Kelioniumanija.lt

Vasara ėjo į pabaigą, mažylė ūgtelėjo, jau tikra pusmetinukė. Atėjo laikas pirmajai kelionei tolėliau, bet ne per toli, saugiai ir su panašiu klimatu. Pasirinkome Švediją.

Visas mūsų blog’as http://palapineje.wordpress.com

Pasiruošimas kelionei į Švediją

Kai jau pasirinkome atostogoms Švediją, ėmėmės tolesnių veiksmų. Ant mano naktinio stalelio atsirado knyga apie Švediją, su puikiomis iliustracijomis, kad galėtume turint laiko pasvajoti ir pasirinkti, kurią Švedijos dalį norėtumėm aplankyti. Taip pradėjome ‘ruoštis’ jau nuo pavasario, vis atsiversdavom, pasigrožėdavome ir, jei pasisekdavo, dar ir susapnuodavome. Šį kartą norėjau keliauti labiau į pietus ir keltis keltu iš Klaipėdos į Karlshamn’ą.


Pasirenkame vietas ir keltą

Pirmiausia ir lengviausia išsirinkau, kad norėčiau apžiūrėti Oland’o salą. Ten atostogauja Švedijos karaliai, geriausias oras Švedijoje ir pati sala pakankamai didelė, kad būtų ką joje veikti net visą savaitę. Taip pat sala visai netoli, tik 150km, nutolusi nuo Karlshamn’o.
Tada pradėjome dairytis kelto bilietų. Pavasarį apie balandžio mėnesį net radome akciją, kai bilietai būtų pakenčiamos kainos, deja, deja, tuo pasinaudoti dar nedrįsome. Juk mažylė, ką tik gimusi, atostogų dienos dar neaiškios. Laukėme laukėme, o bilietai vis brango ir brango. Kai liepos pabaigoje jau žinojome atostogų datas, bilietai jau buvo pabrangę beveik dvigubai. Smūgis mūsų biudžetui.  Praėjome dairytis kelto iš Rygos į Stockholm’ą, jis žymiai pigesnis, bet juk reikia dar pasiryžti važiuoti automobiliu per Švediją 400km pirmyn ir tiek pat atgal. Kol svarstėme, dingo automobilio vieta kelte iš Rygos į Stockholm’ą bei pabrango patys bilietai! Taip viskas ir išsisprendė, beliko vienintelis variantas Klaipėda – Karlshamn. Bilietus pirmyn ir atgal įsigijome internetu. Dar teko nusiminti, kad mums 4, nepardavė dvivietės kajutės, į kurią puikiausiai būtume sutilpę. Internetinė sistema teigė, jog dėl saugumo su dviem mažais vaikais į dvivietę kajutę negalima. Nurijome ir šį nemalonumą, gavome keturvietę kajutę.
Beliko pasirinkti kitą vietą. Kadangi Oland’o sala nuo Karlshamn’o yra 150km į šiaurę, kitą vietą norėjosi pasirinkti panašiu atsumu į pietus. Taip atsirado antroji bazinė stotelė – pietinis Švedijos miestas Ystad. Dar, jei pritrūktumėm, pasiruošiau ir nakvoti Angelholm miestelyje, vakaruose nuo Karlshamn’o, vakariniuose Švedijos krantuose. Bet, žinoma, su vaikais labiausiai trūksta laiko, tai atsarginis variantas panaudotas tikrai nebuvo. 

Pasirenkame nakvynę:

Kai jau žinome, kur norėtume būti, ir ką norėtumėm pamatyti, belieka išsirinkti nakvynės vietas. Kai keliaujame su vaikais, stengiamės, kad bent kokias 4-5 naktis nakvotume vienoje vietoje. Tad šį kartą pasirinkome dvi nakvynės vietas. Nors internetinė svetainė apie Švedijos kempingus puiki, ir galima rinktis tiek pagal kempingo švarą, veiklas ar panašius dalykus, mes rinkomės patogiausią vietą kelionėms.
Taip atsirado mūsų planuose Kronocamping saxnäs. Dar turėjome pasirinkę porą kitų kempingų netoliese, jei šis būtų pilnas, užimtas, ar nesugebėtume jo surasti. Manau, kad mūsų pasirinkimas buvo puikus, ir šį kartą ne tik vieta buvo puiki, bet ir pats kempingas. Kempingas buvo labai netoli tilto į Oland’o salą, ir beveik Oland’o salos centre, tad buvo patogu apžiūrėti tiek pačią salą, tiek Švedijos žemyninę dalį netoliese.
Beliko pasirinkti ir kempingą netoli Ystad miesto. Šį jau pasirinkome pasižiūrėję nuotraukas. Aš negaliu atsispirti pagundai nakvoti pušyne, tad Sandskogens kempingas buvo tai, ko mums reikia.
Abu kempingai su galimybe maudytis. Oland’o salos kempinge paplūdimys pačiame kempinge, o Ystad kempinge tereikdavo pereiti kelią ir paeiti 200m.

Darbai iki išvykimo

Pačiai kelionei daugiau ar mažiau pasiruošta ir aišku. Lieka darbai, kuriuos visada stengiamės atlikti prieš kelionę.
-Susikrauti daiktus.
-Išsiskalbti visus drabužius, kurie bus reikalingi kelionei. Čia su vaikų drabužiais sunkiausia, juk vežamės beveik visus juos, o dar reikia kažką apsirengti prieš kelionę ir po kelionės. Tad reikia pasirinkti pačią geriausią dieną skalbimui.  Ne per anksti, kad nepritrūktume, ir ne per vėlai, kad spėtų išdžiūti. 
-Nusipirkti sveikatos draudimą vaikams. Sau neperkame, jei kelionė neatrodo rizikinga. Naudotumėmės standartine pagalba, ar kreditinių kortelių siūlomu draudimu.
-Apmokėti visas būtinas sąskaitas.
-Papildyti mokėjimų korteles ar išsikeisti pinigų, jei reikalinga. Mes dažniausiai pasikliaujame kortelėmis ir išsigryniname toje šalyje. Dažnai nedaug pnigų turime iš ankščiau likusių kelionių. Pavyzdžiui šį kartą vežėmės grynais 100 kronų, ir jų neišnaudojome, nes Švedijoje grynais atsiskaityti teko tik už vaisius turguje.
-Susitarti, kas paims paštą.
-Apdoroti gėles, kad jos nenuleiptų kelionės metu.
-Užsukti vandenį, kad trūkęs vamzdis neužlietų kaimynų.
-Ištraukti viską iš elektros rozečių, ir išjungti, kad nebūtų netikėtumų.

Kodėl Švedija?

Kelionė automobiliu trunka tiek, kiek ir iki Lietuvos pajūrio. O mažoji juk taip nemėgsta važiuoti mašina. Kai važiuojame su kūdikiu, lengviausia pateisinti kelto kaštus, juk viskas dėl to mažojo žmogučio gerovės ir patogumo. Švedijoje ir nedaug žmonių, neintensyvus automobilių eismas, puikūs keliai, daug gamtos, tad grynas oras garantuotas. Visada esame garantuoti, kad pavyks susikalbėti, jei nutiktų kas nors netikėto, ar tektų kreiptis į daktarus. Kol kas dar neteko pietinėje ir centrinėje Švedijoje sutikti žmogaus, kuris bent minimaliai nekalbėtų angliškai. Na ir, žinoma, visa tai buvo išbandyta su didžiąja, kai jai buvo 8 mėnesiai.

Sezonas ir orai

Kelionei į Švediją pasirinkome rugpjūčio vidurį ir antrąją pusę. Tuo metu jau būna pasibaigęs sezonas ir kainos nebesikandžioja. Mažiau žmonių, o naktys prie jūros dar pakankamai šiltos. Vasaros sezonas Švedijoje trunka tik iki rugpjūčio vidurio, pačiuose Švedijos pietuose kartais savaitę ilgiau. Žinoma, tai galioja ir turistiniams objektams, tad kai kurie gali būti uždaryti ar nevykti papildomos atrakcijos. Bet mums pakako ir tiek grožio, kiek jo radome atidaryto, ar tiesiog gamtoje. O šį kartą orai kelionėje buvo tiesiog neįtikėtini. Nors lietaus debesys vaikščiodavo aplinkui, bet lietus mus užklupo tik vieną vienintelę dieną! Nuostabi dovana.  Tiesa, taip pasitaiko labai retai, nes prieš trejus metus kelionėje buvo atvirkščiai – tebuvo vienintelė diena visai be lietaus.  Ir tuo metu sutikta švedė tvirtino, kad kai ji išeina atostogų rugpjūčio pabaigoje visada prasideda ruduo ir lietus. Bet gali būti, jog taip nutiko ir dėl to, kad prieš trejus metus mes buvo centrinėje Švedijoje (prie Vanern ežero ir netoli Uddevallos), o šį kartą pasirinkome Švedijos pietus (Oland sala ir Ystad pačiuose pietuose buvo mūsų nakvynės vietos). Oras mūsų kelionės metu būdavo naktimis apie 12-14C, dienomis apie 20-22C. Tik pirmąją naktį buvo šalčiausia – nukrito iki 8C, ir vieną dieną pakilo iki 30C. Tad mums su vaikais tai buvo pats nuostabiausias oras. Rytais ir vakarais grūdinantis, pratinantis prie rudens, dieną puikus judėjimui ir nešiojimui su nešyne, o naktį pats tas miegui miegmaišyje.

Nakvynė ir žmonės

Nakvynei išsirinkom kempingus, būtinai su kūdikiams skirtais kambariais. Tokius Švedijoje turi beveik visi kempingai, tad sunku surasti tikrai nebuvo.  Kol keliaujame su kūdikiu ar vaiku, dėvinčiu sauskelnes, labai norisi galimybės patogiai nuprausti. Kad kelionės nesugadintų užpakaliuko sopėjimas ar iššutimai. Kempingai Švedijoje be galo populiarūs. Kai atvykome pačioje sezono pabaigoje, jie vos vos dar buvo pradėję tuštėti, tad priminė ištisus namelių ant ratų su palapinėmis miestus, grįstomis gatvėmis. Kiekvienas stengiasi dar savo vietą aptverti tvorele, pasisodinti gėlių, pasitiesti medines grindis ir paverčia savo laikinus namus tikromis išpuoštomis vilomis. Aš vis bandžiau suprasti tokio gyvenimo privalumus, kodėl jie taip atostogauja, kokia jų motyvacija. Ar jie kas metai keičia savo atostogų vietą, ar kiekvieną vasarą grįžta ten pat? Kodėl, kaip įprasta Lietuvoje, neįsigyja sodybos, juk šalis milžiniška, jūros, ežerų ir vietos daug. Bet taip ir neišsiaiškinome, jei žinote, būtinai parašykite, mums labai smalsu.

Žmonės Švedijoje mums palieka irgi tokį savotišką įspūdį. Mums patinka, kad mes galime atostogauti ramiai, be reikalo nekalbinami, niekas nesiūlo įkyriai nieko pirkti. Ne kartą sulaukėme ir pagalbos, pavyzdžiui vėjui pučiant susipakuoti palapinę, ką nors nunešti ir pan. Gavome dovanų ir žaisliuką kūdikiui, kad mažylė turėtų su kuo žaisti. Labai dažnai taip nuostabiai, išsamiai papasakoja apie vieną ar kitą mus dominančią vietą, kad liekame išsižioję iš nuostabos ir matydami tokį profesionalumą. Bet kartais tenka sutikti ir aptarnaujančio personalo, kuriam atrodo keli vien nepatogumus ir geriau būtum čia nepasirodęs. Tuo metu rūsčios ir griežtos veido išraiškos primena, čia šiaurinė Europa, čia Skandinavija ir gamta čia atšiauri, tad tvirtybė būdo būtina, kad išgyventum. Visa laimė, kad taip nutinka tikrai retai.

Keliamės keltu iš Klaipėdos į Karlshamn’ą

Rankoje turime internetinės rezervacijos popierius. Kelionė iki Klaipėdos įveikta. Iki kelto registracijos dar liko pora valandų, kurias praleidome Klaipėdos akropolyje, slėpdamiesi nuo lietaus. Nuo lietaus pasislėpti pasisekė, bet ne nuo vandens. Didžioji atrado fontanus, fontanėlius, kuriuose beveik išsimaudė. Pirmosios mūsų kelionės maudynės.  Ramūs leidome laiką, aš buvau tokia tikra, kad nesunkiai rasime uostą. Laikas važiuoti, patys kamščiai 17ta valanda vakaro. Nuvažiuojame nesunkiai į mano įsivaizduojamą kelto išvykimo vietą.. Ir.. Ten jokio kelto nėra ir niekada nebūna!

Patenkame į keltą

Kažkodėl savo vaizduotėje buvau susikūrusi tokį tikrą paveikslą, iš kur plaukia keltas, kad pasidomėti apie tikrovę ir pamiršau. Telefone liko 5% elementų, mieste kamščiai, Klaipėdos centriniame žemėlapyje Kiaulės nugaros pusiasalio su Prieplaukos gatve visai nematyti.. Visa laimė žemėlapis parodė ir punktyrinę liniją ant vandens, kurią sekiau, sekiau, kol galų gale už Klaipėdos pamačiau ir Kiaulės nugarą ir Prieplaukos gatvę! Telefonas, atlikęs žygdarbį, čia pat ir numirė. Bandysime dar karta pasikliauti mano galva.. Visaip bandau nupiešti vaizdą, kad jis neišnyktų man iš atminties. Visa laimė netrukus pamatome rodykles į keltą. Na rodyklės ne šimta procentinės, nes nupieštas tik laivelis mėlyname fone, bet tikimės, kad jos nuves mus ten, kur reikia. Rodyklės nusuko mus į gatvę ir prapuolė. Važiuojame palei marias ilgai, dar ilgiau, vis norisi pasukti į dešinę, nes suvilioja kokia nors krovininė prieplauka, bet atsispiriame pagundoms.. Štai jau ir rodyklė į Šilutę, į kurią mums visai nereikia, ir.. Galų gale ir vėl rodyklė! Nuveda mus tolyn nuo marių.. ar tikrai ten? Taip.. panašu kad taip.. Patenkame į tolyn vedantį apleistą kelią, ar remontuojamą šunkelį.. Rodyklės vėl prapuolė, bet bent jau išsukti nėra kur.. Pasiduodame likimui ir vėl važiuojame važiuojame, per duobes duobeles, vingius vingelius, kol sužiba viltis, kad štai mes tikrai jau ten, iš kur plaukia keltas!

Na kol kas patekimas į uostą nepasirodė labai reprezentacinis. Bet svarbiausia, kad radome! Privažiuojame būdelę su užrašu Karlshamn. Pasvarstome, kaipgi iš čia kelia į Kylį ir Zasnicą, nes rodyklių nematyti. Po to pastebime, kad rodyklės keičiamos,  o būdelės būna tos pačios! 

Aptarnauja maloni moteris, kuri dirba prie abiejų langelių paeiliui. Jai pasisekė, kad jos kėdė ant ratukų ir nesunkiai gali važinėti iš vieno būdelės krašto į kitą. Patikrina viską ir pasus, ir mašinos dokumentus, ir štai jau turime tikruosius bilietus! Praleidžia mus ir toliau pro vartus į laukimo teritoriją, nors ilgokai žiūrėjo žiūrėjo. Nesisekė pamatyti mažylės.  Matyt tikrai ji nedidukė.  Eilė nedidelė, ir netgi pradeda judėti, tai laukti ilgai netenka. Nukreipia į keltą, pastato ir štai mes jau kelte!


Kajutėje

Stačiais laiptais užkopiame porą aukštų, pereiname ilgą koridorių ir prieiname registratūrą. Taip taip, tokią pačią, kokia būna viešbučiuose. Gauname raktus ir nuskubame pailsėti į savo kajutę. Kadangi prieš trejus metus buvome plaukę iš Rygos į Stockhom’ą pačioje pigiausioje kajutėje, tai ši pasirodo visai erdvi. Svarbiausia turėti su kuo palyginti.  Dvi lovos apačioje, mūsų laimei su nemaža apsauga ties galva, kad žmogus neiškristų. Pasisekė, nes didžioji labai mėgsta vartytis, miegoti lovoje skersai, išilgai. Mes kokias porą savaičių jai aiškinome, kad jau kelte, tai reiks miegoti ramiai ir nesivartyti, kad neiškristų iš lovos. Dvi lovos aukštai, su pristatomomis kopėčiomis. Didžioji laiką kajutėje ir leido lipdama aukštyn žemyn kopėčiomis. Tualetas, su visus prižadinančiu nuleidimo mechanizmu, kriauklė ir dušas. Stalas, kėdė, šiukšliadėžė, vienkartinės stiklinės vandeniui. Koridoriuje pakabos, lovose dėžės daiktams susidėti. Mums nepritrūko nieko kelionėje.

Buvome pasiruošę paketėlį su vakariene ir pusryčiais, miego drabužius, šiltus drabužius buvimui denyje ir švaros reikmenis. Tad ir daiktų neturėjome daug.

Kajutėje pasirodė vėsoka, pūtė smarkiai šaltas oras iš angos viršuje. Tėtis pasuko į vieną pusę, pasuko į kitą pusę.. Nieko.. Tad naktį praleidome vėsiai..

Ant denio ir viduje

Kai tik apsitvarkėme kajutėje, užkandome ir patraukėme ant denio. Žmonių buvo tik vienas kitas, o kai pradėjo lynoti, o keltas pajudėjo iš vietos likome visai vieni. Mažylė pasnaudė nešynėje, tėtis pafotografavo lietingus vaizdus. O didžioji su džiaugsmu lakstė pirmyn atgal, laipiojo apsauginėmis tvorelėmis ties sraigtasparnio nusileidimo vieta, skaičiavo gelbėjimosi valtis, gelbėjimosi ratus ir dėžes su gelbėjimosi liemenėmis.

Laive lauke galima būti trijuose aukštuose, bet plotas ganėtinai nedidelis, pačiame viršuje patogūs staleliai užkąsti ir mėgautis vaizdais. Siauras takelis veda ir į kelto priekį, kuriame pučia stiprokas vėjas. Viską apžiūrėjome ir, kai išplaukėme į atvirą jūrą, grįžome į vidų ir mes.

Pats keltas tikrai nedidelis, palyginus su tais, kurie kelia iš Rygos, ar Talino. Pora restoranų, viena kavinė, maža parduotuvėlė. Štai ir visos uždaros erdvės, susitelkusios viename aukšte. Nebuvome įkišę nosies tik ten, kur sėdimosios vietos.

Naktis

Vakare mažylė nusprendė vietoj miego palinksminti kakučiu. Tad pirmąją dalį nakties teko praleisti ją prausiant. Ir, deja, šioje vietoje praustis jai nepatiko. Ji turi kažkokį labai tvirtą supratimą, kur galima praustis, o kur ne.  Mes, deja, dar nesupratome kuo tos vietos skiriasi, ir kurios geros, o kurios ne. Bet galų gale atėjo laikas ir miegui. Didžioji užmigo iš karto, tarsi miegotų savo lovoje. Ir, reikia pripažinti, naktį stengėsi tikrai miegoti ramiai, tai buvo prisispaudusi prie sienos. Aš su mažyle įsitaisiau kitoje apatinėje lovoje, o tėtį užkėlėme į viršų. Pasvarstęs, ar nenukris naktį, tuoj pat ir užmigo. Neiškrito. Mes dviese taip pat nesunkiai tilpome. Bet mažylei ši naujoji miego vieta pasirodė šeip sau.. Tad įtaisę kopėčias tualeto tarpdury, palikome uždegtą šviesą, ir visą naktį man teko maitinti, maitinti ir vėl maitinti.. Man atrodė, kad visą naktį nepaleido manęs nė akimirkai. Tad nusnūdau tik kelis kartus po pusvalanduką, tuo tarpu, kai tėtis su didžiąja išmiegojo puikiai. Naktinės bangos smarkiai siūbavo mus, ir aprimo jau tik prie Švedijos krantų.

Saulėtas rytas

Ryte susiruošėme per pusantros valandos, atidavėme raktus ir likusiam pusvalandžiui pakilome į denį. Šilta, plieskia saulė, tikra vasara! Nors išplaukėme iš šaltos ir lietingos Lietuvos. Pasidairėme aplinkui, bet keltas jau švartavosi, tad vaizdai tebuvo vienodi. Šcherai, uostas ir šiek tiek pramonės. Uostas mažiukas mažutėlis, jei Klaipėdos nedidelis, tai čia išvis mažiuliukas. Kaip vėliau paaiškėjo, šiuo metu keltai iš Karlshamn plaukia tik į Klaipėdą. Kažkada anksčiau dar plaukė ir į Ventspilį. Sunkiausia atvykus būna sulaukti, kol įleis į automobilius. Visi nekantriai trypčioja ilgame koridoriuje ar prie registratūros ir laukia laukia.. Štai pagaliau atveria duris, ir visa minia pro siaurutėlaites duris bando prasmukti prie automobilių. Štai mes jau ir prie savo mašinytės! Keltas nedidelis, tad neužilgo jau mus išleidžia ir iš kelto. Sveika, Švedija!

Beje, čia įkėlėme tik keletą esminių nuotraukų, daugiau nuotraukų: http://palapineje.wordpress.com/




Nakvynė Olando saloje

Vakaras kempinge

Kai pradėjau dairytis kempingo Olando saloje, paaiškėjo, kad kempingų ten visa gausybė. Teko pasirinkti, kas mums svarbu. Nusprendėme, kad svarbiausia kempingo vieta. Su mažais vaikais net ir keli kilometrai gali reikšti papildomus rūpesčius. Išsirinkome beveik salos centre esantį, prie pat tilto į Švedijos žemyninę dalį – Kronocamping, Saxnas kaimelyje.


Sezono pabaiga

Suradome kempingą ganėtinai nesunkiai. Pasistatėme automobilį didžiulėje aikštelėje, matyt sezono metu būna pilna tiesiog dienai atvykstančių žmonių. Kartu atvyko dar pora automobilių, abu su mažais vaikais, bagažinėje pasikeitė sauskelnes. Mes kaip tik ieškojome vietos, kur galėtumėm pakeisti savo mažajai.. Deja, pažiūrėję į savo iki pat lubų prikrautą bagažinę tokiu pavyzdžiu pasinaudoti negalėjome. Tad pakeitėme nepatogiai vairuotojo vietoje, nes kitur visur mėtėsi vienokie ar kitokie daiktai, automobilinės kėdutės. Tokie apsišvarinę patraukėme prie registratūros.

Registracijoje tokia nemenka eilutė, kaip tik daugelis išvyksta, kai kas atvyksta. Teko kantriai palūkėti. Pasirodo būsima naktis – paskutinė sezono naktis. Sezonas baigiasi šiemet rugpjūčio 12tą! Na puikumėlis, mums mažiau reikės mokėti už nakvynę, ir rasime daugiau vietos. Ir iš tikrųjų visame kempinge daug kas kraustė savo namukus, tvarkėsi ir važiavo namo. Po truputį laisvos vietos vis daugėjo ir daugėjo..

Kempingo kortelė

Priėjo mūsų eilė. Švedijos kempinguose visada reikia turėti kempingų kortelę. Išsitraukiame mes savo senukę, įsigytą prieš 3 metus.. Darbuotojas nusišypso į ūsą.. Tai sako jau geriau imkite naują, ji galioja visoje Europoje metus! O kainuos tiek pat, kiek senos atnaujinimas, be to, sena galioja tik Skandinavijoje. Kempingo kortelėje būna įvesti savininko duomenys ir nebereikia jokių pasų ar identifikacijos, užtenka tik kortelės visuose kempinguose. Taip kiti kempingai gali sužinoti, ar jūs patikimas, ar nelikote skolingas ir pan. Susitvarkome formalumus, jau vaikams nekantraujant, gauname dar korteles įėjimui į įvairias įstaigas, tualetus, dušus, virtuvę bei raktelį šlagbaumui. Palapinę galime statyti ne arčiau kaip 4 metrai nuo kitos, ir išvykti reiktų iki 12tos, bet kadangi jau sezonas pasibaigęs ir vietos daug, tai ne taip ir svarbu.

Įsikuriame

Vietą kempinge išsirenkame prie berželio, gal užstos saulę rytais, kad neprikaistų palapinė. Netoliese vaikų žaidimų aikštelė, kad matytumėm iš palapinės didžiąją mergaitę. Ir padoriu atstumu nuo įstaigų - nei per arti, nei per toli. Pievutė palapinei graži, didelė, lygi, žmonių nedaug. Vieta atvira, tad matosi ir jūra, ir tolumoje esantis Švedijos krantas. Pasistatėme savo milžinę palapinę, įsikraustėme su visais daiktais, oras puikus. Štai ir prasideda tikros atostogos! Kelionės dalis įveikta!

Žvalgomės po kempingą

Pats laikas apsižvalgyti po kempingą. Triukšmingiausia vieta pasirodė kempinge esantis baseinas. Žmonių daugybė, daug kas deginasi ant gultų, kiti maudosi, vaikai taškosi ir krykštauja. Čia verda tikras kempingo gyvenimas. Tiesa šį baseiną veikiantį matėme paskutinę dieną. Vėliau jis trumpino savo darbo laiką, o ir mes dienos metu būdavome išvažiavę.

Mums buvo nelengva suprasti, kam reikalingas baseinas, kai pačiame kempinge yra net 2 puikūs paplūdimiai. Beje, baseinas buvo mokamas, bet jame žmonių buvo daugiau nei jūroje, gal per šaltas vanduo? Vienas paplūdimys, kuriame gali maudytis ir gyvūnėliai, o kitas skirtas tik žmonėms su lieptu, laipteliais ir čiuožyne į jūrą. Paplūdimiai labai tinkami mažiems vaikams, kad būtų gilu tenka bristi gerą kelio galą, gal net kokį 100m.

Kempinge nepaprastai daug įstaigų su tualetais, dušais, kūdikių kambariais. Pilna įvairių kavinių, barų. Visos įstaigos rakinamos, tad būtina neštis įėjimo korteles. Tualetuose ir duše groja radijas. Kadangi mažai klausydavomės muzikos, tai nesunku buvo čia užtrukti ilgėliau.

Net 4 žaidimų aikštelės vaikams. Mūsų didžioji apsilankė visose, nors dažniausiai teko lankytis artimiausioje. Mes vis būdavome kokie užsiėmę ir nepalydėdavome jos tolėliau.

Dar iš pramogų buvo milžiniška futbolo aikštė, krepšinis, tinklinis, futbolinis golfas, mini golfas.
Kempingo galuose radome dar ir įvairių stacionarių namelių tiems, kurie neturi savo priekabų ar palapinių.

Kūdikių kambarys

Kadangi mes važiavome su mažyle, tai daug laiko praleidome kūdikių kambarėlyje. Mums jis patiko, mažylei ne. Sunku suprasti, kas nepatiko, bet kiekvieną kartą reikšdavo priekaištus. Tuo tarpu mums buvo labai patogu. Paminkštintas stalas, dušas aukštai ir patogiai nuprausti. Mažas tualetukas, kuriuo kas vakarą su nepaprastu džiaugsmu naudojosi didžioji. Ir vis klausdavo, o kodėl jis toks mažas, čia tokiems kaip aš? O koks džiaugsmas, kai pati dar galėdavo ir vandenį nuleisti. Neprisipažinsime, kiek vandens išnaudojome be reikalo.  Čia pat ir dušas, tualetas suaugusiems, nes kambarys skirtas ne tik kūdikiams, bet ir invalidams. Tad kiekvieną vakarą žingsniuodavom visa šeima čia atlikti įvairių vakarinių procedūrų. Taip pat užsukdavome ir rytais, net rasdavom laiko mažylės masažiukui.
Bet pirmiausia reikėjo išmokti ten patekti!  Įkišame kortelę, o durys neatsidaro.. Išbandėme daug kartų, pagalvojome gal užimta.. Bet galų gale teko eiti į registratūrą, kur paaiškėjo, kad kūdikių kambariams – kitokia kortelė!

Virtuvė

Kita vieta kur lankėmės kasdien – virtuvė. Patalpa visai nedidukė, dvi elektrinės viryklės šalia. Šaldiklis, 2 maži šaldytuvai. Rozetės visur su laikmačiais. Jei nori, kad bėgtų elektra ir veiktų viryklės, reikia paspausti specialų mygtuką ir tada pradeda tiksėti 30 minučių. joms prabėgus viskas išsijungia. Iš pradžių labai skeptiškai žiūrėjom i tuos laikmačius. Bet vieną dieną pamiršome puodą su vandeniu, kai nubėgau viryklė buvo išsijungusi! Ir niekas neišbėgo.. Gal ne taip ir blogai..  Išbandėme ir orkaites, vieną rytą bandėme išsikepti varškės apkepą iš keistos grūdėtosios varškės. Bet buvome pamiršę miltus, tai išėjo tokia keistoka kiaušinienė.  Užtat indų plovimo patalpa didžiulė, pilna kriauklių, ir žmonių joje visada būdavo daug daugiau nei virtuvėlėje. Taip pat ir tokios keistos švediškų kempingų indaplovės, kuriomis tikrai nežinočiau kaip naudotis..

Apylinkės

Dažniausiai trečiajį mažylės miegą migdydavome kempinge. Tad, palikusi šeimyną, mažylę nešdavausi pasivaikščioti. Atradome tokį neblogą takiuką ratuku. Dalis jo eina palei kempingą per miškelį, smagu karštomis dienomis. Kita dalis eina palei golfo lauką. O dar geras gabalas palei įspūdingas, man pasirodė prabangias, vilas. Galėjau vakarais stebėti vakarienes lauke, stebėti, kaip sutvarkyta aplinka, o kadangi Švedijoje namai be užuolaidų – kartais užmesti akį ir į vidų. Gražus rajonėlis, labai. Kas vakarą migdydama dar varvinau seilę stebėdama gervuoges. Paskutinį vakarą ištaikę minutę visa šeimyna nuėjome gervuogiauti.. Mmmm.. Skanumėlis!

Olando saloje – Borgholm pilies griuvėsiai

Vienintelis didesnis centras ir miestas Olando saloje yra Borgholm. Čia vienintelė vieta, kur galima pajusti poilsiautojų šurmulį. Pačiame mieste mes beveik nebuvome. Dėl mažylės miego tik sustojome pavalgyti ir pravažiavome besidairydami ir išpūtę akis. Mieste daug gražių vilų, jachtų uostas, tvenkiniai. Tiek tematėme. Bet visai netoliese įspūdingi pilies griuvėsiai, ir Švedijos karalių vasaros rezidencija, kuriuose sustojome ilgėliau.

Borgholm pilies griuvėsiai

Sekėme aiškia ir gražia rodykle nuo kelio. Ir tik išsukus jau išniro stūksantys pilies griuvėsiai. Pasistatėme automobilį erdvioje stovėjimo aikštelėje. Beje, visoje saloje, kur tik teko stovėti, aikštelės nemokamos. Didžioji ant dviračio, mažylė nešynėje ir išsiruošėme apžiūrėti pilies. Pilis pastatyta 1572aisiais senesnės pilies vietoje, sudegė 1806aisiais. Šiuo metu jos teritorijoje vyksta koncertai, yra muziejus ir restoranas. Mes neišdrįsome užsukti į muziejų, tad tik pasimėgavome vaizdais iš erdvaus kiemo ir žavėjomės tvirtomis sienomis. Šioje pilyje buvo nufilmuoti ir Roxette vaizdo klipai dainoms “Listen to Your Heart” ir “Dangerous”.

Medžioklės paminklas

Prie pat pilies, didelė akmenų krūva. Susidomėje patraukėme pasižiūrėti. Didžioji dar veržėsi ir užkopti į akmenų krūvos viršų prie milžiniško plokščio akmens. Paaiškėjo, kad tai karaliaus medžioklės paminklas.

Pėsčiųjų takas

Nuo Borgholm pilies iki Solliden rūmų veda nuostabaus grožio takas Halsansstig. Iš pradžių nusileidome senais, apaugusiais akmeniniais laiptais žemyn į mišką. Ir tuo mišku besigėrėdami, klausydamiesi paukštelių čiulbėjimo patraukėme link rūmų. Tikrai gražios apylinkės didikų pasivaikščiojimams! Kad nepasiklystume kiekvienoje sankryžoje sekėme rodyklėmis. O ir takelių pasirinkimo gausybė – per mišką, palei jūrą, atgal grįžome viršutiniu asfaltuotu keliuku.


Olando saloje – Solliden rūmai

Nukulniavę 1km nuo Borgholm pilies puikiu takeliu priėjome rūmų teritoriją. Didžioji iš karto pastebėjo vaikų žaidimų aikštelę, kur sutarėm apsilankyti po rūmų. Ties įėjimu mini muziejus. Tuo metu buvo paroda, pasakojanti apie Švedijos karalienės Viktorijos keliones į Egiptą XXa. pradžioje.

Paroda

Egiptas ir rytai taip sužavėjo, kad keliavo ji ne kartą. Iš pradžių su vyru, o po to viena. Gražu žiūrėti paveikslus iš kelionės. Tais laikais keliaudavo visai kitaip. Kelionės trukdavo ilgai, net pusmetį. Didžiuliai lagaminai vežimuose. Kupranugarių virtinės. Apranga sakyčiau tokiems orams irgi ne visai tinkama – pūstos suknelės.  Bet man labai patinka suprasti, kad net ir XXa. pradžioje žmonės galėjo keliauti, ir mėgo keliones.

Parkas

Solliden rūmus supa nuostabaus grožio parkas. Angliškas parkas, dalis itališko ir olandiško sodo, gausybė skulptūrų iš graikų mitologijos. Fontanėlis, kuris, žinoma, sužavėjo mūsų didžiąją mergaitę. Prisėdę ant suolelio skaniai ir jaukiai pasistiprinome. Džiugino ir pavėsis karštą bei saulėtą dieną. Įmantrūs išraižyti, ar iškalti skulptūromis suoleliai, gyvūnų skulptūros. Ir be galo, be krašto daug žydinčių įvairiausių gėlių.

Rūmai

Rūmai klasicistinio stiliaus, ir išdažyti taip baltai, kad atrodo šviečia iš tolo. Į pačius rūmus niekas neįleidžia, nes iki šiol juos naudoja Švedijos karališkoji šeima. Rūmuose švenčiamos įvairios šventės – karališkosios šeimos gimtadieniai, nacionalinė diena. Pastatyti, tiesa, jie ne taip ir seniai 1906 metais.

Olando salos švyturiai

Iš visų matytų turistinių objektų mūsų didžiąją mergaitę labiausiai sužavėjo švyturiai. Sunku pasakyti, kuo jie taip patraukė, bet dažnai sakydavo, štai šiandien noriu aplankyti švyturį. Galbūt senoviniai sudėtingi laiptai, galbūt po to atsiveriantis vaizdas, bet kažkas labai užkabino. Man sunku ir suprasti, nes į visus švyturius su mažyle nelipome, palaukdavom tėčio ir didžiosios apačioje.

Ilgšis Erikas

Ilgšis Erikas (Lange Erik) yra 32m aukščio, viduje 138 laipteliai, kuriais užkopė mūsų didžioji. Švyturys pačiame salos šiauriniame gale. Jei iš tiesų, tai netgi čia pat esančioje salelėje, kuri sujungta su Oland sala ne taip ir seniai 1965aisiais. Kadaise čia gyveno ne taip ir mažai žmonių, šeimų, net veikdavo mažytė mokyklėlė vaikams. Mes su mažyle tuo tarpu praleidome akmenuotame paplūdimyje, kur daugybė iš akmenų sukrautų bokštų bokštelių – turų.

Aukštasis Janas

Šis švyturys yra pačiame pietiniame salos gale. Švyturys naudojamas dar ir šiandien. Tai pats aukščiausias švyturys Švedijoje, jo aukštis 42m ir jame 197 laipteliai. Sako, kad šis švyturys galėjo būti pastatytas rusų tautybės karo belaisvių. Bilietą į šį švyturį pirkome net 2 kartus.  Pirmą kartą prieš užlipant, o antrą.. Netoliese yra paukščių muziejus, ten pirkome bilietą dar kartą.. Bet paaiškėjo, kad muziejus nemokamas, o bilietas į švyturį, kuriame ką tik buvome.. Gerai, kad pasitaikė sumanus pardavėjas, ir sugebėjo pinigus mums grąžinti.  Taip išsigryninome pinigų – mokėjome kortele, grąžino grynais..

Žiedavimo stotis ir paukščių muziejus

Kai tik atvažiavome į pietinį salos tašką, iš kart buvo matyti milžiniškas paukščių kiekis. Paukščiai nutūpę visą pakrantę, akmenis, pievas ir supasi ant vandens. Čia eina paukščių migracijos kelias ir patogi vieta juos žieduoti. Tad čia įsikūrusi ir žiedavimo stotis. Kasmet apie 20 tūkst. paukščių gauna žiedus šioje stotyje. (Palyginimui Ventės rage kasmet žieduojama 50-70 tūkst.) Didžiulė paukščių įvairovė – žieduota net 377 rūšys. (Palyginimui Ventės rage 226 rūšys) Aplinkui matyti daug paukščių gaudyklių-tinklų, tiek ant vandens, tiek sausumoje. Kaip tik ir mes turėjome progą stebėti kaip milžiniškame tinkle skraido paukščiai, o žmonės-darbuotojai bando juos nuvaryti į kraštą ir sugauti. Šalia ir nedidelis nemokamas muziejus apie paukščius bei jų žiedavimą.


Olando salos krantai

Olando saloje galima rasti įvairiausių jūros krantų. Tiek smėlėtų paplūdimių, tiek gražiai žole ir meldais apaugusių į ežerą panašių pakrančių, tiek užpelkėjusių lopinėlių, tiek akmenuotų, tiek uolas primenančių darinių. Mums labiausiai patiko susiformavę konglomerato akmenys ir uolos.


Neptūno laukų akmenys

Kol važiavome ir ieškojome, visai nežinojome ko tikėtis. Ar tai tam tikra vieta, ar ilgas paplūdimys, net buvo nelabai aišku ar jau stoti, ar dar važiuoti. Galų gale nusprendėme sustoti vienoje iš auto aikštelių netoli ženklo. Mus pasitiko lygių, nugludintų, plokščių pilkų akmenukų kopos. Ir kiek tik akys beužmatė visur aplinkui ta akmenų pilkuma. Patraukėme prie jūros, o jūroje tokios jaukios, nuostabios rusvos salelės. Tėtis su didžiąja nubrido link jų. Bristi pasirodė ne taip lengva, dugnas visas padengtas lygiu slidžiu akmeniu ir apaugęs žolėmis, tai ne per kokį smėliuką braidyti.. Bet vieną iš salelių pasiekti pavyko. Kitas toliau esančias buvo nutūpusios žuvėdros. Tiesa, fosilijų surasti mums nepavyko, nors jų turėtų ten būti daugybė, juk šie krantai išlikę nuo akmens amžiaus laikų.

Bla Jungfrun

Nuo šių gražių Neptūno laukų kranto matyti kita maža salelė Bla Jungfrun. Salelė negyvenama, joje įsikūręs nacionalinis parkas. Labai norėjome joje apsilankyti, bet kol dar su mažylėmis, tai tik pasvajojome. Sala negyvenama, ir panašu negyvenama buvo visą laiką, tik vienu metu jos akmenys buvo eksportuojami į Vokietiją ir kitas šalis. Nacionalinis parkas šioje saloje įkurtas net 1926aisiais metais, salos ilgis 1150m, o plotis 840m. Jos viduje vienas ratu apeinantis aplink salą takas, kuris taip pat užkopia ir į aukščiausią salos tašką 86m virš jūros lygio, ant šio kalno sako susirenka visos Skandinavijos raganos. Joje yra ir labirintas sukrautas iš akmenų, vienas didžiausių labirintų visoje Skandinavijoje. Į šią salą kiekvieną dieną iš Byxelkrok kaimelio 10tą ryto išplaukia laivelis, o grįžta apie 4tą popiet. Žinoma tik sezono metu – nuo liepos pradžios iki rugpjūčio vidurio. Dar galima rasti laivų ir iš Oskarhamn uosto. Gaila, bet saloje negalima statyti palapinių, tai mes vargu ar pasiliktume nakvynei..


Byrum raukar

Bet pats gražiausias vaizdas mums tai Byrumo kaimelio ‘uolos’. Na tai nėra tikros uolos, labiau iš kalkakmenio suformuotos kolonos. Pats Byrumas irgi labai gražus, na čia nieko nėra daugiau, nei kelios poilsiavietės. Bet poilsiavietės pačioje nuostabiausioje vietoje - pro langus matyti jūra, šalia vėjo suformuotos tvirtos pušaitės ir per tūkstanmečius bangų išplautos kalkakmenio formos su fosilijomis. Nors pūtė stiprus ir šaltokas vėjas, bet čia mes norėjome pabūti ilgiau, apžiūrėti, išvaikščioti visas uolėtas įlankėles. Didžioji mergaitė vis laipiojo ir laipiojo, aukštyn, žemyn, prie bangų. Mes su mažyle radusios užuovėją prisėdome, ir mažylė su ypatingu susidomėjimu puolė čiupinėti dar nematytų akmenų. Gražu stebėti bangų mūšą, atrodo kiekvienoje įlankėlėje kitokiso bangos ir kitokia jūra. Argi ne rojus žemėje? 

Olando saloje – Trolių miškas

Yra vietų, kur apima jausmas, kad galėtum čia būti ilgai ilgai. Kartais norėtųsi gyventi netoliese, kad galėtum kasdien vaikščioti, kvėpuoti oru, dairytis išplėtus akis ir užmiršti viską pasaulyje. Miškas man visada buvo puiki poilsio vieta, bet Trollskogen miškas sužavėjo dar labiau. Pati giria labai labai sena, prie pat jūros, su įvairiais pasivaikščiojimų takeliais, vaizdingomis aikštelėmis ir įdomiais objektais. Bet apie viską iš pradžių.

Gamtos paroda

Vienas iš lankytinų objektų pažymėtų knygose ar žemėlapiuose – Trollskogen. Aprašymų rasti daug nepavyko, tad važiavome labiau norėdami tiesiog pasivaikščioti ir pakvėpuoti grynu oru, nei tikėdamiesi, kad kas nors mus labai sužavės. Atvykome į patogią auto aikštelę, kurioje jau buvo nemažai automobilių, pasistatėme mašiną ir patraukėme pažiūrėti, ar gausime kokios informacijos. Informacijos centras mažas jaukiame nedideliame namuke. Tuoj pat radome informacinių lankstinukų, kurių buvo ir mažuose inkilėliuose prie vartelių. Apsirūpine informacija, patraukėme apžiūrėti parodos. Švedijoje labai dažnai muziejai būna pateikti įdomiai, interaktyviai, daug ką galima paliesti, pačiupinėti. Šis muziejus, beje, nemokamas, mus sužavėjo! Visa ekspozicija pateikta mažose mažytėlaitėse trobelėse, kuriose vos gali išsitekti stovėdami 2 suaugę ir 2 vaikai. Kai įlipdavome į trobelę atrodydavom tikri milžinai. Kiekviena trobelė pasakoja vis apie ką nors kitą, tai apie paukščius, tai apie augalus, tai apie valteles, tai apie žvejybą. Visur iškamšos, paveikslai, realūs daiktai ir ne tik. Didžiajai nepaprastai patiko kiekviename namuke atidaryti stalčiukus ar dureles, ir atrasti pateiktą informaciją. Žinoma, ne tiek ta informacija įdomu, kiek įdomiausia pats atidarymo ir uždarymo procesas, bet tai toks smagumas, kad atidaryti ir uždaryti viską norėjosi ir man.  Vienoje trobelėje radome ir dėlionių, tai sutarėme po pasivaikščiojimo grįžę leisti sudėti. Pažadą įvykdėme ir mergaitė nepaprastai didžiavosi sėkmingai sudėliojusi dėliones.

Pasivaikščiojimų takai

Kai apžiūrėjome parodą, išsirinkome takelį, kurį galėtumėm įveikti. Kadangi takeliai pažymėti, kaip tinkami važiuoti su vežimais, tai mes čiupome didžiosios dviratį – taip jai atstumus įveikti bus lengviau. Išsirinkome geltonąjį takelį, kurio ilgis 2,7km. Be šio dar buvo raudonasis 4,5km ir mėlynasis 1km. Mažylė nešynėje užmigo, tad aš atsilikau ir mėgavausi miško tyla ir ramybe. Miškas tikrai labai labai senas, apaugęs vijokliais, ir jei leistis fantazijos takais galima nuklysti toli toli.. Praeidami grožėjomės įspūdingų dydžių ir formų medžiais, medžioklės siena, maskuojamosios spalvos statiniais, kartais nuklysdavome link jūros pasigrožėti jūra. Kol ėjome ėjome ir priėjome mėlynąjį taką, didžioji nors jau buvo kiek nuvargusi važiuoti, bet pamačiusi medinukų takelį iš karto įgavo jėgų. Tad apėjome dar ir mėlynąjį ratą. Mėlynasis turi daug lentelių su klausimais, kurie parodė, kad mes toli gražu nesame Švedijos žinovai.  Bet Švedijos vaikams manau tai labai įdomu! Radome daug suolelių su gražiais vaizdais į įlankas, šiaurinį švyturį, senų valčių liekanos, išgriuvę medžiai. O dviračiu važiuoti mediniu takeliu pasirodo dar ir labai smagu! Kas galėjo pagalvoti.  Taip įveikėme kokius gerus 3,5  o gal ir daugiau kilometrų!

Poilsis

Kai sugrįžome iki gamtos centro išsirinkome stalelį (o stalelių įvairių prie gamtos centro daugybė!) ir užkandome. Tik taip dar atsirado šiek tiek jėgų įveikti nedidelei vaikų žaidimų aikštelei.  Žaidimų aikštelė šį kartą paprasta, iš medinių kuolelių, rastelių, tokia, kokia tikrai dera prie seno, puikaus miško!

Zoo ir nuotykių parkas

Olando salos zoo ir atrakcionų parkas Ölands Djur & Nöjespark yra vienas labiausiai lankytinų objektų pietinėje Švedijos dalyje. Ir iš tikrųjų, prie jo matėme tiek automobilių, kiek nė vienoje kitoje Olando salos vietoje nebuvome matę. Kai pirmąjį kartą nuvykome vakarop, aikštelė buvo pilna pilnutėlė. Tiesa, pasirodė, kad neužilgo parkas užsidarys, tad mes nusprendėme ateiti kitą dieną.

Patenkame

Pasirinkome pirmadienio rytą, tik jam pravėrus duris lankytojams mes jau stovėjome prie durų. Dėl nemenkų kainų nusprendėme, kad į parką eis tik mūsų dičkė su tėčiu. Mes su mažyle vis tiek nesugebėsime pasinaudoti visais parko teikiamais malonumais. Kol tėtis su didžiąja pramogavo parke, aš tuo tarpu apsilankiau maisto parduotuvėje, ir kempinge grįžusi pamigdžiau mažylę.

Prie parko vartų stovi didžiulis klounas, netoli jo dar galima pasimatuoti vaikams ūgį, nes iki 1m vaikams įėjimas nemokamas. Visaip bandėme matuoti, didžioji visą laiką atrodė tokia ant ribos.. Iš anksto nežinojome reik mokėti, ar pavyks mokesčio išvengti. Prie kasų maloniai nustebino ūgio matavimo priemonė – kasininkė pro langelį iškišo ranką, pridėjo vaikui prie galvos ir trumpai pasvarsčiusi, nusprendė, kad vienas metras, tiks, galite eiti. 
Štai ką papasakojo tėtis grįžęs:

Zoologijos sodas

Įėję pro pagrindinius vartus, susipažinome su parko planu bei patraukėme į pirmąjį objektą – terariumą. Jame rangėsi įvairios gyvatės, šildėsi driežai. Toliau kelias vingiavo pro susimąsčiusias gorilas, grakščiuosius flamingus bei aibę papūgų ir kitų mažesnių paukštelių.

Šiek tiek ilgėliau stabtelėjome prie ožių gardo. Pasirodo, kad į jį buvo galima netrukdomai patekti bei artimiau susipažinti su šių barzdočių gyvenimu.

Toliau eidami parko taku, stebėjome tapyrus, lamas, liūtus ir kitus egzotiškus gyvūnus.
Pabendrauti buvo galima ne tik su ožiais ir ožkomis, bet ir su mažomis, mielomis beždžionėlėmis, kurios aplipdavo kiekvieną, patekusį į jų teritoriją.

Atrakcionai

Pabaigai mūsų laukė atrakcionai. Pirmą kartą didžiosios gyvenime nusprendėme išbandyti besisukančius atrakcionus. Pradžiai išsirinkome tokį nei patį lėčiausią, nei patį baisiausią. Didžiuliame besisukančiame rate sukosi mažesni, kuriuose įsitvėrus į patogias rankenas, bus galima pajusti tikrai greitį. Didžioji užtikrino, kad tikrai labai nori jį išbandyti. Įsėdus ir pradėjus suktis, didžioji nušvito kaip saulė, bet kuo toliau, tuo greičiau sukosi ratas – šypseną pakeitė susikaupimas, o po kurio laiko noras kuo greičiau dingti iš šio rato. Teko stipriai apkabinus labai atsakingai įtikinėti, kad išlipti galėsime tik tuomet, kai sustos. Atrakcionui sustojus, didžioji išpyškino, kad jai patiko, bet gal susiraskime kokį šiek tiek lėtesnį. Išbandėme dar porą, kurie labai patiko. Vienas jų buvo labai lėtai rate besisukantys ančiukai, kuriuos aplink savo ašį buvo galima pasukti rankomis, kitas – smagus traukinukas.

Ką dar siūlo

Užbaigę zoo dalį, patekome į skulptūrų parką. Mus savo žvilgsniais lydėjo žmogaus dydžio indėnai ir kaubojai, daugybė milžiniškų dinozaurų.

Dar vėliau aplankėme vandens parką. Tiesa, nesimaudėme, bet pažiūrėti tikrai buvo į ką, nuostabiai mėlynas vanduo, milžiniškos vandens čiuožynės bei skaidri saulė.

Grįždami pašokinėjome pripučiamuose namukuose, bei, šiek tiek užkandę, išsikvietėme mamą, kad mus parvežtų į kempingą.

Parką galima ne tik aplankyti, bet ir apsigyventi namukuose. Juose galima dieną naktį stebėti savanos gyventojus – zebrus, stručius, antilopes..

Olando salos tvirtovės

Jei tikitės milžiniškų storomis sienomis statytų pilių.. Tai Olande jų nerasite.. Bet jei domina senos senovinės geležies amžiaus gynybos sistemos, tai tokių tvirtovių Olando saloje net kelios. Mes aplankėme 3. Iš jų įspūdingiausia ir labiausiai patikusi Eketorp tvirtovė.

Eketorp fortas

Kaip visada Olando saloje, prie tvirtovės didelė, nemokama ir patogi automobilių stovėjimo aikštelė. Tik iškišome nosį, o lauke siaubingas vėjas, nes vieta tvirtovės – atviruose laukuose! Bet atsilaikėme prieš vėją, o viduje radome jaukią užuovėją. Kelelis iki tvirtovės kas keliasdešimt metrų primena, kad mes žengiame amžiais atgal, ir priėję XIIa. priėjome ir tvirtovę. Taip nukeliavę laiko mašina galėjome pasižiūrėti, kaip atrodė gyvenimas tais laikais. O gyvenimas tvirtovėje virte virė. Mūsų tėtis išbandė šaudymą iš lanko ir gavo patikinimą, kad ranka tikrai taikli.  Moterims buvo galima išmokti pinti įvairias juostas. Visi galėjo dalyvauti pagalvių mūšiuose, naudotis skydais ar paganyti kiaulikes, kurios sau laisvai bėgiojo ir kriuksėjo.
Tvirtovės viduje stovėjo atkurtos žemos akmeninės ir šiaudinės trobelės. Jose, kaip ir daugelyje Švedijos vietų, nuostabiai apgalvota paroda. Daiktai ne šiaip eksponuojami, bet ypatingoje aplinkoje, groja speciali muzika, net ir iš parodos išeiti galima pro ypatingas žemaūgių dureles, kad pajustumėm, kokie milžinai dabar esame.. Praleidome pora tikrai nuostabių valandų ir pajutome bent šiokį tokį anų laikų gyvenimą..
Pati tvirtovė buvo pradėta naudoti net 4ame amžiuje, ir išgyveno iki 13to, kada jau tapo nebenaudojama..

Ismantorpsborg

Kitą panašų fortą aplankėme jau vakarop. Kasinėjimai nustatė, kad jis buvo naudotas 300-500aisiais mūsų eros metais. Jis daug mažiau lankomas, tad kai atvažiavome vakaro prieblandoje, pasistatėme vienintelį automobilį ir patraukėme miško takeliu, apėmė šioks toks nejaukumo jausmas. Eiti teko tolokai, miškas atrodė kaip šiaurietiškos džiunglės visas apaugęs, didžioji jau buvo pavargusi ir vis klausinėjo, kada nueisim, mažylė net ir ta praadėjo zirzėti, mat buvo jau pavargusi.. Bet fortą priėjome! Jis vėlgi laukuose, tad ir akyse prašvito, ir mažylei akmenų pačiupinėti buvo, ir didžiajai palaipioti atsirado kur.. Fortas milžiniškas, ir jame buvome vieninteliai lankytojai, vieta laukinė, tik per jį veda pėsčiųjų takelis.. Matyt lankosi ir daug laukinių žvėrelių, radome nemažai kakučių ženklų.. Atgal skridome visi atsigavę prie automobilio kaip ant sparnų.

Graborg

Paskutinis mūsų aplankytas fortas buvo Graborg. Gal dėl to, kad tai jau buvo trečiasis panašus statinys, tai jis mums labai daug įspūdžio nepaliko. Tiesa, šalia dar buvo koplyčios griuvėsiai. Įdomiausia šio forto istorija. Danijos karalius Knutas labai norėjo parodyti savo jėgą ir pastatė didžiausią fortą, kuris.. vargu ar kada buvo nadojamas.. ir gyvenamas.. Kaip dažnai ir nutinka su didžiuliais užmojais..  Archeologai daug rado radinių tvirtovės apylinkėse, bet nerado forto viduje..


Olando saloje – natūralios pievos ir senovinės kapavietės

Dar prieš kelis metus pažinojau žmogų vardu Alvar. Ką tai reiškia sužinojau tik kelionės į Švediją metu. Olando saloje vienos didžiausių natūralių pievų su reta augmenija, kurios gali išsilaikyti net neganomos. Mišku neapauga, nes tėra nedidelis vos vieno kito centimetro storio dirvožemis, medžiai neatsilaiko. Užtat galima rasti daugybę retų augalų būdingų prerijoms. Didžiausia tokia pieva Europoje būtent ir yra Olando saloje. Dirvožemio sluoksnis čia tesiekia 0,5-2cm.

Karums pieva ir kapavietės

Mes pačią didžiausią pievą Stora Alvaret tik pravažiavome, bet ilgiau pabuvome Karums Alvar pievoje. Čia plyti ne tik milžiniška pieva, su akmenų tvoromis, bet ir senos senovinės kapavietės. Jos čia atsirado maždaug 1000-500 metų pr.Kr. Gražiausia kapavietė – Nojaus arka – iš akmenų sudėta laivo forma. Mūsų didžioji nepaprastai džiaugėsi ir apšokinėjo visus laivo akmenis nuo pradžios iki pabaigos.
Pačios Karums Alvar žemės dabar taip pat išnaudojamos. Bandoma atkurti apie 1800 metus vykdytą žemdirbystę. Po vienerius metus laukuose auginami rugiai ir miežiai, po to trejus metus laukai virsta pūdymu. Tiesa, dabar rankomis jau niekas nedirba, bet pasitelkia modernią žemės ūkio techniką.
O mes sutikome dar ir laisvai šokuojatį pievų “valdovą” – milžiniškų ragų savininką aviną. Pasitaikė visi drąsus ir atšokavo netoli mūsų!

Mysinge ir Gettlinge kapavietės

Šios kapavietės įsikūrusios prie pat Stora Alvaret – didžiausios pievos. Ne tik pieva, bet ir kapavietės milžiniškos, tęsiasi kokius 2km. Vaizdai labai gražūs, į vieną pusę plyti pieva, kitoje pusėje atsiveria jūros vaizdai. O dar įvairiomis formomis sustatyti akmenys, paliko įspūdį ne tik mums. Čia stojo ir stojo automobiliai, iš kurių išlipdavo įvairiausi žmonės ir eidavo grožėtis vaizdais.

Olando saloje – malūnai, dvarai ir “blusų” turgūs

Kai važiuoji per Olando salą, visur akį traukia malūnai ir rodyklės su pavadinimu Loppis.

Malūnai

Malūnai – olando salos simbolis. Iš ankčiau čia buvusių apie 2000 malūnų, likę 400 saugomi ir tausojami. Malūnų galima rasti visokiausių ir senų dar iš 17a. medinių, ir mūrinių ir naujoviškų generuojančių elektrą. Vieni sulūžę, kiti atnaujinti iš tolo šviečia, treti palaikomi tiek, kad nesugriūtų, bet kur bevažiuosi, pakelėje matyti daugybė malūnų. Man malūnai labai priminė Estijos Saremo salas, ir iš tikrųjų malūnai labai panašūs, nes ir Saremo salose tam tikru metu gyveno švedai

Dvarai

Dvarų Olando saloje nėra tiek ir daug. Be įspūdingų Solliden rūmų, likę dvarai atrodo tiesiog pagerinti, pagražinti namai. Gražiausią mums dvarą radome pačiame salos viduryje, visai ne prie jūros! Bet jūra Olando saloje juk visur netoli – plačiausia salos vieta 16km.   Daugelis jų dabar pavirtę viešbučiais, kartu šalia įkurusiais ir muziejų. Daugelį jų aplankėme tiesiog pravažiuodami, kol mažylė pūtė į akį mašinoje, gaila nė vieno dvaro neteko apžiūrėti iš vidaus.

Daiktų turgeliai

Loppis – žodis, kurį vis matydavome prie kelio su nuorodomis, rodyklėmis ar darbo laikais. Atrodo pavažiuoji kilometrą ar du, ir štai vėl rodyklė į Loppis. Na mes, kaip lietuviai, pripratę pakelėse matyti žmones pardavinėjančius sodo gėrybes, daržoves, uogas ar grybus, ilgai svarstėme, ką tas Loppis siūlo. Kol galų gale po kokios savaitės saloje, radome laiko išsiversti šį žodį. O tai pasirodo – senų daiktų (“blusų”) turgelis! Tiek daug nuorodų nebuvome matę nė vienoje Švedijos vietoje! 
Olando saloje gyvena daug laisvų menininkų, tad neabejojame, jog turgeliai turėtų būti įspūdingi!


Senovinis kaimas Himmelsberga ir geležies amžiaus atkurta troba Skaftekarr

Į muziejų Himmelsberga atvykome vos valandą prieš uždarymą. Būtumėm norėję turėti šiek tiek daugiau laiko, gal kokią 1,5 valandos. Dabar bevaikštant galvoje vis tiksėjo minutės, kurios liko iki uždarymo. Bet užtat žmonių beveik nebebuvo, be mūsų sutikome dar vieną merginą ramiai gurkšnojančią kavą kavinėje, o po to skubančia iš namelio į namelį. Aš visada nepaprastai giriu Švediškus muziejus. Žaviuosi, kaip jie pateikia ekspoziciją. Bet šis muziejus buvo pakankamai paprastas.

Senovinis kaimas

Vieną kaimelį Olando saloje švedai išsaugojo su visais jo pastatais. Užkonservavo taip, kaip jis atrodė 18tame-19tame amžiuje. Išlikę keli gyvenamieji namai, ir daugybė ūkinių pastatų. Ūkiniai pastatai pripildyti įvairiausių padargų. Ir rogės, ir vežimai, ir arklai, ir kalvė, ir dar daug visko, ko gali prireikti ūkyje. Gyvenamieji pastatai man paliko tokį įspūdį, kad dar vakar čia gyveno jų šeimininkas. Sustojome papietauti prie kavinės stalelių, bet merginoms aplinka darė tokį įspūdį, kad mieliau liko alkanos ir visai nevalgė. 

Labiausiai man patiko kiek tolėliau už pagrindinių pastatų nutolusi pirkelė. Jei teisingai supratome, ten vyksta užsiėmimai vaikams sezono metu. Pakeliui link tos pirkelės ir tvartų, sutikome ožį, aviną ir smagiai kriuksinčių paršelių būrį. Trumpai prisėdome pailsėti, bet jau buvo metas bėgti tolyn, kad mūsų nepamirštų ir neužsidarytų muziejus.

Sparčiu žingsniu priėjome muziejaus parduotuvėlę, kur nusipirkome ekologiškų saldainių – lauktuvių į didžiosios darželį. Parduotuvėje pardavėja labai maloniai aptarnavo ir vis kalbino mūsų mažylę. Šiaip šiame muziejuje mažylė buvo favoritas, ją kalbino tiek prie kasų, tiek muziejuje, tiek jo parduotuvėje.
Nespėjome apžiūrėti tik meno parodos, kuri surengta didžiulėje išlikusioje daržinėje.

Geležies amžiaus troba

Važiavome i Skaftekarr nelabai žinodami, kas ten mūsų laukia. Privažiavome didelę stovėjimo aikštelę, kurioje palikome automobilį ir ėjome pasivaikščioti aplinkui. Senovinė sodyba-dvaras su senais medžiais, turizmo informacijos centras, kur atnaujinome savo lankstinukų kolekciją. Bevaikščiodami po teritoriją, atradome nuostabią vaikų žaidimų aikštelę. Padaryta iš kuolelių, buomų, smėlio maišų, akmenų ir reikia apeiti visą nemenką ratą nenusileidus ant žemės. Man patiko labai labai, turbūt labiau nei mūsų didžiajai.

Radome dar tolėliau vedantį takelį, ir labai džiaugiamės, kad juo ėjome, nes priėjome seną seną, atkurtą trobą. Taip kaip turėjo gyventi žmonės ir gyvuliai dar geležias amžiuje. Tiesa, viena iš trobų buvo visai sudegusi, o kita uždaryta, bet mums smagu pamatyti ir iš išorės. Aplink senovinės tvoros su padžiautais avių kailiais. Sezono metu, žinoma, čia vyksta visokios dirbtuvės, improvizuoti archeologiniai kasinėjimai. Grįžome dar kitu takeliu, kuris vedė pro milžiniškus lazdynus. Neatsispyrėme pagundai prisirinkti dar ne visai sunokusių, bet vis tiek skanių riešutų!


Kitos Olando salos įdomybės

Olando saloje praleidome 6 dienas, apvažiavome beveik visus salos kampelius. Kai kur pavyko sustoti ir apžiūrėti nuo pradžios iki galo, kai ką tik pravažiavome. Tikrai liko dar ir nelankytų vietų. Manome, kad gal ne tiek ir daug jų beliko. Bet pabaigai keletas įdomių, mums patikusių, ar tiesiog netikėtų objektų.

Karaliaus siena

Karalius Karlas X nusprendė apsitverti savo salos galą. Paėmė ir pastatė 5km ilgio, 2m aukščio sieną, nuo vienos salos pakrantės, iki kitos. Ir į pietinį salos galą nebegalėjo patekti anei valstiečiai, anei pabėgti kilmingieji elniai. Sunku pasakyti, kas jam buvo svarbiau, ar išsaugoti elnius medžioklės plotuose, ar apsaugoti savo valdas nuo įsibrovėlių..  Bet dabar tikrai gražu pažiūrėti į vidury niekur išdygusią 2m aukščio senovinę tvorą! Ji čia nuo 1653-ųjų.


Runa su poema

Akmuo išlikęs nuo 10to amžiaus. Jame runų rašmenimis iškaltos eilės, pagerbiančios savo valdovą – danų jūrų karalių. Akmuo visai nemenkas, aukštesnis už mus, ir gražiai sutvarkytas, kad mes puikiai galėtume matyti užrašus.

Nevykęs uostas

Kartais nevykęs projektas tampa turistiniu objektu! Apie 1850-tuosius metus švedai bandė sukurti uostą, bet pasirinko netinkamą vietą. Jūros bangos nenuilstamai plakė ir formavo visai kitokį uostą. Projektas tapo per brangus.. Ir šiais laikais jau matome vietoje uosto – įdomų iškyšulį ir gamtos parką!

Kupranugarių ferma

Mažylė miegojo ilgai, salos šiaurėje teko sukti ne vieną ratą.. Ir ką jūs manote mes matėme? Besiganančius kupranugarius! Pirmą kartą pravažiuodami net pasitrynėme akis, ar jos mums nemeluoja! Bet paaiškėjo, kad kupranugariai Olando saloje – tikrut tikrutėliai! Jei įdomu – užsukite į 14km šiauriau Borgholm esančią rančą.

Diena Kalmare ir geležinio žmogaus varžybos

Nubundu anksti ryte, dar prieš 7nias, lauke girdėti bumsėjimas. Atrodo kaip koks vakarėlis būtų prie ežero prasidėjęs, bet ne vakare, o iš ryto! Keista tokius dalykus girdėti Švedijos kempinge. Pradedu laužyti galvą ir prisimenu, kad mačiau skelbimus apie geležinio žmogaus varžybas. Čiumpu telefoną ir bandau išsiaiškinti, kas gi dabar vyksta.. O gi tikrai, visą dieną Kalmare vyks varžybos!


Kalmaro pilis ir parkas

Varžybų internetiniame puslapyje pateiktos specialios automobilių stovėjimo aikštelės, ir į miestą rekomenduojama važiuoti dviračiu. Hmmm.. Šito mes nesitikėjome, šiek tiek nusimenu, bet vis tiek bandysime. Pavyko kaip tik prieš užtveriant eismą patekti į netoli pilies esančią automobilių stovėjimo aikštelę! Nebekreipėme dėmesio nė į tai, kad aikštelė mokama, džiaugėmės tiesiog suradę beveik paskutinę vietą! Iš aikštelės atsiveria puikus vaizdas į Kalmaro pilį. Šį kartą išsiruošiame be didžiosios dviračio ir žiūrėsime, kaip seksis didžiąjai nueiti nemenkus atstumus!

Per parką aplink įlankėlę pasiekiame pilį. Įsigyjame bilietus, kurie pasirodo reikalingi ir didžiajai! Bet užtat į bilietų kainą įeina pasakojimas su gidu. Kaip tik prasidės netrukus ekskursija. Palaukiame ir ateina senoviniais drabužiais apsirėdžiusi angliškai puikiai kalbanti gidė. Pasakoja taip įdomiai ir su tokiu užsidegimu, kad nuostabu klausytis! Deja, mažylė užmiega, ir jai pradeda trukdyti gidės pasakojimas.  Keliaujame toliau vieni.

Spėjome išgirsti apie pilies statybas. 16tame amžiuje pilis paversta renesanso rūmais ir nuo to laiko beveik nekeista. 17tame amžiuje pilis prarado savo reikšmę, nes Švedija atgavo didelę dalį savo žemių ir Kalmaras nebebuvo Danijos ir Švedijos pasienyje. Labai daug ir įdomiai pasakojo apie freskas, baldus, valgymo ceremonijas. Į pietus pakviesdavo labiausiai nusipelniusius miesto žmones, ir kad juos palinksmintų ir valgyti būtų įdomiau, stalas buvo serviruojamas įvairiais gyvais paukščiais, per pietus vykdavo įvairūs pasirodymai. Kad tikrai matytųsi, jog pietūs karališki.. 

Pilyje eksponuojami ir to meto karališki apdarai, pasakojama apie kalėjimą. Mums tikrai viskas patiko, jei dar būtume galėję klausytis gidės pasakojimų, būtų patikę dar labiau!

Rūmuose yra ir dar šiuo metu veikianti bažnyčia, joje muzikantai repetavo vestuvėms. Tik mums apžiūrėjus bažnyčią, už dešimties minučių ją uždarė. Eidami iš pilies matėme daugybę pasipuošusių žmonių, pasirengusių vestuvėms! Iš pirmo žvilgsnio žmonės atrodė labai panašiai, kaip ir Lietuvoje vestuvių dieną.

Prie pilies prisiglaudęs labai žavus miesto parkas, su gėlių kompozicijomis, suoleliais, pavėsinėmis, vaikų žaidimų aikštele. Būtų buvę smagu pabūti jame ilgėliau, bet garsi varžybų muzika bei lynojantis lietutis vijo mus tolyn.



Kalmaro senamiestis

Ką dar spėjome aplankyti, tai miesto senamiestį. Jis įsikūręs salelėje, tad svarbu susirasti tiltą, kuriuo galima pakliūti arba sugrįžti iš senamiesčio. Senamiestis nėra labai didelis, apėjome per 1,5-2 valandas, ir nedaug teliko nematyta. Buvome pagrindinėje aikštėje su katedra ir rotuše. Ji buvo pavirtusi stadionu, nes čia buvo geležinio žmogaus varžybų finišas. O ir taip nelabai plačios senamiesčio gatvelės buvo dar labiau susiaurėjusios, jose padarytos juostos bėgikams! Smagiausia senamiestyje man buvo pasivaikščioti miesto sienų viršuje. Gal dėl to, kad tai ramesnė ir nuošalesnė vieta, be varžybų triukšmo?
Nors miestas įkurtas švedų dar 11tame amžiuje, bet senamiestyje dominuoja 18to-19to amžiaus pastatai. Nes 17tame amžiuje Kalmaro miestas buvo nusiaubtas gaisro.


Geležinio žmogaus varžybos

Labai įdomi patirtis buvo šiek tiek stebėti geležinio žmogaus varžybas. Jie plaukia 4km, važiuoja dviračiu 180km ir po to dar bėga maratoną 42km. Plaukimo mes nematėme, bet tiek važiuojančius dviračiu, tiek bėgančius galėjome stebėti. Dviratininkus matėme iš Olando salos tiltu važiuojančius į kalmaro miestą. Visų dviračiai specialūs, ypatingi, skirti pasidėti rankoms nuo alkūnių iki pirštų galiukų. Daugelio sportininkų raumenys uždengti nuo šalčio, matyt, kad išnaudotų kuo mažiau energijos. Ir.. visai neatrodė, kad jiems sunku.. Nors jie jau buvo ir nuplaukę distanciją ir nuvažiavę beveik visą kelią dviračiais! Vėliau mieste matėme ir pirmuosius bėgikus. Na rankomis jau jie nemojavo ir nedarė nė vieno nereikalingo judesio.. bet atrodė tikrai įveiksiantys visą distanciją ir neužilgo! Pirmuosius lydėjo speciali palyda dviračiais, o visi praeiviai susižavėję plojo ir reiškė palaikymą. Nuostabi šventinė nuotaika!

Grįžę pasidomėjome ar dar kas nors iš Lietuvos dalyvauja geležinio žmogaus varžybose. Ir sužinojome, kad taip – Dainius Kinderis! Mes buvome girdėję tik apie Vidmantą Urboną. Tiesa, Kalmare nedalyvavo nė vienas lietuvis.

Dar įdomesni faktai, kad tokiose varžybose dalyvauja net vyrai virš 70 metų ir moterys virš 60 metų! Neįtikėtina! Beje, šiose varžybose vieni vyriausių tarp moterų ir vyrų buvo japonai. Ir jų laikas tik vos dvigubai ilgesnis nei profesionalų! Greičiausi buvo trys profesionalai vokiečiai įveikę distanciją per 8 valandas su trupučiu, tuo tarpu vyriausiems nereikėjo nė 16 valandų!

Nybro ir stiklo pūtimas

Nybro nedidelis miestelis netoli Kalmaro miesto. Kai klausėme, kur pamatyti ir sudalyvauti pučiant stiklą visi be jokių abejonių siūlė aplankyti Nybro. Nybro miestelyje yra universitetas mokantis stiklo meno, ir bent pora aktyviai veikiančių stiklo dirbtuvėlių.


Pukeberg vienas seniausių stiklo fabrikų

Nybro miestelyje važiavome pagal rudąsias turistines rodykle. Nežinojome, į kurį iš fabrikų pateksime, rodyklės mus nuvedė į Pukeberg fabriką. Dar tame pačiame miestelyje prie geležinkelio stoties turėjo būti ir Nybro striklo fabrikas. Bet mūsų patirčiai tikrai pakako aplankyti Pukeberg stiklo dirbtuves! Pasitiko senas raudonų plytų pastatas su kaminu. Patogi stovėjimo aikštelė, staleliai papietauti. Įėjimą į fabriką suradome nesunkiai, bet kur eiti po to? Jautėmės pasimetę, užėjome į vieną ekspozicijos salę, paėjome į priešingą pusę.. hmmm.. O kurgi mums dabar eiti? Beliko tik į parduotuvę, na kad jau taip, tai nusprendėm bent nueiti į parduotuvę.

Pukeberg stiklo parduotuvė

Parduotuvėje net akys apraibo nuo įvairiausių stiklinių indų, žaislinių figūrėlių, netikėčiausių spalvų ir formų įvairovės. Kainos, tiesa, mūsų ne menininkų akimis pasirodė kosminės, bet daiktai tikrai įstabūs. Pasivaikščiojome po parduotuvę, pasigrožėjome, apžiūrėjome kaip parodą. Ir tada pastebėjome, kad prie pat parduotuvės kitoje pusėje, darbuojasi stiklo pūtikas!


Stiklo pūtimas

Nedrąsiai atsisėdome ant suolelių ir turėjome progos stebėti, kaip stiklo burbulas virsta žalsva pailga vaza. Kaip vienas galas nupjaunamas, kišama į įvairias krosnis, kol galų gale tikrai puikus rezultatas. Stiklo pūtėjas turėjo ir padėjėją, kuri pagyvenusių žmonių porai labai nemažai pasakojo, rodė. Mes spoksojome išsižioję, juk nieko panašaus nebuvome matę, net negalėjome patikėti, kad stiklas gali būti tokia tąsi medžiaga.. Ir kokia laimė, kai pagyvenusi pora išėjo, dėmesio gavome ir mes! Pasirodo, savaitgaliais stiklo nepučia (mes kaip tik buvome šeštadienį), bet šiuo metu ruošė dirbinius parodai! Papasakojo, kad jau senokai paprasti dirbiniai Švedijoje nebegaminami, tik kokioje Kinijoje ar kitoje šalyje, kur pigus rankų darbas. Bet dabar švedai kuria meną iš stiklo. Nybro miestelyje yra ir Kalmaro universiteto padalinys, kuris moko stiklo meno ir technikos. Aplink daug gamtos, tai studentai džiaugiasi ir randa įkvėpimo šaltinį. Paklausė ir ar Lietuvoje yra tokių stiklo pūtimo dirbtuvių.. Bet.. mes niekada nebuvome girdėję apie stiklą Lietuvoje ir pasakėme, kad pas mus tokie dalykai daromi iš molio.. Kai grįžome, puolėme naršyti internetą ir domėtis, pasirodo, kad ir Lietuvoje buvo amatininkų, kurie gamino stiklinius dirbinius! Tai pasirodėme nežiniukais.

Matyt pasirodėme tokie vargšeliai nežiniukai, nieko nematę ir negirdėję, bet kuriems labai įdomu. Ir.. meistras pasiūlė mūsų didžiajai pabandyti išpūsti stiklą! Iš pradžių aš abejojau ar didžioji sutiks, ji nėra naujovių mėgėja. Bet pasirodo klydau, ir didžioji sesė išbandė! Per kokių 3m ilgio strypą, ji išpūtė visai nemenką stiklo burbulą! Tiesa, sunku pasakyti ar jai kuo nors tai skyrėsi nuo paprastų muilo burbulų pūtimo.. Bet bent jau aplinka buvo visai kitokia, aplink visur krosnys, čia ilgas ilgas vamzdis ir visai kitoks burbulas..  Buvome tokie dėkingi meistrui ir tokie laimingi! Gaila, tik nuotraukos nelabai pavyko, buvo tamsu, o mažylė ant mano rankų neleido išlaikyti fotoaparato lygiai, tad čia nuotraukomis nepasipuikuosime. 

Eriksberg safari parkas netoli Karlshamno

Prieš kelionę mūsų didžioji vis kartodavo, kad labai nori pamatyti miško žvėrelių. Ne tų kurie gyvena zoologijos sode, o miške. Lapes ir vilkus matėme netoli Klaipėdos esančiame zoo sode. Bet nei stirnų, nei kiškių matyti neteko. Kai išgirdau, kad netoli Karlshamno yra safari parkas nutariau, kad tikriausiai miško žvėrelių galėsime pamatyti ten. Tad prieš kelionę į Švediją didžiajai pasižadėjau, kad užsuksime. Nei aš ir tėtis nesame buvę safari parke, tad ir patys nežinojome, ko tikėtis..

Patenkame

Į safarį parką važiavome iš karto iš kelto, bet buvome per anksti, būtų tekę laukti apie 2 valandas. Nusprendėme važiuoti kitą dieną. Ir ta diena neužilgo atėjo, kai važiavome į Karlskroną, bet mažylė užmigo ir nusprendėme nuvažiuoti iki pat Eriksbergo. Prieš pat safari parką mažylė pabudo. Buvo pats dienos vidurys, tuo tarpu rekomenduojama atvykti saulei auštant arba leidžiantis. Tada daug didesnė tikimybė pamatyti žvėrelių. Privažiavome prie parko savo automobiliu, įsigijome bilietus ir gavome parko žemėlapį bei kompaktą. Per parką reikia važiuoti savo automobiliu kokių 10km ratą. Galima ir parko transportu su gidu. Safari parkas 2012aisiais dirbo nuo birželio 23iosios iki rugpjūčio 19tos, atsidarydavo 12tą valandą dienos, kaip tik tuo metu mes ten ir atsidūrėme. Šis safari parkas giriasi besąs didžiausias Skandinavijoje.

Mergaitės dar per mažos

Kadangi nežinojome, kas tai per safari parkas, negalėjome ir pagalvoti, kad mūsų mergaitės dar bus per mažos. Bet tik įvažiavus į parką šią pamoką puikiai išmokome.  Situacija buvo tikrai nekokia.. Važiuojame ratu, sustoti negalime, mažylė apsikakokusi, didžioji, nori į tualetą, mes nesuprantame, ką čia tam parke iš viso reikia daryti ir kaip tuos žvėrelius pamatyti.   Žinoma, kol sukome ratą nieko ir nematėme, visa laimė šiaip ne taip privažiavome pastatus su tualetu.  Galime pasakyti, kad tualetas tikrai geras! Yra kur pervystyti mažylius, kriauklės, tualetai ir visi patogumai.  Atsipalaidavimui nuėjome į vaikų žaidimų aikštelę. Tikrai graži, iš vietinių medžių, su aukštomis čiuožynėmis, laipynėmis. Taip pailsėję išsiruošėme vėl važiuoti. Mažylės į kėdutę jau nebesodinome, bandžiau laikyti ant rankų, nors tai irgi ne per labiausiai gelbėjo, nes reikėjo žiūrėti per žiūronus.

Pamatome didžiuosius žvėris

Bet nuotaika bent mums, suaugusiems pradėjo taisytis, nes privažiavome milžinišką ganyklą. Joje nors ir labai toli, bet galėjome matyti didžiuosius gyvūnus – stumbrus, elnius, muflonus ir šernus. Su žiūronais buvo matyti dar geriau! Bet čia išaiškėjo, kad mūsų didžiajai, tai nelabai kas matosi. Nors iš pradžių tvirtino, kad viską mato, paaiškėjo, kad žiūronai jai buvo per platūs ir ji nieko nematydavo! Šiaip ne taip juos sureguliavome, bet žiūrėti per žiuronus vis tiek buvo nelengva. Tad didžioji vietoj safario vartė knygutes ir žaidė su kėdutės diržais. 

Važiavome jau antrą ratą, jau žinojome ko tikėtis ir pradėjome matyti! Tarsi akys mums būtų atsivėrusios..  Pamatėme visai čia pat šerną, saulutėje besiilsinčius elnius.
Sustojome ir labai gražioje apžvalgos aikštelėje prie fjordo, su uolomis, smagu būtų buvę praleisti ir daugiau laiko čia. Paskutinėje apžvalgos aikštelėje (išlipti iš mašinos galima tik spec. aikštelėse) pamatėme ir nubėgančią visą elnių bandą.. Jei būtume buvę ankstėliau ir tylūs, būtume galėje stebėti grožių grožį..


Kelionė atgal

Bet mažylė jau pradėjo nerimauti, šitiek laiko automobilyje! Tad grąžinome kompaktą, kuris mums pasakojo apie gyvūnus, apie parko istoriją ir kur ką galima pamatyti (angliškai). Ir išsiruošėme atgal į nakvynės vietą.
Mažylė užsnūdo, bet labai trumpam, tad mums teko stoti greitkelio aikštelėje, pailsėti ir papietauti.. Pataikėme kaip tik įvažiuoti į tepalų dėme! Tarsi nebūtų buvę kitų aikštelių..
Na bet šis poilsis buvo reikalingas, pavalgėme, didžioji pažaidė aikštelėje, mažylė ant kilimėlio patiesto žolėje, aš iš informacijos punkto gavau man reikalingos informacijos.
Ir šiaip ne taip pailsėję parvykome! Ar dar važiuotume į safari parką.. Manau taip, bet tik su jau gerokai paaugusiomis mergaitėmis..

Laivybos muziejus Karlskronoje

Vieną šiltą gražią ir saulėtą dieną atvykome į Karlskroną. Pagrindinis dalykas, ką norėjome pamatyti joje, tai laivybos muziejus. Žinoma, nepraleidome progos pasivaikščioti po senamiestį ir net centrinėje aikštėje apsipirkome ūkininkų turgelyje.


Patenkame

Laivybos muziejus įsikūręs mažoje salelėje, sujungtoje tilteliu su pačiu Karlskronos centru. Pasistatėme automobilį kaip tik netoliese tos salelės, tad eiti nebuvo toli. Didžioji sėkmingai nuvažiavo savuoju dviratuku, kurį reikėjo sugalvoti, kur palikti. Bet muziejuje visai nemenkas plotas buvo skirtas rūbinei ir pasidėti kuprinėms, tad palikome jį ten. Kuprinę, tiesa, teko nešiotis su savimi. Nors ji vos vos tilpo į rakinamą skyrių, bet reikėjo 5 kronų užstato, o grynųjų mes neturėjome. Labai įdomu, kad muziejaus bilietas galioja visam sezonui iki rugsėjo mėnesio! Jei būtume gyvenę netoliese, būtume galėję lankytis ir lankytis muziejuje.  Dar į ką atkreipėme dėmesį, tai, kad muziejuje ir mieste labai daug lenkų. Ir tai nenuostabu, į Karlskroną plaukia keltas tiesiai iš Gdynios. Muziejuje yra ir kavinė, kuri tiesiog lūžte lūžo nuo žmonių, gal ten labai skanu? 

Paroda

Šis muziejus buvo iš tų švediškų muziejų, kurie mums kelia žavesį. Jame galima ne tik paganyti akis, bet ir daug ką išbandyti! Muziejuje gausu tikrų senovinių laivų modelių. Teminiai kambariai, kaip atrodė viena ar kita laivo dalis, vienos ar kitos profesijos atstovo darbo vieta. Užėjome į muzikos instrumentų salę, iš kurios didžiąją reikėjo viliote išvilioti. Mat galima buvo mušti būgną, tad norėjosi dar ir dar ir dar.  Muziejuje galima “pašaudyti iš patrankos”, galima pabandyti irkluoti dideli laivą. Turiu prisipažinti vos vos sugebėjau tą irklą išjudinti, tėčiui sekėsi daug geriau.  Parodos ekspozicija tęsiasi ir po vandeniu, o po vandeniu – tikri lobiai! Skelbiama, kad yra sudužę apie 15 tūkstančių laivų, o atrasta tik apie 1500! Tikrai yra ką daryti, ir kuo užsiimti. 

Vaizdingai parodyta, ką laive valgydavo, kaip kariaudavo. Užeinant į denį reikia palenkti galvas ir galima pajusti, kaip reikėjo vaikščioti laive. O “gyvos” scenos su žiurkėmis ir kojos amputacijomis tikrai sukrėtė..

Viena salė paskirta skulptūroms, kurios puikuodavosi laivo pirmagalyje. Jos būdavo tikrai didelės, masyvios ir įspūdingos. Yra ką veikti ir tiems, kkurie domisi šiuolaikine navigacija. Yra ir daug šių laikų radarų, torpedų, ekranų ir aprangos.


Vaikams

Yra muziejuje ką veikti ir vaikams. Didesnieji gali simuliatoriuje pabandyti valdyti laivą. Galima surengti varžybas, kas ilgiau išsilaikys svyruojančiame denyje. Mėgstantiems menus ir piešti, specialus kambarėlis su priemonėmis. Na o mūsų didžiajai labiausiai patiko laivas-žaidimų aikštelė. Į ją patenkti tenka pro liuką (mes suaugę vos tilpome  ). Ir daug kas įrengta kaip tikrame laive, 2 aukštai, galima užsilipti, pasivaikščioti. Sūpynės ir laipynės iš virvių, kajutės ir vairininko kabina.

Iš muziejaus galima išeiti į lauką ir aplankyti tikrus, prieplaukoje prisišvartavusius laivus. Netoliese ir atskira salė-daržinė su valtimis.

Senamiestyje

Po muziejaus dar turėjome nedaug laiko iki mažylės miego, tad pasivaikščiojome po senamiestį. Nuo laivybos muziejaus iki senamiesčio netoli, bet teko užkopti į nemenką kalnelį. Bent jau didžiąją su jos dviratuku teko užstumti stumte. O ant kalno mums atsivėre pagrindinė turgaus aikštė. Erdvi, graži su bažnyčia aikštės centre. Joje vyko ir ūkininkų turgelis, tai įsigijome vietinių obuolių ir kriaušių. Buvo skanūs.  Iš didžiosios aikštės patraukėme senamiesčio gatvele link fontano. Fontanai buvo šios kelionės didžiosios mėgstamiausi.  Gatvelėje buvo pilna šurmulio, žmonių ir, žinoma, gražūs seni pastatai aplink. Taip truputėlį pasivaikščiojus teko leistis nuo kalno žemyn link mašinos ir jau guldyti mažylę miego.


Renesansas Kristianstad mieste

Kristianstad miestas buvo kurtas pagal renesanso idealus ir tai buvo pirmasis Skandinavijoje renesanso miestas. Iki šiol išlikę puošnūs pastatai ir kvadratinė gatvelių schema. Įkurtas 17tame amžiuje kaip “krikščionių miestas”. Pats miestas vėtytas ir mėtytas, gyventojų jame tai padaugėdavo, tai sumažėdavo. Valdant danams buvo daug svarbesnis – siena su Švedija, kai atiteko švedams, prarado gynybinę paskirtį.

Senamiestis

Automobilį nesunkiai randame pastatyti tarp ilgo parko ir senamiesčio, visai netoli geležinkelio stoties. Vietos daugiau nei pakankamai, stovėjimas mokamas. Eiti visai netoli, bet apsidraudėme ir paėmėme didžiosios dviratuką. Žmonių senamiestyje visai nemažai, jau senokai buvome pamiršę miestelių šurmulį, mažylė visa iš nuostabos dairėsi. Jai patiko veiksmas aplinkui.


Senamiestis labai jaukus su gražiomis gatvelėmis, aikštėmis ir papuoštais namais. Nepadarė įspūdžio tik pagrindinė aikštė (Stortorg), kaip tik tuo metu kai lankėmės buvo intensyviai remontuojama ir visi pastatai apdengti. Viduryje aikštės triukšmas ir dulkės. Taip mus pasitiko miestas. 


Bažnyčia

Užtat stipriausią įspūdį paliko Šventosios Trejybės bažnyčia. Ne veltui ji vadinama gražiausia renesanso bažnyčia Skandinavijoje. Bažnyčia, kaip ir miestas pastatyta 17tame amžiuje. Įėjus į bažnyčia grojo vargonais ir tokia įspūdinga apėmė nuotaika, kad norėjosi bažnyčioje pabūti ilgai ilgai..

Vargonai patys irgi nepaprasto grožio, didžiuliai ir puošnūs.


Parkas

Prie upės visai šalia senamiesčio ilgas ilgutėlis poilsio parkas. Viduryje parko akį traukia prašmatnus 20 amžiaus pradžios teatras. O kokios įspūdingos vaikų žaidimų aikštelės! Ne tik su sūpynėmis, laipynėmis, bet ir fontanėliais, keistais medžiais. Tai buvo pati gražiausia vaikų žaidimo aikštelė matyta šios kelionės metu! Na o pabaigai einant į automobilį mūsų kelią perbėgo pūstauodegė voveraitė. Įspūdžių didžiajai visai dienai buvo daugiau nei pakankamai!


Stenshuvud (“akmens galvų”) nacionaliniame parke

Stenshuvud nacionalinis parkas - dar vienas nuostabus gamtos kampelis Švedijoje. Parkas visai nedidelis viso labo 4 kvadratiniai kilometrai. Nacionalinis parkas prie pat jūros. O pagrindinis jo akcentas ne tik įvairi augmenija, bet ir 4 iškilusios kalvos, labai primenančios akmenuotas, kiek pliktelėjusias galvas.


Atvykstame

Patogiausia į nacionalinį parką atvykti nuo Mellby miestelio pusės. Tada kelias atveda tiesiai į pagrindinę stovėjimo aikštelę su gamtos muziejumi. Bet mes važiavome iš Kivik miestelio ir pataikėme pasukti į Kivik Musteri gamyklą ir sodus.

Per juos galima irgi pasiekti Stenshuvud nacionalinį parką, ir nors aikštelė ne pagrindinė, bet nė kiek nesigailėjome. Iš aikštelės vedė takelis link 3jų pagrindinių parko kalvų. Mes radome ratu vedanti takelį, kuriuo nuėjome kokius 4km. Galėjome pasigrožėti nuostabiais vaizdais ir apėjome beveik visą parką!

Kalvos

Takelis link kalvų vedė per seną mišką su milžiniškais medžiais. Diena buvo ganėtinai karšta, o miško tankmėje jautėme malonią vėsą. Taip kopdami miško takeliu pasiekėme pirmosios kalvos viršūnę. Netikėtai miškas baigėsi, atsivėrė uolėta viršūnė ir kerintis vaizdas į pajūrį! Nuostabu! Čia didžioji užkando, nes užkopėme beveik 100m! Bet atėjusios dvi moteriškės iš paskos su lojančiu šunimi pažadino mažylę. Nežinojome ar teks vėl bėgti prie mašinos.. Visa laimė mažylė dar kartą užsnūdo, bet mums jaua teko bėgti tolyn nuo moteriškių ir jų šuns.
Pirmoji, šiaurinė viršūnė mums patiko labiausiai. Gal kad pirmoji? Po jos aplankėme dar rytinę ir pietinę, paskanavome gervuogių. Pietinė pasirodė lankoma labiausiai, turbūt dėl to, kad arčiausiai pagrindinės stovėjimo aikštelės.


Gamtos centras

Aplankę pietinę viršūnę turėjome rinktis, sukti takeliu atgal link automobilio, ar pasiekti Naturum – gamtos muziejų. Šiek tiek pasvarstę ryžomės iššūkiui. Link gamtos muziejaus jau vedė daug platesnis takelis, ir daug daugiau jame žmonių. Kai kurie net su vaikiškais vežimėliais, nes dalis takelių pritaikyti neįgaliesiems. Pakeliui į centrą galima pamatyti akmenis-senovinius paminklus, milžiniško storio medžius, daugybę apsamanojusių akmenų.
Gamtos centrą aplankė tik didžioji su tėčiu, mažylė su manimi skaniai snaudė miške nešynėje.

Pajūrio takelis

Atgal labai nesinorėjo grįžti tuo pačiu takeliu, tad labai apsidžiaugėme radę kitą, vedantį pajūriu. Jis buvo ne mažiau įspūdingas, nei kalvų takelis. Pajūrį matėme visokį ir akmenuotą, ir smėlėtą.

Radome didžiulį pajūrio akmenį, mažutėlaitį švyturį. Vėliau takelis nusisuko nuo pajūrio ir mes vėl grįžome į seną, tankų mišką. Dažnai takeliu einant tekdavo šokuoti nuo akmens ant akmens. Labai bijojau, kad mūsų didžioji nepervargtų, tai vargo tėtis, kuris kartas nuo karto vis panešdavo mūsų didžiukę ant pečių!

Gal būtų ir pati sėkmingai nuėjusi visą takelį, bet dar norėjome vakare išsimaudyti jūroje, tad taupėme jos jėgas.

Netoli automobilio priėjome takelį vėl pritaikytą neįgaliesiems. Jame matyti neįtikėtinų augalų – milžiniškų kaštonų, rododendrų.. Visada maniau, kad rododendrai mėgsta šilumą, bet pasirodo ir čia jie puikiai veši!

Beinant miško takeliu kelią perbėgo stirna, o prie pat stovėjimo aikštelės radome visą bandą besiganačių jaučių!

Iškyla mums labai labai patiko! Dar kartą ja pasidžiaugėme toje pačioje stovėjimo aikštelėje valgydami pietus ir stebėdami jaučių gyvenimą, bei klausydamiesi baubimo.. 

Jei būsite netoliese labai rekomenduotume aplankyti šį nacionalinį parką ir jums!

Karlshamno uostas


Atgal važiuojant surasti Karlshamno uostą nebuvo sunku. Nors jis irgi gerokai pakrašty, bet kelias daug tvarkingesnis ir rodyklių daug daugiau. Privažiuojame panašias būdeles kaip Klaipėdoje, bet jos tuščios. Ką daryti? Pasistatome automobilį ir išsiunčiame tėtį į uosto pastatą. Gerokai užtrukęs tėtis grįžta, bet jau su bilietais! Pasirodo tikrai registruotis reikėjo eiti į pastatą! Stojamės į automobilių eilę, kuri šį kartą gerokai ilgesnė. Juk keliamės šeštadienį. Po truputį eilė juda į priekį ir štai mus sustabdo jau prie pat kelto.


Siauras takelis yra geriau, nei plati gatvė

Jūs su vaikais? Paklausia mūsų pačia aiškiausia, gražiausia lietuviu kalba. Puiku! Taip, mes su vaikais. Laukiame, kol mus pakvies. Na sako važiuokite į kairę ir į patį viršų. Įvažiuojame į keltą kairėn pusėn. Ir stabtelim pasimetę, pačioj kairėj matome tokį tiltelį, lyg ir galima užvažiuoti, bet gal ten pėstiesiems. Pasirenkame platų užvažiavimą, nedrįsę važiuoti tuo siauruoju ir stačiuoju. Kai tik mūsų automobilio nosis išlenda, ką tik ramiai sėdėję kelto darbininkai visi sušoka ant kojų ir pradeda baisiausiai mojuoti. Ne čia! Na taip, čia vien krovininės mašinos.. Negi reikėjo pasirinkti tą siaurąjį statujį? Kol mes bandome susiorentuoti, paskui mus važiavęs automobilis sėkmingai įveikia 45 laipsnių statumą ir užvažiuoja į viršų. Taip reikėjo pasirinkti tą siaurąjį statujį. Atsiduriame pačiame viršuje, jau nebe uždaroje patalpoje, o prie pat sraigtasparnio nusileidimo vietos. Ten mus pareguliuoja, pastato ir išleidžia į laivą. Negi mūsų automobilis taip ir plauks ne po stogu? Na taip, ši patalpa atvira. Bet bus grynesnis oras, kai grįšime į automobilius.

Išmokstame naudotis kajute

Kaip ir pirmą kartą, gauname raktus ir patenkame į kajutę. Šį kartą nežmoniškai karšta ir šalto oro niekas nepučia. Vaikai pradeda prakaituoti, net ir nuogi. Šį kartą jau buvome priversti išmokti naudotis oro pūtimo sistema. Pasirodo reikėjo daug daugiau kantrybės. Sukti ir sukti, ir sukti į vieną pusę, kol oro paduoda vis daugiau ir daugiau. Taip galų gale susireguliavome kajutėje tokią temperatūrą, kokia mums buvo geriausia. Tualeto nuleidimo garsas mažylei dar vis kelia nuostabą, o ryte net pažadina, bet reaguoja daug ramiau. Net praustis nebe taip baisu, kai antrasis kartas. Didžioji laipioja kopetėlėmis jau kaip tikra meistrė, jei pirmąjį kartą ir buvo dar kiek nedrąsumo. Mažylė miegojo kiek ramiau, bet naktis mums su tėčiu nebuvo lengva. Gal kad abu per atostogas kaip reikiant buvome išmiegoję, pripratę prie gryno oro, tad šį kartą miegojome kaip du zuikiai, nuolat prabusdami. Didžioji savo lovoje vartėsi, sukiojosi per miegus irgi nemažai, jau buvome pamiršę perspėti apie tai, kaip svarbu kelte miegoti ramiai. O gal tiesiog per mažai bangavo, nes kelto šį kartą beveik nesupo. 

Nekaip buvome susiruošę ir kelto lauknešėlį, tėtis bent du kartus turėjo bėgti į automobilį, kol dar nebuvo pajudėjęs keltas ir automobilių denis nebuvo užrakintas. Bet laikas kelte neprailgsta ir taip, štai mes jau ir Klaipėdoje. Sveiki sugrįžę į Lietuvėlę!

Šį kartą kažkodėl išvažiuojančias mašinas stabdo saugos tarnyba, įdėmiai nužiūri, bet praleidžia. Kad jau išsiilgę Lietuvos, pastebime, jog ir kelias į uostą visai ne toks baisus, sparčiai remontuojamas. Be to, sutvarkytas pagrindinis žiedas prie Klaipėdos, ties posūkiu į Palangą ir Šilutę, tad pralekiame po žiedu su vėjeliu. Abi merginos išvargusios užmiega, ir visai nesunkiai pasiekiame namus.


Karlshamno Kreativum muziejuje

Iki registracijos į keltą dar buvo likusios 2 valandos, kad nenuobodžiautume užsukome į Kreativum muziejų. Tiesa tų poros valandų mums buvo gerokai per mažai ir nepamatėme nė pusės visko..

Kreativum mokslo centras įsikūręs miesto pakraštyje, buvusioje gamykloje. Žmonių lyg ir nedaug, bet, kai užkopėme į antrąjį aukštą, jų pasirodė visai nemažai. Tiesa, antrajame muziejaus aukšte mes beveik nebuvome.. Nors ten pačios pagrindinės grožybės. Bet mums tikrai užteko pirmojo aukšto. O labiausiai patiko lauke esantys įrenginiai.

Pirmame aukšte radome žaidimų reakcijai tikrinti, įvairiausių kreivų ir ne tik veidrodžių, garsų atrakcijų. Rodyklių, kur eiti toliau po pirmojo aukšto nepamatėme, tai iš didžiulės salės, gal buvusios valgyklos, patekome į lauką.Lauke su mūsų trimete buvo įdomiausia. Vamzdžiai su įvairiais tylinančiais, garsinančiais efektais, lėktuvas. Galimybė save pakelti tik traukiant už virvės, fontanas, po kuriuo nekrinta vanduo, keltas perplaukti tvenkinuką.

Daugiausia mokslo prasme buvo galima sužinoti antrajame aukšte. Ten paaiškintos įvairios jėgos, veikimo principai. Mūsų trimetei ten gal dar kiek ankstoka, bet mes su tėčiu mielai iš lėto būtumėm apžiūrėję ir išbandę daug ką. Bet žinoma, vaikai ir ribotas laikas kol kas neleido pasimėgauti mokslo išradimais.
Kreativum centre veikia ir kino centras, MegaDome kino salė.

O tik išėjus puiki parduotuvė, kurioje labai daug nuostabių žaislų mokslo mėgėjams.
Būtinai norėtumėm užsukti dar kartą, jau su paaugusiais vaikais.


Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas