Kelioniumanija.lt

Čia daugiau praktinio, nei pramoginio turinio informacija, kuri, tikimės, padės skaitantiems lietuviškai, savarankiškai planuojant kai kuriuos maršrutus Tailande. Daugiau skaitykite: http://tailandas.buckus.lt/

Tailandas: bendri bruožai

Dabar apie dažniausiai užduodamus klausimus apie Tailandą. Tailandas – reta šalis, kurioje kiekvienas lengvai gali nukeliauti bet kur, aišku, atsižvelgiant į norus ir kišenę. Visų variantų neaprašinėsim, tik konkrečiai apie save ir apie būtent šią kelionę. Kol kas labai bendrais bruožais apie kainas minėtose salose.

Kainos. Pigiau nei Lietuvoje. Nakvynei skiriam maždaug 600-700 Lt savaitei. Jei lyginti su Nida, tokio paties komforto kambariai ar namukai sezono metu kainuotų 1700-2000 Lt. Aišku daug priklauso nuo konkrečios vietos ir nuo vaizdo pro langą. Maistas labai pigus, dviese dažniausiai išleidžiam iki 20-30 Lt už pietus ar pusryčius. Aišku, nelygu kas esi ir kur valgysi. Transportas turistinėse vietose ir privačiam sektoriuje brangesnis, bet visuomeninis yra pigus. Iš Bankoko iki Ko Samui salos (apie 700 km) važiavom traukiniu, autobusiuku ir galiausiai keltu, vaikas važiuoja nemokamai, o mums kelionė kainavo kiek virš 300 Lt. Ir toks bilietas patogiai parduodamas kaip “joint ticket”. Traukinyje važiavome pirma klase, t.y. kažkas neva tarybinio vagono “kupė”, tik kad dvivietis ir netgi su nedidele kriaukle ir vandens kranu. Keltas – greitas ir didelis katamaranas, tokių Europoje nesam matę (gal todėl, kad nėra poreikio greitai persikelt taip toli ir greit, arba todėl, kad Europa žinome prasčiau nei Pietryčių Aziją). Visa kelionė yra patogi, gerai organizuota ir rami. Automobilio nuoma salose apie 130 Lt parai, tačiau dažniausiai turistai pigiai nuomuojasi motorolerius (25 Lt/parai), kurie čia ir sudaro pagrindinį eismo srautą. Bent jau kol kas čia nėra problemų išsinuomuot motorolerį ir neturint A kategorijos vairuotojo pažymėjimo (kai kada prašo pademonstruoti, ar moki važiuoti), tačiau, be abejo, gerai būtų mokėti jį vairuoti. Eismas čia vyksta kairiąja puse, nuomojami automobiliai su automatine pavarų transmisija (būna išimčių), tai visiems ne Anglijos-lietuviams, prireiks nervų ir šiek tiek sekmės persiorientuojant.

Derybos. Derybos nėra varžybos, derybos įvyksta, kai abi pusės lieka patenkintos. Reikia gerbti vietinius, daugeliui prekeivių jų darbas yra vienintelis, didelės šeimos pajamų šaltinis. Prieš pradedant derėtis, sugalvokite kainą, kurią galite mokėti už suvenyrą, marškinėlius ar už nakvynę ir 9 atvejais iš 10 ta kaina tiks abiems. Nereikia stengtis žutbūt įsigyti suvenyrą kuo pigiau, pyktis ir gadintis nuotaiką dėl keletos litų. Pagarba, šypsena ir gera nuotaika geriausias svertas derybose.

Maistas. Tailandietiška virtuvė yra garsi visam pasaulyje, net Vilniuje yra Tailando virtuvės restoranų. Kiek teko lankytis, tai daugiau priminė kažkokio marketingisto strategiją brangiau pardavinėti žuvies kvapo ryžius, nei Tailandietišką maistą. Čia vietoje – maistas geras tiek vegetarams, tiek visa valgantiems. Pagrindas, aišku, ryžiai ir makaronai  (lietuviškai nėra skirtumo tarp noodles ir pastos, tačiau derėtų juos skirti). Todėl, jei nežinai ką valgyt – užsakyti reikia fried rice / noodles with vegetables / seafood /shrimp / pork ir etc.  Jei netinka – pilna picų, hamburgerių ir t.t., bet “europietiško” maisto kainos skiriasi dešimteriopai ir prasdeda nuo 20 Lt. Daržovės ir vaisiai yra švieži ir labai skanūs. Jei gamintis savarankiškai, produktus galima pirkti vietiniuose turguose arba dideliuose prekybcentriuose, kurie visam pasaulyje yra vienodi. Mums įprasti produktai čia kainuoja brangokai: duona ir batonas nuo 3 Lt iki 12 Lt (už kepaliuką!), “geltonas” sūris itin brangus, lydytas ar ne, 100-200 g gabaliukas kainuos 10 – 40 Lt. Dėl to picos, lyginant su viskuo kitu – brangios (bet kas gi norės valgyti Tailande picas?). Pigiausia valgyt daržoves ir tai, kas iš jūros. Tiesa, jei norisi kažko saldaus – pyragėlių ar pyragų čia taip pat sunkiai rasit, todėl pasmaližiauti galima pas babytes ar dedules ant motorinių virtuvėlių kepamus ale krepus (pancakes) su bananais / kokosais užpiltus šokoladu / kondensuotu pienu (niam!). Šis gėris kainuoja 4-5 Lt

Kas link gėrimų ir alkoholio, tai čia be jokių apribojimų yra ko tik širdis geidžia. Kalbant apie alų, tai vietinis yra labai geras, skanus ir baruose ar krautuvėse kainuos apie 4 Lt už 0,64 litro butelį. Užsirašykite į draugus – atvežim paragaut. Norint vakarais atsigaivinti arbata, siūlytume  šio gėrio atsivežti iš namų, nes parduotuvėje juodos ar žalios arbatos įpakavimas (20 pak.) kainuoja 15-20 Lt. Kavos matėm tik tirpios, mažoje (7 Eleven) parduotuvėlėje nescafe 3in1 pakutis – 3 Lt. Geriamas vanduo yra labai pigus ir paruodamas ant kiekvieno kampo, dėl to negeriam iš krano. Daržoves ir indus plauname, taip pat dantis valome vandeniu iš krano, trečią kart esam Tailande ir dar niekad nieko nėra nutikę. Kaip ir nesam iš kitų girdėję skundų apie vandenį.

Kalba. Tailandiečių kalba mums yra labai svetima, nes grįsta intonacijomis, todėl ir tailandų akcentas yra labai neįprastas, kartais juokingas. Angliškai pagrindinius dalykus susikalbėti galima bet kur, nusipirkti irgi viską galima be problemų. Dėl susikalbėjimo nekils jokių problemų. Taip pat kai kur brangesniuose “europietiškuose” restoranuose galima rasti menu ir rusų kalba.

Tailandas su vaikais. Na, šitas blogas kaip tik apie tai. Tailandas kelionėm su bet kokio amžiaus vaikais tinka puikiai. Sauskelnių čia yra, yra net ir pampers firmos, bet pigesnės ir neblogesnės yra japoniškos. Rūbelių, žaislų, maisto ir visko kito ko galėtų prireikti vaikui čia yra. Medicinos lygis yra tikrai aukštas, Tailande jau senokai populiarus “medicininis turizmas”, t.y. kai vakariečiai tiesiog atvažiuoja susitvarkyt sveikatos pigiau. Ir, gal būt, geriau. Kalbant apie mūsų lankomas salas, Ko Samui yra puikiausia ligoninė jeigu kas nutiks ar koks nerimas užeis dėl mažųjų. Vietiniai labai myli vaikus, rodo nuoširdų dėmesį ir rūpinasi gerbūviu kaip niekur kitur, o tai ir yra nerealiausias dalykas.

Ligos. Lonely Planet rašo, kad apie 50% atvykusių vakariečių pradeda viduriuoti per pirmas tris dienas. Dėl to kaltos bakterijos, kurios į organizmą patenka per burną ir per 3 – 7 dienas organizmas pats su jomis susitvarko. Vietiniai turi imunitetą, o turistai, jei blogai plauna rankas, turi pasedėt ant tuliko, jei nepraeis, yra antibiotikai kurie nuims tuoj pat. Baisaus diskomforto tame nėra, bet reik nepamiršt gerti daug skysčių, kad neprasidėtų dehidratacija, tai jau būtų kiek blogiau. Vis tik į vaistinėlę būtinai reik įsidėti aktyvintos anglies ir probiotikų, kurie čia, dėl didžiulės paklausos, yra brangoki (nepakenktų ir keletas paketėlių smectos, kurios kaina čia 3-10 Lt (1 pak!). Vaikai, ypač tie kurie viską bando pažinti burna, tokių bakterijų pasigaus tuoj pat. Patarimas būtų – gerti daug vandens ir vengti karščio, kuris palankus bakterijoms daugintis. Maitinti pamažu ir stebėti vaiką.

Pinigai. Jei nesi džiunglėse, ATM mašinos yra ant kiekvieno kampo, lietuviškos Swedbank kortelės aptarnaujamos tiek parduotuvėse, tiek automatuose be problemų. Mokesčiai už pinigų išgryninimą yra kiek virš 10 Lt. Eurų čia vežtis nereikia, geriau JAV dolerius ir juos keistis, bet kurioje iš milijono valiutų keityklų. Be problemų galima keistis pinigus tik atskridus oro uoste. Atsiskaitymai vyksta vietine valiuta – Tailando Batais (ne batais kaip batais, bet Thai Bhat, toks jų pinigo vardas).

Visi suaugę turėtų būti pasiskiepiję nuo hepatito A, t.y. tos pačios geltos, kuri ir Lietuvoje.  Maliarijos atvejų Tailande jau senokai nebuvo, bet yra tokia Denge karštinė, plinta per uodų įkandimus, vienintelis būdas išvengti – saugotis įkandimų. Bet tai ne maliarija, savaitė ant parecetamolio ir, sako, viskas bus gerai. Tai nėr tokia dažna liga, bet pasitaiko, tik nereik panikuot.

Geriausias receptas poilsiui – kuo labiau atsipalaiduoti, šypsotis, gerbti aplinką ir vietinius, tada tikrai viskas bus gerai.


Ko Samui. Bendri bruožai

Jei važiuoji į Tailando paplūdimius, tai arba iš Adamanų jūros pusės – rytuose, arba iš Tailando įlankos pusės – vakaruose. Mes važiavom į vakarus, ten daug visokių salyčių salelių, o tankiausiai turistų nusėstos, arti viena kitos: Ko Samui, Ko Phangan ir Ko Tao (išvardinta dydžio ir urbanizacijos tvarka). Pirmas žodelis “Ko” arba kai kur “Koh” tailandietiškai reiškia “sala”,  formuojant paieškas google ar viešbučių paieškose taip reik ir rašyti.

Pirmiausia atvykom į Ko Samui. Sala nėra tokia didelė, jei važiuoti aplink – susidarys virš šimto km, bet dėl eismo intensyvumo, tvarkos ir kelių būklės tai gali užimti visą dieną. Saloje yra visko, tiesiogine prasme. “Pooopsas” pasakytų viena Danieliaus kolegių. Taip ir yra – Samui yra popsas Tailando įlankoje. Tad jei pirktumėte kelionę per agentūrą – atsidurtumėte viename iš didžiulių Samui “resortų”, per 10 dienų atostogų padarytumėte keletą turų: džipais ar drambliais per džiungles, laivu per nacionalinį parką, autobusu per budistų šventyklas ir jei liktų laiko, dar pažvejotumėte ar pašaudytumėte kažką. Tada atgal į Bankoką, į lėktuvą ir namo. Visa tai gali padaryti ir savarankiškai, taip kaip nori ir kada nori.

Ko Samui: Mae Nam ir Fisherman’s Village

Persikėlę iš žemyno į Ko Samui, pirmiausiai atvažiavom į “Mae Nam Beach”  (lietuviškai tiksliau būtų sakyti kaimeliai, kaip sakom Karklė ar Giruliai, o čia įprasta vietoves skirstyti ne gyvenvietėmis, o paplūdimiais, todėl sakoma Lamai Beach, Chaweng Beach ir t.t.) Mae Nam palyginus su populiariausiomis Samui vietom turi mažai viešbučių, kavinių ir čia šiaip mažai veiksmo. Gal greičiau – išvis jokio veiksmo. Kitas dalykas,dauguma viešbučių yra ne ant jūros kranto (išskyrus prabangesnius resort’us), taigi tokiems mid range or budget turistams, kaip mums, teks iki pliažo šiek tiek prasieiti. Bet ko ten eiti, jei +33 pavėsyje, o jūros vanduo labai toli gražu nuo gaivinančio. Kovas – balandis karščiausi mėnesiai Tailande, tai kaip ir ne-sezonas, todėl mažiau žmonių ir kiek mažesnės nakvynės kainos. Kai tokia temperatūra lauke, tampa svarbu kur yra tavo viešbutis, kambarys ir kas matosi pro langą.

Pirmasis viešbutis – Baan Bida Manda. Nedidelis, gal 10 namukų, angliškai juos vadina “house for rent”. Arba “villa for rent”. Kas link pavadinimų, lietuviai dirbantys NT nėra toli nuo tailandiečių – juk pas mus bilia kas, bet koks naujos statybos dviejų kambarių butas vadinasi apartamentais, trijų – prabangiais apartamentais, balkonas – terasa, jei naujamiestyje – loftas, o namelis prie jūros aišku – kad vila. Tailande iš esmės tas pats. Pavadinimai žymiai prabangesni už realų daiktą. Pas mus už lango buvo “tropical garden”. Geras toks, vešlus – patiko. Jis taip pat atlieka ir praktinę funkciją – teikia šešėlį ir vėsą.

Aplink mūsų viešbutuką, už tvoros – dykynė su keliomis kokosų palmėm ir pašiūrėm. Skelbimai prie pašiūrių dažniausiai skelbia apie viduje įsikūrusią skalbyklą, nakvynę, masažo saloną, turistų informaciją, kelionių agentūrą, taxi firmą ir auto nuomą.  Dar, galbūt vaistinę ir kavinę. Taigi – viskas ko reikia po ranka.

Konkrečiai šita nakvynė, namukas, kainavo kiek virš 80 Lt naktis. Tokio tipo ir komforto namukas (jei nuomotis ilgiau – bus nuolaidų) mėnesiui kainuotų apie 1500 Lt, dar būtų valytoja kas dvi – tris dienas, kuri pakeistų patalynę, rankšluosčius ir pašveistų grindis. Ilgesnės nuomos atveju, papildomai tektų mokėti tik už elektrą – tada jau tikrai išjunginėsi AC išeidamas pasivaikščiot. Ilgalaikė nuoma populiari, ypač tarp pensininkų iš turtingesnės Europos, teko girdėti apie švedų porą, kuri per metus pusę metų praleidžia Tailande. Tiesiog taip.

Maistas kasdieninis iš plastmasinės lėkštės, skardiniais įrankiais: fried rice with vegetables and shrimps.

Kogi ne – maistas geras ir šviežias, jei netingi – eini į turgų ir ruošiesi pats, tingi – eini į vieną pašiūrių ir pavalgai su alumi ar vaisių kokteiliu už 10-15 Lt. Jei biudžetas menkesnis, Samui yra labai daug variantų, kiekvienam pagal kišenę. Paprastesnis namukas su daugiau skruzdėlių ir be valytojos lengvai palys po 1000 Lt per mėnesį.

Kai šiek tiek pabodo “tropical garden” persikėlėm į šurmulesnę vietą – Fisherman’s Village. Paplūdimys tokios pats kokybės ir gražumo, tik arčiau kambario, o pati vieta labiau orientuota ir prašmatnesnius turistus. Orientacija pasireiškia europietiško stiliuko viešbučiais, kad kiečiau skambėtų į pavadinimą reik įterpt prancūzišką ar ispanišką žodį: “boutique”, “hazienda”, “condos” etc.

Čia, vietoj pašiūrių – prašmatnesnis vaizdas, bet veikia tie patys “viskas viename” – nuo suvenyrų krautuvės iki kelionių agentūros. Čia jau buvo viešbučių ant jūros kranto, na, čia jie visi ant kranto. Kainos irgi “boutique”. Jei nori su vaizdu į jūrą be kokių 250 Lt niekaip. Bet geriau tikėtis paklot kažką apie 300 Lt už naktį. Tada aplink tave šokinės koks 10 tailandiečių, kas žmonėms, ieškantiems “falšyvos” prabangos, gal ir patinka. Tokia aplinka įpareigoja neigiamai. Todėl ekscentriškų rusų, tų, kur girti, rėkia “pa ruski”, sportiškai apsirengę ir keistom grandinėm, čia daug. Mes nuomojomės butą, netoli jūros, bet pro langus vaizdo nebuvo jokio. Danieliaus fone – langas per kurį irgi – vaizdo jokio.

Ir netrukus paaiškėjo, kad butas pakankamai triukšmingoje vietoje, nes mopedai zvimbia tikrai garsiai. Infrastruktūros atžvilgiu buvo patogu: netoliese maisto turgus, tad galima maistą ruoštis patiems ar nusipirkt kažkokių žuvų.

Daugiau privalumų kaip ir nebuvo ir greitai ėmė kankinti įtampa, nuobodulys ir baisus “nėra ką veikti” ir “ką aš čia darau” jausmas. Nepaisant to, kad buvom susimokėję už savaitę (įrengtas butas savaitei čia kainavo apie 550 Lt) išsikraustėm po keturių dienų, nes nusibodo, o laikas – jis atostogų priešas. Pinigus gi, galima atidirbti vėliau.

Dabar apie mūsų mažąjį. Iš esmės tai viskas gerai, aklimatizacija normali, aišku didžiausias dalykas buvo temperatūros pasikeitimas. Iš 20 laipsnių Lietuvoje į pastovius 30 ir daugiau. Gal dėl to ar dėl kažko, vaikas atsisakė valgyti ką nors kitą nei motinos pieną beveik savaitei. Atsisakė, t.y. išvemdavo bet ką kitą. Dėl visa ko apsilankėm pas gydytoją pediatrą, nuramino, kad savaime susitvarkys per keletą dienų – taip ir atsitiko. Tad galima sakyti, kad aklimatizacija vyko apie 10 dienų nuo atvykimo, nes dabar grįžo į savo režimą, porcijas ir nuotaika žymiai geresnė. Kitas dalykas, tai irzulys. Čia vėlgi: gal karštis, gal dantys, gal charakteris, kas čia žino, bet 90% budravimo laiko praleidžia ant rankų, nes kitaip verkia. Miegoti pirmą savaitę ėjo sunkiai, su skandalais ir šiaip miegojo jautriai, o dienomis vietoj dviejų kartų nemiegojo nė vieno arba labai trumpai. Neišsimiegojęs vaikas būna labai irzlus. Kitą kart gal ir norėtųsi palikt kelioms minutėm paraudot, bet nepaliekam vieno - gaila arba baisu, kad nusiris nuo kur nors. Bet reikalai pasitaisė, nuotaika gera, apetitas didėja, vaisius valgo, sriubą valgo, nupirkom pripučiamą baseiną – tai visai smagu. Vietiniai žmonės jam patinka ir dėmesys iš jų patinka, bendrauja kalbinamas ir žaidžia. Ir mums su jau kartais gaunasi pavalgyti dviese vienu metu, o ne po vieną – būna, kad Aidas pasėdi 10 min, kuom nors ar su kuo nors (pvz. kavinės padavėju) užsiėmęs. Reikia padaryti reziumė, kad žmonės būtų per paprasti, jei vaikus auginti būtų lengva.

Vietinių dėmesys vaikui – fenomenalus. Vietiniai čia yra tiek Tailande gimę, tiek perbėgeliai iš vargingos kaimynės – Birmos. Pastarieji yra pigi darbo jėga. Bet ir vieni, ir kiti, gal dėl to, kad budistai, nerealiai myli ir rūpinasi vaikais: neprašyti ir nemokamai (!) atneša bananą “for a baby”, visada siūlosi panešioti, kol pavalgysi, visaip kalbina, tucyja ir šiaip, daro viską, kad tik vaikas jaustųsi gerai.


Hipių sala – Koh Phangan

Antroji atostogų sala Tailande – Koh Phangan. Kiek mažesnė už Koh Samui – 193 kvadratiniai km, bet kaip kad sutikti draugai tautiečiai pasakojo – Koh Samui motoroleriu apskrisi per vieną dieną, Phangan – reikės dviejų. Aišku, nelygu kur ir kokiais tikslais važiuosi, jei tik ten kur yra asfaltas – tai pakaks ir gero pusdienio. Koh Phangan yra kitokia sala, nei Koh Samui ir čia jau skonio reikalas kas labiau prie širdies: hipiai ar “normalūs žmonės”. Phangan – hipių sala. Vietiniai irgi – žymiai labiau atsipūtę ir žymiai didesni tinginiai, nei Koh Samui. Dirbti tingi ir nemėgsta, ką mėgsta – išgerti. Tada sėsti į valtį ir vairuoti kur nors su reikalais.

Istorija yra tokia, kad dar apie 1970 čia buvo tikrų tikriausių piratų, tokių, kokiais dabar garsus Somalis. Kitas dalykas, kad iki maždaug 1990 visa sala buvo išrausta metalų gavybai, salos gyventojai, valdantys bent kiek žemės kasyklų teritorijoje galėjo sau leist gyvent tik iš žemės nuomos, visą gyvenimą praleist besisupant hamake ir geriant. Aišku, kad laikai keičiasi – dirbti reik, turistus aptarnauti reik, nors ir labai tingisi.

Kita tema – Koh Phangan reputacija. Čia gražiai pavadinom – hipių sala, tai ta prasme, kad čia daug turistų, pasipuošusių auskarais, dredais ir tatuiruotėm. Beje, nors mums ir neaktualu, bet tatuiruotės čia yra didelis verslas. Kiek teko girdėti, kainos europinės, bet visvien visiems turistams reik, todėl jei bent vieną turi – vargu ar atsilaikysi pagundai antrai, trečiai ir t.t. Čia kažkoks savitas stiliukas, tiems, kas supranta. Mes, kaip tokie visai be piešinių, esam totali mažuma ar net vienetiniai egzemplioriai saloje, gerai, kad jau ne tas amžius, kai toks išskirtinumas glumintų.

Dar hipiai mėgsta gert ir baliavot. Koh Phangnan yra labai žymus vakarais-vakarėliais, pats žymiausias vakarėlis – “full moon party”, vykstantis tik per pilnatis, berots – 9 kart per metus. Žiauriai didelis tūsas, pritraukiantis 10-40 tūkstančių žmonių. Kažkuria prasme – fenomenalus, nes visi susirenka tik tam, kad žiauriai prisigert. Geras palyginimas – full moon party yra tas kaip koks nors muzikinis festivalis, tik kad be jokios grupės. Visas veiksmas vyksta štai šitam (nuotrauka) paplūdimyje ant balto gražaus smėlio.

Nereikia nusiminti, jei būnant Koh Phangan neišpuola pagrindinis vakarėlis, nes dar yra: “half moon party”, “black moon party” ir dar begalė visokių: “pool”, “jungle” ir t.t. party. Kada beatvyktum – tikrai kur nors bus “party”. Geras dalykas apie visas minėtas linksmybes – jei nori, nuo jų galima lengvai pabėgti ir net nežinot, kad kažkas vyksta. “Full moon party” vienaip ar kitaip palies visus saloje viešinčius, nes kelioms dienoms,  nakvynės kaina šokteli dvigubai, turistų ir motorolerių skaičius – penkiagubai.

Po to kai pagaila savo kūno ir pagiringa siela (visi hipiai turi sielas) prašosi detoksikacijos – yra jogos centrai, meditacijos kaimeliai ir panašūs daugiau ir mažiau ezoteriniai sielovados būdai.

Dabar apie praktinius dalykus. Kur rinktis nakvynę? Tai labai sudėtingas klausimas. Labai sunku apsispręst dėl pasiūlos gausos ir tai ne tas atvejis kai internetas padės, nes tik dar labiau suglumins. Pagrindinis klausimas – tai kurioje salos pusėje apsistoti. Susisekimas nėra toks geras, pesčiom irgi nepavaikščiosi, todėl ten, kur bus nakvynė – tam kaimelyje ir teks suktis visą laik. Na, nebent turi motorolerį ir nebijai važinėtis. O bijoti yra ko, labai dažnas turistas vaikšto apibintuotom kojom, nudraskytais keliais ir šonais – motoroleriu paslysti ant smėlio – nėr kas veikt.

Mūsu reikalavimai vietai – kad būtų ant jūros kranto, kad būtų atskiras bungalow ir kad būtų kondicionierius. Biudžetas – iki 150 Lt naktis. Kad jau buvo taip sunku išsirinkti, nutarėm keletą naktų praleist netoliese pagrindinio miestelio Thong Sala – administracinis salos centras, su gal penkiom gatvėm. Paplūdimys, kuriame apsistojome, vadinasi Ban Tai beach. Tuomet planavom išsinuomoti mašiną, apvažiuoti salą ir žiūrėti kur patiks labiausiai. Pirmas dalykas – tai, kad ten, kur apsistojom, buvo visai nieko - praeitas įrašas šitam blog’e yra nuotraukos iš viešbučio ir aplink, per daug nevaikštant. Antras dalykas – salą apvažiavom ir apsisprendėm likti kur buvę. Tiesa, štai gera salos kelių iliustracija.

Sena Honda, kurį išsinuomavom ir kuris užkaito, t.y. užrūko pirmo kalniuko neįveikęs. Aišku, kalniukai čia gal 40 laipsnių statumo, važiuoji, matai tik dangų ir apima toks jausmas, kad automobilis tuoj apsivoš aukštielninkas. Kol prie perkaitusios mašinos laukėm serviso, nuo saulės mielai priglaudė ir paskabint padėjo, štai tokius paveikslus tapantis artistas. Pats artistas kukliai tupi kampe, paskendęs meno mintyse.

Naujesnis Chevrolet be vargo užmindavo bet kokį kalniuką, aplekėm salą, kiti nakvynės variantai atkrito, nes jei gyveni kur toliau nuo pagrindinio miestelio – pirmiausiai tai reiškia mažą pasirinkimą kur ir kuo maitintis.

Saloje yra vienas supermarketas, bet ir tas nedidukas palyginus su Koh Samui parduotuvėm, bet sauskelnių ten buvo normaliai. Kitokio maisto vaikams – nebuvo. Dviejų rūšių užpilamos košės. Šiaip jau, važiuojant į Tailandą su mažu vaiku – košėmis reikia pasirūpinti prieš išvažiuojant. Paruošto maistelio Koh Samui buvo apsčiai, Koh Phangan – nebuvo nieko. Gaminti patys neturim galimybės, nes čia namukai su virtuvėlėm nėra paplitęs nakvynės tipas (hipiai tingi gamintis, o tusovčikai tiesiog nemoka). Turim pasiėmę tokį smulkintuvą, kurį vadinam “ranka”, iš apibūdinimo turėtų būt aišku apie ką kalba. Tai tas labai praverčia. Aido pietų maistas – tiršta sriuba su kokia nors mėsa ir daržovėm. Jei nepasiseka paaiškint dėl konsistencijos – į trasą eina “ranka” – smulkintuvas.

Kitas privalumas gyventi arti centro – turgus, naktinis turgus, kavinės ir bariukai, taip pat – užklasinės veiklos galimybės: joga, muay thai, masažai. Gyvenant toliau, tokių paslaugų yra ribotai, todėl brangiau ir dažnai – nekokybiškai. Na, vėl gi, kam ko reikia ir kas ko atvažiuoja.

Jei atvažiavai šventės švest – nakvynės vieta aiški ir vienintelė – Hat Rin beach. Tai tas ant kurio vyksta vakarėliai. Bet jis pakankamai didelis, kad galima būtų gyventi arti vakarėlio, bet jo negirdėti. Hat Rin yra ir kaimelis, ten yra visko ko gali prireikt tusovščikui turistui, taip pat pagrindinė koncetracija barų, vietų pavalgyt ar skudurų prisipirkt.

Jei važiuot be vaikų – Hat Rin (ramesnė ar linksmesnė pusė – pagal poreikius) geras pasirinkimas – gražus smėlis, gera atmosfera, pilna pramogų bei užklasinės veiklos.

Jeigu su vaikais, sakytume – Ban Tai beach pats tas – toli nuo pagrinidnių linksmybių, arti parduotuvės ir turgaus, užklasinė veikla ranka pasiekiama, kainos žemesnės nei Hat Rin. Apie užklasines veiklas (realiai visos jos vienodos visose trijuose atostogų salose) – kitas įrašas. Jei apsistoti kitose salos vietose, pasirinkimas nebus toks platus, greičiausia, kad teks misti, to viešbučio kuriam nakvojama, maistu. Tai nebus pigu ir gali nebūti taip skanu. Ieškantiems ypatingos vienatvės yra tokie, neaišku kaip išverst: “yoga retreat” suprask, jogos kaimeliai,  ten tik medituoji ir jogą lankstai. Dar vienišiams yra keletas tokių vietų apsistoti, kurios pasiekiamos tik valtimi arba kur nors ant uolų kur išvis neaišku kaip patekt. Su ribota elekra, minimaliai patogumais, bet su patogumais, gyvent kaip prašmatniam Robinzonui.

Saloje maždaug panašios nakvynės kainos. Mae Hat (ten kur gyvename) Bongalow beveik ant ant jūros kranto galima įkąsti nuo maždaug 50 Lt. Už tokią kainą gali tikėtis drėgme smirdančio, bambukinio namelio su sieteliu vietoj langų ir kaip praktika rodo – su kandačiom erkutėm lovoje. Tačiau tokių vietų vis mažėja, dažniausiai bambukiniai nameliai keičiami betoniniais, su langais ir be erkių, tuomet kaina šoks iki kokių 70-100 Lt už paprastus variantus su oro kondicionierium arba tik ventiliatoriais (bet tie neblogi).

Konkrečiai mūsiškis, tas kur bananų ir mangų sode, su atskiru baseineliu viduj ir normaliu kieme, su kondicionierium kainavo apie 110 Lt. Per “Full Moon party” kaina pasidarė 180 Lt. Dėl to teko nešdintis į kitą salą… bet apie tai vėliau.

Ką veikti saloje

Tarkim, sėsliai atostogaujate Tailande pietuose, kažkur saloje ir jau ilgiau nei savaitę. Apvažiavote salą, aplankėte viską, ką reikia pamatyti, padarėte turus po parkus, jau radote mėgstamiausią vietą valgyti, miegoti, gulėti, gal net perskaitėte knygą “Girl with a dragon tatoo” ir bambukinėm adatom jums jau išbadė kokį gražų drakoną. Ką dar galima veikti? Visose trijuose pietinėse salose, bet labai nesuklysim, jei sakysim, kad ir visame Tailande, yra keltas puikių veiklų naudingam laiko praleidimui.

Japoniškos sauskelnės “Dai Jobu”

Pradėsim nuo to ko nedarėm – maisto gaminimo pamokos (Thai cooking classes). Tokias pamokas galima rasti bet kurioje kavinėje, kurios šeimininkė tailandietė, save mano esant gera virėja. Ji turės kiek didesnę ir švaresnę virtuvę, nei įprasta, dargi mokės šiek tiek angliškai. Vargu, ar kalbos barjeras čia trukdys, daugiau bus praktinių užsiėmimų.

Taip džiovina naktį sugautus kalmarus. Po to kažką iš jų daro. Baisiai smirda.

Už maisto produktus teks susimokėti patiems (bet juk patys ir suvalgysit), o pačios pamokos dažniausiai nėra itin brangios. Alia kažkaip virtuvėje smirdėt riebalais, prie puodų ir wok’o sedėt per atostogas… Čia jau skonio reikalas tiesiogine prasme.

Kita veikla – joga. Čia ne tai, kad vietiniai pamišę dėl to, kiek pamišę yra vakariečiai. Kas kur išmoksta – namie Europoje, o ir Indija nuo čia netoli. Tada keliauja, medituoja, jei labai patiko joga ir pakankamai įsigilino, išsilaikė kokius nors sertifikatus – dirba, gyvena ten kur dirba ir užsidirba nuomai beigi maistui. Work and travel. Populiarūs sveikatos centrai, jogos ir meditacijos kaimeliai, kurių paslaugų aprašyme būtinai bus stebuklingas žodis – detox, nepaliks jogos mokytojo be darbo. Suprask – mistinėmis rytietiškomis galiomis detoksikuokis po lėbavimų ir galėsi varyt iš naujo. Jei nesėdėti mėnesį kaimelyje, vienas užsiėmimas kainuoja 20-30 Lt, nieko panašaus, kaip mėnesinis abonementas už maksimum 200 Lt Vilniaus sporto klubuose, deja, nėra. 200 Lt čia sumokėsit už 10-15 užsiėmimų. Ir vienas ir kitas bandėm jogos užsiėmimus pakaitomis, skirtingus stilius – tikrai patiko, gera, gerai nuteikianti veikla. Ir mokytojai – visiškas internacionalas, tiki tuo ką daro. Tai patirtis ir nauda, akiratį plečianti

Masažas irgi prie sveikatos. Šitas reikalas yra originalus vietinis, o ne indiškai -europietiškas importas (suprask – joga). Masažo salonų yra ant kiekvieno kampo, ant kiekvieno paplūdimio ir visokių tų masažų būna. Apie tuos “masažus” kurie yra visai ne masažai, kaip ir nėra ką kalbėt. Tailandas populiarus tarp sekso turistų, tai jokia paslaptis. Normalūs, tailandietiški masažai, t.y. jų atlikimo kokybė – kaip pasiseks. Reik klaust rekomendacijų vietoje, pas ką nors, kas jau darėsi – draugus turistus arba viešbučiuose. Nes vieni daro geriau, kiti – savamoksliai – prasčiau (paglosto ir tiek). Jei norisi pačiam išmokti – prašau – masažo kursai ant kas antro kampo. Vienas masažas kainuos apie 30 – 50 Lt. Kainos panašūs tiek aliejiniams (atpalaiduojantiems) masažams, tiek tailandietiškiems masažams. Tiesa, masažą tau gali padaryti ir nemokamai, jei būsi paprašytas tapti masažo mokinio “mokymosi kūnu” (Gražina apturėjo 1,5 val. malonaus beigi nemokamo (!) oil massage seansą).

Muay Thai – Tailando boksas, karališkas sportas. Nors tai senas ir gilias tradicijas turintis kovos menas, tačiau tradicijas ir kokią išmintį puoselėjančių klubų. Dabar Muay Thai yra žymiai daugiau sportas, nei kažkas karališko. Esmė yra pakliūti į ringą ir iš ten išspirt kuo daugiau taip pat mąstančiųjų. Treniruotės iš esmės yra bokso kriaušės ir pirštinių daužymas, tačiau pagrindinis dalykas, kurio moko – iškirst priešininką. Taigi gali išmokti visai neblogai muštis. Tik reikia saugotis, kad nesusižaloti, (kriaušę irgi reik mokėti daužyti) ar kad kas kitas nesužalotų. Sportas nutrūktgalviams ir traumų ieškantiems. Danielius kruopščiai ieškojo klubo, išsirinko su patyrusiu mokytoju, įvairių laimėjimų pasiekusiu, jau nesportuojančiu čempionu. Bet nepatiko. Dvasiškai tuščias užsiėmimas. Dar be to – pavojingas. Vienas Muay Thai užsiėmimas kainuos nuo 20 – 40 Lt. Už mažiausią kainą galima tikėtis pirštinių ir kriaušės padaužymui su gatvės lygio konsultacijomis. Išbandyti kurią iš “užklasinių” atostogų veiklų tikrai verta, šiaip ar taip, pasijaučia tik Tailandui būdinga atmosfera, kurios daugiau niekur nepatikrinsi.

Dėl vieno patarimo abu sutarsim ir labiausiai rekomenduosim – tai povandeninio nardymo kursai – “scuba diving”. Mūsų šeimos pats svarbiausias hobis. Tailando įlankos vandenys slepia tokius lobius, apie kuriuos papasakot reikia poezijos. Paklauskit bet ko, kas tik bandė. Didžiąja dalimi atostogų pasirinkimą lėmė būtent Tailando vandenys, kuriuose nebuvom nardę. Kažkaip taip jau atsitiko, kad nušvietimas dėl nardymo į mūsų tingias, lietuviškas galvas, atėjo kiek vėliau nei pirmą kart lankėmės Tailande. Viskas – kitom atostogom tikrai reiks įsigyti povandeninį fotiką! Ir nardymo kompiuterį beigi prožektorių irgi. Čia mes Sail Rock vadinamoje vietoje, vienas žiūri koralus – kitas koralą valtyje.

Nardymas – vidutiniškai brangus hobis, asmeninę įrangą dažnam yra per brangu turėti ir transportuoti, todėl nuomojasi vietoje. Bent nardymo kaukes patarsime išsirinkti patiems, kad būtų patogios ir geros bei vežiotis nuosavas. Tai itin svarbi įrangos dalis. Jei yra vietos bagaže – lastai irgi gera mintis. Bet lastus mes nuomojamės, taip jau pripratom. Vanduo, šiuo metų laiku, Tailando įlankoje 30 laipsnių šilumos (tiek ant paviršiaus, tiek 30 m. gylyje). Todėl užteks ir nardymo marškinėlių, kostiumas nėr būtinas, todėl vežtis asmeninio nėra reikalo. Nors jei jau kažkam šalta, komplekto nuomoje kostiumas įskaičiuotas.

Turintys atvirų vandenų nardymo sertifikatą (open water / PADI ar pan.), tikrai turi pasižymėję Tailandą savo žemėlapiuose, visi kas neturi – gali lengvai ir smagiai išsilaikyti sertifikatus Tailande, čia, pietuose, įlankoje paslaugos yra vienos pigiausių pasaulyje. Tai dėl didžiulės konkurencijos, kurią sukuria ta poezija po vandeniu.  Iš vandenyno pusės viskas gerokai brangiau, nes ten nacionalinių parkų teritorijos, todėl labai daug mokesčių. Bet žmonės sako, kad ten – gražiau, tad būtinai apsilankysim kitą kartą. Apie nardymus įlankoje, kaip ir kur ką daryt, papasakosim kituose įrašuose.

Atostogų tikslas – Koh Tao sala

Pirmoji balandžio pilnatis ir ją lydintis “Full Moon Party” Koh Phangan saloje buvo pagrindinė priežastis mums iš ten išsikraustyti. Kainos aplink vakarėlio datą šoktelėjo, turistų patrigubėjo, o visokio plauko linksmuoliai ir švenčių šventėjai vis dar plūdo į salą.

Kažkaip per vėlai sužinojom, kad tokia jau tradicija, kad po gero šventimo daug turistų važiuoja mokytis nardymo “scuba diving” į Koh Tao salą. O juk savo atostogų tikslą kaip tik ir buvom numatę nardymą Koh Tao vandenyse, tad išsigandę būsimo turistų antplūdžio tenai, išlėkėm į Koh Tao dar prieš vakarėlių virtinei įsisukant Koh Phangan saloje.

Koh Tao – pati mažiausia iš trijų salų, landšaftas – vėžlio kiauto formos (uolėtas, džiunglėm apaugęs kalnas, su keletu smėlio paplūdimių, kuriuose įsikūrę 90% viso veiksmo saloje), todėl kai žmonių daug – čia ankštokoka. Jei NE nardyti, čia galima atvažiuot pagyvent kaip kokiai žuvėdrai lizde – ant uolėtų salos krantų, kai jūra tiesiai po kojom.

Šiaip, atrodo, visai nieko, bet nusigauti iki tokių vietų sunkoka, jau nekalbant apie judėjimą aplink ar pasimaudyti. Mums su mažu Aidu – tai per didelis iššūkis. Lygiai kaip ir gyvenimas giliau saloje – ant kalno, ten užlipt keletą kart per dieną sveikatos irgi reik daugiau nei yra, plius dar temperatūra +35 °C pavėsyje. Be to, tolokai iki nardymo, o mes juk nardyti čia atvažiavom.

Jei vizito Koh Tao tikslas nardymas, pats lengviausias ir pats geriausias variantas yra nakvynė tame nardymo centre, kuriame nardai. Kam nereikia patogumų ir užtenka tik ventiliatoriaus bei kas nieko prieš, kad dalintis miegamąją patalpą tektų su keletu kitų nardytojų, tai išvis bus labai pigu ar net nemokamai nardymo dienomis.

Bet jei bungalow nardymo centre, ant jūros kranto ar šalia ir su kondicionierium – kaina bus nuo 200 Lt už parą. Jei nakvot šiaip pas kokius vietinius verslininkus, kurie neturi nardymo centrų, tai mokėsit kaip ir mes – apie 150 Lt.

Nuotraukos viduryje – namukai su mėlynais stogais, kuriuose gyvenom.

Arba pagyvent kaip žuvėdra, arba pabūt žuvėku – toks Koh Tao traukos centras. Jei ne pirmo ir ne antro, į Koh Tao nėra ko važiuot. Tiesa, jei visgi smalsu pamatyti salą, tai yra dienos trukmės ekskursijos iš Koh Samui ar iš Koh Phangan ir to pilnai pakaks visam salos gražumui pamatyti.

Pastebėjom tokią tendenciją, galioja bet kurioje vietoje pasaulyje – kuo mažesnėje saloje esi, tuo viskas yra brangiau, nors ir paprasčiau. Labiausiai galioja kalbant apie nakvynę, maisto ir medicinos prekes bei paslaugas. Pagrindinis mažmenininkas visame Tailande yra 7 ELEVEN parduotuvėlės, Koh Tao yra trys tokios, tad limonado, ledų ir užkandžių pakanka.

Yra viena didesnė parduotuvė, kur yra būtinų prekių vaikams: sauskelnių ir užpilamos kelių skonių košės, irgi brangiau nei kitur. Radom tik vieną vaisių kioskelį, bet užtenka ir vieno – kai reik bananų, mangų ar arbūzų.

Kad jau pažadėjom naudingos info keliaujantiems su vaikais, verta paminėti mūsų 10 mėn. sūnaus meniu, kurį čia sudaro užpilamos košės iš parduotuvės su šviežiais bananais ar mangais ir kokia nors sriuba iš kavinės (prašom, kad išvirtų nenaudojant prieskonių ir druskos, išpilam puse sultinio lauk ir permalam su smulkintuvu), daržovės su žuvim ar vištiena. Praverčia tarybinis vandens kaitinimo mechanizmas, kodiniu pavadinimu – spiralė, nes čia bungalow neturime nei virdulio, nei šaldytuvo.

Bet kuriuo atveju, gamintis maistą Koh Tao yra brangiau (nes nėra kur gauti produktų), nei valgyti kavinėse, nors ir kavinėse kainos didesnės, lyginant su kitomis salomis. Mums dviese pavalgyti ir atsigerti limonado ar vaisių kokteilio, vidutiniškai kainuoja 30 – 40 Lt.

Norint pasimėgauti šviežia kepta žuvimi/jūros gėrybėmis ar mėsa (suprask BBQ), patiekalų kainos prasideda nuo 25 Lt. Alus brangokas: apie 3-5 Lt už 0,3 l ir 8-10 Lt už 0,6 l butelį. Bet tai juk atostogos…!

Naktinis dangus nėra labai tamsus, net ir kai nėra mėnulio – paukščių tako nesimato. Bet smagu, kad šiuo metų laiku gerai matosi net trys planetos: Marsas, Venera ir Saturnas. Turint menkiausius žiūronus turbūt būtų galima stebėti ir didžiausius Saturno žiedus, tad į kitą kelionę, reiks būtinai prigriebti optikos.

Nuotraukoje mūsų pliažo bariukas. Su gražiais saulėlydžiais.

Dienos labai karštos, temperatūra niekad ne žemiau 35 °C šilumos ir tai pavėsyje, vakarai vėsesni, nukrenta iki 28 °C. Naktinis gyvenimas mums nėra tokia aktuali tema, bet čia šioks toks yra. Šioks toks jis čia, kadangi daugelis vis tik nardo arba mokosi nardyti, tad reik anksti keltis, o po pamokų ir nardymų ne tiek daug jėgų linksmintis belieka.

Nardymas Koh Tao vandenyse



Kalbant apie nardymą, Koh Tao – viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur nardymo kokybės ir kainos santykis yra palankiausias turistui nardytojui.

Naujokams nardytojams pirmiausiai reikia išmokti kaip ten kvėpuojasi po vandeniu (open water cert course) 3 – 4 dienų programa, čia kainuos kiek virš 800 Lt, ir be visų mokslų, kuriuos išmoksite, dar atliksite 5 nerimus. Iš principo, su “open water” sertifikatu jau galima savarankiškai nuomuotis įrangą ir nardyti iki 18 m gylio. Pramoginis nardymas visame pasaulyje vadinasi – fun dive (jau sertifikatą turintiems), Koh Tao jis kainuos 60 – 90 Lt (daugiau pirksi – pigiau kainuos).

Bet po “open water”, bet kokiam nardytojui labai pravartu išsilaikyti ir “advanced open water” sertifikatą, visų pirma dėl įgūdžių, visų antra, dėl to, kad su tokiu sertifikatu leidžiama pramogauti iki 30 metrų gylio. O dažniausiai pramoginio nardymo vietos yra tokios, kad leidžiamasi iki 22-25 metrų, taigi tik su “open water” ir 18 m gylio limitu atkrenta daug smagių maršrutų, nes reikia rinktis tik tuos, kurie ypač negilūs. Advanced kainuos dar apie 800 Lt ir atliksite dar 5 nerimus, bet tie bus ypatingesni ir gerokai smagesni nei “open water”.


Jei užsikabinti rimtai, tai galima tęsti nardymo kursus iki profesionalaus lygio, bet tam reikės bent kelių mėnesių, o geriausiai – trijų (PADI divemaster ar atitinkamas SSI lygis kainuoja apie 5000 Lt, įskaitant nakvynę). Tapus profesionalu atsiveria labai plačios galimybės (dideliems pokyčiams gyvenime), tai aktualu tiems, kas neturi profesijos arba tiems, kas nuo savo profesijos, o gal ir nuo savo gyvenimo, bėga. Besikeičiantys žmonių likimai įdomūs, galima būtų ilgą straipsnį su visokiais interviu parašyt apie tai, kas, kaip ir kodėl vakariečius atgina į visokias tropines vietas pasaulyje ir paskatina čia pasilikti, vienus trumpiau, kitus – metų metams.


Mūsų diena Koh Tao prasideda 6 valandą ryte, kai vienas kuris nors atsikelia ir susikrapšto nardymui – 6:45 išplaukia laivas. Laive būna 10 – 20 nardytojų turistų, jie suskirstomi grupėmis po 2 – 4 ir kiekvienai grupei paskiriamas “ekskursijos vadovas”, kuris atsakingas už tai, kad nardymo eiga būtų saugi ir sklandi. Koh Tao nardymo taškai labai arti – 40 min. ilgiausiai kiek tenka plaukt laivu iki nardymo vietos.

Kiek laiko praleisi po vandeniu daugiausia priklauso nuo įgūdžių, todėl svarbu, kad turistai nardytojai grupėje būtų kuo panašesnio lygio, nes jei kuris vienas iškvėpuos balioną per 15 min. gali tekti užbaigti nardymą ir išnirti visai grupei. Mūsų pasirinktame nardymo centre paslaugų kokybė aukštame lygyje, todėl dažniausiai vieną turistų grupę lydi net du atsakingi asmenys ir reikalui esant, jei turistai kvėpuoja labai skirtingai, vienas kuris nors išnyra su išsikvėpavusiais, o kiti toliau tęsia povandeninę ekskursiją.

Normaliai, su vienu balionu nardoma 45 – 65 minutes, priklauso nuo vietos (o tiksliau, nėrimo gylio, vandens srovių, veiklos po vandeniu). Per vieną išplaukimą laivu neriama du kartus, tarp nėrimų turi būti 30 – 60 min. pertrauka, kuri kaip tik “susivalgo” plaukiant iš pirmojo taško į antrąjį.

Nuotraukoje yra nufotografuotas “whale shark”, kažin kaip lietuviškai. Tailando įlankoje šitie rykliai nedideli 2 – 6 metrų, kitur pasaulyje galima pamatyti iki 15 metrų užaugusius bangin-ryklius. Žmonėms jie visiškai nepavojingi, net dantų neturi, nes minta planktonu ir mažyčiais žuviokais. Bet užtat žmonės rykliams yra itin pavojingi – juos gaudo ir žudo. Dėl to, jau nelabai daug telikę šių ryklių, nors ir ne ant išnykimo ribos, bet netoli to.

Valtyje yra gera internacionalinė kompanija, taip pat yra kavos, arbatos, sausainėlių bei vaisių, tad laikas neprailgsta. Po antro nėrimo visi plaukia atgal, valtis grįžta į salą apie vidurdienį. Tada vienas mūsų grįžta namo, o kitas lekia į popietinį nardymą ir praleidžia laiką labai panašiai. Tokia kasdienybė Koh Tao, daugiau nei dvi savaites puikiai leidom laiką ir kiekvienas nėrėm po 20 kartų.

Vakarai pas mus ramūs, labai gražūs saulėlydžiai, gyvenom su vaizdu į vakarų pusę. Tailando įlankos salose klimatas labai neįprastas – dažnai griaudi, su perkūnija, o žaibuojantys audros debesys matosi kažkur horizonte.


Tailando vakaruose: Koh Phi Phi


Nors ir neplanavom, savaitei nulėkėm į vakarinę Tailando pusę – tą, kurią skalauja Andamanų jūra. Iš esmės, tai tik dėl nardymo tuose vandenyse, taip pat norėjom aplankyti mums naujų vietų, kur nesam buvę. Tailando pietvakariniai krantai ir salos skiriasi nuo pietrytinių tiek vietiniais gyventojais, tiek gamta ir aplinka. Jei į rytus kelionę galima planuoti bet kuriuo metų laiku, tai vakarinėje dalyje skirtumas tarp sezono ir ne-sezono yra didelis ir iš esmės dėl to kaltas blogas oras – liūtys. Prasideda maždaug gegužę ir baigiasi apie spalį. Tos liūtys nėra tokios baisios, kad salos taptų nepasiekiamos, kaip kad būna kituose tropiniuose kraštuose, bet kaip ten bebūtų, per lietų niekas atostogauti nenori.

Kitas skirtumas nuo rytų – šiukšlės. Vandenynų užterštumas yra baisi, globali problema. Teksaso valstijos dydžio šiukšlių salos vandenyne niekam ne paslaptis, kaip ir ne paslaptis, kad tos salos tik didėja, pirmiausiai žudydamos vandenyno florą ir fauna, teršdamos su vandenynu besiribojančius krantus.
Aišku, kad kiekvienas turės savo nuomonę, bet Tailando vakaruose yra gražiau, tiek dėl vandenyno, tiek dėl visur stūksančių kalkakmenio uolų, labai neįprastas ir mistiškas kraštovaizdis.


Su grožiu yra tokia bėda, kad visi jo nori, todėl visi čia važiuoja ir sunku su tais visais susitvarkyt. Tailando vakaruose yra net keletas oro uostų (Krabi ir Phuket) aptarnaujančių išimtinai turistinius maršrutus, todėl čia nereikia besltis autobusu ar traukiniu, kas yra labai patogu “patogiems” turistams. Phuketas – miestas, kartu ir regionas vakarinėje pakrantėje aptarnauja didžiulius turistų srautus, todėl yra prifarširuotas visko: turų agentūrų, blizgančių viešbučių, alkoholio, sekso, linksmybių ir viso to ieškančių ar netyčia patekusių, čia netrūksta.


Dabar daug kalbama apie tai, kokia mega turtinga ekonomika tampa Kinija. Turtinga šalis – turtingi žmonės – daugiau pinigų laisvalaikiui ir kelionėms. Bandomis po šimtus tipenantys, apsirengę vienodais turo marškinėliais, ginkluoti fotoaparatais ir telefonais – kinai pradėjo keliauti. Ir jie samdosi ne kambarius, bet ištisus viešbučius, ne vietą valtyje, bet visą laivą ir visur būna viena banda. Štai ir ekonomikos galybės išraiška. Čia tik laiko klausimas, kada šitos bandos užsidirbs čiarteriniams skrydžiams į Europą ir kada prasineš po Paryžių, Romą ir Atėnus, o vėliau ims minti Vilniaus gatves. O gal iš kart nuo Vilniaus pradės, pas mus dar kol kas pigiau ir Maskva su Peterburgu arčiau. Tik reiks jiems kaimelį atskirą pastatyt, o tai vietų kokiam Holiday Inn tikrai neužteks.



Pirmiausia važiavom į labai populiarią salą, sutrumpintai – Koh Phi Phi. Nors nukeliauti reikia ne tiek daug, nepilnus 300 km, bet padaryti to per vieną dieną neįmanoma, nes keltai į salas dirba tik rytais ir tik po kelis reisus. Phi Phi iš tiesų yra dvi salos, sujungtos plonyčiu smėlio ruožu, todėl atrodo kaip viena. Tikrai labai graži vieta, bet negailestingai subjaurota infrastruktūros: akivaizdu, kad čia niekas nereguliavo nei statybų, nei žmonių kiekio, o iš gražaus paplūdimio padarė valčių parkavimą. Prekeiviai čia piktoki ir nelabai malonūs, pavargę nuo turistų; kainos tiek maisto, tiek nakvynės yra labai didelės, lyginant su Tailando vidurkiu. Jei nenori girdėti dūzgiančios gatvės ar penkių skirtingų muzikų vienu metu – už šeimai tinkamą nakvynę reiks paklot apie porą šimtų litų. Jei norėsis daugiau ramybės ir kur nors, kur nėr žmonių, kaina bus dar didesnė. Pasilikom tik dvi naktis ir neieškojom ramybės Koh Phi Phi, o išplaukėm į kitą, žymiai didesnę – Koh Lanta salą.

Tailando vakaruose: Koh Lanta

 Koh Lanta visai didelė sala, ne taip smarkiai paliesta urbanizacijos, daug laukinio, tailandietiško šabakštyno, o nakvynė dauguma atveju siūloma nameliuose, kur nors netoli jūros kranto. Tik čia svarbu koks tas krantas, nes toli gražu ne visur yra smėlis ir ne visur jis švarus. Nesezonas Lantoje verslo prasme yra labai ryškus, atvykom prieš pat gegužę, turistų mažai, kokia pusė salos užsidarius iki rudens, tai, po perplildyto Phi Phi, buvo didelis kontrastas.


Viešbutis Koh Lantoje buvo visai geras, pasisekė išsirinkti, tik kad maistas vietoje buvo kažkur tris kart gatvės kainos. Užtat ne sezono metu viešbučio nakvynės kainos yra daugiau nei per puse mažesnės. Labai nesileidžiant į smulkmenas konkrečiai su šituo viešbučiu (per 5 naktis pakeitėm 4 namelius, bet užtat visi buvo pirmoje eilėje su vaizdu į jūrą!!!) viena naktis pačiam geriausiam namelyje su gerais pusryčiais ryte, kainuoja apie 150 Lt, bet kad jau taip dažnai kraustėmės tai gavosi po maždaug 120. Tik kad iki miestelio (t.y. maisto ir sauskelnių) pora kilometrų. Gal būtume pasilikę ir ilgiau, bet nusibodo vaikščiot ir be to dažnai buvo apsiniaukę. Galima nuomotis motoroleri, bet mes manom, kad su kūdikiu važiuoti ši transporto priemonė netinkama.


Susikrovėm lagaminus ir atostogų pabaigai važiavom atgal į Koh Tao, kur mums taip labai patiko. O kelionė nebuvo lengva: važiavom valstybiniu autobusu, kuris 200 km važiuoja ilgiau nei 4 valandas, nes pakeliui renka ir išleidžia keleivius, vengdamas magistralinių kelių. Dėl nuolat varstomų durų ir taip ne pati geriausia kondicionavimo sistema išvis sunkiai dirbo, todėl buvo labai karšta. Aišku, tokios subtilybės nežinojom – planavom kelionę iki 3 valandų, su keliais sustojimais, tad džiaugėmės, kad Aidas stebuklingai didžiąją laiko dalį pramiegojo ir šiaip viskas buvo normaliai, tik labai ilgai.

Nardymas Andamanų jūroje kitoks, nei Tailando įlankoje, kad jau nepasirūpinom povandenine foto technika, tai ir nėra reikalo leistis į didesnes pagyras, kas ką matė ir kaip ten kas atrodo. Tiesa, tai ir daugiau nei dvigubai brangesnis malonumas, nei Koh Tao. Susidomėję detalėm – rašykit laiškus – ką galėsim atsakysim.

Koh Tao mus pasitiko išskėstom rankom – bungalow menedžeris padarė nuolaidą, nardymo klubas (dive shop) priėmė, kaip senus draugus, Danielius 4 kartą matė bangininį ryklį (šį kartą iš taip arti, kad vos nepasibučiavo), oras šiek tiek atvėso – atsirado malonus vėjas, gaivios bangos jūroje (ko ankščiau nebuvo!). Nespėjus įsivažiuot į savo nardymo rutiną, atostogos nenumaldomai artėja į galą. Beliko vos kelios dienos, ir keliausim į Bangkoką, iš kur skrisim namo..


Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas