Kelioniumanija.lt

Nors Florencijoje praleidau tik vieną savo gyvenimo dieną, iki šiol prisimenu jos jaukias gatveles, kupolus, ir bokštus. Sako, kad čia gimė Renesansas, tad nenuostabu, jog visas miestas – tarsi muziejus po atviru dangumi. Muziejus, menantis tvirtą Medičių dinastijos ranką ir jos turtus, kurių dėka Florencija tapo Florencija – tokia, kokią ją matome šiandien.

Florencija

Į Toskanos sostinę atvykstame traukiniu iš Venecijos. Jau esame prisiklausę, kad ne kartą Florencija buvo išrinkta gražiausiu Italijos miestu. Kalbos kalbomis, bet mes norime tuo įsitikinti patys!


Taigi, pasiėmę į rankas žemėlapį, pirmiausia traukiame link Duomo – Florencijos katedros, kuri nustebina ne tik dydžiu, bet ir gausiomis dekoracijomis. Ypač įspūdingas bažnyčios fasadas – visas tarsi mozaika sudėliotas iš trijų spalvų marmuro detalių – baltų, žalių ir raudonų. Tenka paprakaituoti eilėje, kol patenkame į katedros vidų.


Tačiau kur kas įspūdingesnė yra šalia katedros stovinti varpinė – Kampanilė. Užkylame į 85 m aukščio varpinę norėdami pasidairyti į Florenciją iš viršaus. Vaizdas, kaip ir reikia tikėtis – puikus, bet tiesa sakant, nesijaučiu labai saugiai būdama šio 14 amžiuje statyto šedevro viršūnėje… ir galva lyg ima suktis… Vis tik, smalsumas nugali ir akys ganosi virš kunkuliuojančio miesto – čia pat raudonas Duomo kupolas, o tolyje šviečia Santa Croce bažnyčia, tarp raudonų stogų kyšo Palazzo Vecchio bokštas...


Nulipę žemyn skanaujame puikiųjų itališkų ledų ir traukiame toliau – žemėlapis mus veda link Palazzo Vecchio. Senųjų Rūmų, arba miesto rotušės, varpinė kadaise miestelėnus kviesdavo į susirinkimus. Savo akimis išvydę šį pastatą iš karto atpažįstame: juk čia tas pats balkonas, iš kurio Anthony Hopkinsas, vaidinantis Hanibalą Lekterį, išmeta vieną iš savo aukų. Pamenate tą epizodą?


Prie pastato taipogi stovi išraiškinga Dovydo skulptūra – tiksliau Mikelandželo sukurtos originaliosios skulptūros kopija. Beje, įvairiausių žymių skulptūrų, fontanų, bareljefų ir kitų architektūros elementų Florencijoje tiek daug, kad po kurio laiko imi nebeprisiminti, kuris iš „žymiųjų Renesanso menininkų“ yra autorius, viskas susilieja į vieną visumą – jaukų muziejų po atviru dangumi.


Bene žymiausia meno galerija visoje Italijoje – Uffizi. Čia taipogi galima praleisti valandų valandas (žinoma, prieš tai atstovėjus solidžią eilę kitų meno „aistruolių“ šurmuly). Botičelis, Leonardo da Vinčis, Goja, Mikelandželas ir begalybė kitų, istorijos puslapiuose ne taip ryškiai įsirėžusių vardų...


Pasiekiame Ponte Vecchio – Senąjį tiltą. O tokį pavadinimą tiltas gavo dėl to, kad tai yra vienintelis Florencijoje išlikęs tiltas, kurio nesusprogdino Antrojo pasaulinio karo pabaigoje atsitraukdami naciai. Viduramžiais čia savo dirbtuves buvo įsirengę įvairiausi meistrai – odininkai, kalviai, net mėsininkai, tačiau po kurio laiko miesto valdžia iškėlė šias „nešvarias“ profesijas, nes dvokas ir triukšmas nedarė garbės aristokratų miestui... Tad Senojo tilto krautuvėlėse įsikūrė kur kas „švaresnių“ profesijų atstovai – auksakaliai, juvelyrai.


14 amžiaus tiltas šiandien glaudžia margas suvenyrų, juvelyrikos, rankdarbių parduotuvėles ir traukia turistus – jų čia ištisos minios. O mes save priskiriame ne prie tikrųjų turistų, nes žvelgiame į žalsvą Arno upės vandenį ir romantiškus namų, atsisukusių į upę, fasadus, šypsomės prieš šiltą pavasarinę saulutę ir svajojame...


Kitoje Arno upės pusėje, kirtus Ponte Vecchio, atsiveria ištisi rūmų, sodų plotai – Medičių dinastijos valdos. Nors kažkada šis upės krantas buvo laikomas prastuolių gyvenamąja vieta, tačiau čia įsikūrus Medičiams, ši miesto dalis tapo prabangia. Dabar čia siūloma aplankyti Boboli sodus, tačiau, kadangi į Florenciją atvykome tik vienai dienai, nusprendžiame praleisti šią atrakciją – nors iš tiesų smalsu.


Tad apsisukam ir keliaujame atgal į Florencijos centrą. Nusprendžiame dar aplankyti pranciškonų Santa Croce bažnyčią. Ir nė kiek nesigailime tokiu sprendimu: pirma, mus pralinksmina aikštėje prie bažnyčios išsirikiavusių „automobilių-vabalų“ paradas. Įvairiaspalviai, daugiausia senutėliai, „vabalai“ rodos lenda iš visų miesto kampelių ir tvarkingai rikiuojasi prie bažnyčios. Neblogas reginys.


Antra, toje pačioje aikštėje veikia nemažas turgelis – tad varvindami seilę vaikštinėjame aplink prekystalius – visko norisi paragauti: pūpso žymieji Parmos sūriai, kybo kvapnios šernienos dešros, garuoja šviežutėlės bandelės, o kur dar sūriai, prieskoniai, vaisiai, daržovės ir kitos gėrybės.... Netrukus jau laikome rankose po karštą sumuštinį, o į kuprinę grūdame puikias šernienos dešreles ir gardų parmezaną... bus vakare ko paskanauti prie itališko vyno taurės!


Dar kiek paklaidžioję po šurmuliuojančias Florencijos gatveles, sukam link traukinių stoties. Bet mūsų nenorą išvykti kažkas tarsi išgirdęs: pasirodo, traukinys atgal į Veneciją perpildytas, tad esame priversti laukti sekančio reiso. Taip ne visai savo noru Florencijoje praleidžiame dar kelias valandas – ir, nors esame pavargę, tai nė kiek nenustelbia šio miesto grožio ir jaukumo. Tad galiu tvirtai pasakyti – tai vienas iš jaukiausių kampelių Žemėje!


Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas