Kelioniumanija.lt

O štai ir istorija mano pirmosios pažinties su šalimi, kurioje gyvena be galo daug tautiečių ir kurią aplankyti traukė jau seniai. Žinau, kad šis pasakojimas trumpas tikrai nesigaus, nes tai buvo viena įspūdingiausių mano kelionių, kuri kol kas pirmos vietos dar niekam neužleido :)

2008-07-23. Dublinas – Athy

Taigi 2008 m. gal kokį gegužės mėn. aptikau pigių bilietų liepos mėn., daug nesvarsčius, tik pasitikslinus ar giminaičiai tuo metu neturi planų, juos ir nusipirkau. Po kelių savaičių prie manęs prisijungė ir draugė. Turiu paminėti, jog iki tol nebuvau skridusi lėktuvu, tad šiek tiek baiminausi, bet viskas buvo tiesiog puiku, išskyrus tai, kad nusileidus Dubline kaire ausimi dar ir sekančią dieną nelabai gerai girdėjau :)


Vakarinis Dublinas pasitiko dargana ir apniukusiu dangumi. Įsėdę į mus pasitikusio pusseserės vyro mašiną pajudame link Athy, kur jie su visa šeimyna ir įsikūrę. Pavakarojome, pasidalinome įspūdžiais ir į lovas, vis dėlto 2 val. skirtumas nors ir nedidelis, tačiau pasijaučia :)


2008-07-23. Pavalgę pusryčius iškeliavome susipažinti su miesteliu. Athy nedidelis, turintis ~7 tūkst. gyventojų, tačiau jaukus - vyriškiai labai maloniai sveikinosi visi iš eilės, moteriškės nelabai :) bevaikščiodamos apžiūrėjome vietines įžymybes - bažnytėles, karves, besiganančias pievoj vidury miestelio, apžiūrėjom kokie pubai mums akį labiausiai traukia, juk reikės būtinai vakare nueiti guinness paragauti ir su vietiniais susipažinti. Miestelį apėjome gan greitai, o kad oras buvo geras, prisėdome parkelyje ir tiesiog mėgavomės saule :) Beje, ar žinote, kiek šiuo metu (t.y. 2010) Athy yra pub‘ų? ...26... taip taip, TIK 26, prieš krizę jų buvo 35 :)


Rock of Dunamase

Į pavakarę nuvažiavome aplankyti Rock of Dunamase – tai viena istoriškiausių vietų Airijoje, 9 a. tai buvo gynybinis fortas, kur žmonės kovojo prieš vikingus, o 12 a. čia iškilo ir pilis. Dabar belikę tik griuvėsiai ir maža bažnytėlė apačioje kalvos. Nuo kalvos atsiveria puikus vaizdas į apylinkes, o pasikarstyti po griuvėsius buvo taip pat labai smagu :)

Vakare nulėkę į patį gražiausią miestelio pub‘ą saikingai paragavome guinness ir miegot, ryte anksti keltis, keliausime į Wicklow nacionalinį parką.


2008-07-24. Wicklow

2008-07-24. Rytas vėlgi pasitiko mus apniukusiu dangumi ir krapnojimu, tačiau labai dėl to nepergyvendamos susikrovėme užkandas, gėrimus ir į kelią. Pusseserės vyras pasiėmė mūsų garbei porą laisvų dienų, tad pasižadėjo apvežioti kur tik norime. Iš pradžių didžiausią įspūdį darė airiški keliai - siauručiai, aptverti firminėmis pilkų akmenų tvoromis bei medžiai, apaugę tais keistais augalais, dėl kurių kamienai irgi atrodo žali žali..Bevažiuojant link Wicklow Gap pastebėjome rodykles su nuorodomis į vietas, kuriose buvo filmuotas filmas “Braveheart”. Kas jo nematę? Žinoma, parūpo ir mums tas vietas surasti. Pakeliui tai vienoj, tai kitoj vieto sustodavome pasifotkinti, nes juk visur gražu :) Finale tų vietų paieška baigėsi štaip kaip: “Braveheart” neradome, o grįžus į Lietuvą ir po kelių mėn. bežiūrėdama “PS I Love You” supratau, kad mes fotkinomės būtent šio filmo filmavimo vietose :) kažkaip net pats filmas mielesnis pasidarė :)

Powerscourt Waterfall

Powerscourt Waterfall – bene dažniausiai pasitaikantis nuotraukose visų besilankančių Airijoje :) na, tikrai gražus krioklys. Pasėdėti ant akmenų prieš nesulaikomą vandens jėgą visuomet ir pačiam suteikia jėgų, atsigauni, atšviežėji…

Glenmacnass Waterfall

Oh…vieta, kur beveik nėra turistų, tylu ramu, niekas net nevaikšto takeliais, o šokinėja ant kalnų upės akmenų kaip kalnų ožkos :) truputį paslydinėjimo ir mes jau leidžiamės žemyn pačiu kriokliu, kad pasidaryti nuostabius kadrus. Tuo tarpu giminaitis į mus negalėjo žiūrėt, nebent su vienu pirštu ties smilkiniu :)

Grįžę namo užkandome ir patraukėme į pub‘ą „Clancy‘s“. Tiems, kas mėgsta airišką muziką – šiame pub‘e jau daug metų kiekvieną ketvirtadienį susirenka vietiniai su savo muzikos instrumentais ir groja, dainuoja. Viena, kai matai muzikantus, grojančius tradicinę muziką už pinigus turistams, kita, kai tą daro vietiniai miestelio žmonės savo malonumui. Finale visi atsistojo ir uždainavo Airijos himną. Ar dažnas esate matęs tokį vaizdelį Lietuvoje? Ką ir bepridursi... :)


2008-07-25. Kilkee ir Cliffs of Moher

2008-07-25. Kraunamės šmutkes iš pat ryto ir 4 suaugę bei 3 vaikai talpinamės į dvi auto, kad nukeliaut iki vakarinės pakrantės prie klifų. Keista, kai atrodo atstumai yra tokie nedideli, bet važiuoti tenka taip ilgai..
Kilkee – nedidelis kurortinis miestelis su ~1,5tūkst. gyventojų, įsikūręs prie vandenyno tarp Kilrush ir Doonbeg. Laabai jaukus, puiki pakrantė pasivaikščiojimams ar tiesiog pasisėdėjimui ant suoliuko, beklausant bangų teliuskavimo ir begurkšnojant arbatą su šlakeliu lietuviškos bobelinės :)

Trumpai pasivaikščioję sėdome į auto ir keliuku, vedančiu visai palei klifų kraštą pajudėjome Kilbahos link. Pirmąkart matomi klifai paliko neišdildomą įspūdį. Žinoma, galėjome važiuoti į Cliffs of Moher, galbūt kada nors ten dar nuvyksiu, tačiau visuomet traukė mažiau turistų lankomos, bet nemažiau įspūdingos vietos, o šiuo klausimu visų mūsų nuomonės sutapo.


Kilbaha – “The edge of the world”.

Kilbaha – vietiniai gyventojai šią vietą vadina “The edge of the world”. Mus pasitiko žydras dangus, jokio vėjo, kitoje įlankos pusėje matomi Kerry kalnai, lakstantys vietiniai šunys, laiveliai, žvejų tinklai, geležinė skulptūra Meilei, mažas vagonėlis su užrašu ant durų “There are no strangers here only friends we have yet to meet”, ir kokie 15 namų, iš kurių 2 pubai :) Loop Head pusiasalio gale stovi švyturys, kuriame yra ir viešbutis, o vandenynas nuo jo matosi laabai plačiu lanku.

Sako, kad geologai iš viso pasaulio šios vietos klifus laiko idealia vieta savo tyrinėjimams. Pakeliui link švyturio užmatėme vienišą jaunuolį, minantį dviratį ta pačia kryptimi kaip ir mes. Po kiek laiko pamatęs, kad mes su drauge fotografuojamės, pasisiūlė padėti :) jis fotografas, Kilbahoje praleidęs visas vasaras, o dabar prižiūrintis savo senelių namus. Beje išsišnekėjus paaiškėjo, jog kažkada yra buvęs ir Lietuvoje. Atvirai sakant labai nesinorėjo iš Kilbahos išvažiuoti, atrodo dėjome į atmintį kiekvieną sekundę, nes žinojom, kad čia veikiausiai jau niekada nebegrįšim.


Papietavę Kilbahoje ir pasigrožėję klifais, temstant sugrįžome į Kilkee, kur su drauge dar apsilankėme airių organizuotame labdaros vakarėlyje, pabendravome su hotelio savininku ir puikiai praleidome likusią vakaro dalį.

2008-07-26. Laikas grįžti į Athy, kadangi buvome suplanavę prie vandenyno praleisti tik vieną naktį. Tačiau iš mūsų visų namo norėjo tik vienas žmogus :) po kiek laiko pasidavęs įkalbinėjimams likti dar vienai nakčiai. Laisvų kambarių Kilkee nebebuvo, tad sugrįžome į Kilbahą!! Mūsų naujasis draugas kaip tik buvo namuose, tad ilgai nesvarstę priėmėm jo pasiūlymą pasivaikščioti su juo po klifus. Kaip žinia su jokia kelionių agentūra nepatirsi to, ką gali pasiūlyti vietiniai gyventojai, gyvenantys čia daug metų. Praėję pro karvių bandą bei senovinio namo griuvėsius, išgirdome visą tos vietos istoriją – kas ten gyveno, kaip gyveno, kas ką puolė, degino, laužė ir pan. Ant klifo krašto taip pat likę senoviniai akmeninio bokštelio griuvėsiai. Pip sakė, kad šį bokštelį pasistatė namų šeimininkas, neapsikentęs žmonos burbėjimo dėl jo rūkymo :) išties, įeiti į vidų baisoka, atrodo, kad bokštas taip ir nugarmės žemyn kartu su tavimi :) Toliau ėjome palei klifų kraštus, priėjus vieną vietą buvo mums pasiūlyta leistis žemyn. Baisoka, tačiau Pip patikinus, kad šituo skardžiu karstosi jo 60 metų tėvai ir kad jis mus prižiūrės, nusileidome. Nusileidome prie pat baseinėlio, kurį prieš daug metų jo protėviai išsprogdino dinamitu.. Jiems, vietiniams, tai vienintelė vieta, kur galima lauke išsimaudyti. Mes nesimaudėme, o vat Pip šoko į vandenį su malonumu. Jausmas tiesą sakant labai fainas – sėdi nusileidęs tarp klifų, įmerkęs kojas į senovinį lauko baseiną ir klausais, kaip bangos daužosi į klifus...Tuo metu atrodė, kad jau niekas negali šito perspjaut.. Ale kaip sako – nesakyk OP neperšokęs per griovį :)


Einame toliau – Pip vedas į kitą vietą, kur jis šokinėja nuo klifų į vandenį. Buvo pasiėmęs visą tam reikalingą įrangą, tačiau (oh) vandens lygis tądien buvo per žemas.. Tad pasiūlė mums nusipaveiksluoti – vis dėl to vieta įspūdinga – tarpeklis tarp klifų. Tik gražiai patarė šliaužti iki krašto „dėl viso pikto“ :) šliaužėme, gulėjome, pozavome, pajudėti tuo momentu buvo baisu :D o po to patikėti, kad mes tikrai ten buvome irgi buvo labai sunku :)


Smagiai begeriant arbatą pas Pip svečiuose, atsirado dar vienas pasiūlymas – nuvykti į Bridge of Ross. Tai natūraliai gamtos padarytas tiltas, išgraužtas vandens iš klifų. Sako jų kadaise buvo 2, tačiau vienas jau yra sugriuvęs. Kai pasiekėme šią vietą, jau buvo pradėję temti. Tie, kas yra buvę prie klifų tamsoje, mane supras – tamsoje jie sukelia nenusakomą mistinę ir baugią atmosferą. Taip žingsnis po žingsnio, ropojant žemyn, kopiant aukštyn ir jau beveik sutemus nusileidome į vietą, kur klifas pažemėja ir nusileidžia į vandenyną, kur tarp dviejų didžiulių uolų bangos būna ir iki 8m aukščio. Vienu metu užsimerkiau.. Beklausant bangų mūšos atrodė, jog jos tuoj tuoj ir nusineš į vandenyną. Nepakartojamas jausmas įveikti savo baimes ir atsiduoti nuotykio teikiamam malonumui.


Grįžę standartiškai patraukėme į vietinį pub‘ą, kuriame ant sienos kabėjo laikrodis su nukritusiais valandų skaičiais žemyn ir užrašu „Who cares?“ ir grojo legendinio airių dainininko Christy Moore dainos. Nuo tada esu visiška Christy fanė :)


2008-07-27. Keliaujame atgal į Athy. Mintyse rezgu išėjimo iš darbo planus, kaip rašysiu pareiškimą ir kaip gyvensiu Kilbahoje :) at Clancy‘s guinessas tą liūdesį (tuo pačiu ir gyvenimo pokyčių planus) kiek nuplovė :)


2008-07-28. Dublinas

2008-07-28. Pasilikome paskutinę dieną praleisti Dubline. Ar bereikia kam nors sakyti, kad po praeitų dienų įspūdžių miesto ūžesys buvo nulio vertas? :) Na taip, miestas kaip miestas, yra gražių parkų, Guiness muziejuje privaloma apsilankyti, paklaidžiot po Temple Bar irgi visai smagu buvo, tačiau jau nebe tas. Su drauge nusprendėme, kad geriausia miestus aplankyti pirmomis kelionės dienomis, nes po to į juos net nesinori grįžti.

Ko nepaminėjau? Orų! Apie Airijos orus buvome legendų prisiklausę. Kilkee hotelio savininkas pasakojo, kaip metus prieš tai miestelyje lijo virš 80 dienų iš eilės! Mums gi porą rytų palynojo bei gal kokį dar vieną pusdienį, visą kitą laiką švietė saulė ir grįžome net šiek tiek įdegę. Vietiniai neatsistebėjo orais, o mes visiems sakėme, kad saulę iš Lietuvos atsivežėm kuprinėse. Ją namo ir išsivežėm, nes lyti pradėjo jau sekančią dieną :) 

Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas