Kelioniumanija.lt

Kodėl manyje yra tiek daug meilės jausmo Vienai? Jau ketveri metai bandau tai išsisaiškinti. Ir iki šiol nerandu tam logiško paaiškinimo.

Viena

Viskas prasidėjo komandiruote 2007 metų gruodžio mėnesį. Proga buvo stresinė, dienotvarkė – įtempta, laiko susipažinti su miestu – vos pora valandų. Bet... viskas sekėsi tiesiog fantastiškai šiame nepažįstamame mieste. Ir kai išlipau Taborstrasse gatveje, supratau, jog įsimylėjau. Ir šiam jausmui lemta progresuoti didėjant vizitų skaičiui. Nuo to laiko šiame mieste buvau penkis kartus, paskutį kartą –lapkričio mėnesį ilgajam savaitgaliui. Turiu tokį prietarą – nefotografuoti miesto ir nesivežti jokių suvenyrų (geriami ir valgomi nesiskaito), kad vėl galėčiau sugrįžti. Nors reikėtų sakyti „turėjau“, nes paskutinį kartą labai sėkmingai jį sulaužiau. 


Man gera žinoti, kad Viena nepaleidžia ne tik mano minčių. „Death must be Viennese“ – taip ją jautė dvidešimtojo  amžiaus pradžios bohema. Arba atsikartojanti savo įvaizdžiais J. Irvingo romanuose  - vokiškai kalbančio imtynių trenerio, jausnystėje gyvenusio Vienoje personažas pasitaiko dažname jo romane. 


Galbūt man labiausiai patinka net ne miestas, žmonės (kabareto meno šakos atstovas kadaise yra pareiškęs, kad jam Viena būtų gražiausia be jos gyventojų) ar kraštovaizdis, o mano pakili ir geranoriška vidinė būsena. Ir vidinė šypsena (ar vypsena), nedingstanti grįžus. Viena mane įkvepia. Ten aš galiu ir noriu  daugiau. Kas užburia iš karto – tai erdvios gatvės ir masyvūs pastatai puošniais ir švariais fasadais. Aišku, čia dalinis nuopelnas pačios tautos identiteto ir perimtos vokiškos tvarkos, mat sugriautų pastatų vietoje statytos kuo tikslesnės jų kopijos, o per Antrąjį pasaulinį karą labiausiai nukentėję trečiasis ir ketvirtasis miesto rajonai atstatyti ta pačia didybe, tik praplatinus gatvių tinklą. Todėl telpa visi: ir pėstieji, ir automobiliai, ir tramvajai, ir puskarietės. Austrai myli arklius, viena brangiausiai kainuojančių turistinių pramogų – pasivažinėjimas karieta po senamiestį ar Ispaniškosios jodinėjimo mokyklos pasirodymas Karališkųjų rūmų manieže. Kas, žinoma, orietuota į rusų turistus, kurie sudaro net 25 procentus  srauto. Ir pageidaujančių tai padaryti – nuolatinė eilė. Kaip ir, beje, prie įėjimo į Sisi muziejų ir Hofburgų rūmus. Kiek mažesni srautai – į Belvederės kompleksą, Nacionalinę biblioteką, Drugelių ar Albertinos muziejus. Didžiausią įspūdį iš šių objektų man paliko Viduramžių bažnytinio meno paroda Belvederės Aukštesniuosiuose rūmuose ir Nacionalinės bibliotekos salė. Vienoje pripranti prie didelio masto sutvarkyto grožio nupudruotu paviršiumi. Bet kai kurie dalykai vis tiek sukrečia. Taip atsitiko ir man, užvertus galvą vaikštant po biblioteką. Meile Romai garsėjanti mano draugė pašniurkščiojusi nosimi ištarė: “Visai kaip Siksto koplyčioje”.


Viena turėtų būti artima lietuvio skrandžiui vien dėl meilės mėsai ir bulvėms. Gal ir ne pati geriausia ir autentiškiausia, bet man – tikrai mėstamiausia tradicinio maisto vieta – Pirmajame rajone, Judenplatz aikštėje esantis “Beradies” restoranas. Klasikinis užsakymas atrodo taip: Vienos šnicelis (Wiener Schnitzel) ir bulvių salotos (Kartoffelsalat). Nuodėmė būtų atsisakyti Rislingo butelio atšaldytame moliniame dėkle. Kaip ir šiltuoju metu sėdėti akmenimis grįstoje aikštėje. Doroji du mėsos gabalus, užsikandi karštą bulvių garnyrą su šaltomis bulvių salotomis ir viską nuplauni obuolių skonio atšaldytu vynu. Ir stebi Lessingo skulptūrą ir Genocido aukų memorialą apžiūrinėjančius turistus. Labai malonus jausmas. Didžiausias trūkumas – vėliau niekur nesinori pajudėti iš šios vietos. Nebent į šalią esantį anglų kalba filmus transliuojantį kino teatrą, jei pasitaiko mieste būti šaltuoju metų laiku. Tokiems užsieniečiams kaip tu. Kaip jau ir sakiau, Viena yra kuo puikiausiai subalansuota lietuviams 


Kas gali nepasirodyti taip gerai subalansuota – tai kainų lygis, ypač kai nenusimato jokių komandiruotpinigių. Tradicija tempti iš užsienio nacionalinius kostiumus gali kainuoti daugiau nei galėtum sau leisti, net neverčiant sumos į litus ir traktuojant kad 1 euras = 1 pinigas. Taip kad kokybiškam rudai žaliam dirndl komplektėliui, kainuojančiam 500 eurų lemta pasilikti Franz- Josefs -Kai gatvės vitrinoje iki geresnių laikų. Bet šios gatvės pradžioje, tiksliau, prie metro stotelės Schwedenplatz galima save palepinti ir kukliau išlaidžiaujant – karštomis dešrelėmis. Valgomos su daržovėmis arba bandelėje su garstyčiomis. Mėgstamiausi mano pasirinkimai – dešrelė su sūriu (Käsekrainer) arba pipirinė (Turkish). Kaina – 2-3 Eurai. Galima sudoroti čia pat, sėdint ant suoliukų  ir žiūrint į Dunojų. Ekonominis ir greitesnis pietų variantas ir beveik išsigelbėjimas, kai neapžiūrėtos vietos šaukia į kelią. Mano pirmojo vizito metų praminti takai Taborstrasse gatve veda į Antrąjį rajoną, analogišką Vilniaus dešiniajam Neries krantui su Konstitucijos prospektu ir Šnipiškėmis. Aišku, medinių namų ten nėra, bet nuo seno šis rajonas “už upės” buvo laikomas darbininkų klasės teritorija, todėl pastatai nebe tokie puošnūs. Bet aš labai mėgstu paėjėti šia gatve ir visada stabteliu prie Karmelitų bažnyčios. Antrajame rajone yra ir garsusis Wiener Prater – didžiulis viešas parkas su prekybos centru viename šone ir atrakcionų parku kitame. Parko pasididžiavimas – Riesenrad apžvalgos ratas, skaičiuojantis antrąjį šimtmetį. 18 eurų kainuojanti atrakcija rekomenduojama ne tik filmo “Before Sunrise” gerbėjams, bet ir miesto panoramos stebėtojams. Ypač įspūdinga prieš pat saulėlydį. Ypatingai saldžioms progoms apžvalgos kabinoje galima užsisakyti ir vakarienę. Aišku, už atitinkamai beprotišką kainą. Gėda prisipažinti, bet aš iš šio atrakciono išėjau prigiebusi panoraminę montažinę nuotrauką, kuriai pozavau prieš įlipant. Kaip po to pakomentavo vienas kolega: “Nieko tokio, mano vaikai irgi tokią turi”. Kaip jau tikriausiai minėjau, Viena išlaisvina pačią tyriausią mano asmenybės pusę…


Paskutinio vizito metu metro pasiekėme ir Šenbruno rūmus (Schönbrunn schloss), buvusią Habsburgų dinastijos medžioklės rezidenciją. Pirmu smuiku ten griežia begėdiškas rūmų parko dydis su preciziškai apkarpytų medžių alėjomis. Vat čia visai neperdėtai būtų galima pasakyti: “Ai, šeštadienį visą dieną su šeima praleidome parke”. Tikrai fiziškai įmanoma. Mes įkopėme tik į kalvos viršūnę pažiūrėti į teritoriją iš viršaus. Gražu. Ne taip įspūdinga kaip nuo Tribidabo kalno viršūnės žvelgiant į Barseloną, bet aristokratiškai didinga ir tvarkinga. Jau minėtasis J. Irvingas romane “Vidutinio svorio santuoka” mini ir šiuos rūmus. Tiksliau, faktą, kad pries penkiasdešimt metų čia buvo miesto zoologijos sodas. O Antrojo pasaulinio karo įkarštyje  sovietų kareivis paleido iš bado kaukiančius žvėris. Nereikia daug fantazijos įsivaizduojant, kuom jie tada užkando. Vėlgi, Viena ir mirtis. Jei grįžinėsite iš rūmų metro, išlipkite Karlsplatz metro stotyje. Pati stotis yra viena senesnių mieste, įdomus jos įėjimas ir teritorija aplink. Ir, aišku, Karlsplatz muziejus bei bažnyčia. Įspūdingai atrodo šiltuoju metų laikų, kai veikia fontanas priešais. Dieną teritorijoje karaliauja studentai, nes visai šalia – keletas universitetų. Trečiasis rajonas su Belvedere rūmais, Sovietinio kario monumentu ir ambasadomis – už kelių minučių ėjimo. Šiame rajone besiblaškymo metodu atradome ir vietinę užeigą,  kur galima gauti šviežius ir sočius pusryčius austrišku stiliumi – salotas su vištienos kepsneliais, pagardintais moliūgu aliejumi. Jei leidžia savaitės diena, užgerkite tamsiu Ottakringer alumi, jei ne – puodeliu mélange - vietiniu kavos su pienu variantu. Austrijoje beveik neįmanoma gauti neskanios kavos. Ji šiek tiek tirštesnė ir tamsesnė nei mums įprasta (turkų įtaka), bet ja verta užbaigti bet kokį valgymą. Ir parsivežti standartinę Julius Meinl pakuotę. Kartu su ryškiai rožiniu Manner vaflių maišeliu. Saldumynų mėgėjams patariu nepraeiti pro konditerijų tinklo “Aida” kavines. Jas mėgsta ir vietiniai. Būtina paragauti obuolių štrudelio (Apfelstrudel), varškės štrudelio (Millirahmstrudel) ir visų dietologų siaubo – šokoladinio Sacher torto (Sachertorte). Jei norite šiek tiek daugiau pompastikos – traukite skanauti šios kalorijų bombos į jo išradimo vietą – viešbutį Sacher, esantį prie pat Operos ir baleto teatro ir Albertinos muziejaus, ties pirmojo ir trečiojo rajonų sandūra. Atpažinsite jį iš tolo iš kilometrinės laukiančiųjų eilės. Tuo tarpu mano pasirinkimas – ledai Schwedenplatz aikštėje. Dėja, ledainė dirba tik šiltąjį metų pusmetį ir žiemą šis planas neišdegs. Bet čia žmonės tikrai supranta šokoladinių ledų su vyšniomis reikalą. 


Negaliu patikėti kad iki šiol neužsiminiau apie miesto simbolį – Šv. Stepono katedrą (Stephansdom). Rasite pirmojo rajono centre, Stephansplatz aikštėje . Tiesiog eikite su minia nuo Operos Karntnerstrasse gatve upės link. Iki šiol tai yra aukščiausias centro pastatas. Galima patekti į du jo apžvalgos bokštus – elevatoriumi arba užlipti pačiam. Mes pasirinkom pastarąjį variantą ir beveik iš karto pasigailėjom: trys šimtai keturiasdešimt trys laipteliai su abiejomis kryptimis migruojančiais turistais. Laiptai sraigtiniai, akmeniniai, turėklų nerasta. Ekstremalu. O nulipti dar baisiau. Nuolatos reikia prasilenkti su priešpriešiniu srautu. Bet tikrai pradedi skaičiuoti laiptelius. Ir mėgautis į viršų lipančiųjų siaubu. Bažnyčios viduje esu buvusi, bet pastarąjį kartą pataikėm į Requiem repeticiją. Šiurpas ėjo nugara tikrąja žodžio prasme. Labai gaila, kad bažnyčios fasadas yra rekonstruojamas ir šveičiamas – pajuodavusi dalis atrodo įspūdingiau. 


Viskas Vienoje kompaktiška, ypač jei esate netoli metro linijų. Nors man prieš porą metų atsitiko toks gėdingas nuotykis iš serijos “Aš žinau trumpesnį kelią, tą bažnyčia aš atsimenu”. Skridau į Vieną gegužės pabaigoje iš dešimties laipsnių į žemyninio klimato vasaros karščius. Išlipusi iš traukinio nuo oro uosto  Landstrasse stotyje nutariau nevažiuoti vienos stotelės metro iki centro, bet paėjėti. Aišku, ši “geniali” mintis atėjo pereidinėjant iš vienos linijos į kitą. Tada už sankryžos pamačiau matytos bažnyčios miražą. Buvo pusiaudienis ir labai džiaugiausi, kad bus tiek laisvo laiko iki vakarinio susitikimo. Taip kad patraukiau su rankiniu bagažu į maršruto trumpinimo misiją. Aišku, kad galiausiai pasirinkau vienintelę įmanoma kryptį eiti ne į miesto centrą, o nuo jo. Galiu tik pasakyti, kad pamačiau užtektinai autentikos: A. Gaudi statytą žalios spalvos daugiabutį, Persil gamyklą ir pagaliau po dviejų litrų išgerto vandens ir trijų valandų klaidžiojimo – užrašą “Welcome to Vienna” su turistinių autobusų stovėjimo aikštele. Nuo jo liko tik valanda kelio palei upę iki mano viešbučio. Nenoriu atrodyti išlepus, bet pasiekus viešbutį ir pagulėjusi kryžiumi ant kiliminės dangos apžiūrėjau pūslę per pusę kojos pado, išgėriau dar litrą vandens ir užsidėjusi šlapią rankšluostį ant kaktos užmigau iki ryto. Vakarinis susitikimas neįvyko, tas žmogus su manimi nesikalba iki šiol, nes netiki, kad buvoj tokioj komoj, kai neįmanoma girdėti telefono skambučio ir beldimo į duris, o kitą dieną pasvilusiu veideliu ir vandeninga pūsle aukštakulniuose aiškinau, kad Vilniuje išvažiuojant lijo ir buvo nešalta tik su lietpalčiu. Padas sugijo po pusmečio, o atsiminimai liko. Kažkada žemėlapyje bandžiau paskaičiuoti savo tos dienos kilometražą. Labiau norėčiau tikėti, kad tik dėl saulės smūgio ir neprisimenu vietovių, kuriomis klaidžiojau nei pripažinti faktą, kad įmanoma taip ilgai apgaudinėti save ir ignoruoti viešojo transporto egzistavimą.  Tos pačios išvykos metu vakarienė buvo suorganizuota Heuriger – austriškoje vyninėje su švedišku maisto stalu. Vynas daugiausia baltas, bet su maksimaliais laipsniais. O pirmiausia vaišinama “Welcoming drink” – putojančio vyno ir braškių gėrimu. Austrijoje Rislingas visad vienareikšmiškai nurungia Chardonnay vynų pasirinkimo srityje, bent jau man tai tikrai. O maistas patiekamas rimtas, kaip prie alaus: keptas paršelis, šniceliai, tešloje keptos ar marinuotos daržovės, bulvių salotos. 


Nors Austrija nesiriboja su jokia jūra ar vandenynu, Dunojaus upės senvagė, vadinamasis Alte Donau – puikus miesto paplūdimys, nuo centro pasiekiamas metro linija U1 per dešimt minučių. Įėjimas mokamas, prieš tai patariame pasekti vietinių pavyzdžiu ir prie įėjimo nusipirkti braškių ir vyšnių, jei sezonas. Vienintelis trūkumas spontaniško apsilankymo atveju – nėra galimybės išsinuomoti rankšluosčio ar šezlongo. Dirbama tvarkingai, tik iki 18 valandos. Austriškos tolerancijos dvasia pasižymi visur – sausumoje ir ant vandens. Kitoje kranto pusėje – kokteilių barai, į kuriuos galime patekti ir laiveliais. Nors galima pabandyti ir perplaukti.


Aš noriu tikėti, kad mėgstamų vietų atradimui laiko ir progų dar bus, nes visi Vieną įsimyli dėl skirtingų priežaščių. Štai mano tėtis buvo čia vieną kartą, bet jam patiko gidės užrodyta turistų grupių savitarnos valgyka netoli Šv. Stepono katedros. Pačios patalpos yra išsidėsčiusios pora aukštų po žeme. Kur ta vieta, aš dar nespėjau išsiaiškinti, įtariu, kad Stephansplatz metro stoties patalpose. Bet mano tėtis visada manęs klausia, ar jau ten buvau. Kaskart atsakau neigiamai ir tuomet jis labiausiai susinervina: „Tiek kartų tu ten buvai ir nieko nežinai. Taigi nuo katedros į kairę ir po to į dešinę!”. Mama kartais irgi prisimena: „Palauk, tuoj pakviesiu tėtį, kad tau paaiškintų, kaip rasti valgyklą...“ 


Dar viena pramoga, kuriai pristinga laiko – aplankyti kapines Vienoje. Tačiau kol kas teko pasitenkinti vaizdu pro traukinio langą, važiuojant į oro uostą  į pagrindinių miesto kapinių – Zentralfriedhof teritoriją. Teks atidėti kitam kartui. Apsilankysiu iš karto po to, kai surasiu valgyklą

 „Immer wieder“ – sakau šiam miestui kaskart kylant lėktuvui namų link. Galima pabandyti ir Austrijos ąžuolo, A. Schwarzenegger, maniera:  „I‘ll be back“.



Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas