Kelioniumanija.lt

Štai ir išsiruošiau į savo gyvenimo kelionę Didžiuoju šilko keliu… Ne šilkverpių, o pati savęs ieškoti. Kiekviename žingsnyje nugalėdama savo baimes ir „negaliu“. Tik taip judama pirmyn. Tik taip pajuntamas gyvenimo skonis. Įstojus į Lietuvos dviratininkų bendriją buvau apdovanota marškinėliais su užrašu „Judėk pirmyn savo jėgomis“ – to man ir norėtųsi išmokti… Bet, žinoma, ne viskas iš karto…

Olimpija

Paruošiamieji darbai vyko neblogai. Tik dėl dviratuko iki paskutinės minutės buvau nerami – visiškai nenutuokiu technikoje. O nesuinteresuotų patarėjų irgi neradau. Kažkodėl labiausiai pasitikėjau sūneliu ir jo surinkta „Panthera“ – gal ir klydau. Sunkiai man su ja minasi. Labai nestabilus vairas ir priekinis ratas. Bet juk visi žinom patarlę, kas blogam šokėjui trukdo...


Štai mes – lietuviškoji komanda – žygio sumanytojas ir vadas Sigitas Kučas, dviračiu apvažiavęs visą pasaulį, „BaltiCCycle“ žygių įkvėpėjas; Valentinas Kabašinskas iš Kauno, mūsų daktaras, pirmą kartą pasiryžęs įveikti visą „BaltiCCycle“ maršrutą; ir aš, pagyvenusi mokytoja iš Vilniaus, iš praeito straipsnio jums pažįstama avantiūristė. Taigi trečią valandą nakties mes atsiduriame Atėnų centre prie apsnigtų palmių tarp gaujos valkataujančių šunų su krūva daiktų ir supakuotais dviračiais. Džiaugiuosi, kad esu ne viena šioje situacijoje, nors ir nepamirštu devizo - judėk pirmyn savo jėgomis...


Supakuojame dviračius į taksi, o paskui susipakuojame patys mažutėlaičiame viešbučio kambarėlyje su dviaukštėmis lovomis. Viskas puiku – netgi dušas yra. Rytą Sigitas kažkodėl pareiškia, kad į autobusiuką paims Valentino dviratį, o man su savuoju dėžėje iki Olimpijos teks tarabanintis traukiniu arba autobusu – nėra abiem vietos. Tikriausiai man labiau savarankiškumą reikia ugdyti. Bet aš nusitempiu ir įkišu pati, vairuotojų padedama, tą savo dviratuką į autobusą, viskas telpa ir susikišusi rankas į kišenes išvažiuoju su Valentinu į oro uostą jo pasimetusio bagažo ieškoti.

 

Vakare pasiekiame Olimpiją. Smagi kelionė autobusu pajūriu, kalnai, muzika, saulė – širdį užliejo nuojauta – nuostabusis žygis prasideda... Po apelsinmedžiais pasistatome palapines, draugiškai visi trys pavakarieniaujame. Nors ant medžių ir kabo apelsinai, bet naktis buvo šalta - tik šeši laipsniai šilumos. Nesuprantu aš tų miegmaišių – parašyta komfortas iki – trijų, limitas iki – dešimt, o aš prie šešių laipsnių šilumos, susirengusi visus turimus megztinius ir susimovus visas kelnes – drebu.


          Iš ryto pasipuošiame firminiais žygio marškinėliais trumpomis rankovėmis - nors ir vasario mėnuo, dieną čia įšyla net iki dvidešimt penkių – ir į Olimpijos stadioną. Čia mus filmuoja, fotografuoja vietos žurnalistai.
Gal jau atėjo laikas susipažinti, kas gi tie mes, komanda, pasiryžusi įveikti dvylikos tūkstančių kilometrų atstumą nuo Olimpijos iki Pekino? Taigi mus, tris lietuvius, jau pažįstate, tikiuosi susipažinsime artimiau per kelionę. Yra dar trys lenkai. Du pagyvenę, maždaug mano amžiaus vyrukai – Ričardas ir Andžejus, vežantis (kaip ir aš) savo šalies vėliavą, ir gražuolė Monika, nuolatinė BaltiCCycle dalyvė, jaunutė filosofijos studentė. Dar vienas lenkas Janas lydės mus tik iki Atėnų.

Štai olandų pora – energingas, nuolat besišypsantis Markas ir jo draugė Elzė, palydinti jį iki Atėnų. Elzė važiuoja gulomis, mina į viršų iškėlus kojas – taip ir neprisitaikiau paprašyti pabandyti paminti. Smulkutė energinga italė Karolina Kristaus metų – jos gimtadienį mes švęsime kelte – ji su Sigitu važiavo aplink pasaulį ir pirmąjį šio žygio etapą nuo Nordkapo iki Olimpijos visą įveikė. Ji visuomet linksma, visuomet pirma. Vokietis Joachimas dirba geografijos mokytoju Suomijoje. Pabandė minti pirmuoju šio žygio etapu Nordkapas-Olimpija 2004-aisiais savaitėlę per Suomiją.

Visą laiką lijo lietus, sakė – daugiau niekad nevažiuosiu... Bet štai jis čia pasiryžęs įveikti visą maršrutą. Kas gali paaiškinti žmogiškąją logiką? Joachimas labai mielas ir švelniai šypsosi, bet kartais būna liūdnas – matyt, jam sunku. Ir dviratis kartais genda, ir atvykti vėluoja, ir mašina kartais iš trasos paima. Taigi mes savotiški likimo broliai. Yra dar jauna graikų pora – aukštas Vasilijus ir mažutė Danaj. Žavi jų tarpusavio sutarimas ir švelnus dėmesys vienas kitam. Na dar sako, kad užsiregistravęs visam žygiui vokietis Holgeris, bet aš jo dar nemačiau, kol kas keliauja vienas, prisijungs Lesbo saloje. O dabar matau airį Džoną, BaltiCCycle žygių svorio čempioną (110 kg), labai mielą ramų vyrą – tai prie jo aš nutempiau pirmą rytą savo dviračio dėžę, kad paruoštų kelionei. Juk reikėjo pedalus, vairą persukti, padangas pripumpuoti... Visi čia įsitikinę, kad keliaujanti dviračiu moteris turi mokėti daryti viską pati, betgi aš negaliu taip greitai tiek daug išmokti... Taigi komandos amžius nuo šešiasdešimt iki dvidešimt penkerių...


O dabar jau apie Olimpijos stadioną. Prifotografavo mus ant kelio – iš vienos pusės senasis Olimpijos stadionas, o iš kitos - žaliu tinklu apdengtas, plikas, pernai per gaisrus nudegęs kalnas. Vis tik stebuklas, kad tie didieji gaisrai pernai buvo sustabdyti prie pat šventovių griuvėsių. Po to numynėme prie merijos, ten vyko oficialioji mūsų žygio pradžios dalis, mero pavaduotojas ir Sigitas pasakė kalbas, apsikeitė dovanomis ir atgal į stadioną. Norėjome patekti į muziejų nemokamai, bet graikai skambinosi skambinosi visą valandą ir neįleido... Tad nusipirkę bilietukus apžiūrime šventuosius griuvėsius. Didingo miesto būta, nors styro likę tik nuolaužos ir kelios marmurinės kolonos.

Olimpijos stadiono, žinoma, nepalyginsi su dabartiniais – ne tie masteliai. Ir olimpiečių pėdos, iškaltos akmenyje, atrodo mažutės. Prisivaikščioję, prisifotografavę, širdyje uždegę olimpinę ugnį paliekame šventuosius griuvėsius ir miname į šiuolaikinę Olimpiją, papietaujame kavinukėje. Sigitas, nuvargintas žygio ruošimo rūpesčių, į trasą neskuba. Man šiek tiek neramu. Jau popietė, laukia šešiasdešimt km, kalnai, nors ir ne Tian-Šanio – Peloponeso, bet visgi. Juk nesitreniravau (patiko Ovidijaus Vyšniausko per „Žvaigždžių duetus“ mestelta frazė – treniruojasi tik silpni)... Juokai juokais, bet nežinia kaip tas dviratukas eis...
Maršruto pradžia lyg ir nežada nieko bloga – dviratukas rieda, net zvimbia, bet, pasirodo, kad tik lygia vieta. Į kalniukus neįminu, tenka vestis. Pakalnėn spaudžiu vairą, kad net rankos tirpsta, labai jau nestabilus jis. Kelias per graikiškus kaimelius pasirodė pakankamai klaidus, teko važiuoti ir žvyrkeliu, pakilome kokius šešis šimtus metrų ir ne kartą, sutemo. Ir jėgos mane apleido. Visiškai. Sieloj panikos nejaučiu jokios, bet vos įstengiu stumtis dviratuką. Draugai laukia, pailsi, o aš be sustojimo – judu ir judu. Prašau, palikit mane, nepražūsiu, bet jie laukia. Aš tai žinodama judu. Toks savotiškas jausmas – ir malonu, kad nepalieka, ir įtampa, kad aš jiems našta. Pagaliau paskambinau – viskas, Sigitai, aš sėdu, kol atsigausiu, nebelaukit. Bet jie vis tiek laukė. Atsistūmiau ir sakau – nenulaikau vairo. Sigitas užsėdo pabandyti – sako – aš irgi nenulaikau... Pasirodo transportuojant lėktuvu buvo didysis varžtas atsipalaidavęs, o mes tokio rakto neturėjome. Tik Stambule dviračių parduotuvėje priveržė man jį. O iki Stambulo dar tolokai. O dabar Sigitas susikrovė mano priekines kuprines ant savo dviračio ir iškvietė mašiną. Pirmą kartą savo dviratininkės karjeroje nebaigiau maršruto – buvo likę gal dar penkiolika km – ir pirmą kartą jaučiau tokį malonumą pasidavusi ir paprasčiausiai atsisėdusi. Taigi mes su Valentinu stovyklą pasiekėme mašinoje, o Sigitas, kaip ir dera vadui, atmynė, nors irgi dar snustelėjo pakelėje. Mašina dar kartą buvo jo atvažiavusi, bet jis vėl nesėdo... O aš snustelėjusi dar sugebėjau išvirti jam sriubos už pagalbą.


Patiko man minti Graikijos kalneliais, nors ir buvo labai sunku. Jaukūs tie kaimeliai, slėniuose išsimėtę, bekopiantys į kalną miesteliai, vienišos bažnytėlės, prie kelio koplytėlės... Tik niekaip negalėjau įprasti, kad apsaugų kelkraščiuose nėra – atsisakytų stabdžiai – ir dardėk... Negaliu atsistebėti vasario mėnesį pilnais vaisių mandarinų, apelsinų, greipfrutų, citrinų sodais. Tik ištiesk ranką ir skinkis atsigaivinti. Pakely driekiasi nesibaigiančios alyvmedžių giraitės. Vieną kartą buvom įsikūrę stovyklavietę joje, paragavau alyvuogės – karti...


       Ne visur laiku spėdavau, ne viską pamačiau. Labai gailiuosi, kad nespėjau Epidavros amfiteatro pamatyti. Kažkokia netikusi diena buvo. Laukiau laukiau, kol Sigitas kiaušinienę iškeps, paskui, kol į Mikėnų tvirtovės kalną užsivedžiau, kol numyniau visą maršrutą, ir sutemo. Vakarais staigiai apie pusę septynių sutemsta ir atšąla. Labai gelbėja mane LOVE ALPINE aprangėlė, nešąlu vakarais ir nuo kalno skrisdama su vėjeliu. Išties puikiai saugo nuo vėjo ir lietaus, ir neprakaituoju. Pirmą kartą su žmoniška apranga važiuoju. Supratau, kad reikia anksčiau išvažiuoti, kai su visais minti nespėju.


        Truputį paaiškinsiu apie BaltiCCycle žygių tvarką. Rytais aštuntą valandą būna žemėlapio sueiga, „mitingu“ vadinama, kadangi grupė įvairiakalbė, informacija yra pateikiama angliškai. Ant mašinos magnetais pritvirtintas didelis žemėlapis, Sigitas išdalina mums mažus atšviestus žemėlapiukus su nubrėžtu tos dienos maršrutu. Gerai, jei dar duoda papildomą lapelį su kilometražu ir miestelių pavadinimais, nes tame žemėlapyje ne visada įskaitau, kas parašyta. Taigi važiuojame savarankiškai, kada kas norime arba susiskirstę grupelėmis pagal pajėgumą ar simpatijas. Aš kol kas važiuoju viena, nes mano pajėgumo žmonių nėra – visi greitesni... Stovyklavietės ieško vairuotojai ir kur miegosime sužinome dažniausiai tik vakare, susirinkę kokioje nors nurodytoje vietoje. Jei vėluoji, ieškai rodyklių ar šiaip ženklų, skambiniesi. Buvo visko – ir ieškojau, ir radau, ir neradau, kartais manęs ieškojo... kartais netgi laiku spėjau. Vairuotojas Marcin padovanojo man šviesą atspindinčią firminę BaltiCCycle liemenę, kad lengviau ant kelio surasti mane galėtų. Aš pavyzdingai sutemus ir apsirengiu ją.


Taip ir atmynėme atgal į Atėnus, tiksliau ne atmynėme, o keltu atplaukėme, nes laukė neįdomus kelias autostrada. Uoste mus sutiko Sigito draugai ir palydėjo į Dviratininkų bičiulių klubą. Lydėjo mus ir ištikimas rudas šuo, aplodamas visas mašinas, dviratininkus ir pėsčiuosius, norinčius ar nenorinčius sudrumsti mums ramybę. Įsikūrėme kukliai rūselyje ant grindų, viena maža praustuvėlė su šaltu vandeniu. Bet turistui visada gerai... Norintieji išėjo į kavinę , o aš ėmiausi paso ieškojimo, nes rytoj – plauksim į Turkiją, tiksliau, pirma į Lesbo salą, tada į Turkiją. O to nelemtojo paso nėra. Du kartus išverčiau visus maišus – nėra ir viskas. Tada pajutau, kaip aš noriu važiuoti. Nes nors ir kaip stengiausi nepanikuoti, mintis nukreipti kita linkme ir blaiviai galvoti, bet ėmė virpėti rankos, pakilo temperatūra. Kitą rytą mūsų gydytojas mano būseną įvardino moksliškai – vegetacinė krizė, o pats nuėjo į mašiną, atitempė mano daiktų maišą ir įkišęs ranką į pirmą kuprinės kišenę ištraukė tą pasą...


Dabar jau galima minti ir į ekskursiją po Atėnus. Mus palydi Sigito draugė Lidija. Ne arkliais kinkytais dviračiais, o vėlesniu žmonijos išradimu vedini kopiame į šventąsias kalvas. Svarbiausia – nusifotografuoti. O tai niekas nepatikės, kad buvai, ir dar dviračiu atmynei... Didingi styro Apolono šventyklos griuvėsiai, bet jie remontuojami, todėl į juos žvelgėme nuo gretimos kalvos. Nuo jos puikiai matyti naujųjų Atėnų panorama, nesibaigiantis baltas miestas. Žaliu, kaip Vilniaus, pavadinti jo negalėčiau. Nors jau pavasaris Atėnuose, viskas žydi. Dar aplankome olimpinį At- ėnų stadioną. Sigitas su Valentinu perlipa per tvorą ir pasėdi jo tribūnose. Įdomu, ar ir Pekine taip elgsis – juk jokių bilietų nei į atidarymo šou, nei į renginius neturime, o kažko miname per kalnus ir dykumas pusę metų... Po to jaukiai pasėdime ir papietaujame lauko kavinėjė. Čia užsakoma bendrai įvairių patiekalų, o po to užmokama lygiai pasidalinus. Malonu bendrai pavalgyti ir nebrangiai išeina. Truputį pasiilgau kolektyviškumo dvasios šiame žygyje. Čia maitinamės kiekvienas individualiai – turime portatyvines benzinines arba dujines viryklėles ir gaminamės kiekvienas sau arba kavinėse, parduotuvėse pavalgome – kiekvienas pagal savo norą ir galimybes.


     Vakare miname per Atėnus atgal į uostą, sėsime į keltą, plaukiantį į Lesbo salą. Ten gauname truputį komforto – minkštą lovą kajutėje ir karštą dušą. Dušas gerai, bet lova tikrai per minkšta ir labai šilta. Atšvenčiame Karolinos gimtadienį – padovanojame pliušinę gėlę, priderintą prie žygio marškinėlių. Ta gėlė jos kuprinėjė nuolat šypsosi ir nevysta kaip ir pati Karolina... Lesbo saloje pasidairyti neteko – tiesiai į kitą keltą ir į Turkiją. Prie mūsų kompanijos prisidėjo dar vienas narys – vokietis Holgeris, iki šiol keliavęs vienas su baisiausiai apkrautu dviračiu.. Jis labai energingas ir nuolat juokiasi. Bet Turkijoje jis vėl greit pradingsta. Mėgsta keliauti vienas.


     Na štai pirmieji keturi šimtai kilometrų įveikti. Džiaugiausi žydru dangumi, karšta saule, mėlyna jūra, kalnais – visuomet puikiai jaučiuosi gamtoje, tarp bendraminčių. Esu laiminga, kad dar judu ir Dievas suteikė man galimybę patirti tiek naujų įspūdžių, sutikti malonių įdomių žmonių, pamatyti tai, ko dar nemačiau – ir svarbiausia, perlipant per savo „negaliu“ ir einant į savo baimes po truputėlį prisijaukinti šitą nuostabų pasaulį ...



Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas