukti apie pusantros valandos nusitesė iki 4 valandų nuolatinių stabčiojimų. Per tą laiką tik pavargom ir net nelabai kur galėjom sustoti.


Pikti ir nusiminę skubėjom į viešbutį. Net apsilankymo Kings kanjono nacionaliniame parke atsisakėm, nes abu šie parkai yra sujungti ta pačia kelio sistema, todėl nuogastavom, kad ir ten situacija yra panaši.
Gaila, kad amerikiečiai kelių tvarkymui pasirenka patį gražiausią metų laiką.


Nuvažiuota 430 kilometrų.


16 diena. Mersed – San Francisco

Šiandien lekiam į San Franciską. Pagaliau, po dviejų savaičių kelionės, mes pasiekėm vakarų pakrantę ir su dideliu mašinų srautu įvažiavom į šį nuostabų miestą. Papuolėm į nemažą kamštį ties užvažiavimu ant Bay Bridge tilto. Važiavimas per tiltą yra apmokestintas. Vienai mašinai ne piko metu yra taikomas 4$ mokestis. Garbingai atstovėję 25 minutes kamštyje ties mokėjimo būdele, susimokėjom ir važiavom toliau. Mums dar neteko važiuoti 13 kilometrų ilgio tiltu. Jausmas, lekiant 100km/h penkiajuoščiu tiltu, tikrai nepakartojamas. Nuo tilto atsiveria nuostabus vaizdas į miesto centrą.


Pirmas mūsų tikslas mieste buvo susirasti prieplauką, iš kurios išplaukia turistiniai laiveliai vykdantys ekskursijas po San Francisko įlanką. Joje įsigijom valandos trukmės pasiplaukiojimą (kaina 24$ vienam), kurio metu praplaukėm po Golden Gate tiltu ir pro Alkatraso kaleimą. Iš kelionės laivu labiausiai įsiminė ne praplauktos vietos, o stiprus ir šaltas vėjas. Apskritai tą dieną San Franciske buvo tik +18, apsiniaukę ir vėjuota. Gaila, bet ir tiltas buvo paslėptas po rūko skraiste, nors Alkatrasas puikiausiai matėsi ir pasitiko mus savo niūria didybe.


Išlipę iš laivo, sužvarbę, bet džiugiai nusiteikę, patraukėme link įžymiosios Lombardo gatvės. Ši gatvė yra puikiausias pavyzdys kaip paprasta, bet graži idėja gali pritraukti minias turistų ir net virsti vienu iš miesto simbolių.


Mes patys savo mašina neišbandėm šios atrakcijos, bet mums užteko ir to ką pamatėm būdami šalia. Daug juoko sukėlė japonų turistas, kuris su savo išsinuomota didžiuliu džipu neišsiteko posūkyje ir kliudė aukštą atitvarą. Beabejo iš kito nelaimės juoktis negražu, bet kaip įmanoma susivaldyti kai tas japonas, darydamas keistus piruetus su mašina vis brūžino jos šoną, nesugebėdamas išvažiuoti atrodo iš paprastos situacijos. Galim tik įsivaizduoti kokią įtampą turėjo jausti tas žmogus, kai įvairiausių pasaulio tautybių turistai sušoko fotografuoti ir filmuoti šio įvykio. Gerai, kad aplinkui buvo gerų žmonių, kurie gestų pagalba parodė varkšeliui kaip susukti vairą. Bet bent jau galės Youtube pasižiūrėti savo nusileidimą Lombardo gatve :)


Vėliau patraukėme į Columbus gatvę, kurioje yra įsikūrusios jaukios itališko stiliaus kavinukės ir galima paskanauti kavos, arbatos arba ledų. Mes irgi susigundėm šiais skanumynais, todėl susiradę jaukią vietelę prisėdome ant suoliuko ir pasilepinom saldžia minute atokvėpio. Žadėjom būtinai atsiminti kavinukės pavadinimą, kur mus aptarnavo labai malonus žmogus – pats šeimininkas., ir dar pavaišino tikru belgišku šokoladu. Tačiau deja dabar abu susigėdę sėdim ir netgi jei mus kaltų prie sienos turbūt neatsimintumėme pavadinimo.


Be mūsų išvardintų įdomybių San Franciske yra dar vienas smagus užsiėmimas. Tai pasivažinėjimas su tramvajumi. Tik bėda ta, kad norint šia pramoga pasinaudoti, reikia ne tik sumokėti 20$, bet ir eilėje prastovėti geą valandą. Mes tuo per daug nesusižavėjom.


San Franciskas tikrai yra gražus miestas, kuriame net pats papraščiausias pasivaikščiojimas yra lyg pramoga. Nes nedaug kur galima atrasti tokio statumo pasivaikščiojimo takus. Užlipus į bet kurios kalvos viršų (tokių kalvų yra net 43) atsiveria nuostabus vaizdas į miesto ir įlankos panoramą. Šiame mieste pamatyti galima labai daug ir dar daugiau apie tai ką pamatai galima papasakoti. Bet deja, vienos dienos tikrai neužtenka pažinti šį miestą. O mes turėjom tik tiek. Jau kitą dieną mūsų laukė kelionė link Los Angelo.


Taigi lėkėm į viešbutį ilsėtis, nes ryt keliausim įžymiuoju 1-uoju keliu palei Ramiojo vandenyno pakrantę.


Nuvažiuota 240 kilometrų.


17 diena. San Francisko – Thousand Oaks

Kad įvažiuotume į 1-ąjį kelią mums dar kartelį teko važiuoti per Bay Bridge tiltą. Tai lyg simbolinis atsisveikinimas, važiuojant ryte ir matant bundantį miestą.


Įvažiavus į 1-ąjį kelią iškart supranti dėl ko jis taip žavi tūkstančius keliautojų. Visų pirma atsivėręs nepakartojamas vaizdas į bekraštį Ramųjį vandenyną. Visų antra, pats kelias eina per gražų kraštovaizdį, su pakilimais į kalną ir staigiais nusileidimais. Pirmus 200 kilometrų kelias buvo vingiuotas. Važiavom palei pat skardį. Labai gražu žiūrėti kaip iš aukštai galingos bangos daužosi į uolas. Taip pat palei kelią yra išsimėtę bagalės didesnių ir mažesnių paplūdimių, kuriuose visi norintys gali atsigaivinti. Deja, mus vėl pavedė oras. Važiuojant palei pakrantę temperatūra neviršydavo 18-19 laipsnių, buvo apsiniaukę, todėl mes nesustojom pasipliuškenti nei viename iš jų.


Važiuodami matėme nemažai miestelių. Matant kai kuriuos aukštai ant skardžio pastatytus ir virš vandenyno pakibusius namus, apimdavo ganėtinai stiprus pavydo jausmas. Mes galėjom tik įsivaizduoti kaip gera yra pabusti kiekvieną rytą pažadintam bangų ošimo.


Pravažiavus pirmus 200 kilometrų vėliau kelias vingiavo jau ne taip arti vandenyno. Todėl likusį atstumą iki viešbučio pralėkėm niekur nestabtelėję. Netgi Santa Barbarą pravažiavom nesustodami. Įsikūrėm apie 30 kilometrų nuo Los Angelo. Taip pat tolokai nuo vandenyno, nes nuoma ten keliariopai brangesnė. Bet rytoj mes vėl žadam prie jo sugrįžti ir jeigu leis oras, jame išsimaudyti.


Nuvažiuota 640 kilometrų.


18 diena. Los Angeles – Needles

Iš pačio ryto vėl lėkėm prie vandenyno. O tiksliau link Malibu. Ir vėl gi galim tik pavydėti čia įsikūrusiems žmonėms. Nors geras oras vėl mūsų nelepino, bet net apsiniaukusią dieną tiek Malibu, tiek Long Beach, į kurį ir patraukėm, paliko neišdildomą įspūdį. Vaizdas panašus kaip ir prieš tai matytas vakar, tik kad dvarų, pilaičių, kotedžų ir namukų dar daugiau atsirado. Ir paplūdimiai tapo žymiai ilgesni, platesni.


Atvažiavę į Long Beach‘ą, iškart pasistatėm mašiną aikštelėje, griebėm rankšluosčius ir nuskubėjom į paplūdimį. Kad įsivaizduotumėte paplūdimio dydį, galite Palangos paplūdimį padidinti kokius keturis kartus. Vietos begalė, tik kad žmonių neperdaugiausiai, nes kaip ir minėjom, tą dieną oras buvo apsiniaukęs. Bet mes nekreipdami į tai dėmesio, nusirengėm ir šokom į vėsias bangas. Iš pat pradžių buvo pakankamai šalta, bet po kelių galynėjimosi su bangom minučių sušilom ir gerą pusvalandį iš vandens niekur nelipom. Bet mūsų laikas buvo kaip visada ribotas, todėl išlipę iš vandens judėjm link Hollywood‘o.


Pirmasis mūsų tikslas buvo aplankyti „žvaigždėtą‘‘ gatvę, kurioje yra per 2000 vardinių Hollywood‘o žvaigždžių. Duguma tų žmonių, kurie yra įamžinti jose jau yra visų užmiršti arba tiesiog nežinomi tokiems neišprusėliams kaip mes. Štai ir mums per tas 20 minučių, kurias praleidome joje, pavyko atrasti tik Franko Sinatros žvaigždę. Visos kitos „žvaigždutės‘‘ buvo mums nežinomos.


Antras tikslas buvo užvažiuoti ant Holywood kalvos ant kurios yra pastatytas žymusis užrašas. Ir šį tikslą įvykdėm, tik teko šiek tiek paprakaituoti kol atradom vingiuotą ir ilgą kelią link jo. Bet užtat sužinojom kur slepiasi visa Los Angelo grietinėlė. Tik spėjom dairytis į gražias vilas ir nuostabiai sutvarkytą jų aplinką. Užvažiavę prie viršūnės prisifotografavom salyginai netoli Hollywood užrašo. Šiaip labai norint galima pėstute užlipti iki pat užrašo, bet mūsų viešnagės metu nei vienas iš turistų nesiryžo rizikuoti kopti pakankamai stačiu šlaitu.


Užbaigdami savo apsilankymą Los Angele simboliškai pravažiavom pro Sunset gatvę ir Beverly Hills rajoną.
Pats Los Angelas mums labiausiai įsimins kaip saulėtas, pilnas palmių, bei beprotiško mašinų srauto, miestas. Nors neabejojame, kad jame yra daug gražių ir idomių vietų į kurias verta nueiti, bet turint tik ribotą laiką ir bandant ji apžiūrėti paskubomis, jis mums pasirodė pakankamai nobodus. Viskas jame yra per daug išpūsta, Hollywood‘as nespindi taip kaip yra reklamuojamas, HOLLYWOOD užrašas yra tik papraščiausios didelės raidės ant kalno, Beverly Hils‘as yra papraščiausias rajonas, kurį išpopuliarino serialas, Sunset gatvė yra gatvė kaip ir visos dideliuose miestuose – pilna parduotuvių. Bet paplūdimį turi nuostabų.


Pirmą kartą palikom didmiestį be jokio graužaties jausmo, kad pamatėm mažiau nei galėjom. Išvažiavę iš jo patraukėm legendinio Route66 kelio maršrutu. Juo žadam nuvažiuoti apie 1500 kilometrų.


Po nuvažiuotų kelių šimtų kilometrų apsistojome nedideliame Needles miestelyje, netoli Kalifornijos ir Arizonos sienos. Paliekame saulėtąją valstiją ir nuo rytojaus po truputį keliausim link rytų pakrantės. Link saulėtojo Majamio. Pakeliui stengsimės aplankyti kiek įmanoma daugiau įdomesnių vietų.
Nuvažiuota 580 kilometrų.


19 diena. Needles – Albuquerque

Needles miestelis, kuriame buvome apsistoję, kaip ir visa aplinka, dvelkia legendinio Route66 kelio dvasia. Gaila, kad tiek nedaug tėra išlikę autentiškų kelio atkarpų, bent jau ten kur mums teko važiuoti. Netgi keista, kodėl amerikiečiai, kurie taip mėgsta simboliškumą, nuardė šį kelią ir išbraukė jį iš žemėlapių. Juk jis buvo tapęs vienu iš Amerikos didybės simbolių. Milijonams žmonių visame pasaulyje šis kelias net iki šiol dar simbolizuoja laisvę. Laisvę keliauti ir būti laisviems.


Nors kelio nėra, bet visi miestai ir miesteliai pakeliui jo neužmiršo. Ar tai būtų senas išklypęs Route66 ženklas, ar plakatas parduotuvės vitrinoje, ar reklama pakelėje su jo simbolika. Visur daugiau ar mažiau tokiu būdu yra atiduodama pagarba šiam legendiniam keliui.


Gal tai tik paprasčiausia komercija ir bandymas pasipelnyti iš praeities, bet tai bent jau gerus jausmus paliekanti komercija. Nes tik tokiu būdu šis kelias ir jo legenda toliau gyvuos.


Pakeliui į Albuquerque miestą mūsų kelyje pasitaikė viena įdomesnių vietų. Tai meteorito krateris. Ilgai nesvarstę nutarėme į jį užvažiuoti. Išsukę iš kelio ir pavažiavę apie 10 kilometrų, pasiekėme patį kraterį. Ir nemaloniai nustebome, nes visa teritorija aplink kraterį yra užtverta tvora. Šalia pastatytas apžvalgos punktas, į kurį įėjimas vienam kainuoja net 15$. Norint pamatyti „didelę duobę‘‘ reikia už tai nemažai sumokėti. Nors ir įdomu būtų buvę pažiūrėti į vietą, kur kažkada nusileidęs meteoritas pasak legendos išnaikino dinozaurus, bet bilietų nepirkom. Apsisukom ir nuvažiavom savo keliais. Tokių kaip mes buvo nemažai, žmonės atvažiuoja, pamato kainą ir tuoj pat išvažiuoja. Likom suglumę. Suprantam kai už panašią kainą New York‘e tave nuplukdo prie Laisvės statulos, ar kai San Franciske pasiplaukioji po įlanką, bet už ką čia mokėti tokius pinigus likom nesupratę.


Taip ir nepamatę kraterio važiavom toliau. Užtat tą dieną užvažiavom į Petrified Forest. Suakmenėjusių medžių mišką. Tai nedidelis nacionalinis parkas įkurtas netoli Holbrook miestelio. Gan įdomu pamatyti kuo per milijonus metų gali pavirsti mediena. Atrodo lyg žiūrėtum ir čiupinėtum marmurą. Kiekvienas suakmenėjęs kelmas žavi vis kitokia forma ir spalvomis. Vėl gi dar kartelį įsitikinom nepaprastais gamtos sugebėjimais.


Atsižiūrėję suakmenėjusių medžių vėl keliavom toliau ir po kelių valandų be didesnių sunkumų pasiekėme Albuquerque miestą.


Nuvažiuota 900 kilometrų.


20 diena. Albuquerque – Clovis

Kaip ir kiekvieną rytą sunkiai atsikėlę, pavalgėm kaip niekad skanius viešbučio pusryčius. Ir traukėm link White Sands. Žinojom, kad tai turi būti balto smėlio dykuma. Pasiekus vietą atrodė, kad aplink mus prasidėjo žiema. Tik termometras išdavė tiesą. Balto smėlio kopos atrodo stulbinančiai. Net gi kelias padengtas smėliu ir atrodo tarsi apsnigtas. Žinoma kaip visada lankant gražiausias vietas buvo apsiniaukę ir dangus grasino lietumi. Bet suspėjom palaipiot po vėjo supustytus balto smėlio kalnus ir nusifotografuoti, o mūsų rūbai atrodė ypač ryškūs baltų kopų ir tamsaus dangaus fone. Iš smėlio kyšantys žolės krūmeliai taip pat atrodė žaismingai.


Toliau patraukėme į ateivių miestelį Roswell. Šią vietą pasiekėme apie penktą valandą vakaro, todėl dauguma parduotuvėlių jau buvo uždarytos ir pats miestas atrodė apmiręs. Mašinų kelyje nemažai, bet pėsčiųjų beveik nebuvo. Aplankėm suvenyrų parduotuvę, įsigijom vieną magnetuką prie mūsų kolekcijos, dar pakeliui nusifotografavom prie kelių ateivių ir važiavom į savo viešbutį, esantį dar tolokai nuo Roswell‘o.


Kaip jau tapo įprasta mūsų kelionės metu, savo nakvynės vietą pasiekėm sutemus. Čia labai greitai temsta. O ir laikas vėl keičiasi važiuojant iš vakarų į rytus, todėl laikrodį vis sukiojam į priekį. Pasidėjom savo daiktus viešbutuke ir nusprendėm dar nuvažiuoti į prekybos centrą. Jau visai šalia posūkio į parduotuvę, pro akis praskriejo vaizdas kaip filme. Mašina su didele priekaba ir arkliais joje užšoko ant šaligatvio ir sustojo. Prieš tai kitas automobilis nepraleidęs šio vairuotojo sankryžoje trenkėsi į jo šoną. Sustojo. Pastovėjo porą sekundžių ir lyg niekur nieko nuvažiavo toliau. Mes jau užsidegus leidžiamai šviesoforo šviesai taip pat pasukom į prekybos centro aikštelę ir nusprendėm važiuoti paskui sprunkantį pikapą. Jis pastebėjęs, kad jį vejamės paspaudė gazo pedalą. Niekaip negalėjom jo pasivyti , kad nors jau pamatytumėm mašinos numerius. Priešais save pamatėm policijos švyturėlius ir jau apsidžiaugėm, kad tikrai jie pagaus tą mašiną. Pikapas tik prilėtino šalia pareigūno ir toliau nuskuodė. Mes kaip patrakę sustojom prie policininko ir mikčiodami vienas per kitą bandėm paaiškinti jam kas čia darosi. Jis pasakė mums, kad jam labai gaila, bet jis negali pajudėti iš vietos, nes čia neseniai įvyko kažkokia avarija ir jis turi čia budėti!!! Taip apmaudu pasidarė.


Mes jau nebesivijom pikapo, o grįžom prie prekybos centro sankryžos pažiūrėti ar žmonės ir arkliukai nesužeisti. Jiems viskas buvo gerai, šalia jų stovėjo dar viena šeima mačiusi avariją. Palaukėm kol neskubėdamas pasirodė kitas pareigūnas, visus apklausė ir pasukom savais keliais. Va čia tai tikras amerikietiškas gyvenimas ir nuotykiai. Pilni įspūdžių griuvom į lovą.


Nuvažiuota 860 kilometrų.


21 diena. Clovis – Shawnee

Atsikėlę kaip niekad vėlai, papusryčiavom ir leidomės link Amarillo miesto. O tiksliau link šalia jo esančios Kadilakų rančos. Kurioje dešimt mašinų yra daug maž iki pusės įkastos į žemę.


Važiuojant link Amarillo mums teko kirsti Texas‘o ir New Mexic‘os valstijų sienas. Ir tik įvažiavus į Texas‘ą mus tiesiog pribloškė siaubinga smarvė. Mat šioje valstijoje yra auginamos karvės ir buivolai, todėl visur aplinkui buvo didžiulės fermos ir tūkstančiai šių gyvulių. Ir mūsų nelaimei jie nepasižymi maloniu kvapu. Ir net kondicionieriaus išjungimas nepadeda tuo labiau, kad buvo nežmoniškas karštis. Taigi iki pat Amarillo miesto teko kęsti tą baisią smarvę.


Į pačią rančą nėra jokių nuorodų. Ją atradom tik pastebėję šalikelėje nemažai sustojusių mašinų. Sustojom ir mes. Išlipę pajudėjom link kadilakų, nuėjus kelis metrus maloni amerikietė pasiūlė mums savo purškiamus dažus, kad galėtumėme palikti savo užrašus ant mašinų. Mes šią nedidelę dovanėlę iš jos beabejo priėmėm. Priėję prie kadilakų mes iškart puolėm gražinti juos savo dažais. Ištikrųjų sunku atpažinti mašinas ir vadinti jas kadilakais, nes jos padengtos labai storu dažų sluoksniu. Po 10 minučių intensyvaus darbo ant vienos iš mašinų palikom šiokį tokį priminimą apie save. Tik nežinia kiek ilgai jis ten išsilaikys, nes visi turistai atvažiuoja su purškiamais dažais rankose. Ir su nemažesniu entuziazmu negu mes paišo savo užrašus.


Štai taip įsiamžinę Kadilakų rančoje traukėm vėl į kelią, prieš tai nepamiršę savo turimų dažų padovanoti kitiems turistams.


 Visą kelią nuo pat Amarillo iki Oklahoma City vėl teko važiuoti legendinio Route 66 kelio maršrutu. Tik šį kartą, bent jau šioje vietoje, legendinis kelias yra visiškai išsaugotas ir juo galima pasivažinėti. Atradome ir nedidele „Smartų rančą“. Bent jau mes ją taip pavadinome. Tai tokia vieta, kurioje lygiai taip pat kaip kadilakai, į žemę įkastos mažos mašinos panašios į Smartus. Ir išpaišytos ne ką mažiau.


Privažiavę Oklahomą City jau su visam šioje kelionėje atsisveikinome su Route 66 ir pasukome link nedidelio Shawnee miestelio.


Nuvažiuota 660 kilometrų.


22 diena. Shawnee – Jackson

Šiandien mūsų tikslas buvo nuvažiuoti kiek įmanoma didesnį atstumą. Nes visame tos dienos numatytame maršrute buvo tik viena dėmesio verta vieta. Tai Memphis. O tiksliau Greislandas, rokenrolo karaliaus Elvio Presley namai.

Iki Memphio mums reikėjo nuvažiuoti 700 kilometrų, bet labai pasistengę 3 valandą jau buvome ten. Greislendą radom greitai. Visur mirga marga Elvio plakatai, užrašai ir skamba jo dainos. Pačiame Greislende stovi du lėktuvai, kažkada priklausę rokenrolo karaliui. Taip pat yra įkurtas jam priklausiusių mašinų muziejus. Parduotuvėse suvenyrų su Elvio atvaizdu yra žymiai daugiau nei maisto ar kitų prekių.

Tiesą sakant mes nesame pamišę jo gerbėjai, bet būnant Memphyje neaplankyti Greislendo būtų keista. Mūsų pažintis su šia vieta apsiribojo tik aplinkos apžiūrėjimu ir kelių foto padarymu, norintiems susipažinti plačiau yra siūlomi net keli turai. Pats pigiausias kainuoja 35$, o brangiausias net 90$. Per ilgai neužtrukę keliavom toliau ir iki dienos galo sugebėjom nuvažiuoti dar apie 300 kilometrų ir apsistojom Jackson miestelyje, taigi per visą dieną nuvažiavom net 1020 kilometrų. Ir savo tos dienos tikslą „nuvažiuoti kuo daugiau“ įvykdėm su kaupu.


23 diena. Jackson – Pensacola

Šiandien mūsų laukė apsilankymas New Orleane. Net neprivažiavus jo prasidėjo įspūdingi vaizdai. Beveik visoje teritorijoje aplink miestą yra gausu upių, ežerų ir pelkių, todėl keliai yra iškelti aukštai virš jų. Važiuojant šiais keliais atrodo tarsi važiuotum labai ilgu tiltu, nes visur apačioje aplik yra vanduo ir pelkės. Namai, stovintys toje teritorijoje taip pat iškelti aukštai virš vandens. Taigi vaizdas gan įdomus, nes niekur anksčiau neteko matyti nieko panašaus.


Kai važiavome į New Orleaną šiektiek nuogastavom ar bus ten ką pamatyti, nes internete mirga marga straipsniai apie tai, kad miestas dar neatsigavęs po uragano Katrina. Bet dabar glim drąsiai paneigti tas nesamones. Nes savo akimis pamatėm, kad mieste gyvenimas verda. Beveik viskas kas buvo sugriauta jau yra atstatyta. Gatvės išpuoštos. Žmonės linksmi ir draugiški. Visur skamba džiazas ir bliuzas. Pilna turistų.


Žinoma kartais teko pamatyti pavienių užsilikusių uragano randų, bet bendras vaizdas tikrai geras. Pats miestas yra visiškai kitoks nei kiti prieš tai matyti miestai. Visų pirma į akis iškart krenta pastebimai gausesnė juodaodžių bendruomenė. Žymiai mažiau ispanakalbių nei kituose Amerikos miestuose. Kadangi dominuoja išeiviai iš Afrikos, tai ir pati aplinka atspindi jų kultūrą. Yra labai daug vudu salonų ir visas miestas pilnas įvairių su magija susijusių akcentų.


Praleidę apie porą valandų mieste, pasivaikščioję žymiosiomis Bourbone ir Chartres gatvėmis, važiavome toliau. Mūsų maršrutas driekėsi palei pat vandenyno pakrantę, todėl vėl turėjom galimybę grožėtis nuostabiais vaizdais.


Pagaliau pasiekėme Floridą. Nakvynei apsistojome Pensacola mieste.


Nuvažiuota 620 kilometrų.


24 diena. Pensacola – Orlando

Šiandien mūsų laukė 7 valandų kelionė iki Orlando, vieno didesnių Floridos miestų. Bevažiuojant link jo, teko jau n-ajį kartą persukti laikrodžius, nes ir vėl pravažiavom laiko zonos ribą. Miestą pasiekėme be didesnių nuotykių, jei neskaičiuosim trumpo škvalo, kuris užklupo mus kelyje. Mums jis baigėsi gerai, ko negalime pasakyti apie keletą kitų, kurie savo tos dienos kelionę užbaigė griovyje. Tikėkimės, kad jiems viskas baigėsi laimingai.


Važiuojant Floridos keliais sužinjome, jog yra imami kelių mokesčiai. Mokesčių suma be abejo priklauso nuo to kiek toli važiuoji. Tame pačiame greitkelyje gali pasitaikyti net iki kelių mokėjimo punktų. Pinigus galima susimokėti vietoje, arba gali važiuoti toliau nemokėjęs ir vėliau tie pinigai bus nuskaičiuoti nuo mašiną išnuomojusios kompanijos sąskaitos, kuri vėliau juos nuskaičiuos ir nuo tavo sąskitos. Nors informacijos apie tai nėra daug, ir kol susivokėm kaip ir kur važiuoti per tuos punktus, mokėti ar ne, tai daug nervų turėjom.


Pačiame Orlande yra tikrai nemažai pramogų. Čia yra įsikūręs Disneyland‘as, vandens pramogų parkas su delfinariumu, keletas kitų teminių parkų ir didelis atrakcionų parkas. Taigi šiame mieste pramogų rasti gali tiek didelis tiek mažas. Miestas gražus, švarus, apželdintas palmėm. Bet daugiau ir nėra ką apie jį papasakoti. Bet tai nereiškia, kad jis neįdomus, tiesiog jis nebuvo įtrauktas į mūsų kelionės maršrutą.


Nuvažiuota 680 kilometrų.


25 diena. Orlando – Miami

Miamis nuo Orlando yra sąlyginai netoli, todėl ir kelionė link jo neprailgo. Likus šimtui kilometrų iki miesto prasidėjo ištisinė nedidelių miestelių virtinė, kas įtakojo mašinų srauto žymų padidėjimą. Bet pagaliau prasiyrę pro visas spūstis mes pasiekėm Miamį.


Susiradę viešbutį neilgai trukus leidomės iki populiariojo Miamio Beach. Šįkart, ne kaip visada, nutarėm po miestą pasižvalgyti be mašinos. Todėl turėjome progą iki valiai pasimėgauti visais visuomeninio transporto teikiamais malonumais, kuriuos sudaro: autobuso stotelės paieškos ir autobuso laukimas nežmoniškame karštyje, įvairiausių egzotiškų kvapų degustavimas autobuse ir bandymai išlaikyti ligsvarą autobuso vairuotojo piruetų Miamio gatvėmis metu.


Taigi kai pagaliau mūsų kojos palietė nuostabųjį Miamio Beacho paplūdimio smėliuką, jau vakarėjo. Saulė jau slėpėsi už viešbučių-dangoraižių, kurie yra vienas už kitą gražesni ir prabangesni. Nors šešėliai vis pastebimiau ilgėjo, bet karštis nesiruošė niekur trauktis, todėl mes nieko nelaukę puolėm į vandenį. Vanduo nepaprastai šiltas, nepalyginti su pakankamai žvarbiomis Ramiojio vandenyno bangomis. Atrodo, kad galėtum šokinėti bangose iki begalybės, bet deja praėjus pusvalandžiui visiškai sutemo, todėl teko lipti iš vandens ir tipenti į stotelę.

Nuvažiuota 370 kilometrų.


26 diena. Miami Beach

Atsikėlėm, papusryčiavom, susirinkom visus daiktus ir sėdę į mašiną nulėkėm į Miami Beach‘ą. Prieš tai dar rezervavom naują viešbutį, kuris buvo žymiai arčiau Miami Beach nei prieš tai buvęs.


Galim dar kartelį visus patikinti, kad nėra ką lygint važiavimo mašina ir važiavimo autobsu. Vietoj buvom po 15 minučių, susiradom kur pasistatyti mašiną ir patraukėm link paplūdimio. Beje mašinos stovėjimas kainuoja tik 1,5$ per valandą ir nesvarbu ar automobilį statai vos už kelių metrų nuo paplūdimio ar už kilometro, kaina nuo to nesikeičia. Tuo tarpu pasivažinėjimas nuostabiuoju viešuoju transportu kainuoja 2,5$ vienam į vieną pusę.
Kai įžengėm į paplūdimį jau buvo 11 valandų.

Paplūdimys jau buvo pilnas žmonių, bet Amerikos paplūdimiai tai ne Palanga, todėl vietos pakanka visiems. Susiradę gerą vietelę prie pat gelbėtojų bųdelės pasidėjom daiktus ir nėrėm į bangas. Yra vienas toks niuansas susijęs su Miami Beach, kurio nepaminėjom anksčiau. Vandenyje plaukioja daugybė medūzų. Todėl buvo pakankamai juokinga matant, kaip mes, du lietuvaičiai, nekreipdami į nieką dėmesio turškiamės vandeny, o šimtai žmonių sustoja palei krantą ir net neišdrįsta įmerkti kojų. Patys drąsiausi tesugeba įbristi iki kelių ir ten greit panirę į vandenį vėl lekia į krantą ir rėkia „medūza, medūza!“. Gaila, kad nebuvom pasiėmę fotoaparato.


Pati diena pasitaikė kaip visada karšta +35, bet visiškai giedra nebuvo, vis praplaukdavo vienas kitas debesėlis. Visą laiką nuo vandenyno pūtė gaivinantis vėjelis. Keturias valandas mėgavomės saulės teikiamais malonumais, karts nuo karto šiek tiek pasitepdami kremu nuo saulės, bet kaip paaiškėjo vėliau, nepakankamai tepėmės. Iki soties prisideginę, nutarėm važiuot į mūsų naująjį viešbutį. Jis nutolęs nuo paplūdimio per 7 kilometrus. Gal viešbutis visai ir nieko būtų buvęs, jei ne neveikiantis baseinas, neveikiantis internetas (tendencija visame Miami), įkyriai kapsintis vanduo iš čiaupo, retkarčiais pro šalį prabėgantys piršto dydžio tarakonai ir visiems skundams abejingi viešbučio darbuotojai. Štai tokioje nuostabioje vietoje mums teko praleisti bemiegę naktį. Aišku prie to, kad naktis būtų bemiegė labai stipriai prisidėjo ir saulės nudegimai, nes suskrudom kaip reikalas.


Vakare, atradę dar šiek tiek savyje užsilikusių jėgų, nutarėm nuvažiuoti ir pasivaikščioti po naktinį Miami Beach. Viskas baigėsi tuo, kad leisgyviai paslampinėjom apie pusvalandį gatvėmis ir nutarėm grįžti į savo „nuostabiuosius apartamentus“. Lyg visų negandų dar būtų maža, grįžę į viešbutį sužinojom, kad link Floridos krantų keliauja uraganas Irena. Tuo metu kai tik sužinojom šią naujieną buvo manoma, kad tai bus tik pirmos kategorijos uraganas, bet kaip paaiškėjo vėliau jis pakilo net iki ketvirtos. Taigi savo viešnagę šioje Amerikos daly teko perplanuot ir todėl nutarėm jau sekančią dieną važiuoti iki piečiausio Amerikos taško Key West‘o. Nes vėliau galėtumėm ir nesuspėti nuvažiuoti ten.


27 diena. Miami – Pompano Beach

Palikom baisiausią iki šiol Amerikoje matytą viešbutį ir pradėjom kelionę iki Key Westo. Jis nuo Miamio nutolęs tik per 240 kilometrų, bet važiuojant iki jo reikia sugaišti nemažai laiko. Nes kelias nutiestas yra tarp virtinės salų, kurios sujungtos virš 40 įvairaus ilgio tiltų. Leidžiamas greitis yra pakankamai mažas, bet tai tik į gera, nes lėtai važiuojant gali dar labiau mėgautis atsiveriančiais vaizdais. Aplinkui tyvuliuoja vandenynas, kuriame plaukioja prabangios jachtos, horizonte pūpso pavienės nuostabaus grožio salos. Palei kelią auga daugybė palmių, stovi prabangūs namai. Visa aplinka gražiai sutvarkyta ir prižiūrima. Tiesiog rojaus kampelis Žemėje.
Keisčiausia, kad nėra jokio kelių mokesčio. Taip pat vienas iš vietovės ypatumų – labai daug policijos. Kas keliolika kilometrų stovi po policijos mašiną. Matyt tai ir padeda šiai vietovei išlikti tokiai ramiai ir tvarkingai. Nors vis tiek atsirasdavo vienas kitas erelis zujantis tarp mašinų beprotišku greičiu, bet deja nepastebėjom, kad nors vieną iš tų išsišokėlių būtų sugavusi policija.


Pats Key West miestelis, įsikūręs maršruto pabaigoje, yra nedidelis ir jaukus. Turistų poreikiams pritaikyta poilsiavietė. Kas be ko brangi poilsiavietė. Savo kailiu nutarėm nemėginti išsiaiškinti kaip viskas yra brangu, todėl apsiribojom keliais suvenyrais ir pasidarę kelias nuotraukas važiavom tuo pačiu maršrutu atgal.
Tos dienos pasivažinėjimo metu retkarčiais prapliupdavo intensyvus lietus, bet jis tikrai nieko nesusijęs su artėjančiu uraganu Irena. Nepastebėjom, kad vietos gyventojai būtų kažkaip ypatingai sunerimę dėl artėjančio uragano. Vienintelis požymis bylojantis apie uragano artėjimą buvo keli šmaikštūs juokeliai ta tema. Matyt šie žmonės jau taip užsigrūdinę, kad jiems nebaisus kažkoks 3 ar 4 balų uraganas.


Na, o mes vis dėl to nutarėm likimo netampyti už ūsų, nelikti Floridoje, o keliauti rytine pakrante link Washingtono. Tos dienos nakvynę radom nuostabiame Pompano Beach. Jei prieš tai naktį praleidome baisiausiame Amerikoje mūsų matytame viešbutyje, tai dabar galime drąsiai sakyti, kad atradome kolkas labiausiai mums patikusį viešbutį.


Beje šiandien pasiekėm 10000 nuvažiuotų mylių ribą.


Nuvažiuota 630 kilometrų.


28 diena. Pompano Beach – Daytona Beach

Iš pačio ryto mūsų laukė neguodžiančios žinios dėl uragano. Naujausiais duomenimis uraganas neapsiribos vien tik Floridos su Georgia valstijom, o slinks toliau link Pietų ir Šiaurės Karolinos, Virdžinijos, Pensilvanijos ir net pasieks New Yorką. Taigi matyt mums taip ir nepavyks išvengti akistatos su uraganu.


Susitaikę su gresiančiu likimu tęsiam kelionę toliau. Nutarėm visą tos dienos kelią važiuoti palei nuostabiąją rytinę pakrantę. Nors tokia kelionė ir dvigubai lėtesnė nei važiuojant plačiais greitkeliais, bet mes turim dar nemažai laiko, todėl galim sau leisti tokia prabangą.


Pati rytinė pakrantė yra panaši į prieš tai jau matytą vakarinę pakrantę, tik kad rytuose kelias eina ne per kalnus. Tiesą sakant rytinė pakrantė palieka net gražesnį įspūdį. (Nors dėl to mūsų nuomonės išsiskiria). Daugiau palmių, įvairesnė ir egzotižkesnė gamta, gražiau sutvarkyti ir apstatyti miesteliai.


Santa Barbarai ar Malibu dar toli iki beprotybės išpuoselėtiems Palm Beach ir Riviera Beach. Čia viskas turi savo vietą, visur tvyro harmonija. Taigi, visi kas planuojate kelionę po Ameriką tikrai nepamirškit įtraukti į maršrutą Floridos rytinės pakrantės.


Taip po truputį keliaujant užsukom užkasti į McDonaldą, turbūt kokį šimtinį kartą per visą kelionę. Dažnai dėl didelio privalumo – nemokamo interneto. Taigi kaip ir daugybę kartų prieš tai, lendam į internetą, kad pasižiūrėtumėm kas pasaulyje įdomesnio ir matom... ŽEMĖS DREBĖJIMAS AMERIKOJE!!!!!!! Skaitom ir negalim patikėti, kad prieš valandą įvyko žemės drebėjimas. O svarbiausia, kad jis apėmė būtent tas vietoves link kur mes ir važiuojam. Tai Washingtonas ir New Yorkas. Visa laimė, kad drebėjimas sąlyginai nestiprus, nors ir stipriausias šioje pakrantėje per 120 metų.

Na ką, bėgom nuo uragano, o matyt bus taip, kad užsirausim ir ant uragano ir ant pakartotinų žemės smūgių. Visai linksma paskutinė savaitėlė Amerikoje nusimato. Po tokių įdomių naujienų keliavom toliau. Bevažiuojant pakrante, privažiavom J.F.Kennedy Space Center. Deja, jau buvo per vėlu didesnei jo apžiūrai. Apsiribojom pasivažinėjimu po teritoriją. Bet jei kam įdomu, tai centras veikia iki 6 vakaro, o apsilankymas jame kainuoja apie 50$ vienam. Deja, bet kosminių laivų paleidimo aikštelė buvo uždaryta nedidelei rekonstrukcijai, nes jau rugsėjo 12 iš jos į kosmosą kils erdvėlaivis, todėl lankytojai nebuvo leidžiami link jos. Na bet šiokį tokį erdvėlaivį mums pavyko vis dėl to pamatyti, nors ir širdyje jaučiam, kad tai maketas, bet save toliau įtikinėjam, kad tai realus kažkada į kosmosą skraidęs aparatas. Bent ne taip skauda širdį dėl to, kad nebuvom įleisti į raketų starto aikštelę.


Pabaigę savo žvalgytuves puškavom link netoli įsikūrusio Daytona Beach, kuriame buvom užsisakę nakvynę.
Nuvažiuota 400 kilometrų.


29-30 diena. Daytona Beach – Fayetteville – Washington D.C.

Tiesą pasakius šios dvi dienos buvo vienos nuobodesnių visoje kelionėje. Vienintelis kiek įdomesnis dalykas, tai po truputį prasidedanti psichozė dėl artėjančio uragano. Kiekvieną dieną atsiranda vis daugiau informacijos apie galimas pasekmes. Ir praktiškai kiekvieną dieną ta informacija vis blogesnė ir vis labiau neraminanti. Kaikuriuose miestuose nemokamai dalinami net smėlio maišai, kuriais galima apsitverti namų įėjimus. Per TV yra aiškinama kaip elgtis evakuacijos metu. Primygtinai siūloma savarankiškai palikti rytinę pakrantę, kol dar nevėlu. Nurodoma kokius būtiniausius daiktus reikia nusipirkti. Taip pat patariama iš anksto pasirūpinti degalų atsargomis, nes vėliau gali nebūti elektros.


Paskutinėmis žiniomis uraganas pasiaus ir New Yorke. O tai tikrai pakoreguos mūsų planus šiame mieste. Vien jau dabar mes nutarėm savo kelionę sutrumpinti ir dviem dienom anksčiau grąžinti mašiną. Visai nesinori, kad per audrą ant jos užvirstų koks medis. Nors masinės panikos tikrai nėra, bet vakare užėjus į Wallmart prekybos centrą teko eilėse pastovėti gerą pusvalandį, nors anksčiau apsipirkimui užtekdavo penkių minučių. Žmonės iš lentynų šluoja geriamąjį vandenį ir kitus reikalingiausius produktus.


Vienintelis geras šių dienų įvykis buvo tai, kad pasiekėm Washingtoną. Jame žadam praleisti visą dieną.
Per dvi dienas nuvažiuota 1300 kilometrų.


31 diena. Whashington D.C. – Baltimore

Šiandien lankėmės Washingtone. Nors pietrytinę Amerikos pakrantę jau pradėjo daužyti urganas Irena, bet Washingtonas mus pasitiko nuostabiu oru. Švietė saulė, temperatūra buvo apie 30 laipsnių.

Pirmiausiai ieškojom kur pasistatyti mašiną. Miesto gatvėse parkingas nėra brangus, už 2$ per valandą galima pasistatyti automobilį bet kurioje tam skirtoje vietoje, tik stovėjimo laikas yra ribojamas iki 2 valandų. Taigi mums toks varianas netiko, todėl teko mašiną statyti privačioje viešbučio aikštelėje, kurioje dienos parkingas kainuoja 19$.


Palikę savo Sonatą aikštelėje traukėme link netoliese stūksančio Washingtono monumento. Tai aukšta konstrukcija iškilusi beveik pačiame miesto centre. Kaip visada tokiose vietose pamatysi minias turistų, daug policijos ir užtvarus draudžiančius artintis prie objekto. Deja prie monumento papėdės mūsų niekas neprileido, todėl teko iš tolo grožėtis vienu iš miesto simbolių. Toliau ėjome link žymiojo Linkolno memorealo. Pakeliui dar apžiūrėjom memorealą skirtą II pasaulinio karo aukoms atminti.

Gaila, bet kaip tik mūsų apsilankymo metu vyko Reflecting Pool baseino rekonstrukcijos darbai, todėl vietoj jo pamatėm tik išraustas duobes ir daug statybinės technikos. Bet vistiek užlipus į Linkolno memorealą atsiveriantis vaizdas buvo ne ką mažiau įspūdingas. Nepaprastas jausmas apima kai stovi lygiai toje pačioje vietoje, kurioje savo žymiąją kalbą ,,I have a dream” pasakė Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis ir žiūri į atsiveriantį vaizdą į Washingtono monumentą ir tolumoje išnyrantį Kapilotijų. Beje po dviejų dienų po mūsų apsilankymo Washingtone, sukako 48 metai nuo tos dienos kai buvo pasakyta ši kalba.


Toliau mūsų maršrute buvo Vietnamo karo memorealas. Tai yra ilga granitinė siena, kurioje išgraviruoti visų Amerikos kareivių, žuvusių tame kare, vardai ir pavardės. Iš viso per tą karą žuvo apie 50000 amerikiečių. Taigi siena yra tikrai didelė. Dar kartą įsitikinom amerikiečių patriotiškumu. Vieta, kurioje net turistai prityla ir jaučiasi visuotinė pagarba žuvusiems. Pagaliau priėjome ir Baltuosius Rūmus. Tiksliau jų prieigas, nes kaip ir visur saugumas neleidžia per daug artintis prie tokių objektų. Na bet užteko ir to ką pamatėm iš toliau. Kaip visada filmuose viskas atrodo didingiau nei realybėje. Gaila tik dėl vieno, Obama taip ir neišėjo pasilabint.


Nuo Baltųjų Rūmų patraukėm Pensilvanijos aveniu. Apžiūrėjom joje įsikurūsius senąjį pašto pastatą ir FTB būustinę. Taip priėjome ir Kapitolijų. Ką gi, pasakyti galima tik viena, tai tau ne Lietuvos Seimas. Pastatas yra nepaprastai gražus. Ir atrodo tikrai didingai. Papuoštas aukštomis kolonomis, gražiomis arkomis ir įspūdingu kupolu. Ir visa tai apsupta nuostabiai prižiūrėta aplinka.


Po penkių valandų pasivaikščiojimo, prisipirkę suvenyrų, grįžom link mašinos. Nutarėm sėsti į automobilį ir link likusių kelių objektų pavažiuoti, o ne kelias valandas eit pėstute.


Taigi greituoju būdu aplankėme Thomas Jefferson memorealą, Arlingtono kapines, Pentagoną ir Oro pajėgų memorealą. Beje net apsilankymas Arlingtono kapinėse kainuoja, taigi amerikiečiams biznį daro net ir anapilin išėję žmonės.


Tuo ir baigėm savo apsilankymą šiame nuostabiame mieste. Nors miestas nenorėjo mūsų taip lengvai paleisti ir 70 kilometrų greitkeliu iki Baltimorės važiavom net 1,5 valandos.


Nuvažiuota 130 kilometrų.



32 diena. Baltimore – New York

Nors iki New Yorko buvo likę tik apie 300 kilometrų, žinojom, kad tai bus bene sunkiausiai įveikta atkarpa. Nuo pačio ryto buvo apsiniaukę. Jautėm, kad uraganas visai netoli.


Pirmuosius kilometrus nuvažiavom ramiai, bet ta ramybė truko neilgai. Prasidėjo smarkus lietus, vietomis taip įsilydavo, kad matomumas buvo vos keli metrai, tekdavo įjungti avarinį signalą ir tikėtis, kad kiti vairuotojai įstengs mus įžiūrėti. Po truputį, per vargus sugebėjom vis dėl to saugiai pasiekti Didįjį Obuolį. Beje važiuojant nuo Baltimorės iki New Yorko teko sumokėti net 30$ kelių mokesčių.


Po kurio laiko lietus aprimo. Užvažiavom į viešbutį, ten palikom visus daiktus. Skubėjom, nes turėjom tik valandą suspėti grąžint mašiną ALAMO kompanijai, prieš tai dar reikėjo užsipilti pilną baką benzino. Kaip tyčia pirmoje degalinėje į kurią užvažiavom jau buvo pasibaigęs benzinas, matyt niujorkiečiai į artėjantį uraganą žiūrėjo rimtai. Antroje degalų stotelėje pasisekė labiau. Be problemų užsipylėm degalų ir nurūkom į ALAMO ofisą. Liūdna buvo atsisveikinti su mūsų SONATA.

Vis dėl to su ja išgyvenom vienas įspūdingiausių akimirkų savo gyvenime. Ji buvo mums ne tik priemonė nusigauti iš taško A į tašką B, bet taip pat sudėtingiausiomis mūsų kelionės akimirkomis suteikdavo taip reikalingą pastogę. Visą gyvenimą atsiminsim ją ir minėsim tik geru žodžiu. Nes ne kiekviena mašina be jokių problemų sugeba nuvažiuoti 17600 kilometrų per tokį trumpą laikotarpį. Mūsų SONATĖLĖ sugebėjo. Atidavimas vyko sklandžiai. Alamo darbuotojas apžiūrėjo mašiną, neradęs jokių pažeidimų pasirašė reikalingus popierius, su jais nuėjom pas vadybininką, susimokėjom visą nuomos sumą. Ir buvome laisvi.


Ištuštėjusiomis Manheteno gatvėmis paržygiavome į viešbutį. Viešasis transportas jau nebevažiavo. Buvo keista matyti tokį tylų miestą. Trečią valandą beveik viskas jau buvo uždaryta. Einant į viešbutį prasilenkdavome tik su pavieniais, namo skubančiais praeiviais. Visur daugybė policijos. Kuri po truputį pradėjo blokuoti kelius vedančius link pakrantės.


Parsigavę į savo belangę, iškarto įsijungėm CNN ir pradėjome sekti tiesioginę transliaciją. Vienintelė tuo metu mūsų baimė buvo, kad tik neatjungtų elektros. Kadangi uraganas patį New Yorką pasiekti turėjo tik naktį, tai mes po kelių valandų nobodžiavimo prie TV nutarėm išeiti prasiblaškyti į miestą. Juk ne kiekvieną dieną gali pamatyti tokį tuščią šį miestą. Gatvėse žmonių šį kartą buvo daugiau nei prieš kelias valandas, matyt jie kaip ir mes suvokė, kad dar per anksti panikuoti ir slėptis. Nutarėm nueiti link Little Italy rajono ir neapsirikom. Čia radom net kelis veikiančius jaukius restoranėlius. Visi jie buvo sausakimši. Nes žmonėms tą vakarą nebuvo daugiau kur beeiti. Ir mums pasisekė viename iš jų susirasti stalelį. Taigi vietoj to, kad sėdėtume viešbutyje ir bandytumėm bijoti artėjančio uragano prie TV, mes praleidome įdomų vakarą linksmoje kompanijoje.
Grįžę namo dar šiek tiek pažiūrėjom žinias ir ėjom miegoti, tikėdamiesi, kad viskas bus gerai.


Nuvažiuota 320 kilometrų.


33 diena. New York (Manhattan)

Atsibudome ryte. Mes gyvi ir sveiki. Viešbutis stovi kaip stovėjo. Per TV matome kur ir kiek žalos padaryta. Pasirodo, kad uraganas išsikvėpė ir patapo tropine audra. Nors Irena nebuvo tokia galinga kaip prognozuota, bet žalos pridarė nemažai. Užtvindyta nemažai rajonų, siaučia stiprūs vėjai, lyja gausus lietus.


Nutarėm išeiti į lauką ir savo akimis pamatyti tikro uragano siautėjimą. Leisdamiesi laiptais jau įsivaizdavome atsiveriantį kraupų stichijos vaizdą, atsidarėme paradines duris ir išėjom į kiemą ir... Ir nieko, visiškai nieko. Viskas visai taip pat kaip vakar vakare einant į viešbutį. Jokių didelio uragano pėdsakų. Jokių nuolaužų, jokio potvynio, jokio vėjo, net lietus nelyja. Kur yra „istorinis uraganas“? Pažiūrėjus CNN atrodė, kad pusė miesto jau turėtų būt paskendus, o kita pusė nupūsta vėjo. Taigi ponai ir ponios grįžtam į realybę, o ne liekam taip amerikiečiams būdingame, perdėtai išpūstame, eiliniame armagedone. Viskas yra gerai. Manhetenas stovi kaip stovėjo ir dar taip pat stovės ne vieną dešimtmetį. Papraščiausiai amerikiečiams reikia naujo galingo priešo prieš kurį jie gali kovoti ir atsilaikyti. Jie juk negali taip imti ir lengva širdimi pripažinti, kad uraganas nėra jau toks galingas ir pavojingas. Na bet daugiau nekomentuosim šios situacijos ir paliksim kiekvienam asmeniškai spręsti ir susidaryti nuomonę apie kai kuriuos amerikiečių bruožus.


Tą dieną buvom išėję šiek tiek pasivaikščioti po Manheteną. Per visus trisdešimt kvartalų kuriuos tada nuėjom matėm tik vieną medį su nulūžusia šaka, vieną nugriuvusį kelio ženklų stulpą ir daugybę ironiškai besišypsančių žmonių. Labiau įsidienojus vienas po kito pradėjo atsidarinėti restoranai. Atsidarė ir kelios prduotuvės. Turbūt vieninteliai žmonės, kurie tą dieną Manhetene buvo laimingi kaip niekad, tai taksi vairuotojai. Nes nedirbant viešajam transportui mieste jie liko vienintelė susisiekimo priemonė.


Mes likusią dienos dalį praleidome viešbutyje tikėdamiesi, kad nuo rytojaus viskas grįš į savo vėžes ir galėsim pasidžiaugti paskutine diena JAV prieš skrydį namo.


34 diena. New York

Atsikėlę ryte jautėmės žvalūs ir pailsėję. Buvom kupini ryžto praleisti visą dieną mieste ir į viešbutį grįžti tik su tamsa. Išėjus į lauką mus pasitiko nuostabus oras. Gatvės buvo pilnos žmonių ir mašinų, virė įprastas gyvenimas. Kaip sapnas atrodo vakarykščiai atsiminimai apie tuščią miestą. Ne taip kaip visi, mes neskubėdami vaikštinėjom gatvėmis. Praėjom China Town‘ą, užsukom į Little Italy rajoną, kur susiradę nedidelę ir jaukią blyninę gardžiai papusryčiavome. Pasistiprinę vėl leidomės į kelią.

Nežinia kas atsitiko, bet tą dieną mes pamatėm visiškai kitokį New York‘ą. Ižgražėjųsį, linksmesnį, įdomesnį, mielesnį. Tokį kokį matai per TV. Tokį, kokį prisiminsi visą gyvenimą ir visada norėsi dar kartelį ten sugrįžti. Nežinom to pasikeitimo tikslios priežasties. Gal tai paskutinės dienos sindromas, kai suvoki kad atostogos jau baigėsi ir tada tau pradeda patikti viskas aplinkui. O gal tai pavėluotai atėjęs susižavėjimas tuo miestu, apie kurį buvai anksčiau tiek girdėjęs ir skaitęs. O gal viso to priežastis yra galimybė tą dieną niekur neskubėti, kai visi aplinkui tave skuba.

Yra tikrai nuostabus jausmas kai gali sau leisti tokią prabangą neskubėti tokiame visur skubančiame mieste. O gal tai viskas kartu. Taigi neskubiu žingsniu mes praėjome 60 kvartalų ir pasiekėme Central Park. Tai nuostabi niujorkiečių poilsio oazė. Didelis žalumos plotas. Atrodo neįtikėtina, kad tokiame miete, kur kiekvienas centimetras kainuoja didelius pinigus, galima atrasti tokį didelį parką. Ir vėl gi įžengus į parką apima nerealumo jausmas. Tai vieta, kurią visi esame pripratę matyti kiekviename populiaresniame amerikietiškame filme ar seriale.

Kaip ir kiekviename parke daug sportuojančių, besiilsinčių ar šiaip besilinksminančių žmonių. Šiame parke tikrai galima atrasti įvairių užsiėmimų. Galima apsilankyti zoologijos sode, paplaukioti valtelėmis ežere, aplankyti meno galeriją, pasivažinėti dviračiai arba karieta, apsilankyti gausybėje kavinių, paklausyti daugybės ten grojančių muzikantų ar paprasčiausiai prisėsti ant suoliuko ir stebėti pro šalį einančius žmones. Net nepastebėjom kaip vaikštinėjant po parką praėjo trys valandos. Taip viskas čia buvo mums įdomu. Likom sužavėti šia vieta. Ir išeidami iš parko sau pažadėjom, kad kada nors mes čia dar sugrįšim.


Diena jau buvo gerokai įsibėgėjusi į antrąją pusę, todėl po truputį patraukėm į viešbutį. Pakeliui dar kartelį užsukom į Times Skverą, niekur neskubėjom, prisėdom ant ten sustatytų kėdžių ir valandžiukę ten pasėdėjom. Kiek dabar prisimenam atrodo sėdėjom ten ir nieko beveik nešnekėjom. Kiekvienas pasinėręs į savo mintis bandėm dar kartelį prisiminti visą nuvažiuotą atstumą, visus patirtus nuotykius, visas aplankytas vietas, sutiktus žmones. Bandėm suvokti, kad tai yra realu. Ir kad mes tai vis dėl to padarėm. Mes ištesėjome sau duotą tos dienos pažadą ir į viešbutį grįžom tik su tamsa. Buvom pavargę, bet be galo laimingi ir kupini pačių gražiausių įspūdžių.


35 diena. New York – London

Išaušo paskutinis rytas Amerikoje. Kad ir kaip būtų gaila, bet tai reiškė atostogų pabaigą. Atrodo taip neseniai atskridom į New Yorką, o jau tenka išskristi namo.

Susidėjom lagaminą, išsiregistravom iš viešbučio. Prieš einant į metro dar užsukom į mūsų pamėgta kinietišką kavinukę. O kinietiška ji dėl to, kad joje tiek aptarnaujantis personalas, tiek visi klientai yra išeiviai iš azijos (arba jų palikuonys), taigi mes būdavom vieninteliai jos klientai ne aziječiai. Nei minutei nenutylančiame azijiečių kalbų čirškime atsigėrėm kavos ir užkandom bandelių. Vėliau patraukėm link metro. Važiuoti reikėjo tik kelias stoteles, todėl neužilgo išlipome šalia Pennsilvania stoties.

Kaip iš vakaro išsiaiškinom nuo šios stoties kursuoja autobusai vežantys į Newark oro uostą. Visai šalia šios stoties yra žymusis Medison Square Garden, taigi mes nepraleidom progos pasižvalgyti aplink šią visame pasaulyje žinomą vietą. Kaip jau ne vieną kartą šioje kelionėje pasitaikė, išvydome eilines statybas. Tuo metu arenoje buvo vykdomi rekonstrukcijos darbai, todėl be daugybės plakatų, vaizduojančių istorinius sporto įvykius išvydome ir pastolių konstrukcijas su plušančiais darbininkais.


Pačioje Pennsilvanijos stotyje paaiškėjo, kad vis dėl to autobusų vežančių į oro uostą reikia ieškoti ne čia, todėl teko apsikrovus daiktais klibinkščiuoti 10 kvartalų link reikiamos vietos. Bet pagaliau mes ją pasiekėme. Įsigiję bilietus stojome į nemažą eilę ir gerą valandą laukėme savo eilės lipti į autobusą. Ir štai pagaliau autobusas pajudėjo ir mes žvalgydamiesi pro jo langus bandėme dar ir dar kartą žvilgsniu užfiksuoti nuostabiojo New Yorko vaizdus, jo dangoraižius, visur skubančius žmones ir laimingus turistus. Po 20 minučių jau lipėm iš autobuso. O tada sekė įprasta oro uostų rutina. Bagažo pridavimas, dokumentų patikra, praėjimas pro apsaugos skanerius, dviejų valandų nobodžiavimas laukiant skrydžio ir pagaliau įlaipinimas į lėktuvą. Kylam. Nors ir po vienos valandos vėlavimo, bet vis dėl to pakilom.

Žvelgėm pro langą į apačioje vakarėjantį miestą ir dabar jau tikrai atsisveikinom su Amerika. Keista, įdomi, stebinanti, verčianti kartais suglumti, pilna kontrastų, vietomis ekstravagantiška, juokinga, nereali, didinga, kartais pasipūtusi, kartais arogantiška, graži, fantastiška, užburianti. Visi šie epitetai tinka šiai šaliai. Mes įsitikinom, kad žmonės sako tiesą, pabuvojęs Amerikoje tu negali likti jai abejingas. Vieni jos nekenčia, kiti ja pamilsta. Mes matyt būsim iš pastarųjų.


Taigi štai taip baigiasi 35 dienų kelionė po Ameriką per 30 valstijų.


Pabaigai

bilietai pirmin ir atgal atsiejo 5200lt

benzinas - 3400lt nuvaziuota 17600km

viesbuciai 3500lt nakvota 31 naktis

masinos nuoma su draudimu - 3200lt

visa kita, apie 5000lt, pramogos, maistas, suvenirai

NP metinis bilietas kainuoja 80$ ir pirkom pirmame pasitaikiuseme parke. keliavom dviese bet uztenka tik viena bilieta nusipirkt.

del GC South parasysiu veliau nes turiu zemelapiuka su tiksliais astumais

 

dazniausiai rezervuodavomes nakvine ta pacia diena.t.y. vaziuojant matydavom kiek nuvaziuojam ta diena tada susirasdavom interneta ir per booking.com rezervuodavomes viesbuti.viesbuciu kainos sviravo nuo 30 iki 90$. bet vidutiniskai galima primesti apie 50$.NY viesbutciai kainavo po 70-80$.ir cia apskritai buvo pacios zemiausios kainos imanomos manhetene.kurui isleidom 1400$ uz tiek nulekem apie 17600km.viso isleidom apie 20000lt.tikiuosi padejo si info.jei kils daugiau klausimu drasiai klauskyt.sekmes igyvendinant savo svajone :)


GAUKhttp://www.kelioniumanija.lt/konkursas