Kelioniumanija.lt

Įspūdžiai iš atostogų Sicilijoje.

Siciliečių stilius

Po 3,5 valandų skrydžio galiausiai nusileidžiame Trapani oro uoste. Mus pasitinka ūkanoti uolėtų salelių, apspitusių Siciliją, vaizdai ir didžiagalviai dobilai, raudonu kilimu nukloję oro uosto tako pakraščius. Ir dar nespėję išeiti iš oro uosto pasineriam į sicilietiško gyvenimo būdo sūkurį – kone valandai užstringame prie automobilių nuomos langelio. 

Nors rezervacija padaryta iš anksto ir net nuo kreditinės kortelės suma jau nuskaičiuota,  italas pildo kažkokius dokumentus, šešiskart kažką pasitikslina telefonu su kolegomis, lyg dirbtų pirmą dieną, bet galiausiai raktelius atiduoda. Su tokiomis siciliečių pastangomis susidursime dar ne kartą.

Jūros ošimas – 24/7

Riedame neaiškiais keliukais. Iki mūsų išsinuomoto buto ant jūros kranto netoli Sciacca – apie 100 km. Už mūsų norimą mokėti buto kainą galėjome pasirinkti du variantus: miestelių centre toli nuo jūros arba ant jūros kranto toliau nuo civilizacijos. Pasirinkome pastarąjį. 

Ir vėliau ne sykį plojom rankom džiaugdamiesi tokiu sprendimu. Anaiptol ne visi Sicilijos miesteliai gražūs. O 24 valandas per parą klausytis jūros bangų ošimo ir gėrėtis nuostabiu vaizdu pro langą ir balkoną – svajonės išsipildymas. 

Šiaip jau pati pakrantė nebuvo labai graži, gan akmenuota, laukinė, tinkanti nebent vakaro pasivaikščiojimams. Taigi automobiliu važiuodavom į netoliese esančius smėlio paplūdimius.

Klasika. Šventyklų slėnis

Vis tik mūsų tikslas nebuvo gulinėti po saule, tad didžiąją atostogų dalį keliavom po salą. Vienos iš mūsų išvykų tikslas buvo aplankyti Šventyklų slėnį Agridžente (Agrigento). 

Kurį laiką sukome ratus po apylinkes, kol radome kur pastatyti automobilį. Už kelis eurus jis prisiglaudė alyvmedžių sodelyje. 

Kelių šventyklų, statytų iš tufo, griuvėsiai, iškilmingai stūksantys ant kalvų Agridžento miesto fone, yra viskas, kas liko iš antikinio Akragas miesto, įkurto prieš 2600 metų. Žinoma, šio slėnio karalienė yra geriausiai išlikusi dorėninio stiliaus Konkordijos, arba Santarvės šventykla. O išliko ji vien dėl to, kad 16 amžiuje katalikai apgriuvusioje pagoniškoje šventykloje įkūrė bažnyčią, dedikuotą Šv.Jurgiui. Po kelių šimtų metų buvo palikta tik tai, ką sukūrė antikos statytojai.  

Šventyklos nuostabiai atrodo dieną, o dar nuostabiau - naktį, apšviestos, tarsi senoviniai žibintai, lūkuriuojantys naujų laikų. 


Savaitgalis Sirakūzuose. Eismo ir parkavimo ypatumai

Nuo mūsų gyvenamos vietos iki Sirakūzų – daugiau nei 200 km, tačiau kelyje užtrunkame kur kas ilgiau nei važiuodami iš Kauno į Klaipėdą. Visų pirma, vien dėl to, kad ne visur yra autostrados. O ir tos daugelyje vietų yra remontuojamos, išraizgytos įvairiais aplinkkeliais, apipintos žiedais ir apkarstytos kelio ženklais. Tiesa, būtina pridurti, jog jei būtume laikęsi visų tų ženklų ir greičio apribojimų, kelionė būtų trukusi turbūt visą dieną. Čia jau atsiskleidė vietiniai vairavimo ypatumai. O apie juos verta tarti žodį kitą. Jei riedėdamas virš 100 km/h greičiu autostrada pamatai greičio apribojimą iki 50 km/h ir bandai pristabdyti – būk garantuotas, kad tave aplenks ne tik visi turistų prikimšti autobusai, bet ir visi žilagalviai šimtamečiai senučiukai, vairuojantys mažutėlyčius tokio paties amžiaus fiatus. Taigi po pirmos dienos apšilimo, kitą dieną ir mes lekiam kaip akis išdegę, negi išsiskirsi iš vietinių. 

Taigi galiausiai pasiekiam Sirakūzus. Čia mus pasitinka karštis ir kamščiai. Savaitgalis. Visi italai grūdasi į senamiestį – automobiliais, motociklais, motoroleriais. Visi bando sutilpti į nedidelėje saloje kompaktiškai susitalpinusį Sirakūzų istorinį centrą. Mašinų ir kitų transporto priemonių – kokius 5 kartus per daug logiškai įvertinus miesto galimybes. Už tai visi kaip kokie vokiečiai prisiparkavę taip sąžiningai tiksliai, kad nė musė nosies į tarpelius neįgrūstų, kurgi jau mūsų Fiat 500L. Staiga pamatome nedidelę aikštelę ir randame lyg ir laisvą vietą – tokį kampuką prie įvažiavimo. Kažkaip priparkuojame, jau atsipučiame ir staiga pribėga kažkoks saulėje įdegęs neaiškios kilmės pilietis, parodo, kad reikia dar porą centimetrų pavažiuoti į priekį. Taip ir padarome. Aikštelė nemokama, tačiau „mūsų“ pilietis įkyriai trinasi aplink mašiną barškindamas euro centus kišenėje. Duodam eurą – nesinori, kad grįžę rastume pradurtą padangą ar įbrėžtas dureles. Ką gali žinoti, juk čia Sicilija.

Su tokiais „parkuotojais“  susidūrėme ir vėliau. Grįžus jie visada pamoja ranka, nusišypso ir palinki gero kelio. Yra ir kitų „neįprastų“ specialybių Sicilijoje. Pavyzdžiui, „kuro pylėjai“ degalinėse, kurie ne tik įpila kuro ir paima pinigus, kad pačiam nereiktų purvintis rankų, bet ir kartais pamakaluoja šlapiu purvinu skuduru priekinį langą, atseit, išvaliau. Didesniuose miestuose prie sankryžų automobilius puola tikrieji langų valytojai. Na, ir žinoma, suvenyrų pardavėjai. Pavyzdžiui, prie Agridžento šventyklų kantriai lūkuriuoja būrys anglies spalvos juodaodžių, apsikarsčiusių spalvingais karoliais. Sirakūzų gatves užkariavę „aifonų“ dėkliukus, „guči“ akinius ir kitas prekes iš Azijos ant surenkamų staliukų išsidėlioję pakistaniečiai. 



Savaitgalis Sirakūzuose. Įžymybių lankymas

Bet grįžkime prie Sirakūzų. Įveikus tokį tolimą kelią, kamščius ir automobilių aikštelės paieškas, mūsų pirmas noras yra susipažinti su vietine virtuve :) Susirandam vietinį restoranėlį, kiek atokiau nuo centrinių gatvių, bet su vaizdu į jūrą. Dar didelis privalumas – kad čia valgant matome vien italus. Neapsirinkam. Maistas labai skanus. Restorane klientus aptarnauja pats savininkas, jo vyresnis sūnus atneša gėrimus, o jaunėlis paauglys nurenka indus. Kokių penkių metų juodbruvė mergytė itališka greitakalbe kalbina klientus, kol tarpdury pasirodžiusi mama paprašo neįkyrėti. Jaukus šeimos versliukas. 

Oridžijos (Ortigia) saloje, kurią su likusia Sirakūzų dalimi jungia keli neilgi tiltukai, susigrūdusios siauros gatvelės, tradiciškai – su išdžiaustytais skalbiniais ir apsilupinėjusiais namų sienų dažais. Sirakūzų senamiesčio pasididžiavimas – kelios kolonos, likusios iš Apolono ir Artemidės šventyklos. Aplink jas ryškiaspalvėmis uniformomis apsirengę darbininkai šienauja gerokai ūgtelėjusias smilgas. 

Iš Sirakūzų centro judame link atokiau esančios Neapolio archeologinės vietovės, kurioje – graikų teatro, amfiteatro ir kitų statinių griuvėsiai. Uoloje iškaltas graikų teatras – įspūdingo dydžio, tačiau nedaug jame liko originalių detalių. Virš nudilusių akmeninių sėdynių įrengti mediniai suolai šiuolaikiniams žiūrovams, mat šis teatras yra populiari koncertų ir kitų pasirodymų vieta. 

Dar viena įspūdinga vieta – Dionizo ausis. Tai natūraliai balkšvoje uoloje susiformavusi ola, maždaug 20 m aukščio, savo forma kiek primenanti ausį. Kadangi savaitgalis ir aplinkui pilna italų, netrukus pasigirsta ir ištrauka daininga italų kalba iš kažkokios arijos. Kažkas demonstruoja savo sugebėjimus. O ir vieta itin tinkama. Dionizo ausis garsėja puikia akustika. 




Sciacca

Kadangi Sciacca netoli mūsų gyvenamos vietos, nusprendžiam apsilankyti ir čia. Gražus senovinis miestukas. Garsus terminiais šaltiniais ir atrodo čia buvo romėnų pirtys, bet mes jų neradom. O gal nelabai ir ieškojom :)

Rūkstanti Etna ir pilkšvai juodas peizažas

Etna. Didingasis ir pavojingasis kalnas ir iš viršūnės į debesis vingiuojantis, lyg tarp kitko, dūmelis matosi jau iš tolo. Keliautojai Etną gali pasiekti, kaip susidariau vaizdą naršydama internete, dviem keliais: iš pietų ir iš šiaurės. Renkamės antrąjį variantą ir po truputį, stebėdamiesi ties Katanija susigrūdusiais kaimeliais, ramiausiai gyvenančiais Etnos šešėlyje, judame tikslo link. Kelias kiek prailgsta, bet netrukus pastebime keistai juodai nusidažiusį asfaltą ir ant pakelės trobelių nutūpusį juodą pelenų sluoksnį. Įtampa didėja. Nors patys siciliečiai kuo ramiausiai toliau sau sėdi pravažiuojamų miestukų aikštėse ar šiaip prie namų, išsinešę sukrypusias taburetes, besišnekučiuodami amžinomis temomis apie gyvenimą.

 

Judame serpantinais į viršų, pro miškelį, kol galiausiai tai vienur, tai kitur atsiranda plynės. Tai – lavos išdegintas miškas, virtęs juodu tarsi anglis lauku. Dar šimtus metų čia niekas neaugs. Nors visai šalia stypso „laimingosios“ pušelės, kurias tąsyk aplenkė visažudanti lavos upė. Kažkur skaičiau apie vieną nutikimą, kai visai neseniai prieš kelis metus lava tekėjo taip smarkiai, kad vienas miestelis jau buvo pasiruošęs evakuotis, tačiau likus vos keliems šimtams metrų iki arčiausiai ugnikalnio kūgio esančio namo, lava ėmė ir sustojo. Toje vietoje miestelėnai pastatė, nepamenu tiksliai, statulėlę Marijai ar tai kryžių. Va taip va ir gyveni sau, pernelyg nekreipdamas dėmesio į tokius iššūkius kaip pašonėje tūnantis vulkanas.

 

Bet mes, pravažiavę nuo karščio dūstančią Linguaglossa, pagaliau pasiekiame ir aikštelę, kur pasistatę savo fiatą, einam žvalgytis po gerokai atvėsusį (juk esam aukščiau!) ir niūria juoda spalva nusidažiusį kraštovaizdį. Pati viršukalnė nuo čia dar tolokai. Vis tik nusprendžiam, kad apsidairysime čia ir į kalną nekilsime. Nors matome žygeivių batais apsiavusius žmones, pasiryžusius įveikti kur kas daugiau. Gero kelio jums! O mes tik pasidairome, apeiname, kaip tikri lietuviai suvalgome po panini ir šiam kartui atsisveikinam su Etna. Lavos upės pamatytos, sustingusi lava pačiupinėta, nuotraukos padarytos. Etną užskaitom.


Caltabellotta, vienas įspūdingiausių kalnų miestelių Sicilijoje

Už kelių dešimčių km nuo mūsų gyvenamos vietos yra nuostabus miestukas. Maždaug 1000 m aukštyje "užkopusi" Caltabellota. Vingiuojam iki jos kone valandą siauručiu keliuku, aikčiodami nuo vis atsiveriančių vaizdų.

Pati Caltabellota mūsų apsilankymo dieną tarsi išmirusi. Nedirba nei parduotuvės, nei restoranai (tikėjomės pavalgyti vakarienę). Taip būna turbūt tik gegužės 1-ąją, kuri Italijoj yra svarbi šventė. 

Ką gi, pasigrožim Caltabellota iš apačios, iš viršaus, pasifotkinam "atvirukinių" vaizdų, pasiklausom kalnų ramybės, paganom akis į tolyje mėlynuojančią jūrą, pasisveikinam su piemeniu, genančiu avis ir leidžiamės žemyn.

Stipriai rekomenduoju

Chaotiškas, beprotiškas, bet gražus… Palermas

Apie CHAOSĄ, vyraujantį Palerme, sunku rašyti. Nes jis toks... neaprašomas :)
Visi kelionių vadovai ir protingos knygos mums sako: tik nebandykite į Palermą važiuoti automobiliu. Nu, bet tai kaip gi čia taip? Nevažiuoti iš viso? Neeee... 

Palermą pasiliekam kelionės pabaigai, desertui. Vyras po savaitės praktikos jau ir vairuoja beveik kaip sicilietis. Praktikos kaip ir turim. Taigi apsisprendžiam pamatyti Palermą. 

Vos įvažiavę į Sicilijos sostinę suprantam, kad teks ne tik GPS išsitraukti, bet ir gerokai paprakaituoti. Trumpai tariant, eismas čia vyksta "būriu". Lygiai taip, kaip kalnuose piemuo būriu varo avis, lygiai taip ir čia, visi automobiliai, mopedai, dviračiai skuodžia kiek tik traukia kuri transporto priemonė "būriu". Visoje šioje maišalynėje, aišku, dar nardo pėstieji. Jokių eismo linijų čia nieks nebraižo: kam dažus gadinti, nes vis viena nieks jų čia nesilaikys.

Čia pat prieš akis kažkas nudaužia mopedo vairuotoją, sušoka besiskėryčiojantys italai, kažką aiškinasi, nelaimėlis stojasi taisydamasis akinius.... Bet mes nesidairom į šalis, prakaituodami ir klaidžiodami (eismas daug kur vienpusis!) važiuojam link savo tikslo - Palermo centro. Miestas žymiai didesnis nei aš įsivaizdavau. Pagal gyventojų skaičių kaip Vilnius. Pagal eismo intensyvumą, turbūt, kaip Kairas :)

Šiaip ne taip pasiekiam centrą, dairomės aikštelės (čia tai jau reikia būti itin kūrybingiems, mašinos centre suparkuotos dviem eilėm...). Pagaliau randame siaurą plyšelį, tuoj pat ten kišam savo Fiatą. Nieko nelaukdamas prisistato "parkuotojas", gauna savo eurą ir mes įkvepiam karšto Palermo oro. 

Po kone valandą trukusio streso išvystame "išsigelbėjimą" - Sight Seeing Bus Palermo. Taip karšta, kad nieko nelaukę mes jau autobuse, negaila nė po 20 EUR. Kad tik nereiktų rizikuoti pakliūti po įniršusio palermiečio ratais. 

Palermas. Stebinatis dydis, grožis, viskas viename. Visada sako, kad kai nesitiki, tada ir įspūdis didžiausias. Palermas sugebėjo mus nustebinti. Pamilti šio miesto negali, nes chaoso čia tikrai per daug. Bent jau mums, lietuviams, pripratusiems prie eismo juostų ir eismo taisyklių laikymosi. Netgi šmėsteli tokia mintis: visus lietuviškuosius "kelių erelius" mėgstančius nardyti miestų gatvėmis reiktų bent dienai išsiųsti į Palermą. Kaži, ar tokie pat drąsūs jie ir ten būtų? :) Hmm

Karštis daro savo, nesinori per daug vaikščioti po istorinius objektus, tad traukiame į krantinę, grožimės jachtomis. Mūsų dar laukia išvažiavimas iš šio miesto!!! Išvažiuoti vėl prireikia geros valandos... 

Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas