Kelioniumanija.lt

2012-ųjų vasara. Kelionė su agentūra „Grūda“. Tokio pobūdžio kelionės prisiminimus/ mini reportažą rašiau pirmą kartą. Čia mano atsiminimai tik grįžus iš kelionės.

Po kelionės. 1 dalis. Dresdenas

Prieš dvi dienas sunkią tašę laikydama rankose (kelionės metu jos lagamininė stumiamoji rankena sulūžo) įžengiau į savąjį butą. Tetos pradėjo klausinėt, kaip jaučiuosi. Atsakiau, kad kaip atrodau, taip ir jaučiuosi.


O joms atrodžiau dar pakankamai normaliai... po kelių tylos pauzių pridedant „pavargusi“. Ir visgi su nuvarvėjusiu tušu, kuris pagražina mano patinusias akis, vis tiek jaučiausi geriau, nei pirmąją kelionės dieną.


Kelionės autobusuose šiaip jau nėra labai sunkios. Visi (o ypač mano tetis) jų labai prisibijo. Niekada nesupratau, ko ten taip bijot, juk važiuoji ir tiek. Jeigu neturi bėdų su vestibiuliariniu aparatu išvis gerai. Bet visgi yra vienas labai nemalonus dalykėlis. Jeigu moki siūbuojamame autobuse gražiai užmigti ir smagiai pasnausti tau pasisekė. Tuo tarpu man miegojimas judančiuose daiktuose niekada nesisekė. Besiklausydama muzikos, nugrimzdavau į tą stadiją, kai nežinai, miegi ar ne, ir kai tekdama išnirti iš jos... Visa perbalusi kaip drobė, galva svaigsta, akys neatsiplešia, pilvas nerimąstingas, o pats jautiesi kaip su +38 temperatūra. Anksčiau galvojau, kad tomis minutėmis nemiegojau, taip bloga būdavo tik kai šiaip pagulėdavau negalėdama užmigti, bet kai mama papasakojo, kad baksnojo mane, kvietė vardu, bet aš niekaip nereagavau, supratau, kad vis dėlto kažkiek miegojau.


Pirmasis miestas, kuriame praleidom gerą pusdienį buvo Drezdenas (Dresdenas), Vokietijoje. Senove dvelkiantis miestas. Drezdenas, tai Saksonijos karalių rezidenciją, šios federacijos sostinė, kuri II pasauliniam kare buvo gerokai apgriauta, o nuo 1990-ųjų pradėta atstatyti.


Kaip jau tapo įprasta nuotraukos paspaudus didinasi (ir tampa kokybiškesnės).



Viena iš Dresdeno senamiesčio gatvelių. Kiek primena Klaipėdą.


Frauenkirche. Baroko ir Klasicizmo mišinys.


Kokia gi Vokietija, be Martino Liuterio.


Siena, ant kurios pavaizduoti Saksonijos valdovai.

Į viešbutį atvažiavo ponas. Pasijaučiau lyg atsidūrusi senoviniame filme, tik tiek kad mašina ir turisto fotoaparatas iš šio laikmečio.

Cvingerio rūmai. Jie pastatyti pagal Augusto Stipriojo užsakymą, kuris ne tik valdė Saksoniją, bet ir buvo Lenkijos karalius bei LDK kunigaikštis.

Dabar Cvingerio rūmuose yra meno galerija, porceliano kolekcija, instrumentų ir prietaisų muziejus, ginklų galerija.


Viename iš rūmų kiemelių radom va tokią sieną su kolonomis. Panorau nufotografuoti kaip nors meniškai, todėl sumažinau ekspoziciją keliais žingsniais, o per redagavimo programas šiek tiek „sušildžiau“ nuotrauką.

Čia užlipom į net nepamenu kokį bokštą. Maža Drezdeno panoramos dalis.

Drezdenas buvo gražu, bet ne gražiausia. Jeigu kažkas tokius rūmus pamatytų pirmą kartą, įspūdis būtų didžiulis, tačiau dabar tai atrodo kažkur matyta. Jeigu būčiau įsigilinusi į miesto istoriją (o Drezdene girdėjau mažiausiai, nes gidas šnekėjo labai tyliai ir šiaip pirmoji diena, dar neįpratau nė fotografuoti, nė klausytis) gal būtų labiau patikę. Dabar... džiaugiuosi, kad pamačiau tokį miestą su Vokietijos švara ir tvarka, bet antrą kartą abejoju ar važiuočiau. Na gal dar teks, niekad negali žinoti.


Po kelionės. 2 dalis. Senoviškasis Paryžius

Jeigu reikėtų vienu žodžiu apibūdinti Paryžių, be jokių svarstymų rėžčiau – kontrastingas.


Įsivaizduokite situaciją. Jūs daugiau nei dvi paras važiuojate autobusu į pagrindinį kelionės tikslą - Paryžių. Gidas sako mums ir taip žinomą tiesą, jog tai meno, meilės ir kultūros lopšys. Ir štai jūs įvažiuojate į tą didingą, lyg svajonę lūpomis šnabždamą miestą, o jus pasitinka išties „įspūdingas“ vaizdelis - prie senovinės architektūros pastato sienos iš skudurų lovą susirentęs, nebijokim pasakyt riebiai, bomžas, kuris skaito kažkokia purviną knygiukštę, prie savęs pasidėjęs tokio paties „švarumo“ indelį išmaldai.


Taip, pirmas įspūdis... keistas. Susižvelgi su bendrakeleiviais truputį baikščiais žvilgsniais ir pėdini toliau puse lūpų ištardamas, kad truputį ne to tikėjaisi. Pirmiausia, kas užkliuvo, kad ten daug kur smirda (atsiprašau, bet nebeprisimenu gerų mokslinių žodžių) myžalais. Tik kokia nuošalesnė, nešvaresnė gatvė ir tave pasitinka toks smagus kvapelis. Ir dar visą laiką einant Senos krantine taip pat aromatas nesitraukė. Visur tūna tokia didmiesčiams būdinga nešvara. Kitas dalykas jau labiau skonio reikalas - čia visada daug žmonių, o iš tų žmonių daugiausia juodaodžių. Kostiumuotų, su DRE ausinėm ir trenigais, apsirengusių kaip iš gero lietuviško kaimo arba reprezentuojančių saviškes Afrikos šalis (tokie dažniausiai būna putlios juodamamytės perkopusios per 40). Nemažai ir arabų, vyrų nelabai atskyriau, bet moteriškės ir čia dangstosi plaukus skarom. Kaip supratau vietinių yra ir siauriaakių, merginos azijietės labai stilingos. Šie čia daugiausia studentai. Taigi tu eini dulkėtom Paryžiaus gatvėm iš visų pusių tave supa minios turistų, visokios spalvos emigrantų ir tu, taip sakant, bandai pajausti tą didžiąją meno mekos dvasią. Tik nepagalvokit, kad aš rasistė, ar šiaip prieš juodaodžių emigravimą į Europą, tiesiog čia mano pirmųjų valandų įspūdis Paryžiuje.


Bet tu eini vis toliau, su kiekviena diena pamatai vis daugiau ir žinot... pripranti, o prieš tavo akis atsiveria didesni stebuklai. Tai iš tikrųjų senas, nuostabios architektūros miestas. Į kurią pusę bepasisuksi visur nuostabūs senoviniai pastatai. Anksčiau tai buvo rūmai, rezidencijos, dabar daugiausia meno galerijos, muziejai ir pan. Net ir visas tas šurmuliuojantis gyvenimas tampa kažkoks savitas, šiuolaikinio pasaulio žmonės susilieja su senovine Paryžiaus aplinka ir sukuria šiandieninį Paryžių, tokį kuris anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip paliečia žmogų.


(Paspaudus nuotraukos didinasi)


Dalis miesto rotušės su nedideliais fontaniukais. Prie šio pastato žengėm pirmą žingsnį Paryžiuje.


Ėjom, ėjom gatve ir staiga stop, sustojom nesuprasdami kodėl, nes aplinkui lyg ir nebuvo prie ko reiktų įprastai tai daryti. O gidas liepė pakelti galvas. Pro lapiją išvydom Notre-dame katedros bokštą. Iš šio bokšto Kvazimodas stebėdavo Esmeraldą (V.Hugo „Parydžiaus katedra“).


Ta pati Paryžiaus Dievo Motinos katedra.


Paryžiaus opera.

Panteonas. Tai vieta, kurios požemiuose, kriptose palaidoti žymiausi Prancūzijos veikėjai.


Panteono vidus. Viduryje sukasi lyg švytuoklė rutulys, kiek toliau stovi graži skulptūra. Pačiam Panteone vyrauja tokia keista atmosfera, didinga mirties grožio aura.


Atsiprašau už kokybę, nemoku fotografuoti tokiam apšvietime. Čia Viktoro Hugo kapas, kripta tiksliau.


Panteono požemiuose teko eiti tokiais tuneliais.


Paryžiuje įsikūręs Liuksenburgo parkas. Čia mėgsta laiką leisti studentai, pavasarį netgi vyksta paskaitos lauke, prie tokios nedidelės estrados. Visame parke daug tokių kėdučių, ant kurios čia aš ir įsitaisiusi.


Vėl norėjau senovinio kadro. Vandomo aikštėje, kur įsikurusios prestižinės Paryžiaus parduotuvės (Chanel, Dior ir t.t.)


Ta pati Vandomo aikštė. Už manęs dalis bronzinės kolonos, kuri simbolizuoja Napoleono pergalę Aušvico mūšyje.


Invalidų rūmai. Pavadinimas juokingas, bet kiek pamenu (netiksliai) tai yra rūmai, pastatyti visiems suluošintiems kariams. Rūmus sudaro nemažai atskirų pastatų, vienas iš jų čia - koplyčia, kurioje palaidotas Napoleonas I.


Napoleonas Bonapartas iš visų savo norų turėjo vieną tokį įdomų – „aš noriu, kad po mano mirties žmonės prie mano kapo nusilenktų“. Na ir ką gi, čia jo karstas, įėjimas į koplyčią viršuje. Tu įeini ir norom nenorom privalai nusilenkti, norėdamas tą karstą pamatyti. Vėliau gali nusileisti į apačią. Karstas yra 7 metrų ilgio, jo viduje yra dar daugiau visokio plaušo karstų. Kaip rusiška matrioška, heh.


Įžymioji Triumfo arka. Pastatyta norint įamžinti Napoleono pergales. Pirmą kartą Napoleonas pro ją prajojo, kai ji dar buvo medinė, paskutinį kartą, kai arka jau buvo baigta, jį pranešė karste. Tai antra pagal dydį pasaulyje arka (aukštis beveik 50 metrų).

Fontenblo pilis, pastatyta 1137 metais. Tai prancūzijos karalių, pagrindinė imperatoriaus Napoleono rezidencija. Iš jos Bonapartas buvo ištremtas į Elbos salą. Joje mirė lietuvių poetas Oskaras Milošas (Milašius).


Fontenblo pilis iš išorės nėra tokia įspūdinga, tačiau vidus jos tikrai karališkas. Tai rūmų viduje esanti koplyčia.


Fontenblo pilies kieme. Štai tokį vaizdą prieš kelis šimtmečius matė karaliai bevaikščiodami po rezidencijos parkus.


O čia turistų apspiesti Versalio rūmai, kuriuose gyveno Liudvikas XIV, dar vadinamas Karaliumi Saule. Po to gyveno jo sūnus, jo sunaus sūnus ir t.t. visa karališkoji dinastija. Įdomu tai, kad Liudviko XVI žmona Marija Antuanetė norėdama papramogauti su kitomis bajoraitėmis paprašė vyro įkurti jai kaimą, kur ji galėtų auginti gyvulius, melžti karves ir pan. Ji norėjo pažaisti tarnaitėmis. Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos metu žmonės streikavo, reikalaudami maisto. M. Antuanetė pasakė „Jie neturi duonos? Tai duokite jiems pyrago“.


Įsipaišė čia kažkokia šiuolaikė merga prie gražiųjų Versalio sodų ;D


Tie patys rūmai iš kitos pusės. Baigiant M. Antuanetės istoriją, tai ją ir Liudviką XVI per revoliuciją nuvertė. Antuanetę kurį laiką kalino vienutėje (ją ir teko matyti), saugant kortomis belošiantiems sargybiniams. Vėliau abu valdovai buvo giljotinuoti.


Tik po kelionės pamačiau, kad neturiu nė vienos normalios Luvro nuotraukos. Šiaip ar taip už lempos ir stiklinės piramidės yra pagrindinis įėjimas į daugiausiai pasaulyje lankytojų sulaukiantį muziejų. Čia eksponuojama 35000 objektų, o kad lengviau būtų įsivaizduoti, kaip mums teko sužinoti, jeigu prie kiekvienos skulptūros ir paveikslo Luvre stabtelėtumėte 3 sekundėm, Luvrą apžiūrėtumėte per 3 mėnesius. 


Napoleono Bonaparto (Taip Prancūzijoj jis visur) apartamentai Luvre. Fontenblo buvo gražu, Versaly buvo gražu, čia buvo gražiausia.


Žinantiems garsioji Milo Venera. Nežinantiems, ta tetulytė iš Estrellos reklamos, nes čipsai per skanūs dalintis, todėl skulptorius jai nukirto rankas. Ak tiesa, čia dar kažkur ir aš turėčiau matytis.


Po kelionės. 3 dalis. Šiuolaikiškasis Paryžius

Negaliu nepapasakoti vienos „linksmos“ istorijos iš kelionės.


Kai keliauji autobusu, didelis privalumas yra nakvynės viešbučiuose. Pažintinėse kelionėse tai bene vienintelė trumpalaikio poilsio vieta, neįskaitant pavalgymo kokiam nors restoranėlyje. Įprastas viešbučio vaizdas - dvi lovos (paradoksalu, kad mum dažniausia tekdavo dvigulė viena), keli rankšluosčiai, vienkartiniai muiliukai ir  šampūnai. Dauguma viešbučių, kuriuose nakvojom, kvietė pasivaišinti ir kambaryje rastais saldainiukais, arbata ir vienu sausainėliu (kitu, matyt, užmiršo pasirūpinti). Geriausias kliuvęs viešbutis kaip bebūtų keista buvo Lenkijoje, tik ką atsidaręs su išties puikiu asortimentu pusryčiams. Kiti taip pat nebuvo prasti, išskyrus vieną... Paryžiuje!


Pagal kelionės kainą (kam labai įdomus šis faktas, tai 1500Lt be išlaidų muziejams), žinoma, nesitikėjom viešbučio Paryžiaus centre. Tad nenuostabu, kai pasukom kažkur priemiestin. Pamatėm senokos statybos, tokį labiau SSRS laikus primenantį griozdų kvartalėlį. Na ką gi, ko norėt, čia gi tik miegosim, tačiau įėjus vidun aš pradėjau juoktis, o kitur kilo nemažos pasipiktinimų bangos.


Tik pravėrus kambario duris pasitinka labai malonus kvapelis. Pirmiausia, pagalvoji apie senų bobučių vaistus... o po to jau pasmirsta ir pačiomis senomis bobutėmis. Toks prišvinkęs kažkokių senų vartojamų daiktų kvapas. Sienos kambaryje atrodo kaip įprastose daugiabučių laiptinėse. Rankšluosčiai sumesti bet kaip, truputėlį drėgni, grindys vonioj šiek tiek purvinos, šiukšliadėžė ir tualetas neatrodo valyti. Jau norėjom padaryti išvadą, kadangi mūsų kambarys paskutinis, kad iki mūsų, taip sakant, nedaėjo valytojos, tačiau lova buvo paklota? Tai sakau iki vonios tikriausiai nebedaėjo. Kol mano kambariokė lindėjo vonioj, aš kažkaip automatiškai išskleidžiau rankšluosčius. Vaizdelis, kurį pamačiau, prilygo tam jausmui, kai nebežinai, juoktis čia ar verkt.



Parodžiau iš vonios išlindusiai draugei ir abi nusprendusios, jog reikia džiaugtis, kad dėmės ne raudonos, pradėjom juoktis.


Šitam viešbutuky miegojom tris paras, ir kitos dvi jau buvo geresnės. Valytojos mūsų nebeaplenkė, atsirado nauji lyg ir švarūs (pernelyg nebetyrinėjom) rankšluosčiai, įpratom tik grįžusios plačiai atverti langą ir įjungti kondicionierių (kuris matyt ir skirtas tai smarvei truputėlį prasklaidyt), o ir kvapelis pas mus buvo žymiai malonesnis nei kituose kambariuose.


Visgi tragiškiausia šioje istorijoje buvo ne mums. Palyginus su kambariais, kurie teko mano tėvams ir sesei, pas mus buvo rojus. Abiejuose kituose užsikimšo kriauklės. Sesei vėliau atkimšo, tėvams taip ir paliko. Pas tėtuką po lova telkšojo vanduo - matyt dėl to paties užsikimšimo. Tiesa, ir pas mus kambaryje kiliminė danga buvo drėgnoka. Negalėjau nenusijuokti iš mamos nelaimės - jai bemiegant sulūžo lova. Trečia lovos koja nulūžo ir kaip tik toje pusėje, kur dedama galva. Tad mama atsigulė atvirkščiai, kad kojos būtų ten, kur lova lūžusi. Jeigu pas mus lango ir ventiliatoriaus pagalba negero kvapo net nebebūdavo, tai pas sesę ir tėvus jo nebuvo įmanoma panaikinti.


Pusryčiai šiame viešbutyje taip pat nebuvo labai jau šaunūs, nes trečią dieną į kiaušinius pažiūrėt nenorėjau. Visgi džiaugėmės prancūzišku batonu ir kruasanu (prie kurio padėta lentelė nuolat skelbė, kad vienas kruasanas tik vienam žmogui).


Aš toks jau žmogus, kuriai aplinka, kurioje tenka gyventi, nesudaro pernelyg daug rūpesčių. Prisimindama, kokiuose viešbučiuose gyveno Starkus su Radzevičium Indijoje, galvojau, kad mums dar visai neblogi kliuvo. Tik va, kad mes tai buvom ne Indijoje, o Paryžiuje lyg ir...


Tad nuoširdžiai nerekomenduoju „Kyriad“ viešbučio kažkur Paryžiaus priemiestyje. Patirtis smagi, bet kitiems linkiu šaunesnių miegamųjų įspūdžių iš Paryžiaus.



Paskutinioji Paryžiaus dalis. Berašydama ir keldama nuotraukas nsuprendžiau Paryžių skaidyti į du įrašus - pirmajame parodžiau senovinę architektūrą ir muziejus, dabar daugiau žmonių, meno ir šiandieninių Paryžietiškų tendencijų.



tendencijų.


Le Defense. Didžiausias Europoje verslo centras. Įkurtas norint atnaujinti Paryžių, nes vos prieš 50 metų šioje vietoje buvo lūšnos ir fabrikai. Kvartalą sudaro 72 plieno ir stiklo pastatai. 


Čia veikia daugiau nei 2000 kompanijų ir dirba apie 150 000 žmonių. O tai yra panašiai, kiek Klaipėdoje yra gyventojų. Tad belieka tik įsivaizduoti, kad suvažiuoja į Le Defense kas rytą visa Klaipėda. (Fotografuota pro autobuso langą)

Įdomu tai, kad norint nesusidaryti spūstims (nes iš Paryžiaus priemiesčių tiek žmonių juda viena kryptim - į Le Defense) žmonės dirba skirtingu laiku. Vieni pradeda 8h, kiti 9, 10, 11 ir pan. Atitinkamai ir baigia skirtingai 16, 17, 18h ir t.t. Mes buvome Le Defense 18h ir matėm kaip žmonių srautas traukia po žeme - į metro.


Le Defense stovi Didžioji arka. Šioje nuotraukoje matomas jos vidus - šiuolaikinio meno objektas, simbolizuojantis debesis.

Kairėje Didžioji arka. Norėta pastatyti Triumfo arkos modernią versiją. Aukštis - 110m, statyta 8 metus. Ji ir Triumfo arka yra vienoje linijoje. 

Le Defense nuotraukos pavyko mažiausiai. Norint pajusti tikrąjį didingumą būtina ten pabūvoti. Tu esi apsuptas milžiniškų dangoraižių, norint pamatyti juos reikia nemenkai užversti galvą. Kam per brangu ir neįmanoma nuvažiuoti į Ameriką, bet kas taip norėtų išvysti dangoraižių miestą, nuoširdžiai - nuvažiuokit į Le Defense. Įspūdis didžiulis.


***


Monmartras anksčiau buvo atskiras kaimelis, įsikūręs netoli Paryžiaus. Dabar tai vienas įdomiausių Paryžiaus kvartalų, garsėjantis kaip menininkų kampelis.


Mulen Ružas - žymiausias pasaulyje kabaretas. Šokamas kankanas. Pamenu tik tai, kad per vieno vakaro šou šokėjos pakeičia daugiau nei 1000 kostiumų.


Kas matėte „Ameliją iš Monmartro“, tai būtent šioje kavinukėje vyko pagrindinis filmo veiksmas. Kas nematėt, pirmiausia labai rekomenduoju pamatytį patį filmą.


Tokių vaizdų Monmartre buvo ne vienas ir ne du. Monmartro centre yra aikštė kur įsikūrusios kavinukės ir štai tokie meninikų kampeliai. Jie piešia tiesiog gatvėje, pardavinėja savo darbus, vietoje priešia turistų portretus.


Meninkų buvo įvairių - nuo tikrų paryžiečių iki emigrantų azijiečių. Man keli siūlė nupiešią portretą (matyt jiems patikau, kad su skrybėliuku vaikščiojau ;D) vis kartodami madmuazel. Portreto kaina, kaip teko sužinoti iš vieno malonaus dailininko, 50 eurų.


Jei vietoj turistų kavinukėj sėdėtų paryžiečiai, tikriausiai pločiau katučių dėl nuostabaus kadro. Dabar šiek tiek pasiliejęs su šiuolaikiniais turisitais aplinkui, tačiau padavėjas puikiai perteikia Monmartro dvasią.


Šita poniutė suko kažkokią įdomią muzikinę dėžutę ir švilpavo įvairias melodijas. Talentingai.


Aš ant Monmartro kalvos. Priekyje Paryžiaus panorama. Tolumoje lyg ir Le Defanse.

Iš viso Paryžiaus man bene labiausiai patiko Monmartras. Tiesiog nuostabus menininkų kvartalėlis, čia visur dvelkia tokiu subtilumu, kurį galime išvysti tik prancūziškuose filmuose.


***


Žoržo Pompidu centras - šiuolaikinio meno galerija. Centre yra viešoji biblioteka, Nacionalinis Modernaus Meno Muziejus, muzikos ir akustinių tyrimų centras.


Pompidu iš kitos pusės. Pastato esmė - visą šiuolaikinę buitį perkelti į išorę, parodant, kaip mes iš tikrkųjų gyvename nulupas sienas. Visi kanalizacijos vamzdžiai, liftai, ventiliatoriai - viskas, čia nepaslėpta, o atvirkščiai rodoma. Stovi gatvėje ir gali matyti kaip kyla pastate liftas.


Paryžiečiai ir turistai mėgsta pasėdėti priešais Pompidu.


Panašu, kad emigrantas menininkas tapo šalia šiuolaikiškosios galerijos.


Turistai Paryžiuje. Ši paprastutė, bet puikiai įsipaišė kadre.


Paryžiaus močiučių šukuosenos. Gaila iš priekio nė pamačiau, nė nufotografavau.

Nuostabių akių mažoji savininkė Versalyje. Pereksponuotas kadras...


O čia apie tai, apie ką aš ir kalbėjau pereitame įraše. Grynų gryniausias Paryžiaus elgeta, tik šitas dar įdomesnis, nes, kaip matot, minimaliai apsirengęs.


Vėl autobusu važiuojant pamatėm. Prieš tai kelios merginos fotografavos prie šio automobilio. Ak, koks dėmesio šaltinis


O čia kažkas panašaus į weheartit nuotraukas, ar ne? Tik tiek, kad ne taip gražiai apipavidalinta. Beje tokių suvenyrų krautuvių Paryžiuj pilna.

Atsiprašau visų, kuriuos teks nuvilti ar nustebinti, bet štai šis medžiais apsodintas takas yra Eliziejaus laukai. Iš tikrųjų tai ne laukai, kaip daug kas galvoja, ir ne aikštė, kaip kažkodėl galvojau aš. Tai prestižinė Paryžiaus alėja, kurioje yra daug prabangių parduotuvių.

XVI a. pab. čia tebuvo tik pelkės ir laukai. Dabar ši gatvė yra viena įžymiausių pasaulyje. Jei teisingai pamenu, Eliziejaus laukai tęsiasi 3km. Priekyje matosi Le Defanse kvartalas su Didžiaja arka. Fotografuota nuo Triumfo arkos apžvalgos aikštelės.



1889 m. Prancūzijos revoliucijos šimtosioms metinėms paminėti Paryžiuje buvo rengiama Pasaulinė paroda. Konkursą, šiai progai statyti aukščiausią pastatą, laimėjo vokiečių kilmės inžinierius Gustavas Eifelis.


 Tačiau atsirado daug žmonių pasisakančių prieš Eifelio statymą, tarp jų buvo ir rašytojai Aleksandras Diuma Jaunesnysis ir Gi de Mopasanas. Iš pradžių manyta, kad jis bus tik laikinai, po parodos jį ketinta griauti, tačiau paryžiečiams pastatytas Eifelio bokštas pradėjo patikti ir jie nusprendė jį palikti. 


 Gi de Mopasanas, vienas iš aršiausių kovotojų prieš Eifelį, išdygus bokštui kasdien keldavosi liftu į viršutinįjį aukštą gerti rytinės kavos. Žurnalistų paklaustas, kodėl jis taip daro, jei taip nemėgsta Eifelio, Gi de Mopasanas atsakė: „Tai yra vienintelė vieta, iš kur aš nematau šios baisybės“


Vakarinė Paryžiaus panorama nuo Eifelio bokšto. Čia Senos upė.


Marso laukai


Dar vienas meninės fotografijos kadras. Modelis aš, fotografuota mamytės, redagavimas mano. Tebūnie tai paskutinė Paryžiaus nuotrauka.

Paryžius... ak kokios dar gali būti išvados apie Paryžių? Tai miestas, kuriame bent kartą gyvenime būtina pabūvoti. Tik atsargiai, nes Paryžius kaip narkotikas - per ilgai užsibuvus nesinorės palikti, tik norėsis grįžti... dar ir dar. Ne tai nėra miestas, kuriame norėčiau praleisti visą savo gyvenimą. Jeigu pagyventi, pastudentauti kada tektų - nieko prieš, tačiau gyventi su visam ne man. Tai net nebuvo geriausias kada aplankytas/pamatytas miestas. Nors tikrai ne toks didingas, ne toks gražus, tačiau, pvz, Stokholmas man patiko labiau. Tačiau Paryžius... jis savitas, kontrastingas, didingas ir... svajingas. Jis turi kažką tokio, kas priverčia žmogų jo ilgėtis.


Aš įvažiavau, buvau, išvažiavau ir visą laiką kažkaip jaučiau, kad tikrai nepaskutinį kartą esu Paryžiuje. Atrodo, kad net netolimoj ateityje teks apsilankyt. Norvegijos kalnuose daviau sau sunkų pažadą, jog ten sugrįšiu, o štai būnant Paryžiuje neapleido jausmas, jog savaime aikšu kad dar teks čia pabūvot. Nebuvo liūdesio išvažiuojant, nė norėjimo pasilikt kažkokio, nes žinojau, kad aš čia nepaskutinį kartą. Tačiau dabar žiūrint nuotraukas, prisimenant įvairius Paryžiaus dalykėlius... žinot, jau pasiilgau.


Po kelionės. 4 dalis. Amsterdamas

Nebegaliu daugiau atidėti šio įrašo, tad prisiverčiu užbaigti savo kelionės reportažus. Paskutinis, tačiau tikrai neprasčiausias miestas, kuriame buvau - Amsterdamas, Olandijoje.


Ką aš žinojau apie Olandiją ir Amsterdamą? Tris dalykus: kad tai gėlių šalis (tiksliau tulpių), kad čia legalizuoti narkotikai ir kad Amsterdame yra Raudonųjų Žibintų kvartalas, kuriame merginos parduoda save. Kažkada manęs buvo klausta, su kuo asocijuojasi būtent Olandija. Tuomet atsakiau, jog su tulpėmis. Dabar mano atsakymas, jaučiu, būtų visiškai kitoks.


Priešingai negu Paryžiuje, kurio dvasią pajausti reikia atitinkamo laiko, atvažiavęs į Amsterdamą tu iškart supranti, kas tai per miestas. Visur pilna kanalų, stovi dažniausiai 3-4 aukštų namukai, daug tokių pakrypusių, ir tokie siauručiai vienas prie kito prilipę. Ir čia milijonai dviračių. Ko gero, jeigu tave partrenks liks kaltas ne dviratininkas, o tu. Kaip ir Kopenhagoje (įdomu, kur dviračių daugiau) čia pavydėtinos sąlygos dviratininkams: platūs takai, nerašyta taisyklė, kad pėstieji turi bijoti dviračio, o ne atvirkščiai, kaip yra pas mus, o vagysčių pasitaiko tik patiems naujausiems dviračiams. Be abejo, gausu čia gėlių parduotuvių, atskiroje gatvėje, kur daugiausia turistų rikiuojais ištisos eilės sėklų, svogūnėlių ir pan. parduotuvytės. Užvis nuostabiausias bent man buvo Olandiškas sūris. Štai toks turėtų būti tikras sūris, kurį galėtum valgyti vieną, lyg kokį saldainį.


Dar man labai patiko Amsterdamo žmonės. Priešingai negu Paryžiaus emigrantai, čia visi tokie stilingi, skoningi, turintys savų įpročių - kad ir atsigerti rytinės kavos lauko kavinukėj bevartant šiandieninį laikraštį. Labai patiko olandiečiai berniukai, gražūs visi tokie, gaila, tik nespėjau suprasti kurie tiesiog stilingi, o kurie kitos orientacijos.


Tačiau labiausiai man... nežinau, kaip čia daug kas sureaguotų, jei parašyčiau, kad patiko, tad rašysiu mane nustebino tai, kad Amsterdamas miestas be jokių tabu. Laisvas, intriguojantis ir net, kaip aš mamai sakiau, ištvirkęs. Ir vienintelė bėda tik ta, kad mes čia buvom ryte, o ne vėlų vakarą.


Raudonųjų Žibintų kvartale griežtai draudžiama fotografuoti ir net rodyti, jog fotoaparatą turi, nepatartina. Tad gaila, bet nuotraukų nebus. O ir vaizdų nelabai matėm, nes kaip sakiau buvo rytas, tad mergaitės tikriausiai dar miegojo. O viskas atrodo maždaug taip: tarp tų kanalų ir namukų yra kvartalas vadinamas Raudonųjų Žibintų. Pirmuose namukų aukštuose yra maži kambarėliai su dideliais iki žemės langais. Virš tokio kambarėlio kaba raudona lempa. Tiksliai nepamenu, bet jeigu ji šviečia reiškia mergaitė/kambarėlis užimtas, arba atvirkščiai, bet ko gero taip. Nuo to ir gimė pavadinimas Raudonųjų Žibintų kvartalas. Prie kiekvieno lango ant kėdutės arba tarpdury stovi mergaitė, kuri siūlo save. Prieš atvažiuojant galvojau, kad jos stovi visiškai nuogos, pasirodo, kad su apatiniais, kartais kokiais korsetais, permatomais chalatėliais ir pan. Sakė, pasirinkimas įvairus nuo odos spalvos, amžiaus iki kūno sudėjimo. Mes, deja, matėm tik tris egzempliorius - visos jaunos, dvi baltos ir viena juodukė. Istorija, šio kvartalo sutrumpintai maždaug tokia: anksčiau tais kanalais parplaukdavo pirkliai/jūreiviai. Elektros nebūdavo, tad juos ateidavo pasitikti su žvakėmis. Nuvesdavo į kvartalą, kur prie kiekvieno kambarėlio kabėdavo po merginos portretą (nes nebuvo ir fotografijos, žinoma). Pašviesdavo su žvake, jūreivis išsirinkdavo labiausiai patikusią ir smagiai praleisdavo naktelę.


Visgi labiau negu Raudonųjų Žibintų kvartalas (nieko keisto, juk beveik nieko nematėm, žiūrint pro į tuščius kambarius reikėjo tik įsivaizduoti, koks čia vaizdas vakarais) mane nustebino kas kita - visapusiška laisvė netradicinei orientacijai. Čia daug kur galima išvysti gėjų vėliavų - matyt kabo prie kokių jų bariukų. Einam Raudonųjų Žibintų kvartalu, žiūrim plakatas ant lango - „Lesbian show“, matyt, pranešantis kada čia vyks toks vakaras. Užėjom į vieną parduotuvę, kuri vadinasi „Christmas Palace“. Čia visus metus parduodami Kalėdiniai daikčiukai, tačiau netoli kasos pamatėm lentyną, kurioje stovi dvi skulpturėlės. Vienoje bučiuojasi du maži berniukai, kitoje - mergaitės. Skulptūrėlės turi pavadinimus „Kissing boys“ ir „Kissing girls“. Papasakojau mažą dalį, kas ten yra, dabar eilė nuotraukoms.



Papasakojau mažą dalį, kas ten yra, dabar eilė nuotraukoms.


Įprastas Amsterdamo vaizdas - siauri namai, kanalas, dviračiai


Parduotuvių alėja ir jos žmonės


„Sketcher“. Paauglių rojus


Šie paveikslai meniškai labiausiai atspindi Amsterdamo dvasią.


Prisiminus posakį „nigga stole my bike“...


Gėlių parduotuvė


Mūsų gidas aiškina apie Olandiškus sūrius. Techniškai viena mėgstamiausių kelionės nuotraukų.


Gėjų vėliava.

Suvenyrų parduotuvėje pilna tokių lentynų.


Viena... įdomiausių statulėlių

Amsterdamo berniukai. Šukuosena to kairiojo privertė pamąstyti ar verta jais susižavėti ;D


Dar amsterdamiečių.



Plaukėm kanalais. Išplaukėm į atvirą jūrą, kur buvo milžiniškas kruizas.


Kinų restoranas ant vandens.




Vos nepamiršau. Legalizuotos žolės galima nusipirkti visur ir įvairiais būdais. Aš parsivežiau čiulpinukų ir šokolado su kanapėmis. Parduodama suvenyrų krautuvėse (kur rasti tikros ir stipresnės žolės kolkas neišsiaiškinau). Vieną čiulpinuką jau išbandžiau - kvapas toks lyg gulėtum pievoje, skonis... jei esat ragavę žolę, suprasit. Kadangi kiekiai kanapių, dedamų į šiuos produktus yra juokingi (ant šokolado etiketės parašyta 6%), tad apsinešimo nebūta.


Į Amsterdamą siūlau nuskristi didįjį savaitaglį(3 dienom). Ir būtinai į miestą išeiti vėlyvą vakarą. Dienomis galima pasivaikščioti palei kanalus, po parduotuves (kainos panašios į mūsų). Man pačiai šis miestas labai patiko. Savo laisvumu, skoningumu. Norėčiau kurį laiką čia pabūvoti. Eidama vis galvojau, kaip čia gyvena šeimos su mažais vaikais. Gi visi nuo mažylių slepiami dalykai čia kaip ant delno. Mama vis kartojo, kad čia visi jau pripratę, tačiau man tai buvo nesuprantama. Atveštum kokią močiutę iš Lietuvos kaimo į Amsterdamą, bėgtų vėliau į bažnyčią kunigėliui skųstis.


Apskritai kelionė man visai patiko. Blogiausia buvo tik viena - netinkamu laiku keliavome. Į Paryžių reikia važiuoti tada, kai mažiausiai turistų. Aš rinkčiausi vėlyvą rudenį arba ankstyvą pavasarį. Dabar tai tiesiog buvo ne tas metas. Gidas mūsų buvo labai informatyvus, tikrai daug sužinojau (nors dar daugiau pamiršau), bet visgi kitą kartą rinkčiausi savarankišką kelionę. Tiesiog keliaudamas su agentūra tu sužinai daugiau, bet pajunti mažiau. Dar nežinia kodėl nesijaučiau keliaujanti. Viasada žinojau kelintadienis ir kuri diena, visada žinojau kur ir kada kas bus. Nebuvo to keisto jausmo, kai užmiršti namus, draugus - viską. Čia netgi dažnai prisimindavau drauges, galvodama kaip viskas būtų jei keliaučiau su jom. Ko gero išaugau iš tų kelionių, kai turi kaip avelė sekti paskui gidą, vis dėlto norisi kažkokios laisvės ir netgi sunkumų, tenkančių keliaujant.


Kada vėl kur nors vyksiu? Sunku pasakyti. Mano tėvai vis dar kažką pašneka apie Turkiją, bet manęs ten nelabai traukia. Vis dar svajoju apie Austrijos-Slovakijos tatrus ir aktyvaus poilsio kelionę. Ir jau pratinu tėvus prie minties, kad kitą vasarą su drauge keliom dienom išskrisim į Londoną.


Būtų malonu sulaukti komentarų, kas skaitėt bent vieną šį įrašą, man įdomu, ar jums buvo įdomu ;}


Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas