Kelioniumanija.lt

Jei vykstate į Peru, tikrai verta aplankyti Baltuoju miestu pramintą Arekipą ir vieną giliausių pasaulyje kanjonų – Kolką. Pabandysiu jus įtikinti papasakodama savo įspūdžius.

Baltasis miestas Arekipa ir Kolkos kanjonas

Ankstyvas rytas. Sausakimšas autobusas rieda Arekipos gatvėmis. Važiuojame į Kolkos kanjoną. Dukart gilesnis už Didijį Kanjoną JAV, jis dar neseniai buvo laikomas giliausiu pasaulyje (gylis 3191m), kol šio titulo neperėmė netoliese esantis 163m gilesnis Kotahuasis (Cotahuasi).


Vos tik autobusas sustoja sankryžoje, prie langų pripuola gatvės prekeiviai, siūlydami sumuštinius, kukurūzus, gaiviuosius gėrimus. Vienas kitas perujietis šį tą įsigyja. Turistams siūlomos fotojuostos, tačiau jie tik mieguistai mirksi ir neskuba nieko pirkti.


Beveik visą laiką pro autobuso langą matyti Baltojo miesto Arekipos sargas – ugnikalnis El Misti.


Arekipa ir jos nerimstantis kaimynas


Baltojo miesto vardą Arekipa gavo dėl to, kad didingus kolonijinio stiliaus pastatus ispanai statė iš vulkaninės kilmės uolienos (sillar), kuri žiba saulėje. Tačiau ugnikalniai – ne tik sillar šaltinis, bet ir gana pavojingi kaimynai. Galbūt inkų dievus užrūstino ispanų įsiveržimas, ir todėl 1540m. užgimęs miestas 1600m. buvo kone visiškai nušluotas nuo žemės paviršiaus. Vėliau kanjonų krašte įkurta Arekipa ne kartą nukentėjo nuo žemės drebėjimų, todėl dauguma ten pastatų žemi, kad būtų atsparesni gamtos kataklizmams.


Laimei, kai kurie kolonijinio stiliaus pastatai ištvėrė gamtos kataklizmus. Tarp jų ir nepaprasto grožio Šventosios Katalinos vienuolynas, kurį 1580m. įsteigė turtinga našlė Marija de Guzman. Jame gyveno iš turtingų šeimų kilusios vienuolės, kurios nė nemanė atsisakyti joms įprasto gyvenimo būdo ir laikytis neturto įžadų. Seserims patarnavo tamsiaodės tarnaitės ir net vergės, jas linksmino kviestiniai muzikantai. Tačiau po beveik trijų šimtų metų linksmybes nutraukė popiežiaus atsiųsta griežta viršininkė. Ji išlaisvino verges ir atitvėrė vienuolyną nuo išorinio pasaulio.Visą amžių į jį neįžengė svetima koja, tačiau 1970m. Arekipos meras, rūpindamasis turizmu, atvėrė pastatą lankytojams. Beje, ir spalvinguose vienuolyno kiemeliuose nepasislėpsi nuo El Misti vaizdo.


“Kodėl žmonės sugalvojo statyti miestą prie ugnikalnio?” – klausiu šalia manęs autobuse sėdinčio Paulo, kuris bus mano ir pagyvenusių australų poros vedlys Kolkos kanjone. “Ugnikalnis juk gali išsiveržti.” Bet Paulo nesuka sau dėl to galvos. Du tris kartus per parą arekipiečiai pajunta požeminius virpesius (tiesa, virpesiai nestiprūs; užsieniečiai – gringos – labiau nutolę nuo gamtos, jų net nepastebi) liudijančius, kad El Misti būdrauja. Tačiau tai jų visai netrikdo ir netrukdo miesto gyventojams džiaugtis gyvenimu.


Turizmo agentūros siūlo galimybę įkopti į 5822m virš jūros lygio iškilusį milžiną arba nulėkti jo šlaitu žemyn apžergus dviratį, tačiau aš nusprendžiu nerizikuoti... Man mielesni jau užgesę ugnikalniai.


Ledo princesė


Vieną tokį ugnikalnį – Ampato – man parodo pakeliui i kanjoną. Vienas iš keleivių, nebejaunas indėnas, švelniai atsidūsta: “Chuanitos namai...”


Chuanita, dar vadinama Ledo Princese, - jauna inkų mergaitė, kurios palaikus ant ugnikalnio rado ir jų krikštatėviu tapo amerikiečių antropologas Johanas (isp. Chuanas) Reinhardas.


Senovės inkai kalnus laikė dievais, kurie galėjo nubausti lavos išsiveržimais ar nuošliaužomis. Kalno dievų malonę buvo galima pelnyti tik brangiomis atnašomis, todėl jiems buvo aukojami vaikai iš kilmingų inkų šeimų. Permaldauti Ampato buvo paskirta 12-14 metų mergaitei. Manoma, kad iš pačios imperijos sostinės Kusko ją pėsčiomis atlydėjo iškilminga procesija (dabar tokį atstumą kone 10 valandų reiktų važiuoti autobusu). Mergaitė buvo pasiryžusi mirti, kad veliau su dievais gyventų per amžius. Mirtis nebuvo skausminga. Prieš mirtį dievams paskirtieji gaudavo išgerti stipraus alkoholinio gėrimo. Pasninko išalintas kūnas tuojau pasiduodavo alkoholio poveikiui. Kai Chuanitos sąmonė aptemo, jos gyvybę nutraukė smūgis į kaktą.


Apie 500m. jos kūnas pragulėjo po ugnikalnio viršūnėje po ledu, todėl puikiai išsilaikė. Tačiau 1995m. dėl šalia esančio Savankajos (Sabancaya) ugnikalnio išsiveržimo ledas ištirpo ir Chuanita iš savo poilsio vietos nuslydo Ampato šlaitu žemyn. Taip ją ir rado mokslininkų ekspedicija. Vietinis alpinistas Migelis Zaratė paaukojo savo šaldytuvą, kad Ledo Princesė kuo saugiau nukeliautų į Arekipos universitetą, kur ją ištyrė susižavėję mokslininkai. Dabar ją nuo gegužės iki gruodžio galima pamatyti “Santuarios Andinos” muziejuje Arekipoje. Nuo sausio iki balandžio Chuanitą “pavaduoja” jos likimo broliai ir seserys, rasti kitose Peru vietose.


Kelionės autobusu nacionaliniai ypatumai


Kol diskutuojame su Paulo, už lango slenka dykuma. Kai po trijų valandų pasiekiame Čivajaus miestelį (Chivay), paaiškėja, kad kelionė vietiniams skirtu autobusu gali tapti rimtu išbandymu gyvūnėlių mylėtojų nervams. Savo akimis matau į autobuso bagažinę kraunamą bliaunančią avį, o Paulo sako, kad taip pasivažinėti tenka ir veršiukams. Kiaulei ar kitam mažesniam gyvulėliui kartais pasiseka labiau – vairuotojas priima į saloną. Tačiau tokiu atveju keliaiviams tenka susirūpinti jau ne gyvūnų, o savo gerove. Kiaulė – ir autobuse kiaulė, todėl pasitaikius progai mielai ištuština kieno nors vaisių krepšį.


Kitas tris valandas važiuojame palei kanjoną. Akys džiaugiasi spalvomis. Tiesiog neįmanoma atplėšti žvilgsnio nuo stačių šlaitų su daugybe žemės ūkiui skirtų terasų, nors konduktorius ir įjungia televizorių.


Kanjonas


Tikroji pažintis su kanjonu prasideda Kavanakondėje (Cabanaconde), nedideliame miestelyje viename iš kanjono šlaitų. Jame yra mokykla ir nedidelė ligoninė. Taip pat yra šamanas, į kurį dauguma gyventojų pirmiaisia ir kreipiasi ligai, ar kitai bėdai užpuolus. Be to, šamanas aukodamas auką spėja ar geri bus ateinantys metai.


Leidžiamės žemyn į kanjono dugną, kuriame teka upė Kolka. Spėjama, kad jos pavadinimas atsirado sujungus dviejų genčių pavadinimų pirmuosius skiemenis. Maždaug prieš 1400m. kanjone apsigyveno aimarų gentims priklausantys, nuo Titikakos ežero atkeliavę koljagvai (collaguas) ir iš kečujų kilę kabanai (cabanas). Beje, abiejų genčių atstovai labai stengėsi išlaikyti savo identitetą ir jokiu būdu nesupanašėti į kaimynus. Kad skirtumą būtų galima pamatyti iš karto, iš kalnų atėję kabanai paėmę kelias lenteles ką tik gimusių vaikų kaukolę imdavo formuoti taip, kad pakaušis būtų smailus kaip kalno viršūnė, o koljagvai savo atžalų pakaušius padarydavo plokščius, kad primintų didįjį ežerą. XVIa. į Peru įsiveržę ispanų konkistadorai buvo priblokšti tokio “bedieviško” elgesio ir tuoj pat jį uždraudė, todėl vietiniams gyventojams neliko nieko kito tik žymeti savo išskirtinumą skirtingomis skrybėlėmis...


Leisdamiesi akis į akį susiduriame su globaliniu atšilimu. Dėl jo tirpsta kalnuose esantys ledynai ir vietiniams gyventojams vis sunkiau gauti vandens laukams laistyti, todėl kai kuriuos žemės plotus jie tiesiog nustoja dirbti, ir šie virsta dykuma. Peru taip jau yra, kad kuo aukščiau žmonės gyvena, tuo jie neturtingesni, juk aukštai kalnuose sunku ką nors valgomo užsiauginti, bet štai skurdas po truputį lipa žemyn...


Nakvojame iš bambuko suręstose turistams skirtose trobelėse. Naktis labai šalta. Ryte sunku prisiversti išlįsti iš po miegmaišio ir kelių antklodžių.


Žygiuojame toliau, ir pažindinamės su vietiniais augalais. Štai, pvz., alijošius (aloe vera): iš jo lapų vietiniai išgauna dviejų rūšių sultis. Gelsvos apsaugo nuo neigiamo saulės spindulių poveikio, o skaidrios – drėkina odą. Mėtos turėtų apsaugoti nuo uodų.


Nuodingus augalus kanjono gyventojai naudoja kaip insekticidus. Tačiau kone įdomiausiai pasitarnauja dilgėlės. Vestuvių naktį ant jų guldomi jaunavedžiai, kad juos apleistų visos piktos dvasios.


Kai vidurdienį sustojame oazėje „Paraiso“ (Rojus). Kažkas sugalvojo kanjono dugne pasodinti palmių ir iškasti kelis baseinėlius, pastatyti bambukines trobeles ir atidaryti „barą“. Sėdžiu įmerkusi kojas į vėsų vandenį, kol Paulo gamina pietus. Jis ne tik mūsų vedlys, bet ir virėjas. Galvoju, kad ir jis turėtų galėti atsigaivinti baseine... Kad atsikratyčiau kaltės jausmo, po pietų pasisiūlau padėti išplauti indus.


Kondorai


Paskutinė žygio diena. Važiuojame stebėti kondorų. Kondoras ne šiaip koks paukštis maitėda. Inkai jį laikė dievų pasiuntiniu, tarpininku tarp žemiškojo ir dangiškojo pasaulių. Stipriems kondoro sparnams galima patikėti savo norus ir svajones, jis juos perduos dievams.


Beje, tų sparnų skersmuo apie 3m. Dėl to kondorui, kaip kokiam lėktuvui, reikia gana ilgo „pakilimo tako“, kad galėtų atsiplėšti nuo žemės. Kalnuose tokį taką surasti sunku, todėl jie tiesiog neria žemyn nuo uolų ir ima sklęsti.


 Apžvalgos vietoje (Mirador de Condores) daugybė žmonių. Vieni – turistai - laukia pasirodant didžiųjų paukščių, kiti - vietiniai gyventojai - išsidėlioję suvenyrus, laukia pirkėjų. Staiga pasirodo vienas kondoras. Paskui dar ir dar vienas. Bandau sugalvoti kokį nors norą, bet niekas neatrodo taip svarbu, kad dėl to vertėtų trukdyti senuosius inkų dievus...


Vakare atsisveikinu su Arekipa ir važiuoju žiūrėti kitokių kondorų į Naską.


Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas