Kelioniumanija.lt

Ne sykį buvau girdėjusi, kad Provansas – tai gėris, romantikų ir gurmanų rojus bei daugybę kitų „klišių“. Prisipažinsiu, mane ir suviliojo tie tipiniai aprašymai, kurių prisiskaičiau internete: „mėlynuojantys levandų laukai“, „vyndarių kraštas“, „šimtametės alyvmedžių giraitės“, „mieli sendaikčių turgeliai“, „Prancūzijos kaimas“ ir t.t. Turbūt sąrašą galima būtų tęsti iki begalybės :)

Prancūzijos kaimas :)

Taigi vieną sykį ėmėm ir prisiruošėm. Įvairiausiais saldžiausiais žodeliais apibūdintą kraštą „šturmavom“ automobiliu. Iš anksto užsisakėm kambarį Taraskono miestelyje. Provansas užima nemažą teritoriją Prancūzijos pietuose. Tad geriausias būdas pamatyti prancūziškąjį kaimą apsistoti savaitei, ar jei leidžia galimybės ir ilgesniam laikui, kokiame nors ale kaimo turizme, kur nors per viduriuką, ir važinėtis po apylinkes. Iš Taraskono beveik visos mūsų aplankytos vietos buvo ne toliau kaip 15-30 km atstumu. Taigi tiems, kas planuoja kelionę, galėčiau patarti rinktis kažką panašiai, pavyzdžiui, dar tiktų Baux de Provence, St. Remy de Provence ar panašiai.


Nors buvome apsiginklavę kelionių gidais-knygomis, viešbutuko savininkė mums įteikė vietinį žemėlapį su pažymėtomis lankytinomis vietomis, dar apdalino krūva brošiūrų ir patarė, kaip suplanuoti maršrutą (žinoma, kalbėjo prancūziškai :), mums svetima kalba, prie kurios kelionės pabaigoje taip pripratau, jog jau galėjau ne tik vieną kitą sakinį suprasti, bet ir pati porą žodžių „išpsausti“). Va čia tai svetingumas, pagalvojau. Beje, šeimininkės rekomenduotas restoranas, į kurį kelis kartus ėjome vakarieniauti, buvo superinis. Aišku, ten kaip ir reikėjo tikėtis, niekas nekalbėjo angliškai, net angliško meniu nebuvo, bet tai visai negadino nuotaikos. Svarbu juk nusiteikimas :)


Pačiame Taraskone, ant Ronos upės kranto yra įdomi pilis – keturkampė, suapvalintais kampais, beveik visai be langų. Kadaise šios pilies, kurios viduje veikia muziejus, paskirtis buvo saugoti sieną tarp Provanso ir Prancūzijos. O Taraskono pavadinimas kilęs nuo pabaisos Taraskos, kurios garbei miestelio gyventojai kasmet rengia festivalį. Bandėme pasivaikščioti po Taraskono senamiestį, tačiau vakarop jis buvo nejaukiai ištuštėjęs, kur ne kur grupavosi neaiškūs paaugliai, tad ilgai nesimėgavom senovinių gatvelių romantika.


Viduramžių diena Avinjone

Vieną dieną paskyrėm viduramžiams: Avinjonui, popiežių miestui. Susiradome požeminį parkingą (Prancūzijoj retai kur galima pasistatyti automobilį nemokamai, nebent visai mažuose miestukuose) ir pakilę į viršų atsidūrėme pačioje miesto širdyje, tiesiai prieš rūmus.

Avinjonas - tai miestas, kuriame kurį laiką viduramžiais gyveno Romos popiežiai, iš čia buvo valdoma visa katalikų bažnyčia. Rūmai labiau primena tvirtovę: storos sienos, gynybiniai bokštai, dvigubos grindys bažnyčios lobiams saugoti ir pan.

Paklaidžiojom po rūmų labirintinius kambarius ir užkaborius, pasiklausėm audiogido pasakojamų istorijų – angliškai, bet su tokiu siaubingu prancūzišku akcentu, kad suprasti buvo gana sudėtinga. Dar pavaikštinėjome po senamiestį – gražios siauros gatvelės ir tiek. Ir visa tai supa stora gynybinė siena.


Antikos diena Nime

Vieną dieną paskyrėm Antikai: važiavome iki Nimeso miesto, kuriame yra didžiulis amfiteatras. Sužinojom labai įdomių dalykų – ir apie romėnų gyvenimą, ir apie jų karingus žygius į šias žemes, ir apie gladiatorius, kurių kovos vykdavo amfiteatruose, ir apie amfiteatrų statybą, ir t.t. Ir vėl visos žinios – audiogido pagalba.

Nimeso senamiestis taip pat gražus. Pratęsiant „antikinę“ temą, už keliolikos kilometrų nuo Nimeso nuvažiavom prie antikinio akveduko – Pont du Gard. Arkos, statytos antikos laikais prieš 2000 metų, romantiškai kyla virš Gardo upės. Vaizdas nepakartojamas! Tiesa, būkite pasirengę už parkingą sumokėti 15 EUR, o šiaip į akveduką leidžiama dairytis nemokamai :)


Gamtos ir gražių vaizdų diena: Verdono tarpeklis

Vieną dieną paskyrėme kelionei iki Verdono tarpeklio. Iki tos vietos – maždaug 200 km, tačiau ten nusigauti prireikė apie 5-6 valandų. Verdono upės tarpeklis yra vienas didžiausių Europoje. Kuo arčiau tarpeklio, tuo keliukai siauresni, blogesni, vingiai dažnesni. Galų gale visai užsupo, tai turėjom stoti kas keliolika minučių – įkvėpti gryno oro. Bet visos kančios buvo vertos to vaizdo, kuriuo galėjome mėgautis.

Kanjono apžiūrą pradėjome nuo tos vietos, kur Verdono upė įteka į Sainte Croix ežerą, mirguliuojantį tarp kalnų savo žydru vandeniu. Pasiskaitėme, kad kanjoną galima apžiūrėti važiuojant iš šiaurinės pusės ir iš pietinės. Pasirinkome šiaurinį krantą. Reikia vykti iki Palud sur Verdon kaimelio, o nuo juos sukti ties nuoroda Route des Cretes.

Siauras keliukas kyla į kalno viršų, o stataus skardžio apačioje, daugiau nei pusės kilometro gylyje teka Verdono upelis. Kas keli šimtai metrų stoviniuojame vis kitose apžvalgos aikštelėse ir aikčiojam nuo vaizdų grožio ir aukščio. Apsvaigę nuo kalnų ir kanjono didybės grįžtame į Palud. Toliau galima važiuoti link Point Sublime, kur yra padarytas nusileidimas į kanjono apačią.

Kaip bebūtų gaila, nusprendžiame nesileisti, o sukti link „namų“: kelias atgal tolimas. Tad jei planuojate pasivaikščioti kanjono apačia, reiktų Verdono lankymui paskirti visą dieną, o gal net ir su nakvyne.


Ir pabaigai….

Dar savo atostogų metu užsukome ir į mano minėtus Baux de Provence, St. Remy de Provence, Aix en Provence – visų miestukų ir neišvardysi. Visi turintys savo šarmą, savo provansietišką žavesį... Viename pirkome levandų muilo, pavyzdžiui, Ekse nustebino fontanų gausa, o prie Baux matėme romantiškus viduramžių pilies griuvėsius.


Provanse malonumas ne tik lankyti žymias vietas, bet ir iki jų vykti. Keliai geri, automobilių kaimo vietovėse nedaug – ir tie beveik visi Peugeot bei Renault ir visi mažučiukai. Bet svarbiausia yra vaizdai, lydintys visų kelionių metu – tai nesibaigiantys vynuogynai (ir kaip galima tiek dėmesio skirti vien tik alkoholiui? :) ), jaukūs miestukai, namai melsvomis langinėmis, išpuoselėti gėlynai... net kiekviena žiedinė sankryža (o jų čia - kone kas keli šimtai metrų pridaryta) yra išpuošta dekoratyviniais augalais, gėlynais ar net skulptūromis.


Tiesa, internete žadėtų „mėlynuojančių levandų laukų“ neaptikome labai daug. Gal dėl to, kad gegužės pabaigoje levandos dar tik ruošėsi žydėti. Bet įspūdį kėlė net ir nežydinčios levandos, susodintos taisyklingomis linijomis, banguojančios kiek akis užmato. Norėjome užsukti į šalia stovinčią levandų ūkininko parduotuvėlę, tačiau kaip tik buvo uždaryta pietums. Norėjome aplankyti levandų muziejų, bet pritrūkome laiko...


Provanse praleidome visą savaitę, tačiau tiesa sakant jos buvo mažoka. Norint ramiai niekur nelekiant kaip akis išdegus mėgautis provansietišku gyvenimo būdu reiktų skirti šiek tiek daugiau laiko... Taigi po šios savaitės ir aš sakau: Provansas – tai bekraščiai vynuogynai, svajingi levandų laukai, sendaikčių turgeliai su senomis „damomis“, rožinis vynas, croissant’ai su džemu pusryčiams, gardūs sūriai ir dar gardesni desertai.


Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas