Kelioniumanija.lt

Pirmiausia tiems kas nesuprato, kodėl aš rašau tik apie vieną Kipro dalį- truputį istorijos. Nors ant žemėlapio mes matome vieną, ištisą žemės lopinėlį vidury viduržemio jūros, iš tiesų situacija yra šiek tiek kitokia. 1974m. vykusio karo metu turkai okupavo šiaurinę Kipro dalį ir sala buvo padalinta į dvi dalis. Graikiškąją ir turkiškąją. Muitinės postas pastatytas viduryje Kipro sostinės: Nikosijos. Tai man šiek tiek priminė Berlyno siena, tik dabartiniais laikais. Tik visai neseniai siena buvo atverta, ir vietiniams suteikta galimybė įvykti į kitą pusę, nors ir su antspaudu pase. Dėja, vietiniai tai daro nenoriai. Ypatingai graikų kipriečiai mieliau renkasi būti tik savo pusėje ir net nesiruošia vykti, kaip jie mėgsta sakyti- į okupuotąją dalį.

Atvykimas į Šiaurės Nikosiją

Kadangi savaitę praleidau su kipriečiais iš graikiškos pusės girdėjau visokiausių mitų apie tuos kurie gyvena anapus. Sakydama anapus nejuokauju, jiems tai atrodo, lyg kitas pasaulis, kuriame, gyvena tik nemandagūs, nedraugiški ir agresyvūs turkai. Tokie mitai ir įtampa sklaido daugybę metų, nors taip nesunku nuvažiuoti keliasdešimt kilometrų ir patikrinti ar iš tiesų taip yra. Džiaugiuosi, jog turėjau galimybę palyginti abi puses, pagyventi ir su graikų ir turkų kipriečių šeimomis. 
Prisipažinsiu, pradžia buvo nekokia. Draugas, pas kurį apsistojau turkiškoj pusėj dar tarnavo armijai, todėl pagal taisykles iš šalies išvykti negali. Tiesą pasakius ne tik šalies. Jis negalėjo įvažiuoti ir į pietinę Kipro dalį. Todėl, kai atvykau į autobusų parką Nikosijoj turėjau susirasti mutinę ir pereiti į kitą sostinės pusę pati, nes tik ten mano draugas galėjo manęs laukti. 
Kaip vienas mano pažįstamas yra pasakęs: „juk, kipriečiai viską žino.“  Perkeltinė prasmė, kuri yra velniškai teisinga.  Ir tai supratau, kai išlipau iš autobuso ir pasiklausiau kelio iki Ledra  vartų. Dėja, kiekvienas kiprietis man kelią rodė vis į kitą pusę. Visi sakė, jog tik keli šimtai metrų, o ėjau ilgai ir kelias neatrodė toks trumpas, ypatingai, kai rankos nebeatlaikė lagaminų svorio, o ir 40 laipsnių karštis tikrai nedžiugino.  Negana to, baigėsi sąskaita ir nebegalėjau atsiliepti į skambutį iš anos pusės. Buvau pasimetusi ir klaidžiojau gerokai ilgiau nei tikėjaus. Kai galų gale po beveik valandos klaidžiojimo su visais kipriečių nurodymais atradau kažkokius vartus, pasirodė, kad tai net ne tie vartai kurių man reikėjo. 
Pereinant vartus man labai padėjo kareivis (nors internete jie aprašomi, kaip pikčiurnos) ir moteris iš turizmo informacijos. Šitoje vietoje sugriuvo pirmas, graikų pusės, kipriečių mitas. Turkai iš tiesų- labai paslaugūs ir malonūs. Moteris paskambino mano draugui, paaiškino, jog aš jau atvykus į turkiškąją pusę ir kurioje vietoje aš dabar esu. Draugas atvyko iki ten kur aš jo laukiau ir pasiėmė mane iškaitusią nuo Kipro saulės.
Pirmas įspūdis atvykus į šią pusę, nebuvo įspudingas. Turkiškoji Nikosija bent jau nelabai skyrėsi nuo anos- graikiškosios pusės. Bet tik atvykus į namus, kuriuose apsistojau pastebėjau didžiulius skirtumus. Pirmiausia tai kalba. Čia jau nebegalėjau sakyti „euxaristo“ (graikiškai- ačiū), čia jau turėjau sakyti tesekkur. Kadangi visą praitą savaitę mokiausi graikiškai, ir buvau išmokusi pakankamai nemažai, buvo sunku mokytis naujos kalbos, kuri skyrėsi nuo graikiškos, kaip diena ir naktis. Antras skirtumas buvo- maistas. Jeigu graikiškoj pusėj jaunimas dažniausiai maitinosi greitu maistu, čia jau dominuoja namuose gamintas maistas. Beabėjo- jokios kiaulienos. Prisipažinsiu, prieš atvykdama šiek tiek nerimavau, nes atvykau ramadano mėnesį. Nenorėjau likti atstumta, todėl buvau pasiryžus laikytis ramadano su jais kartu, bet pasirodo, kad Kipre, atvirkščiai nei Turkijoj, tik senieji žmonės laikosi ramadano.
Turkai, kaip ir dauguma musulmonų, nepriklausomai religingi jie ar ne, labai svetingi. Mano šeima buvo ypatingai maloni, bendraujanti ir svetinga. Jau pirmąją dieną pasijutau, kaip tikruose namuose. Šiluma ir gėris sklido iš kiekvieno šeimos nario. Nesvarbu kas tai būtų, tėtis, brolis  ar močiutė. Susipažinus su šeima ir pasiilsėjus nesinorėjo laiko leisti namuose, turkišką pusę norėjosi pamatyti visą, o turėjau tik keturias dienas, todėl tik atvykus čia, reikėjo nedelsiant iškeliauti apžiūrėti vietinių įžymybių, kad viskam užtektų laiko. 


Antra stotelė


Famagusta

Pirmasis miestas, kurį pasirinkau pamatyti buvo- Famagusta. Nedidelis miestelis, šalia jūros, bet labai žymus savo paplūdimiais ir istorinėmis vietovėmis, kaip Saliamis. Saliamio griuvėsiai išlikę nuo 11 tūkst. metų prieš Kristų. Muziejuje dar galima pamatyti gimnazijos ir vonių griuvėsius bei amfiteatrą. Muziejų tikrai verta aplankyti, bet patarčiau tai daryti vėsesnę dieną, nes nežmoniškas karštis dvigubai sumažina norą vaikščioti ir grožėtis šiuo muziejumi.


Antra stotelė


Girne

Kitos dienos tikslas buvo pamatyti Kyrenia, turkiškai vadinama Girne. Iš pažiūros miestelis primena Famagusta- maždaug tokio pat dydžio, šalia jūros ir garsus savo paplūdimiais bei istorinėmis vietomis. Pirmiausia apžiūrėjome Kyrenios pilį, kuri, neslėpsiu, man sukėlė didelį įspūdį. Jau nekalbant apie tai, kad viduje daug istorinio paveldo likusio nuo tada, kai dar visą Kiprą valdė tik krikščionys, užlipant ant pilies stogo atsiveria įspūdingo grožio miesto panorama, o  apsisukus galima ilgai ir nuobodžiai žiūrėti į spindinčią Viduržemio jūrą. Kyrenioje patarčiau dar apžiūrėti vienuolyną „Bellapais“. Vienuolynas taip pat krikščionių palikimas Kiprui. Ir viduje ir išorės viskas sukelia didelį įspūdį. Tos kelios lyros, kurias privaloma sumokėti už įėjimą į  vienuolyną atrodo bevertės, palyginus su tuo, ką gauna siela įėjus į vidų. Pasidomėjus vienuolyno istorija, ir pamaitinus akis įstabiais vaizdais išėjom išsišiepę iki ausų, nors buvom pavargę ir saulė tikrai neleido atsipalaiduoti, o spinduliavo, atrodo, iš visų jėgų. (Nepamirškit, kai buvau Kipre buvo liepa, pats karščiausias mėnuo metuose.)


Antra stotelė


Nuostabieji auksiniai paplūdimiai ir asiliukai

Nors gyvenau Nikosijoj pačios sostinės nelabai mačiau, ją spėjau apžiūrėti tik po kelių dienų ir tik kelias valandas. Tačiau labai daug laiko paaukojau kelionei į patį Kipro galūnę. Mėgstantys pajuokauti tą vietą vadina „Kipro uodega“. Galiu šią dieną drąsiai vadinti pačia geriausia diena per visą dviejų savaičių kelionę. Visą kelią mus lydėjo nepaprasto grožio vaizdai, nuolatos stojom nusifotografuoti ir palepinti akis Viduržemio jūros žydruma. Pirmasis, ir pats geriausias nuotykis, buvo, kai jau visai netoli Kipro uodegos mus „susitranzavo“ asiliukai. Sakydama asiliukai nejuokauju, juokauju tik dėl „tranzavimo“. Bet iš tiesų jie stoji ant kelio ir laukia kada mašinos sustos, tada drąsiai prieina prie mašinos ir bando žūtbūt išgauti maisto. Kartais jie tiesiog veržiasi į automobilį. Asiliukus mes pamaitinom ir paglostėm, nepamiršdami jų nufotografuoti.  Nors jie buvo ir labai mieli ir  būčiau su jais ilgiau pasilikus, laikas spaudė ir reikėjo judėti toliau. 
Dar keliasdešimt minučių ir mes jau savo tikslo vietoje. Privažiavom prie didingos bažnyčios kuri stovi tik keli metrai nuo jūros. Deja, tuo metu kunigas pietavo, taigi į vidų patekti mums nepavyko. Bet vaizdai tuos kuriuos pamatėm už bažnyčios atpirko viską. Jūra bedaužianti savo bangas į akmenis atrodė pakankamai pavojingai, bet tai nesutrugdė mums užlipti ant jų ir žvelgti į žydrosios tolumas.  Vaizdas buvo vertas atviruko, jūra mėlynavo, bangavo ir žinojom, kad kažkur ten keli šimtai kilometrų už šios vietos prieš 2013 metus gimė kūdikis vardu Jėzus. Turiu omeny, kad stovėjom atsisukę į rytus, o jeigu Kipras nebūtų sala, jo  rytinis kaimynas būtų Izraelis.
Štai, vienas tikslas jau buvo įveiktas, bet dar liko pamatyti garsiuosius auksinius šiaurės Kipro paplūdimius. Kadangi paplūdimiai yra pakankamai toli nuo gyvenamosios teritorijos žmonių čia nedaug, nors vaizdas ir vanduo tiesiog stulbina. Pagalvojau, kad jeigu galėčiau mielai čia lankyčiausi kiekvieną dieną, jeigu karšta tai atsigaivinti, jeigu šalta- pasigrožėti. Skaidresnio vandens savo akyse nebuvau regėjus, stovėdama jūroje ir vos siekdama pirštų galais jūros dugną, dar vis galėjau žiūrėti į savo pėdas. 
Atsigaivinus nuostabaus skaidrumo vandeniu liko tik apsižvalgyti aplink paplūdimį. Galiu pasakyti, kad jeigu ne šiukšlės čia būtų taip pat nuostabu, kaip ir jūroje. Diena jau ėjo į pabaigą, todėl po truputėlį teko atsisveikinti su paplūdimiais ir nuostabiais asiliukais, kurių jau nebegalėjom matyti. Žinojau, kad po truputėlį turiu atsisveikinti ir su šiaurės Kipru, nes jau rytoj teks išvykti į graikiškąją dalį.
Po pačios geriausios dienos visą mano viešnagę buvo liūdna. Buvo liūdna, kad turiu palikti tai, ką saugau ir branginu- savo naująją šeimą.  Žmonės priėmę mane buvo vieni geriausių ir nuoširdžiausių sutiktų žmonių mano gyvenime.  Jie mane globojo, maitino, mylėjo ir vertė jaustis, jog iš tiesų buvau nauja jų šeimos narė. Nuo pirmos iki paskutinės dienos jaučiausi sava, bet nereikėjo pamiršti, jog čia, Lietuvoje, manęs laukia taip pat mylinti šeima ir vaikinas, kurie manęs begalo pasiilgo.  


Antra stotelė


Gaila palikti

Susikrovus lagaminus reikėjo sukti stoties link ir keliauti link Limasolio- vietos, kur praleidau paskutinę naktį Kipre. Šalia muitinės punkto skiriančio šiaurės ir pietų Kiprą paskutinį  kart apkabinau naujuosius šeimos narius. Ašaros pačios pradėjo tekėti, o lūpas išspaudė pažadą sugrįžti. 
Su tokiu graudžiu atsisveikinimu mane pasitiko Limasolis tik vienam vakarui, o iš ryto aš pasakiau Sudie visam Kiprui. Nežinau kuriam laikui aš tariau sudie, bet tai buvo tik laikinas atsisveikinimas, nes tuos žmones ir nuostąbią salą aš noriu pamatyt dar kartą. 

Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas