Kelioniumanija.lt

DIDYSIS ŽYGIS PO BALTIJOS ŠALIS 2010m. (Latvija,Estija
Aplankyti beveik visus Estijos ir keturis Latvijos objektus, nurodytus Didžiojo žygio po Baltijos šalis, suplanavome 2010.07.03-05d., nes buvo daugiausia laisvų dienų keliauti. Ruošėmės atsakingai, net sudarėme planą valandomis ką veiksime kiekvieną dieną , kuriuos objektus aplankysime, kur nakvosime ir netgi ką dar pamatysime papildomai. Norinčių važiuoti iš pradžių buvo daug, bet likome tik trys, pasiryžę nukakti beveik 1800 km per 3 dienas.

Pirma Diena (2010.07.03.), Salaspils, Latvija

Susiruošėme išvažiuoti. 5 val. ryto. Keliaujame trise: aš, Gintas ir Liudmila. Vedlys –navigatorius Tommas. Aš paskirta kelionės vadove, Gintas – vairuotoju, o Liuda, kaip pirmą kartą keliaujanti su mumis pagal Didžiojo Žygio programą, tiesiog - varliukė keliauninkė, kuri turėtų įnešti į mūsų žygį kažką naujo.


Pradedame kelionę su šiokiais tokiais nesusipratimais, nes mūsų nauja keliauninkė vėluoja ir net beveik pusę valandos, bet ką padarysi, juk būna visko. Ji net pamiršta kai kuriuos svarbius daiktus, bet nepasimeta ir pradeda kelionę linksmai nusiteikusi. Tą patvirtindama, sugalvoja bunusinę poelgių vertinimo balais sistemą.


Pirmas numatytas objektas Latvijoje – Salaspils, nes mes norime pamatyti Salaspilio (Kircholm) mūšiui skirtą paminklą ir nusifotografuoti prie jo. Surandame lengvai, todėl neužtrukę traukiame toliau.


Turaida

Antras pagal planą numatytas objektas - Godesverdera sodyba (Dievo sala) (11), kuri randasi Turaidos miestelyje. Truputį pavažinėjame beieškodami, bet gerai, kad buvome internete suradę, kad važiuojant iš Turaidos centro Inciems link prieš kapines sukti į kairėje esantį žvyrkelį, nes rodyklių čia jokių nerasta. Atvažiuojame anksti, nieko nėra, todėl nusifotografuojame prie numatytos vietos ir traukiame toliau .

Sigulda ir apylinkės labai gražios, nuostabi Turaidos pilis. Turint laiko, būtinai reikėtų užsukti apžiūrėti įdėmiau. Vietovės gražios, nes jas supa Gaujos nacionalinis parkas. Mes neturime laiko, turime skubėti nes, kaip nekeista, šių metų Didžiojo Žygio objektus buvo sunkiau suplanuoti, nes pvz. į Olustverės keramikos ir stiklo dirbtuves Estijoje mes turim spėti nuvažiuoti iki 16 val. (nors kaip vėliau sužinojome, dirba iki 18 val., o iki 16 val.tiems, kas nori pasimokyti keramikos darymo meno), o Turi miestelyje esantis Estijos radijo ir televizijos muziejus dirba tik iki 17 val., o nuo sekmadienio iki antradienio nedirbs.

Todėl skubame toliau į Ligatnę, į Vienkoči parką (12). Parko darbai prasidėjo jau 2003 m., bet turistams jis atsivėrė tik 2007 m. Teritorija 9,25 ha . Parko įkūrėjas Rihards Vidzickis.

Klaidžiojant parku galima pamatyti daug iš medžio pagamintų įvairių skulptūrų , net yra valstiečių kankinimo prietaisai, vienas kurių nuteikia nelabai jaukiai, nes atrodo, lyg ten gulėtų nukankintas žmogus, nukarusiomis žemyn kojomis... Iš viso pagal planą, kurį gauname kasoje, galima apžiūrėti net 46 punktus. Didžiausią įspūdį palieka aišku ekologiškas eksperimentinis namelis, sulipdytas iš smėlio maišų, kuris yra vienas iš pirmųjų tokio tipo namų Latvijoje. Reikia tai būtinai pamatyti, iš tikro įdomu.

Jau pravažiuota 359 km, traukiame link Estijos sienos. Tiesa pravažiuojame Valmieros miestą, o ten, pasirodo, vyksta miesto šventė. Valmierai - 727 metai.


Valka (Valga)

 Ir štai pasiekiame Latvijos pasienio miestelį Valką, kuris Estijoje pakeičia pavadinimą į Valgą. Iš karto pajuntame, kad įvažiavome į Estiją, nes keliai pastebimai pagerėja, matosi visur pakelėse dviračių takai ir daug sportuojančių su riedučiais ir net su vasaros slidėmis... Prisimenant pasakojimus apie estišką temperamentą, bandome spėti ar jie dar slidinėja nuo praeitos žiemos ar jau ateinančios sąskaita... Prieinam prie nuomonės, kad jie slidinėja, o metų laikai jiems nemaišo. Pakelėse maloniai nuteikia gražios medinės autobusų stotelės. Nutariame sustoti pavalgyti, nes visgi jau keliaujame nuo 5 val ryto. Aišku, būtume sustoję anksčiau, bet Latvijoje nėra tiek poilsio aikštelių ir dar taip patogiai įrengtų, kaip Estijoje.


Patenkinti valgome, bet nemaloniai nuteikia vienas bomžiukas keliauninkas, kuris ateina prie mūsų stalo ir prašo pinigų. Mes atsisakome jam paaukoti, bet aš atiduodu jam savo paruoštus sumuštinius ir jis, nuėjęs į šalį, valgo žvilgčiodamas į mus. Ilsėtis nėra kada, traukiame toliau. Tiesa, vieta, kur sustojame, iš tikro įspūdinga, nes šalia, 3 aukštų kalne pastatytas didelis paminklas žuvusiems 1919m. (iš tolo perskaitome).


Tartu universiteto gamtos muziejus

Sekantis objektas - Tartu universiteto gamtos muziejus (8). Muziejus buvo įkurtas 1802 metais. Jis jungia tris muziejus: zoologijos, geologijos ir botanikos - mikologijos. Darbo laikas irgi labai trumpas, tik iki 16 val., todėl, planuojant, būtinai atkreipkite į tai dėmesį.

Įdomus, daug eksponatų, net viena darbuotoja pasiūlo parodyti gyvą pitoną, kurį jiems atnešė šiandien. Čia vykdomi įvairūs moksliniai tyrimai. Mums reikia surasti pagal parodytą knygelėje nuotrauką dar mums nežinomo gyvūno griaučius, kuriuos mes randame paslėptus už spintos. Pasirodo tai Indijos dramblio griaučiai.


Olustverės keramikos ir stiklo dirbtuvė

traukiame kuo skubiau į sekantį objektą Estijoje - Olustverės keramikos ir stiklo dirbtuvę(7), nes reikia suspėti iki 16 val., kaip buvo nurodyta knygelėje. Mums iki tikslo 92 km, o jau 15 val. Lekiame lyg atsiimti aukso puodo...

 Pasirodo šis objektas buvo įtrauktas 2007m. į Baltijos kelionių maratoną taip pat. Iš tikro vertas dėmesio. Gražus dvaro ansamblis su daugybe pastatų, gerai, kad prieš kelionę žiūrėjau šio dvaro nuotraukas, tai visu greičiu važiavome tiesiai prie to pastato, kuriame ir įkurtos stiklo ir keramikos dirbtuvės. Įbėgame uždūsę ir apsidžiaugę, kad spėjome, nes liko mūsų supratimu vos kelios minutės iki uždarymo, o pasirodo darbo laikas iki 18 val., o iki 16 val. vyksta keramikos minkymo užsiėmimai. Na ką gi, būna ir taip, mes įpratę prie siurprizų. Pasijuokiame iš savo skubėjimo ir ramiai apžiūrime visą ekspoziciją.

Daug dirbinių iš stiklo, ypač gražūs katinai, kurių gamintojas jau baigė darbą. Nupirkti lauktuvių nepavyko. Daug keramikos dirbinių, įdomių įvairiaspalvių keramikinių sagų, puodelių ir dar kitokių įdomybių.

Savininkė parodo mums kaip dirbama su keramika, parodo šedevrus, kuriuos šiandien nesenai pasigamino lietuviai. Pasirodo daromi keramikos dirbiniai čia, jie paliekami, o tas kuris palieka savo padarytą, gali išsirinkti kitą, jau padarytą kažkieno kito. Toks, atseit, sumanymas. Atsisveikiname ir skubame link miestuko Turi.


Estijos radijo ir televizijos muziejus

Skubame link miestuko Turi, kuriame kitas mūsų objektas - Estijos radijo ir televizijos muziejus (6), kuris dirba iki 17 val. ir tik nuo antradienio iki šeštadienio (planuojant maršrutus, atkreipkite dėmesį).

Turint laiko galima aplankyti pakelėje esantį miestuką Imavere, kur randasi stručių ferma (Sassi Talu, tel.+37256657199) ir galima paskanauti įvairių patiekalų iš strutienos, tik reikia iš anksto pasiskambinti.... Suspėjame į muziejų ir liekame patenkinti savo kelionės pirmos dienos užsibrėžto tikslo įvykdymu. Šis muziejus įkurtas 1999 m. Turio miestelyje. Čia buvo pastatyta ir Valstybinė radio antena, kuri buvo 196,60 m. aukščio ir tuo metu pati pažangiausia Europoje.

Muziejų lengva rasti, nes jis įsikūręs šalia geležinkelio. Įdomus muziejus, daug surinkta radijo ir televizijos įvairiausios technikos. Yra net vaškinės figūros žmonių, kurie įnešė indėlį į radijo ir televizijos istoriją. Tas, kurio pašonėje reikia fotkintis, varliukei labai panašus į Putiną... Pasirodo muziejaus darbuotoja yra iš Ukrainos, bet jau senai gyvena Estijoje. Ji mums dar leidžia nemokamai apžiūrėti antrą aukštą, kur įsikūrusi Turi miesto žaislų ekspozicija.

Čia yra ir Turi miestelio informacijos centras, tai ji mums prirenka medžiagos apie šias apylinkes, nes informacijos labai trūksta internete arba ji tik estų kalba. Turi miestelis niekuo ypatingu nepasižymi, pasirodo nėra net ką čia veikti, o mes internetu iš anksto užsisakėme nakvynę (Turi Guesthouse). Šis miestelis dar garsus čia vykstančiu tradiciniu gėlių turgumi, Turi pavasario festivaliu su klasikine muzika ir grilfestivaliu vadinamu Grillfest. Taip pat Turi miesto centre stovi 13 a.statyta Šv.Martyno cerkvė, kuri garsi savo vieninteliu margaplunksniu gaideliu, kuris tupi ant bažnyčios stiebo. Šią informaciją perskaičiau vėliau, kai gavau info muziejuje, todėl nematėme gražuolio, gal jums pasiseks pamatyti.

Pravažiavome jau beveik 700 km., pagal planą nakvynė. Važiuojame ieškoti internetu užsakytos nakvynės (520 EEK). Įvažiuojame į kažkokio namo kiemą... Vaizdas baisus, lyg vyktų remontas, o kai išeina šeimininkas, tai mano bendrakeleiviai siunčia mane atsakyti nakvynę, nes sąlygos apgailėtinos, o be to dar tik 18 val., ką čia veikti šiame miestelyje. Atsiprašau už sutrukdymą ir keliaujame toliau. Nėra ko norėti, kokia kaina, tokios ir sąlygos. O gal mes perdaug norime ?

Įdomiausia, kad internete buvo labai sunku surasti šiose apylinkėse nakvynę. Tiesa, važiuojant pro Turi miestelį, pamatome labai gražų pastatą, pasirodo viešbutis ir šalia baras. Dėl įdomumo nueiname pasiklausti kainų, tai Veski-Silla Hotel, už 3 žmones reikia mokėti 1200 EEK, už du -1000 EEK. (tel.+3725014975). Bet sąlygos tikrai geros. Nutariame visgi bandyti važiuoti toliau.

Kitas objektas, kuris buvo numatytas antra dieną – Seidlos vėjo malūnas (patarimas-važiuojant į Estiją būtinai užsirašykite estiškai objektus, nes kitu atveju nežinosite kaip ieškoti, kadangi estai rašo pavadinimus tik gimtąja kalba). Važiuojant nuo Turi link Seidlos malūno (Albu vald) galite pažiūrėti Paide miestelyje esantį gynybinį bokštą, nuo kurio atsiveria Paide miestelio panorama.

Tiesa Paide – vienintelis miestelis Estijoje su geologiniu pavadinimu.(Paide iš žodžio pae – reiškia klintis. Čia kas antri metai liepos mėnesį vyksta net tarptautinės klinčių dienos, kur daromos skulptūros iš šios medžiagos. Dar važiuojant pakeliui atsidursite Jaarva-Jaani apylinkėje, kuri laikoma dideliu muziejumi, nes nėra nei vienos apylinkės Estijoje su 7 muziejais. Vienas iš jų – gaisrininkų muziejus, kuriame eksponuojama daug tarybinių mašinų, čia galima net užsakyti šou, kur pagrindiniai herojai taps gaisrininkai-savanoriai. Šaunuoliai tie estai, prigalvoja visko įdomaus.


Seidlos vėjo malūnas

Na ir štai mūsų – Seidlos vėjo malūnas(5). Tai vienintelis veikiantis olandiškas vėjo malūnas visoje Estijoje. Čia malami miltai vėjo jėga, kaip tai buvo daroma senais laikais. Mus pasitinka estukas ir pasako, kad mes atvažiavome per vėlai, kadangi šiandien buvo nedidelis vėjas ir malė miltus ir net kepė duoną, o svečių buvo labai daug, nes netoli buvo amatininkų mugė. Įveda mus į malūną, parodo įvairius mechanizmus, pasirodo buvo čia apsilankę net apie 200 žmonių.

Pasigrožime šiuo nuostabiu malūnu ir traukiame jau ieškoti nakvynės, visgi jau pravažiuota apie 800 km ir pradės greitai temti. Artimiausias didesnis miestas -Rakvere. Patraukiame link jo. Pakeliui dar pamatome viešbutį, bet pasirodo čia apsistojo tie šventės dalyviai ir mums vietos jau nėra. Gintas mus ramina, kad rasime vistiek kažką, nes iš tikro estai daug turi vietų, kur galima apsistoti.


Rakvere

 Įvažiuojame į Rakvere. Pasitinka mus didelė juoda bronzinė tauro statula, stovinti ant kalno šalia nuostabios Tarvanpaa pilies (XIII-XVI) griūvėsių. Vaizdas neapsakomas, o miestelis toks jaukus. Pasirodo ši tauro statula buvo pastatyta Rakverės miesto 700 m. jubiliejui. Dabar Rakverei jau 708 metai. Sustojame benzino kolonėlėje ir sužinome, kur rasti pigesni viešbutuką, nes šalia esantis Spa viešbutis labai prabangus. Mums labai pasiseka, kad Gintas moka derėtis ir mes gauname kambariuką viešbutyje ‚Art boutigue hotel“ už 700 EEK, nors kainavo 980 EEK.(patarimas - derėkitės). Miesto centre ir toks nebrangus kambarys tokiame viešbutyje. Pro langą matosi nuostabi aikštė su geltonais dideliais žibintais. Jei turėsite galimybę, būtinai užsukite į ši nuostabų miestą Rakvere.

Štai ir baigėsi mūsų pirma kelionės diena. Sunki, su išbandymais, bet pilna ilgai nepamirštamų įspūdžių. Tiesa, mes dar nepavargę, tai su varliuke keliauninke (ji taip mėgsta keliauti,kur pakvieti, visur važiuoja) išeiname susipažinti su miestu, o Gintas eina ieškoti kavinės, kur galėtų pažiūrėti pasaulio futbolo čempionato rungtynes tarp Paragvajaus ir Ispanijos. Vėliau jas pavadino dumblu !

Miestas iš tikro įspūdingas, o pilies apžiūrėjimą nusprendžiame atidėti rytui. Tiesa, užeiname į netoliese esantį Spa viešbutį pasiklausti kiek kainuoja kambariai , jei kada dar užsuksime į šį miestą esant geresnėms finansinėms galimybėms. Gražus pastatas, o dar gražesnis vidus. Kaina irgi neatsilieka - 1990 EEK trims žmonėms su pusryčiasi ir sauna.


      Antra Diena (2010.07.04.)

Atsikėlusi nueinu į turistinį informacijos centrą, (juk esu paskirta gidė) ir pasiimu daug informacijos apie Estiją (patarimas - stenkitės, kur randate informacinį centrą, kuo daugiau naudotis jų siūloma info, nes jos per daug niekada nebūna). Apsidžiaugiu, kad tiek daug bukletų randu ne tik anglų, bet ir rusų kalba apie daugelį Estijos rajonų. Nuvažiuojame apžiūrėti Tarvanpaa piles griūvėsių. Prie pilies ganosi arkliai, vaizdas nerealus, užlipame prie galingos tauro statulos, padarome daug gražių nuotraukų. Muziejus, esantis pilyje, dar nedirba. Paliekame Rakvere ir traukiame link jūros.


Kasmu kapitonų kaimas

Kitas objektas - Kasmu kapitonų kaimas (3). Gražus mažytis kaimelis, lengvai surandame muziejų. Pasitinka mus Aaane Vaik – šio muziejaus vadovas. Paklausia iš kur mes, atsakome, kad iš Lietuvos, o jis pasako, kad man labai gaila jūsų, mes nustebę paklausiame kodėl, o jis atsako, kad jūs negyvenate čia, Kasmu...

Apžiūrime muziejų, tiek visko čia surinkta, net yra vienas iš 112 nukritusių Estijoje meteoritų.

Pasirodo yra labai geras internetinis puslapis apie šį muziejų, net video. Pavaikščioję aplink muziejų ir nuėję prie jūros suprantame, kad iš tikro čia rojus - tokia ramybė, taip gražu. Pajūryje daug didelių, į jūrą „nukeliavusių akmenų, kurie, mūsų manymu, skiria vieno šeimininko krantą nuo kito. Mūsų naujoji varliukė keliauninkė, pasiūlo truputi pasideginti, nes geras oras. Mes sutinkame pasilepinti saulute.

Pasirodo Kasmu miestelyje 1930m. gyveno 100 žmonių, tarp kurių buvo net 62 kapitonai. Gal dėl to, kad tiek gyveno kapitonų ir čia 1884-1931m. veikė Estijos jūreivystės mokykla, Kasmu išgarsėjo Estijoje kaip kapitonų kaimas. Važiuojant kaimu matėme, kad labai daug nuomojama kambarių, namų. Gražiai sutvarkyta, bet ko gero brangu, tai įsitikiname, nusipirkę ledų už 30 EEK.

Traukiam toliau link Talino. Tiesa, pakeliui galima būtų užsukti pažiūrėti vieną iš didžiausių krioklių Estijoje Jagalos krioklį, kurio aukštis net 8 metrai. Taip pat Kiu miestelyje pažiūrėti bokštą, kavinėje nusipirkti populiaraus estiško likerio –„Kiiu Tom“, bet viskam nelieka laiko. Nepamirštame, kad svarbiauisas mūsų tikslas – Didžiojo Žygio objektai.


Talino botanikos sodas ir sveikatos priežiūros muziejus

Sekantis -Talino botanikos sodas(2). Surasti jį nesunku, nes randasi prie TV bokšto, o sodas įsikūręs gražiame Piritos upės slėnyje. Navigatorius greit suranda. Tiesa, keliai remontuojami, todėl yra apvažiavimai. Botanikos sodas didelis, būtų geriausiai įsigyti žemėlapį, kad žinoti kur kas yra. Truputi paėję pamatome didelį stiklinį pastatą, o po stikliniu kupolu daug palmių. Tai vieta, kur auginami subtropiniai augalai. Čia randame vietą, kur turime nusipaveiksluoti. Įspūdį palieka didžiulės palmės iš Australijos. Bandome surasti tą garsią Kanarų palmę, kuri 1930m. pasodinta iš sėklelės išaugo čia. Iš tikro labai įdomu. Šalia matosi statomas naujas šiltnamių kompleksas, kuris turėtų būti užbaigtas 2011m.

Lauke labai karšta, plotai dideli, bandom ieškoti rožių galerijos, bet įspūdžio nepalieka, dar nežydi visos. Labiausiai patiko bijūnų plantacijos, jei taip jas galima pavadinti. Pasirodo pas mus Lietuvoje jau nužydėjo, o čia dar žydi. Gražu.

Toliau traukiame į kitą objektą Taline - Estijos sveikatos priežiūros muziejų(1). Deja jis dirba tik antradieniais-šeštadieniais, dėl to nusipaveiksluojame prie durų. Talinas – nuostabus miestas, ypač senamiestis, galima būtų žiūrėti jį visą dieną. Praeitais metais čia irgi buvo Didžiojo Žygio objektas - Kumu muziejus, tai teko daug pamatyti. Talinui, kas nebuvo, tikrai reikėtų paskirti visą dieną.


Haapsalu

Traukiame į Haapsalu, kitas mūsų objektas - „Epp Maria Galerii“(4). Pakeliui nusprendžiame pamatyti garsų Keilos krioklį, kuris randasi Keila –Joa. Labai gražus 6m. aukščio krioklys, galima net prie jo pasivaikščioti. Čia suvalgome labai skanios, populiarios Estijoje, rusiškos šiupininės sriubos, atsigaiviname šaltais gėrimais ir traukiame toliau link Haapsalu.

Galerija dirba ilgai, net iki 23 val., todėl nėra ko skubėti. Tiesa, vieta, kur reikia nusipaveiksluoti, yra antrame aukšte ir jau nėra muzikinio instrumento, kuris parodytas žygio knygelėje. Galerija-kavinė įspūdinga, čia žmonės valgo, geria kavą, gali paskanauti daug įvairių tortų, pyragėlių, apžiūrėti paveikslų, kuriuos galima nusipirkti, ekspoziciją, pavartyti įvairių knygų. Gražu.

Galima gauti nuolaidą galerijos virtuvėje ir vyno kambaryje, parodžius Didžiojo dydžio po Baltijos šalis knygelę.

Labai graži Haapsalu viduramžių vyskupų pilis, apipinta legendomis apie baltąją damą, dar sužinome, kad Haapsalu dėl savo šilto klimato vadinamas Estijos Rivjera, tuo įsitikiname nuvažiavę į Parapela pliažą. Čia šilčiausias vanduo visoje Estijoje. Pliažas gerai įrengtas, šalia SPA, yra kempingas, nameliai. Užeiname pasiklausti SPA viešbučio kainų, pasirodo sezono metu kainos didelės, mums pasiūlo nakvynę 3 žmonėms už 1680 EEK, bet į ją įskaičiuoti pusryčiai ir baseinas. (FRA MARE,Thalasso SPA). Čia atliekamos procedūros su gydomuoju purvu.

Nustebina jūros vanduo - iš tikro šiltas, kaip arbata, tik nuvylia dumblas. Gerai, kad turime maudymosi tapkutes, tai ne taip nemalonu bristi į vandenį. Vėliau sužinome, kad jei norime pasimaudyti gilesnėje jūroje, paėjėti truputį toliau. Čia daugiausia tėvai su vaikais.

Noriu dar pasakyti, kad Haapsalu miestelyje vyksta įvairūs renginiai, yra net pasaulinė purvo diena, kuri šiais metais bus liepos 24 dieną, kur bus pasiūlyta net 51 vonia su gydomuoju purvu. Turėtų būti įdomu. Taip pat įvairūs senosios muzikos festivaliai (07.14-18), karšto stiklo meistrų simpoziumai (07.09-16), į kuriuos susirenka kūrėjai iš viso pasaulio, bliuzo muzikos festivaliai (08.13-14), baltos damos laikas (08,20-22) ir daug kitų įdomybių.

Pasimaudę nutarėme paieškoti nakvynės. Gerai, kad iš Rakverės gavome daug info apie Estiją, tai surasti pavyko greit. Apsistojome Manni Puhkemaja (holiday home) už 650 EEK. Gavome visą antrą namo aukštą, su didele virtuve, salonu ir net balkonu į sodą. Šeimininkai gyvena šalia esančiame name. Labai gera vieta, gražiai viskas sutvarkyta, rekomenduojame. (tel.+3724757238).


Soomaa nacionalinis parkas

Atsikeliame ne taip anksti ir patraukiame link Virtsu. Norime savo naujai keliauninkei parodyti keltą, kuriuo galima patekti į Saaremo, Muhu salas. Ji pasirodo buvusi, tik labai senai.

Kitas mūsų objektas - Soomaa nacionalinis parkas, Ingatsi pažintinis takas (9).Pravažiuojame pro Piarnu miestą, bet nesustojame, nes teko pereitais metais čia keliauti. Toliau pravažiuojame gražų miestuką – Tori. Pasirodo jis gavo pavadinimą nuo arklių veislės (buvo tokia arklių veislė). Įvažiuojant į jį matosi, kad yra auginami arkliai. Pasitikime savo navigatoriumu ir jis mus pasuka kažkokiu žvyrkeliu į mišką (užprogramuojame, kaip žygio knygelėje, vietovė - Sandra).

Dardame žvyrkeliu ir navigatorius užtikrintai mums pareiškia, kad pasiekėm savo tikslą. Nustembame, nes aplink vien miškai ir nieko nematyti. Gintas bando skambinti tuo telefonu, kuris nurodytas knygelėje, bet nesusikalba, nes kitoje telefono pusėje moka tik estiškai. Laimė, kad pamatome kažkokį nama su užrašu ant pašto dėžutės – Arma tulu. Bet pasirodo, kad namuose nieko nėra. Pasiblaškę dulkėse randame dar kažkokį keliuką ir dardame toliau. Vėl namas!

Nesusikalbame su mergaite, po to pasirodo vienas jaunuolis, kuriam angliškai bandome paaiškinti, kad pasiklydom ir jei jis gali, tegu pakalba estiškai telefonu. Gerai, kad jis suprato ko iš jo norime. Pasirodo mums reikia grįžti atgal, sukti į kairę ir dar 15 km. važiuoti tiesiai. Pavaišiname išgelbėtojus lietuvišku šokoladu ir traukiame toliau (patarimas - pasiimkite lietuviškų suvenyrų ar šokoladų, tikrai pravers).

Pagaliau pamatome didelį namą, kuriame įsikūręs Sooma nacionalinio parko administracinis centras. Mus sutinka viena mergina kalbanti gerai angliškai. Centras iš tikro gerai įrengtas: yra didelė virtuvė su visais indais, šaldytuvas, mikrobangė, kompiuteriai, vienu žodžiu viskas, ko reikia turistui. O svarbiausia - informacija. Duoda žemėlapį ir parodo, kur mums surasti Ingatsi pažintinį taką.

Pasirodo reikia važiuoti link šio centro ir prieš tiltuką per Raudna upę (Raudna jogi) sukti pagal mažą rodyklę - Ingatsi pada (Ignatsi pažintinis takas). Važiuojame apie 3km. iki galo ir atsiduriate aikštelėje. Ten pasistatote mašiną ir apsirengę apsauginius rūbus nuo uodų, pradedate savo žygį iki pelkių.

Pasirodo šis takas 2010.04.21 dieną buvo tiek apsemtas, kad net valtimis žmonės plaukiojo. Pamatysite nuotraukas centre ir stende. Einant mediniu takeliu, net pradedame dainuoti, kad viskas gerai pavyko. Iki pelkių eiti gal kokį 1,5 km, viskas gražiai sutvarkyta, net poilsiui skirtos aikštelės. Kai pasieksite pelkes, ten yra bokštas, į kurį įlipus galite apžiūrėti viską iš aukštai. Aišku, ženklas, perspėjantis nenužengti nuo lieptelio, nuteikia nelabai kaip, bet aplink juk pelkė ! Įsiamžiname ir laimingi grįžtame atgal. Jau pravažiuota viso per šias dienas 1173 km., todėl jau artėjame link Latvijos sienos. Pakeliui užsukame į kaimuko parduotuvėlę tikėdamiesi nugriebti bent kokį estišką suvenyriuką.

Nuperkame Saku alaus lauktuvių ir eilinį kartą susrėbiame po dubenėlį tos pačios „Russkaja soljanka“. Ir vėl skani, tik pagalvojame, kokias sriubas verda karščiausia Pabaltijo tauta ? Graži, įdomi ir pilna siuprizų, įdomybių ta Estija. Kiek teko važinėti po įvairias šalis automobiliu, tai nebuvo tiek ieškojimų, kaip čia. Gal visgi estukai turėtų pagalvoti ne tik apie save, o ir apie turistus, kuriems kartais taip trūksta bent jau angliškų užrašų ir nuorodų... Hüvasti Estija ! 


Eizenšteino komunikacijos centras

Sekantis mūsų objektas jau Latvijoje - S.Eizenšteino komunikacijos centras (15) Keipenėje. Mūsų navigatorius parenka mums patį trumpiausią kelią, kuris nusidriekia tokiais žvyrkeliais, kad mes nustojame juokauti, o Gintas jo atžvilgiu pasako kelis labai išraiškingus žodelius...

Bandome mes patys reguliuoti savo kelią, bet Keipene randasi tokioje nedėkingoje vietoje, kad asfaltu pakvimpa tik pačiame miestelyje... Latvija ! Įspūdį palieka pakelėje už Spare miestelio pasukus viešbučio Melture reklama – slibinų skulptūra ir labai graži bažnyčia Nitaureje, kuri latviškai vadinasi - Pareizitcigo draudzes baznica. Jau vėlu, apie 8 vakaro, koks muziejus dar gali veikti ?

Bandome skambinti nurodytu numeriu, pasirodo muziejaus direktorė bus už kokių 40 minučių. Svarstome ar laukti, bet jei žmogus važiuoja pas mus, nusprendžiam palaukti. Pavažinėjame po mažą miestelį spėliodami kur tas muziejus. Žinome, kad jis turėtų būti prie geležinkelio, nes skaitėme įdomią muziejaus atsiradimo istoriją. Aplankome parduotuvę, kuri pasirodo dar dirba ir pardavėjos pasako, kad čia visai šalia už parduotuvės pasukus į dešinę.

Daug gerų žodžių galima pasakyti apie muziejaus direktorę Veltą, matosi, kad moteris dirba savo darbą su tokia meile, taip ji įdomiai pasakoja apie viską, parodo... Ir jei ne tas skubėjimas namo (dar apie 350km liko iki nuosavų pagalvėlių, o pakeliui dar keli objektai, sutems...), tai būtume pasilikę ilgiau. Pasirodo šis muziejus vienintelis pasaulyje skirtas žymiam režisieriui S.Eizenšteinui. Jis ne tik buvo talentingas režisierius, kuris sukūrė begarsį filmą „Šarvuotis Patiomkinas“, bet ir gražiai piešė. Jo piešiniai iškabinti ant muziejaus langų, daug piešinių parodė Velta. Talentingas buvo tas Eizenšteinas. Jo garsi frazė „aš ir iš telefonų knygos galiu padaryti filmą“ įrėminta ant sienos.

Muziejuje siūloma įdomi atrakcija, galima pasiskambinti kokiai nors garsenybei, bet Velta atsiprašo, kad šiuo metu sutrikęs ryšys. Sužinome, kad galima paskambinti ir trims lietuviams ! Kokiems ? Nesakysiu, aplankykite muziejų ir sužinosite ! Paliekame šį nuostabų objektą ir traukiame toliau.


Vikingų laivas-„Lačplėsis“

Kitas objektas, kurį užplanavome pamatyti - Vikingų laivas-„Lačplėsis“(13).

Pakeliui dar suagituoju pavargusius keliauninkus užsukti prie Aizkrauklės Livonijos ordino pilies griūvėsių, kurie nerūpestingai riogso prie Dauguvos upės. Čia 1279m. kovo 5d. ties Aizkraukle dešiniajame Dauguvos upės krante kunigaikštis Traidenis sumušė Livonijos kryžiuočių kariuomenę, grįžtančią iš karo žygio po Lietuvą. Šią vietą buvo sunku rasti, klausinėjome latvių, nes nėra jokių rodyklių. Vaizdas pritrenkiantis, tik labai buvo skaudu, kad taip viskas apleista, net prieiti prie pat pilies griūvėsių negalėjome, nes nesimatė jokio takelio, o pieva buvo nemaloniai užžėlusi. Gerėjomės vaizdu leižiantis nuo kalno ir įvažiavę į kažkokią privačią valdą. Jei kas norėsite pakeliui pamatyti šį objektą, tai geriausia važiuojant keliu į Aizklrauklę už bažnyčios iš karto sukti keliuku į dešinę ir leistis kalnu iki upės. Padiskutavome, kodėl ši vieta tokia apleista ir kas ja turėtų pasirūpinti bent tiek, kad galima butų iki jos prisibrauti ir perskaityti kelis istorinius faktus.

Vikingų laivą radome greitai, nes jis plūduriuoja Daugavoje šalia baro-parduotuvės važiuojant link Jekabpilso. Kaip mūsų varliukė keliuninkė teisingai pastebėjo, kad kur komercija, ten lengva rasti objektus. Taip jos tiesa, čia siūloma plaukti vikingu laivu, čia ir duonos kepyklėlė ir kavinė. Visa teritorija pilna tvenkinių, gražiai sutvarkyta.

Valio !!! Mes šaunuoliai ! Džiaugėmės aplankę paskutinį suplanuotą objektą. Dabar galime ramiai važiuoti namo. Prisipažinsime, kad paskutiniai kilometrai buvo labai sunkūs, nes buvome pavargę, laikas jau apie vidurnaktį, miegas baigia užliuliuoti... Svarbiausia, kad vairininkas nesusapnuotų staigaus posūkio ir kelionė nesibaigtų kažkur prie Sartų ežero ar ties Purnuškėmis... Stveriame jį iš šiltos sėdynės ir liepiame bėgioti apie mašiną, kas jam sunkiai gaunasi. Varliukė siūlo jam pridėti papildomų taškų, bet jis tarsi negirdi... Radusi pusbonkę estiško mineralinio, išmaudau jį, pildama kur papuola – ant galvos, veido, už skverno... Prasibunda ir prižada dakalti paskutinę, pravažiuotų beveik 2000 km atkarpą .

Baigiant norėčiau pasakyti, kad trijų dienų kelionė buvo nuostabi ir labai įdomi, o svarbiausia tiek daug pamatyta. Manau, Didysis Žygis po Baltijos šalis daug ką sužavės ir nebegalėsite sustoti, norėsis vis keliauti ir keliauti... Nuoširdžiai linkime sėkmės.

O kaip sekėsi aplankyti kitus objektus, parašysime vėliau. Beje, jeigu kas susižavėjote mūsų kelione ir norėtumėte prisijungti, mielai kviečiame prijungti prie mūsų kitas metais ,nes šį 2010m. Didijį Žygį po Baltijos šalis mes jau beveik baigėme (liko tik trys objektai).


Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas