Kelioniumanija.lt

Pirmąjį „kodėl“ mes užduodame sulaukę trejų ar ketverių ir kartojame jį nuolat. Bet ilgainiui kažkaip pamirštame tą lemtingąjį klausimą. Nors neaiškumų mums ir kyla ne mažiau – ar laiko pagalvoti nebeturime, ar apsimetame viską žiną… Bet kartais vis dėlto stabteli ir susimąstai…

žygis prasideda Kaune

Kartą man irgi taip nutiko. Sulaukiau 48-erių, išauginau 3 puikius vaikus, visi jie sukūrė šeimas ir išėjo iš namų – o aš, dvidešimt šešerius metus prasimokiusi jaustis atsakinga už juos, sutrikau – o ko gi noriu aš? Žvilgteriu į veidrodį – apkūnoka, vos ne 90 kg sverianti „gražuolė“, akyse įtampa ir iššūkis...

Kol kas žinau tik ko nenoriu – nenoriu sėdėti tamsiuose namuose, daugiau nenoriu laukti išganingojo skambučio, kuris „pakeis“ mano gyvenimą, nenoriu ištisomis dienomis taisyti tuos beviltiškus sąsiuvinius, atsibodo tuščiai filosofuoti „su padružkėmis“ prie vyno butelio...

Gaunu atostoginius ir paprašau, kad sūnus nupirktų dviratį.

- Kur važiuosi, mama?

- Gal iki ežero, - sakau. – Labai jau nemėgstu grūstis besikeikiančių paauglių perpildytuose autobusuose, kai įsinoriu išsimaudyti...

Nupirko jis man dviratuką, gražų, „Panther“, ir atnešė iš parduotuvės kvietimą į ekologinį žygį dviračiais po Lietuvą – „Suvalkija – Dzūkija - Aukštaitija“. Per 10 dienų sukarti 700 km., pamatyti Zapyškio ankstyvąją gotiką, aplankyti Kazlų Rūdą, Kačerginę, Paežerius, Kudirkos Naumiestį – visas tas vietoves aš miniu per literatūros pamokas, bet nesu ten buvusi - viliojanti perspektyva. O dar Vištyčio, Veisiejų regioniniai parkai – ežerai – aš juk taip puikiai jaučiuosi gamtoje – prie vandens ir vandenyje... Taigi daug nelaukusi ėmiausi įgyvendinti savo planą – nusipirkau dviračio kuprines, sukroviau visą amuniciją ant dviračio kambaryje ir grožiuosi, bet... užsėsti nedrįstu.

Sudėtingi mano santykiai su dviračiu – visgi pirmasis... Vaikystėje, kai atvažiuodavo pas mamą draugė su dviračiu, kol jos gerdavo arbatytę ir plepėdavo, aš bandžiau minti – nuvairuodavau į pievą ir griūdavau, nes nesugalvodavau, kaip sustoti... Paauglystėje irgi pora kartų buvau užsėdusi – vieną kartą tai tikrai pajutau lėkimo džiaugsmą, bet „ant posūkio“ sumėtė – eilinis griuvimas... O kitą sykį tai išvis nepaaiškinama – kažkodėl myniau tiesiai į namo sieną... Na ir tų lemtingų metų, kai aš įsigijau dviratuką, pavasarį aš buvau užsėdusi ant sesers dviračio – paliko jį pas mane, o paskui privertė pristatyti... Koks ketvertas kilometrų mus skiria, taigi stumiu stumiu, žinoma, atsibodo – užsėdau, visai smagu buvo, tik griovelio gylio neapskaičiavau, nepristabdžiau – ir verčiausi per galvą. Tai tokią dviratininkės patirtį aš turėjau, kai susiruošiau į tikrą žygį.

Pasiprašiau sesers sūnaus, kad nuvarytų dviratuką iki stoties, mat žygis prasideda Kaune, o aš gyvenu Vilniuje. Po to - kad įkeltų į traukinį... Ir iki Kauno Rokutis palydėjo – kaipgi aš išsikelsiu? Na tada numinti iki Laisvės alėjos prisiprašiau...

- Tai jūs važiuosite, teta, ar ne?

- Važiuosiu važiuosiu, tik čia mašinų, žmonių labai daug...

Geras berniukas, palydėjo mane iki savivaldybės, kur turėjo prasidėti žygis. Nusipirkau Laisvės alėjoj piniginę, pakabinamą ant kaklo, ir sportinę kepurę su snapeliu, bet nuo to drąsiau nepasidarė:

- Žinai, Rokai, dovanoju aš tau dviratį, kuprines, važiuok į žygį – dar ir dienpinigių pridėsiu...

Ne, vaikas negali, jam sesija... Na ką gi, bandau sėsti – šiek tiek mėto į šalis, bet važiuoja! Palapinę įdėjome į lydinčią mašiną, bet mantos nemažai liko... Pristatė Rokutis mane kažkokiai savo pažįstamai, paprašė, kad saugotų jo tetą, ir paliko mane vieną toje dviratininkų minioje...

Na, aš trauktis atgal nelabai linkusi, blogai po to jaučiuosi. Važiuosiu pirmyn. Iš Kauno išvažiuojame visi būriu, lydi policija, dviratininkų gal 300... Minioje pradedantysis ne itin džiugina kaimynus, aplink mane susidaro tuščia erdvė, po to truputį atsilieku, o paskui - toli priekyje matau dviratininkų koloną, šalia manęs dar vienas keistuolis, barzdotas italas, ant viso dviratininko turto dar dėklą su gitara prisirišęs... ir policijos automobilis su žiburėliais iš paskos. Na ne aš viena stabdys... minu toliau.

Pagaliau baigėsi Kaunas ir mus palieka policija! Miname palei Nemuną – Vandenvalos įrenginių ir miesto smogo tvaiką keičia Panemunės pievų kvapai... Plaukus kedena šiltas vėjelis, siela atsigauna – gamta! Bet minti sunku, mano dviračio ratai siauri, skirti asfaltui, o čia smėlis – mėto. Trumpai stabtelėję Kačerginėje, pasiekiame Zapyškį – pirmieji 20 km. įveikti! Apsistojame pievoje prie tiek kartų paveikslėliuose matytos bažnytėlės netoli Nemuno. Pelnytas poilsis, užsiregistruoju – gaunu žygio aprašymą ir žemėlapius – man jau ramiau. Kai turiu žemėlapius ir žinau nakvynės vietą, kad ir vidurnaktį atminsiu ar atsistumsiu…

Kazlų Rūdoj kaip išmirę visi

Na tų pirmosios dienos 60 kilometrų nepasirodė per mažai. Žemėlapyje orientuojuosi, mokykloje buvau orientacininkė, tai daugiau km neprisukau. Bet Kazlų Rūdos miškuose privargau, dviratukas neina per dulkes, mėto. Nušoku, neišlaikau, parkrenta, o aš jį visas jėgas įtempus vos pastatau… Visgi pasiekiau nakvynės vietą ant Jūrės tvenkinio kranto, bet išbandymai dar nesibaigia… Statau sūnaus įdėtą palapinę, o ten guma, jungianti skersinius strypus, nutrūkusi, o vieno strypo, kaip tyčia, trūksta… Nieko neveiksi, palapinė išėjo pakrypusi… Nežinau, ar kas pastebėjo tą nevykusią keliautoją sukrypusioje palapinėje… O ji dar ir primuso nebuvo pasiėmusi, tad išsimaudžiusi, be arbatos nugriuvo į guolį…

Pabundu šniokščiant lietui. Vienintelė sausa vietelė – užpakalis. Aplink vanduo… Šešta valanda ryto. Apsirengiu polietileninį lietpaltį, išlendu iš palapinės, atsistoju po medžiu ir mąstau – ką daryti… Kai kas irgi slepiasi po medžiais, kai kas griauna palapines ir rengiasi važiuoti, bet dauguma saldžiai miega po susipažinimo vakaronės… Stovėti pasidarė vėsoka, tad pakramčiau sausų pusryčių, sugraužiau obuolį - pakuojuosi ir aš. Reikia minti į Kazlų Rūdą, ieškoti geležinkelio stoties, ir namo – viskas šlapia, palapinė nestatytina, arbatos neturiu…

Minu per lietų, visai nešalta ir liūdna, kad taip greitai žygis baigėsi. Kazlų Rūdoj kaip išmirę visi – nėra ko kelio paklausti į geležinkelio stotį. Juk lyja – visi padorūs žmonės namuose sėdi. Pagaliau sutinku išsiruošusį grybauti senuką, bet kažkodėl paklausiu kelio ne į stotį, o į Bagotąją. Tęsiu žygį toliau! Nenoriu aš namo! Na ką gi, lietus liovėsi, ėmė giedrytis. Arbatos neturėjau, bet “Suktinio” gertuvėlėje buvo. Padariau nuo streso gramuką ir priguliau nusnūsti autobusų stotelėje ant suoliuko. Atvažiavo bendražygis, išsivirė sriubos ir mane pavaišino, aš jam gramiuką pasiūliau. Bet toliau keliai išsiskyrė – jis trumpino kelią žvyrkeliais, o aš jų bijojau, jau buvau prisiklaidžiojusi žvyrkeliais…

Na į ekskursiją Kudirkos Naumiestyje pavėlavau, taigi Kudirkos muziejaus neaplankiau, bet svarbiausia, kad prie Šešupės atsiradau su šviesa. Vėjas ir saulė greitai išdžiovino mano mantą! Susiradau tą Roko draugę ir pasiskundžiau kreivu savo nameliu – sakau, gal į palapinę priims, jei irgi viena. Bet buvo dar geresnė išeitis – ji turėjo atsarginį strypą. Štai jau mano palapinė kaip visų!

Trečiosios dienos tikslas – Vištytis

Trečiosios dienos tikslas – Vištytis. 70 km manęs jau nebaugina. Tik tos įkalnės… Greičio bijau – pakalnėn “ant stabdžių”, o į kalniuką veduosi. Lenkia mane Goda. Ta, kuri visą pasaulį apmynė, ir šaukia:

- Minkit, ponia, minkit tada į kalniuką pats dviratis užlėks…

Išties smagūs kalniukai prie Vištyčio. Po tų 70 km dar ir į ekskursiją po regioninį parką išsirengiau su dviratuku – buvo labai gražus vakaras, saulė leidžiasi, piliakalniai, pievos, ežerai, rūkai – tik kai nuo grupės atsilikau kiek sunerimau – juk žemėlapio neturėjau, bet dar įžiūrėjau padangų žymes ir parsigavau į kempingą. Čia sužinojau liūdną naujieną – kažkam atsakė stabdžiai ir tėkštelėjo kakta lėkdamas nuo pakalnės į stulpą, baisoka...

Susiradau jau draugių, karštu vandenuku rytais vakarais sušelpia. Yra su kuo paplepėti, kai norisi. Bet man labiau patinka minti vienai - paskęsti savo mintyse, išsimaudai, kur ežerėlį ar upę radęs, debesis danguje paganai... Nereikia klausyti, ką kiti kalba, jaudintis, ar ne per lėtai važiuoji, arba laukti kur nors įstrigusio – kaip noriu, taip važiuoju. Patinka man tas laisvės ir pasitikėjimo savimi jausmas. O kai dviratukai kas atsitinka arba šiaip sustoji, visada atsiras bendraminčių, pagelbės, patars. Jeigu ilgai niekas nevažiuoja pro šalį – žiūrėk į žemėlapį, jau kur nublūdinai...

Išaušta ketvirtoji žygio diena – audra praėjo pro šalį, veltui kruopščiausiai polietilenu išvakarėje apsiraišiojau savo palapinę. Dar kartą išsimaudau Vištytyje – tik vištyčiams ten maudytis – brendi brendi, o vis iki kelių, kai pradedu plaukti, draugės šaukia – neplauk taip toli – pasieniečiai nušaus. Juk kitoj pusėj Rusija...

Na jau priprantu prie savo dviratuko. Drąsiau minu. Pasivejame naktį pro šalį praėjusius debesis. Ima pliaupti lietus. Po savo didžiuoju polietilenu priglobiu dar vaikų būrį – su jais linksma. Pravažiuojantys praneša – keičiama nakvynės vieta, niekas nenori statytis palapinių šlapioje pievoje. Ieškosime prieglobsčio Rudnioje. Mus priima svetingas kunigas ir leidžia miegoti bažnyčioje ir klebonijoje. Žinoma, aš renkuosi bažnyčią – tai juk taip romantiška! Įspūdingai atrodė bažnyčios prieangis, pilnas dviračių. Maloniai pasišnekučiavęs su mumis, pademonstravęs savo šiuolaikiškumą ir žargoniškos kalbos išmanymą klebonas mus palieka – o mes kur tik radę vietos, tiesiamės savo kilimėlius. Aš įsitaisau prie pat tvorelės, arčiau altoriaus...

O rytą pažadina vargonų garsai... Iš karto nesusigaudau, kur esu. Saulės spinduliai smelkiasi pro bažnyčios langų vitražus, didingi vargonų garsai ir besišypsantys bendražygių veidai. Guliu ir mėgaujuosi tuo nepaprastu išgyvenimu... Dar nežinau, kad tai paskutinė mano žygio diena.

Taigi penktoji diena. Nusiprausiame prie šulinio, klebonijoje ant dujinės išsiverdame pusryčius – ir pirmyn. Pakalnė – priekyje didelė įkalnė. Pakrautas dviratukas lekia, net zvimbia. Prisiminiau Godos žodžius: „Minkit, ponia, minkit...“, - ir pamyniau. Dviratį ėmė mėtyti į šalis. Mašinos švilpia pro šalį, dešinėjė nėra minkštos pievos, į kurią galėčiau nuvairuoti, - tik metalinė tvorelė... Man atrodo, kad tai truko ilgai, bet vis tiek nieko nesugalvojau, kaip išlyginti dviratį – bumpt!

Sustoja italas, su kuriuo susipažinau pirmąją dieną. Dabar aš demonstruoju savo anglų kalbos žinias: “OK, go”, – ir jis nuvažiuoja… Sustoja automobiliai. Klausia, ar viskas gerai, kas atsitiko – juk taip puikiai švilpiau jiems pro šalį – pasirodo, aš juos buvau pralenkusi, nepastebėjau... o po to dar pamyniau, tai ko gi norėti... Taip, viskas gerai, vaistinėlę turiu... tik daiktus susirinksiu... Berankiodama daiktus pajutau, kad ne viskas gerai. Kažkaip nesiseka man segioti tuos krepšius. Sustoja mano globėja, Roko draugė. Nuplauname su peroksidu nubrozdinimus, sudeda jį man daiktus. Minsiu toliau. Bet užsėdusi ant dviratuko jaučiu, kad kairė ranka be jėgos, kažkaip nesispaudžia stabdžiai. Važiuoju laisvai ją padėjus ant vairo. Nieko, dar yra dešinė. Koks 10 km iki Lazdijų. Ten pasiveja mane grupės gydytojas ir primygtinai siūlo užsukti į polikliniką. Užsuku, peršviečia ranką, lūžusi. Klausiu, ar galiu tęsti žygį, nes labai nenoriu namo... Gydytojas nudžiunga sutikęs įdomesnį atvejį (ne medicinine, o psichologine prasme), bet vis dėlto nerekomenduoja man tęsti žygio – nes dar vienas kritimas galėtų būti lemtingas mano rankai. Tiek to, susitaikau su savo dalia.

Nuveža mane žygio rėmėjų autobusiukas į stotį, iškrauna visą mano mantą, dviratuką ir palieka autobusų aiokštelėje, negi lauks žmogus valandą. Pasirodo autobuso vairuotojas – konservatyvus dėdė. Kur čia ta boba su sulaužyta ranka ir manta trankosi... „Nepriimsiu tavęs į autobusą“ – „Taigi turiu bilietą – kaipgi tu manęs nepriimsi?“ – „O kur dviratį dėsi?“ – „Į bagažinę, žinoma. “ – „Netilps!“ – „Tilps. Prašom atidaryti...“ Taigi lietuviškoji džentelmenų atmaina stovi susikišusi rankas į kelnių kišenes, o aš dar neįpratusi prie gipso, žongliruoju viena ranka. Pavyko, sutilpo ir dviratis, ir krepšiai.

Vilniuje jau sutiko savi... Tai taip baigėsi mano pirmoji dviračio avantiūra. Bet... kartą paragavęs, negali sustoti... Kitą vasarą aš ramiai prisipratinau dviratuką, padarydama kas antrą dieną po 30-50 km. O dar kitą išsiruošiau prie jūros – 10 dienų mynėme Žemaitijos žvyrkeliais-„tarkomis“. Neišpasakytas džiaugsmas mane apėmė, kai aš tai padariau ir užgirdau Baltijos šniokštimą! Man rodos, kad mažiau džiaugiausi kitais metais numynusi iki Juodosios… Nors negaliu skųstis, irgi smagu buvo... Kitais metais apsukau Baltiją ratu – Klaipėda – Kopenhaga. Sėdėdama Švedijoje ant jūros kranto prisiminiau vaikystę, Palangą – ir nepasiekiamą Švediją anoje pusėje jūros... Viskas pasiekiama. Netgi iki Pekino galima numinti. Šįmet jau džiaugiuosi dešimties metų dviratininkės karjeros jubiliejumi. Dviratis padėjo ne tik pamatyti pasaulį, patirti daug nuotykių, sutikti daug įdomių žmonių, bet ir geriau pažinti save, tapti stipresnei ir savarankiškesnei. 

Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas