Kelioniumanija.lt

Turbūt pamatę pavadinimą pirmiausia pagalvojote – kas ten gali būti kitokio… Apie ją tiek daug ir visur prirašyta, nes tai tiesiog populiari šalis… Kiekvienam sukelianti įvairiausių minčių ir asociacijų: nuo Venecijos iki Sicilijos, nuo espreso kavos puodelio iki picos ir makaronų, galų gale nuo emigravusių blondinių lietuvių mergaičių iki italų „ragazzo“ okupuojančių Vilniaus Vokiečių g. vasaros metu:)

Bet šįkart ne apie tai. Italijoje buvau turbūt jau beveik 10-ą kartą, tiksliai ir neskaičiavau… Šis faktas svarbus tik tiek, kad suteikia pasitikėjimo savimi aprašyti atostogų įspūdžius ir pažvelgti į viską iš „savo kampo“ – palyginti tai, ką mačiau žemyninėj Italijoj ir ką išvydau neapsakomo grožio saloje – Sardinijoje – apie kurią dar mažokai parašyta ir savarankiškam keliautojui sunkoka susirinkti informaciją, o tuo labiau pasirinkti šią salą savo atostogoms;)

Olbia

Į Sardiniją skridau tokiu maršrutu - Vilnius - Milanas (Malpensa), Milanas - Olbia su „EasyJet“ (Malpensos oro uoste reikėjo pakeisti terminalus (iš 1 į 2). Pirmąją naktį apsistojau B&B tipo kambaryje, o šeštadienį Olbijos oro uoste susitikau su likusiais kelionės dalyviais. Išsinuomavom automobilį (prie pat oro uosto yra daugelio nuomos kompanijų atstovybės) ir pasileidom link San Teodoro miestelio, kuriame iš anksto buvom užsisakę namuką kempinge. Vasarą rezervuoti įmanoma tik nuo šeštadienio iki šeštadienio (kaip ir visur kitur). Kadangi buvo birželio pradžia, džiugino, kad pagrindinis sezonas dar neprasidėjęs.


Kam teko keliauti po Italiją sezono metu, puikiai supras, kad ši aplinkybė turėjo labai daug įtakos mūsų puikiai nuotaikai ir apsaugojo nuo spūsčių gatvėse, žmonių gausos paplūdimiuose ir lankomuose objektuose, mokesčių visur ir už viską (pvz. automobilio parkavimą), paieškų, kur palikti automobilį ir pan. dalykų, kurie paprastai užima daug laiko, reikalauja daug kantrybės, o keliaujant keliese yra ir tarpusavio santykių išbandymus:)


Be perstojo čiauškantys italai (man labai patinka žodis - chiachierare (it.) puikiai apbūdinantis savo skambesiu jų kalbą:)), tradicinės espreso puodelis miestelio aikštės (dažniausiai vadinasi Garribaldžio:)) lauko kavinukėje, kepamos foccacio kvapas gatvelėse, restoranėlių meniu tik italų kalba, sūrių ir kumpių, kuriuos paprašius supjaustys permatomais gabaliukais, pasirinkimo gausa maisto prekių parduotuvėlėse – viskas man taip priminė mano pažįstamą žemyninę dalį... Tačiau daug kas buvo kitaip...


 Ko gero detalių ir užteks (žemiau surašiau šiek tiek kainų įsivaizdavimui, kad neatrodytų, jog Sardinija skirta "turtingiesiems";).


San Teodoro

Apsigyventi San Teodoro pasirinkome todėl, kad šis miestelis įsikūręs rytinėje salos dalyje, netoli Olbijos miestelio (~23 km į pietus ), iš kurio gana lengvai galima pasiekti daugumą salos lankomų objektų.

Be to, sakoma, kad rytinėje salos dalyje jūros spalva ryškios smaragdinės spalvos ir daug gražesnė:) Greitai įsitikinome patys - pati gražiausia, kai pakyla saulė!


Smeraldos pakrantė ir Madalenos sala

Pirmoji išvyka - Smeraldos pakrantė (Costa Smeralda) ir Madalenos sala (Isola di Madalena) – „kelionė prabangos neieškant“.


Smeraldos pakrantė yra pati prabangiausia salos dalis, specialiai įkurta turtingiesiems turistams, išpuoselėta, apželdinta, apstatyta viešbučiais, čia rasite prabangių parduotuvių (kurios visiškai nepanašios į tradicinius prekybos centrus, labai subtilios, su vienetiniais daiktais lentynoje ir pan.), jachtų prieplaukų. Čia galite sutikti Silvio Berlusconi, Flavio Bretore, ar kitą įžymybę:).

Prabangos istorija prasidėjo 1961 m., kai keletas milijonierių čia pradėjo investuoti superkant žemes iš vietinių fermerių ir paverčiant jas "prabangos oaze". Nepaisant vietinių pasipriešinimų iki 1980 m. čia jau buvo pastatyta 2500 vilų, o 2004 m. pagaliau priimtas įstatymas draudžiantis statyti 2 km iki kranto. Smeraldos pakrantė prasideda nuo Porto Rotondo (17 km nuo Olbijos į šiaurę) ir tęsiasi iki Golfo di Arzachena. Greitai apibėgam ratu Porto Rotondo, kurio pavadinimas atitinka patį miestelio išdėstymą – „apvalus uostas“, pasigrožim jachtomis, mažyčiais viešbutėliais ir ilgiau neužsibūnam.

Pakeliui stabtelim Porto Cervo – sunku ir apibūdinti šį iščiustytą miesčiūkštį – atrodo lyg būtų sumaišytas arabiškas, ispaniškas, afrikietiškas ir dar kažin koks architektūrinis stilius – nieko itališko, tačiau atrodo prabangiai – padaryta ypač turtingiems! Vis dėlto paliko savo įspūdį... Nesupraskit neteisingai – Costa Smeraldoj tikrai nerasit daugiaaukščių viešbučių, kaip tik viskas gražu, tvarkinga, spalvota ir perdėm saldu, taip ir norisi aukštakulnių, stilingos suknelės ir prabangaus gėrimo taurės:) bet tai tik akimirka;)


Iš Palau miestelio kėlėmės keltu i La Maddalena salą, nepalikom ir automobilio, sala ne maža, norėjosi aplankyti vieną iš joje esančių raudono smėlio paplūdimių, pasigrožėti krantais ir pataupyti kojytes. Ir čia radom priplaukusių jachtų, smaragdinio vandens įlankų ir pležiukų su tikrai raudonu smėliu... Pasakojama, kad šį smėlį turistai baigia išvežti, todėl net galvojama uždrausti čia jiems atvykti (džiaugiamės, kad mums pasisekė ;).


Savo maršrutą tesėme link Santa Teresa de Gallura, trumpai pasivaikščiojam, užmetam akį į senamiestį, Torre di Longonsardo (bokštas), pamojuojam Korsikos salai ir lekiam į Capo Testa, kurią aplankyti privaloma! Tai iškyšulys, kuriame rasite daugybę įvairaus dydžio akmenų, tarsi „apsėjusių“ visą pakrantę. Čia būdamas supranti, kokia jėga yra laikas ir vanduo, sugebėję per metų metus suformuoti ir nugludinti įvairaus dydžio akmens masyvus... Pasijuntame tarsi mėnulyje, užlipam į akmenį, kuris primena sostą, nusifotografuojam. Gaila, kad negalim parsivežti su savim, jaustumėmės ir namuose pasaulio valdovais!:)

Šiandien taip ir nepamatėm paslaptingųjų nuragių apie kuriuos buvome daug girdėję. Nors pastangų buvo:) Grįžtant namo pasidavėm smalsumui ir nusukom pagal ženklus nuo pagrindinio kelio, pagal rodykles „bandėm“ kopti net 30 min. į kalną serpantinais, dūsaudami, dejuodami, tačiau vedami kažkokio ypatingo smalsumo, sutemo ir galiausiai priėjom užrašą – „darbo laikas, reikalinga patogi avalynė, kopti 15-20 min.”. Pasijutome suvilioti, nes dar turėjome spėti į parduotuvę nusipirkti vakarui vyno:)Grįžome neišvydę paslaptingo statinio ir pramogą atidėjome kitai dienai. Tai buvo Cabu Abbu Riu Mulinus, visai šalia Olbios, kurį išvydom grįžę internete:)


Stintino

Antroji išvyka - Stintino ir Alghero pakrantės - arba besivejant saulę...

Šios išvykos metu prižadėjome sau, kad būtinai išvysime nuragius:) Maršrutą pasirinkome į salos vakarinę dalį aplankant pakeliui vieną garsiausių salos nuragių - Nuraghe Santu Antine. Nuragiai - tai bokšteliai, pastatyti iš akmenų be jokios rišančios medžiagos. Mokslininkai iki šiol nesupranta, kas juose buvo, nes sardai neturėjo rašto ir apie juos nieko nepaliko... Šių bokštelių saloje suskaičiuojama apie 7000, pastatyti ~1800-500 m. pr. kr. Lauke saulė kepina, o nuragio viduje vėsu, nedidelės lemputės grindyse leidžia apžiūrėti šį keistą statinį. Palandžioję jo viduje, pajudam link Stintino. Pakeliui nuolat lydi pulkai avių, jų čia suskaičiuojama tiek kiek Lietuvoje lietuvių – 3 milijonai:)

Stintino - nedidelis žvejų kaimelis, įkurtas iškėlus gyventojus iš Asinara salos. Anksčiau pagrindinis pragyvenimo šaltinis čia buvo tuno žvejyba, dabar – turizmas. Atrodo žmonių čia beveik nėra:) bandome surasti, kas galėtų mus nuplukdyti į Asinara salą, bet visi laiveliai jau išplaukę. Ši sala garsi tuo, kad joje gyvena asiliukai albinosai ir joje yra pastatytas kalėjimas, bei buvo apgyvendinami cholera susirgę žmonės. Sužinome, kad salą galima aplankyti tik su kelionių operatoriais. Nusprendžiam pamojuoti bent iš kito kranto ir pajudame iki La Pelosa paplūdimio! Išvydus jį, netenkame žado, puolame fotografuoti ir sustojame porai valandėlių pagaudyti saulės ir pasimėgauti turkio mėlynumo jūra, baltu smėliu ir nuostabiu vaizdu, prieš akis – salelė, kurioje stovi vėlgi nuragis, o toliau - Asiliukų sala. Tai be abejonės gražiausias matytas paplūdimys Sardinijoje;)


Nettuno grotta ir Alghero

Toliau pajudame link Alghero. Pakeliui užsukame į Argentieri - apleistas kalnakasių miestelis su išlikusia bažnytėle ant kalno, tarsi vaiduoklis, jame nė gyvos dvasios. Miestelio pavadinimas kilęs iš itališko žodžio argento, kuris reiškia - sidabras.

Sekantis taškas - Nettuno grotta. Kelias iki jos labai įspūdingas, pakrante, serpantinais. Pakeliui stabtelim turistų aikštelėje – atsiveria nuostabus vaizdas nuo skardžio į jūrą su uola. Iki Neptūno grotos lipame 656 laipteliais, viduje randame stalagtitų stalagmitų urvus, kurie susiformavo anksčiau nei pati Sardenija. Gražiai angliškai kalbanti gidė papasakoja kaip auga stalagtitai ir kuo jie skiriasi nuo stalagmitų. Pasijaučiu lyg virš galvos būtų Raudonosios jūros rifai - smulkučiai suaugę spygliukai...:)

Alghero atsirandame vėlokai, tačiau pavyksta užsiimti staliuką viename iš lauko restoranėlių, paragauti – zupetta di pesce (atneša didžiulę porciją kriauklių padaže) ir pasigrožėti nuostabiu saulėlydžiu... Juk čia vakarinė salos dalis ir tiesiog būtina jį pamatyti;) Miestelis žavi išlikusia gynybine siena, kuri juosia visą pakrantę, bei ispanų įtaka jo architektūrai. Dar iki šiol galima gauti meniu parašytą kataloniečių kalba. Čia užtrunkame ir leidžiame sau „pasiklysti“ senamiesčio gatvelėse... Grįžtame į San Teodoro naktį, kitą dieną laukia saulytė, smėlis ir kitas paplūdimys...:)


PATARIMAI:

• Pasirinkome variantą – apsistoti vienoje vietoje, šiek tiek keliaujant ir šiek tiek mėgaujantis saule ir grožintis skirtingais paplūdimiais. Keliaujant ne sezono metu, manau, labai paprasta būtų ir neužsakant nakvynės iš anksto, o ieškant jos vietoje B&B tipo viešbutėliuose, nes ten jų gausybė.


• Drąsiai galima keliauti šeimom su vaikais, ieškantiems romantikos ir netgi vakarėlių bei naktinio gyvenimo! Tiesa, ne sezono metu naktinis gyvenimas lengvai pasakius "miręs", bet klubelių, bariukų veikiančių iki paryčių yra ir pačiam San Teodoro.


• Kelionės gidas buvo mažytė knygutė „Sardinia“ iš Lonely Planet, bei keletas lietuvių straipsnelių atrastų senuose forumuose.



Salos dydis – 24 tūkst. kv. km.
Gyventojų skaičius – 1,65 mln.



Atstumai:

San Teodoro – Alghero – 155 km
San Teodoro – Cagliari – 250 km
San Teodoro – Stintino – 170 km

B&B nakvynė su pusryčiais - 25 EUR

Namelis 4-iems asmenims (dvigulė lova + dviaukštė), dušas, tualetas, virtuvėlė su visais indais, 7 n. - 420 EUR
Keltas į La Maddalena salą automobiliui ir 4 keleiviams - ~30 EUR


Linkėjimai šauniai kompanijai keliavusiai kartu, t.y. mano šeimai!:) Neabejotinai sugrįšiu, dar daug liko nepamatyta. Tikiuosi, kad ir Jūs pakeliavot kartu su mumis;)


Kaljaris, Nora ir Barumini

Trečioji išvyka - salos sostinė Cagliari, užlietas miestas Nora ir didysis nuragis – arba beieškant praeities takų...

Kelionės tikslas - pietinė salos dalis. Nors oras nedžiugina – visur rūkas ir horizonte nieko nematyti, pajudame ieškoti vaizdų. Pirmas taškas Sardenijos sostinė – Cagliari. Tai miestas su daug “traffico limitato” ženklų, užimtais parkingais, daug žmonių ir sena susimaišiusia su nauja, ilgai čia ir neužsibuvom. Nors kartą keliavę po Italiją supras ką turiu galvoje. Nuo eismą ribojančių ženklų jau buvome nukentėje važinėdami po Pizzą (gavome į Lietuvą pranešimą susimokėti baudą, kadangi važinėjome neleistina zona), o nuo spūsčių ir žmonių kaip tik norėjome pailsėti. Aplankėme mieste esančią pilį, pasivaikščiojom senamiesčio gatvelėm ir patraukėm toliau į pietus. Daug buvom skaitę apie salą aplankančius flamingus ir kaip tik išvažiuojant iš Cagliari išvydome nemažą jų grupelę stoviniuojančią vandenyje rausvomis kojomis ir plunksnomis. Gaila, kad sustoti nebuvo kur ir nufotografuoti, bet vaizdas buvo egzotiškas.


Oras ir toliau nedžiugino, todėl šįkart paplūdimių neieškojom, užtai aplankėm Noros miestelio griuvėsius, ir šalia jų XII a. bažnyčią. Noros miesto didžiausia dalis yra užlieta jūros, tačiau tarp likusių griuvėsių galima atpažinti Romėnų teatrą, ant grindų išlikusias mozaikas, keletą kolonų ir įjungus fantaziją bandyti įsivaizduoti senovinio miesto gyvenimą:)

Grįžtant link San Teodoro aplankome garsiausią nuragių kompleksą - Barumini. Tai saugoma UNESCO vieta, įėjimas tik su gidu. Nuragis su Nuraxi įsikūręs įspūdingoje vietoje, aplinkui lygumos, o tolumoje matyti kalneliai, primenantys Kernavę. Nežinau mums pasiseka ar ne, tačiau gauname gidą italą, kuris nuolat atsiprašinėjo už jo anglų kalbą, nes vis įpindavo itališkų žodžių. Bent jau buvo juokinga:) kad ir sužinojome nedaug. Šiame nuragių komplekse yra išlikę keletas kambarių, didelis šulinys, kuriame buvo laikomas maistas ir net keletas aukštų (berods trys), aplinkui buvo siena, kieme - pirtis, ir net kanalizacija. Tai vienintelis nuragis Sardenijoje, kuris buvo tyrinėjamas.



Kitomis dienomis kai nekeliavome, mėgavomės skirtingais paplūdimiais, kurių Sardinijoje labai labai daug... Ir jie laukiniai, jokių didelių viešbučių, tiesa kai kuriuose įkyrių pardavėjų imigrantų nepavyko išvengti nuolat siūlančių rankšluosčius, sukneles, akinius nuo saulės ir kitokias šmutkes. Įsimintiniausi paplūdimiai - Coda Cavalo, La Cinta, Santa Ana, L'Impostu, ir jau minėta La Pelosa.


Tradiciniai sardų patiekalai - Zupetta di pesce, avių sūris Pekorino, duona Carasau, Mirtų likeris ir Vermentino vynas.


Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas