Kelioniumanija.lt

– Alio, tai sakai, vyksti į Helsinkį?
– Taip, profesore, žinau, kad tai jūsų miestas. Gal patartumėt, ką pirmiausia reikėtų apžiūrėti, kur pabuvoti.
– Manau, gidas tuo tikrai pasirūpins, bet yra viena vieta Temppeliaukio aikštėje…
– Kokia tai vieta?
– Tu suprasi, pajusi, kai nuvyksi ten. Detaliau nieko nepasakosiu, bet tokių vietų žemėje nedaug..
– Skamba intriguojančiai.
– Sėkmės kelionėje.
……………………………………………………………………………………………………………………..
– Baik mekenti: vyras neišleis, vaikas mažas. Tu kas, vergė Izaura? Aš vežuosi tave į kelionę ir taškas. Kraukis lagaminą, – ragina Viktorija, mano antros eilės pusseserė, moteris pačiame jėgų žydėjime (taip ji sako apie save). Prieš mėnesį pabėgusi nuo ketvirtojo savo vyro , ji nusprendė, kad visi lietuviai- kiaulės, todėl jos penktoji gyvenimo meilė bus užsienietis(ir geriausia, kad tai būtų skandinavas). Dar ta loterija: pirko moteriškas pėdkelnes ir laimėjo kelionę sau ir draugei į Suomiją. Ta drauge keliauninke tapau aš – kompleksuota namų šeimininkė, namuose auginanti ketverių metų sūnų ir neakivaizdžiai studijuojanti meno istoriją. Vyras, aišku, susiraukė, bet ne dėl kelionės, o dėl mano palydovės. Jo manymu, Vika (taip ją sutrumpintai vadinome) pasiutusi miesto boba, kuriai sekso troškimas susukęs smegenis, maža to, ji padorios šeimos naikintoja ir vyrų skriaudėja (antrasis Vikos vyras buvo tolimas giminaitis, todėl maniškis jo skriaudą priėmė kaip savo).Viktorija nebūtų Viktorija. Nežinau, ką ji pasakė ar padarė mano brangiausiajam, bet šis po audringo pokalbio virtuvėje vis dėlto sutiko (aš tuo metu sėdėjau balkone ir nerimaudama maukiau vieną kavos puodelį po kito).Viktorija priekabiai apžiūrėjusi mano daiktus atsainiai mestelėjo, kad su tokiomis drapanomis tik į vienuolyną ir pažadėjo pasirūpinti, kad aš atrodyčiau kaip faina merga, o ne daržo kaliausė. Į mano atsakymą, kad aš važiuoju pamatyti pasaulį, o ne save parodyti, ji atkirto, kad yra už mane 10-čia metų vyresnė, todėl labiau patyrusi ir nereikia su ja ginčytis.
Sutartu laiku turistinės firmos autobusas, papuoštas juodu panteros siluetu, išdidžiai įsuko į aikštę. Viktorija žvilgsniu permetusi važiuojančiuosius akimirksniu įvertino situaciją:
– Pilka masė, o vairuotojai – tik lagaminus tampyti. Mes ieškom deserto ir ne bet kokio, o rafinuoto.
– Vika, ką tu kalbi?
– Vaikeli, nieko tu nesupranti apie gyvenimą. Manai, kad tavo inžinieriukas – tai idealas. Naivuole, aš parodysiu tau tikrąjį gyvenimą.
…………………………………………………………………………………………………………………………..
Prabangus 12-os aukštų ,,SILJA LINE“ keltas pribloškė savo didybe ir puošnumu. Kavinės, restoranai, parduotuvės, kazino, sauna, baseinas, net kino teatras – viskas, kad įlipęs į laivą pasijustum svarbus, lepinamas dėmesiu, šypsenomis bei patarnavimais.
Viktorija, kajutėje palindusi po dušu, smagiai dainavo apie raudoną rožę. Ji buvo savo stichijoje: aplinkui tiek vyrų, vienas už kitą įdomesnių, išvaizdingesnių, o svarbiausia- turtingesnių. Ištraukusi iš perpildyto lagamino kelias sukneles ir pasistaipiusi prieš veidrodį ji užtepė storą dažų sluoksnį ant įraudusio veido ir sukedeno vešlius, šiek tiek banguojančius plaukus. Tada atsisukusi į mane suraukė išpešiotus antakius:
– Tu šitaip apsirengusi eisi į diskoteką?
– I kokią diskoteką?- suglumau. – O kuo tau mano rūbai nepatinka? Tai normalūs kelionės drabužiai: marškinėliai ir šortai.
– Tau geriau tiks tai, – ištraukusi ryškiai raudoną palaidinukę ir begėdiškai trumpą sijoną matavo ant manęs tarsi pakabos.
– Atleisk, ar aš panaši į laisvo elgesio moterį? Mano skonis ne toks.
– Kuo čia dėtas skonis? Šalia manęs atrodysi kaip pigi tarnaitė, o aš noriu žavios palydovės.
– Gerai, persirengsiu, bet tik tai, kas man patinka. Jokių pigių blizgučių, – nusileidau įkyrėlei.
Diskotekoje Viktorija išpūtusi dažytas lūpas smalsiai dairėsi į šonus. Įvertinusi visus pretendentus, kurie daugiau priminė vakarėlio ,,Kam virš 60“dalyvius, užsisakė kokteilį ,,My kiss“ ir lėtai jį siurbčiodama lingavo į muzikos taktą. Pajutusi įdėmų žvilgsnį instinktyviai pasukau galvą į šoną ir sustingau. Iškėlęs viskio taurę mane sveikino pliktelėjęs seneliukas, kuris mirgančių šviesų apsuptyje priminė mažą ir susitraukusį Louis de Finesą. Nusipurčiusi atsisukau į pusseserę, kuri atstačiusi dekoltuotą krūtinę mirksėjo netoliese sėdintiems vyrukams.
Prisipažinsiu atvirai- baltus suomio batus numindžiojau sąžiningai. Šokio žingsneliai buvo painūs ir sudėtingi, partneris sukinėjo mane po aikštelę. O man beliko tik šypsotis ir kartoti: ,,Sory…sory… sory..“
– Viskas, man šitos kankinės užteks, jei nori lik, o aš eisiu į barą klausytis džiazo,- greitakalbe išbėriau Viktorijai, kuri rusų – anglų – lietuvių – lenkų kalbų kratiniu suokė į ausį gerokai įkaušusiam šokio partneriui. Raudono vyno taurė, gera cigaretė ir svaiginantis džiazas – tai geriausias poilsis, todėl jaukioje laivo salėje jaučiausi puikiai: simpatiški muzikantai, šypsenos, žaismingi juokeliai.
Mylima pusseserė grįžo į kajutę tik paryčiais. Įaudrinta ir susijaudinusi ji neryškiai vapėjo apie penktąją savo meilę , kuri pakeisianti jos gyvenimą. Visą naktį siautusi šokių aikštelėje ir bare Viktorija atrodė pavargusi, bet laiminga. Išlipusi iš kelto pusseserė ilgai mojo galantiškajam kavalieriui, meiliai pabučiavusiam gležną Viktorijos ranką atsisveikinant. Vizitinėje kortelėje, kurią išlipdamas suomis įteikė Vikai, puikavosi užrašas suomių ir švedų kalbomis, nesuprasdama nė žodžio pusseserė švelniai paglostė popieriuką ir įsidėjo į piniginę.
Ekskursijos laikas mieste buvo suskirstytas minutėmis: Senato aikštė ir baltoji Katedra, pritrenkiantis paminklas kompozitoriui J.Sabieliusui, Jūros pasaulis, Šiuolaikinio meno muziejus, pusdienį pliuškenomės akvaparke ,,Serena“. Viskas nauja, įdomu, nepaprasta.
Bet kažkas virpėjo širdyje. Tai dar ne tai… Atmintyje išplaukė profesorės žodžiai apie paslaptingą vietą. Nors Viktorija energingai priešinosi (gana tų muziejų ir bažnyčių), bet pagrasinus, kad išeisiu viena, vis dėlto bumbėdama apie beprasmiškai leidžiamą laiką sutiko.
Nedidelė ir neišvaizdi Temppeliaukio aikštė – Vika ir toliau murma po nosim, kad teisingai jautė jos širdis…Sustoja dviaukštis autobusas, iš jo pasipylę žmonės pasuka į ovalo formos akmeninį pastatą, kurio viršūnėje kuklinasi nedidelis kryžius. Vaizdas toks, tarsi statinys gyvena oloje, tik dabar suvokiu, kad jis iškaltas oloje, o jo viršų apgobia apvalus stogas. Įėjusi pro žemas duris supratau, tiesiog suvokiau, kad tai ta vieta… Akmeninės pastato sienos lanku juosė bažnytėlės centre esantį altorių- mažą stačiakampį staliuką, papuoštą kryžiumi, žvake ir baltų ramunių puokšte Altoriaus link rikiavosi kuklių suolų eilės, bažnytėlės šone pritvirtintose lentynėlėse švietė mažos apvalios žvakutės. Tik tiek.. Jokios pompastikos, jokio kičo, jokio blizgesio…tik jausmas.. Gilus jausmas, plūstelėjęs iš širdies.. Jausmas, suvirpinęs manąją esybę, pažadinęs beblėstantį tikėjimą stebuklo galia. Ėmiau mirkčioti. Droviai susigėdusi skubiai ištraukiau iš rankinės tamsius akinius ir paslėpiau ašarotas akis. Laikas tarsi sustojo… Atsisukusi atgal nustėrau-pusseserės kančios iškreiptu veidu ritosi putlios ašaros, kurių ji nešluostė.
– Dieve, atleisk man, nusidėjėlei,- šnibždėjo Viktorija. – Mano siela paklydo, neberanda kelio į šviesą. Amžinas skubėjimas, beviltiškas ieškojimas kažko geriau. Klaidos, begalė klaidų, virtusių nuodėmėmis..
– Ką tu, Viktorija, ką tu kalbi? Viskas bus gerai.
– Ne, vaikeli, negerai. Daug purvo, neteisybės, ašarų būta, – ranka braukdama ašaras pasakojo ji apie alkaną ir pragertą vaikystę, apie baisųjį žmogėną, išprievartavusį ją, dar paauglę, apie klajones, pabėgus iš tėvų namų, apie pirmąjį abortą, apie žiaurų globėjos elgesį, apie pirmojo vyro kumščius, antrojo – neištikimybę, trečiojo – egoizmą, o ketvirtojo – aferas ir vagystes.
– Tai todėl ir skrendu per gyvenimą klupdama ir klysdama, tarsi ta vienadienė plaštakė – amžina preliudija į mirtį. Taip, mieloji, akmeninėje Helsinkio bažnytėlėje išgirdai mano nuodėmingo gyvenimo išpažintį. Bet kas duos išrišimą? Ir ar duos?
– Uždegsim žvakeles: vieną už mano šeimą, o antrąją už tave ir tuos negimusius kūdikius. Tai ir bus kuklus išrišimas….
…………………………………………………………………………………………………………………………..
– Kaip kelionė?
– Puiki. Viskas buvo nuostabu.
– Ar radai ją?
– Taip, profesore, dėkoju. Jūs buvote teisi – pajutau širdimi: tokių vietų žemėje išties nedaug…

Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas