Kelioniumanija.lt

Kai už lango gili jau šmėžuoja pirmasis rudens šaltukas, galvoje vis išnyra nuostabūs prisiminimai iš nepakartojamos kelionės po Ispaniją, o jeigu tiksliau, po mažąjį Andaluzijos lopinėlį pietryčiuose. Taip pasiilgsti tos karštos saulės, gražaus pajūrio, didelių bangų, žmonių veiduose neišnykstančių šypsenų ir, be abejo, žodžiais neapsakomo skanaus maisto. Vartydama nuotraukas vėl sugrįžti į tą vasaros laiką, kai buvo gera ir smagu, kai nereikėjo niekur skubėti, ir, kai norėjai dar ilgiau ten pabūti.

Garuča – mažas miestelis su didžia siela

Ši kelionė į Ispaniją – man ne pirma, esu buvusi kitame Ispanijos regione – Katalonijoje su savo nuostabia sostine Barselona. Tačiau, taip pažinti Ispanijos kultūrą, papročius, tradicijas ir žmonių mentalitetą sugebėjau tik šios kelionės metu, juolab, kad turėjau tam net dvi savaites laiko ir apsistojau pas draugų artimuosius – ispanus. Pripažįstu, kad ne tik kalba turi skirtingą dialektą, bet ir maistas, tradicijos šiame regione kiek kitokios. Tačiau, tai dar labiau kelia susižavėjimą šia šalimi.

Garuča - mažas miestelis su didžia siela

Tai miestelis, atrodo, niekuo neišsiskiriantis iš kitų Ispanijos kurortų, turintis nuostabų pajūrį, žydrą jūrą su didelėmis bangomis, kokių niekada nepamatysi Lietuvoje, daug turistų, kiekvieną vakarą laiką leidžiančių kavinėse, tačiau jis mane pakerėjo savo paprastumu, ramumu, jaukumu, tik po to supratau, kad ne veltui jį daugiausiai renkasi anglai, vokiečiai, kurie mėgsta tik ramų ir jaukų poilsį. Pagrindinis miestelio pasididžiavimas – jachtų klubas, pirmą kartą mačiau tiek daug jachtų vienoje vietoje, o jos tikrai didingos ir įspūdingos, jeigu norite pirkti – pigiausia 25 tūkst. Eurų.

Šalia jachtų –uostas, į kurį kiekvieną trečiadienį ne tik atplaukia žvejai siūlantys nusipirkti šviežiai pagautos žuvies, bet ir krovininiai keltai. Smagu buvo stebėti ten pastoviai vykstantį aktyvų gyvenimą. Kita to miestelio aktyvaus gyvenimo dalis – pasisėdėjimas kavinėse vakarais. Po išalintos karščio dienos, visi miestelio gyventojai, turistai susirenka į mažas kavinukes pagurkšnoti tinto de verano (vyno skiesto su fanta), ispaniško alaus, klausytis muzikos ar netgi pasirenka pasivaikščiojimą paplūdimiu besiklausant vakarinės jūros ošimo.
Miestelis vakare – tikrai žavus, visur šviesu lyg dieną, o ir gyvenimas ten vyksta iki paryčių, nes sėdėti nešalta, kavinės neužsidaro, kol paskutinis svečias iš jos neišeina, o tai gali būti net 4 val. ryto.

Kas labiausiai patiko kavinėse – tapos, tai maži sumuštinukai prie pasirinkto gėrimo, jie duodami nemokamai, nesvarbu, kokį gėrimą užsisakysi. Jie gali būti su žuvyte, jūros gėrybėmis ar tiesiog mėsos gabaliuku, ir būtinai pridėta daržovė, kurių ispanai valgo labai daug. Visas gyvenimas nurimsta apie 3 – 4 val. ryte, užsidaro kavinės, užgesta lempos, nutyla muzika. Iki pat 10 val. ryto visi ilsisi, pamatysi nebent bėgiojančius šunis arba kates, kai kuriose gatvėse ant kėdžių užmigusius ispanus. O kaip būdamas prie jūros nepasitiksi saulės, tuo pačiu neįsitikinsi, kad miestelį gaubia ramybė? Ir iš tiesų, tai pasitvirtino, o saulėlydis nepakartojamas, tai, kaip kildama saulė nudažo aplinkinius kalnus įvairiomis spalvomis, Lietuvoje nepamatysi. Ryte vėl prasideda šurmulys ir gyvenimas, nes tai Garuča – mažas miestelis su didžia siela.


Muhaharis ir Kabo de Gata nacionalinis parkas

Per dvi savaites turėjome laiko ne tik pliuškiantis prie jūros ar mėgautis saule, bet šiek tiek pakeliauti po aplinkines vietoves ir daugiau pažinti Andaluzijos kraštą. Kitas miestelis, kurį dažnai lankydavome – Muhaharis, vietinių dar vadinamas „baltu miestu ant kalno“. Ir ne veltui, visi namai baltos spalvos, vienodos formos, o serpantinais besidriekiančios gatvelės kėlė siaubą keliaujant į pačią miestelio viršūnę, nuo kurios atsivėrė nuostabūs gamtos vaizdai: jūra, kalnai, laukai. Tik gaila, kad didelę dalį grožio suniokojo beveik prieš kelias savaites buvęs ten didelis gaisras, kurio pėdsakus matėme visame Muhahario regione.

Miestelio simbolis – žmogeliukas su į viršų iškeltomis rankytėmis, ispanai labai prietaringi, todėl virš kiekvienų namo durų būtinai turi būti toks ženklas, kad namuose niekada netrūktų laimės, sveikatos ir finansinės sėkmės. Ten taip pat pastoviai vyksta gyvenimas, daug turistų, šurmulio, savaitgaliais rytais būna didelis turgus su šviežiomis daržovėmis, vaisiais, mėsa, žuvimi, įvairiais prieskoniais, o vakarais kavinėse vyksta flamenko pasirodymai, kurie taip pat pritraukia be galo daug žmonių iš aplinkinių vietovių.

Nusileidus nuo Muhahario miestelio ir pavažiavus kelis kilometrus palei jūrą, atsiveria nepakartojami Kabo de Gata nacionalinio parko vaizdai. Labai gaila, kad sugebėjome pamatyti tik nedidelę dalį šio nuostabaus gamtos paveldo, tačiau tai taip pat suteikia norą dar kartą ten sugrįžti. Kaip teigia vietiniai gyventojai, tas parkas nuo senų laikų saugomas valstybės, nes jame gyvena ne tik retų rūšių gyvūnai, bet auga ir retai kitose Ispanijos vietose sutinkami augalai. Tačiau ne vien tai šį parką ir regioną daro nepakartojamą...


Arabų kultūros palikimas

Tikrai netikėjau, kad tokioje Ispanijoje galima rasti netgi arabų kultūros pėdsakų. Likus kelioms dienoms iki išvažiavimo draugai būtinai norėjo mums tai parodyti ir nusivežė į nediduką kalnų miestelį – Sierra Kabrera. Visuose architektūros elementuose vyrauja vienodos spalvos, griežtas arabų stilius, skliauto formos angos bei kupoliniai stogai. Miestelis netgi turi neseniai pradėtą restauruoti pilį, gynybinę sieną, iš ankščiau likusias patrankas, bet ir kavines, restoranus, sporto bei pramogų kompleksus. Tai ne tik muziejus po atviru dangumi, tai kartu ir vieta, kurioje pastoviai gyvena žmonės.


 


Ak, tas ispaniškas maistas!

Beveik visiems ispaniša virtuvė asocijuojasi su paelja. Taip, kiekviename regione jos tikrai gausi paragauti, tik aišku, su šiek tiek pakeista receptūra, bet būtinai su jūros gėrybėmis, ryžiais ir daržovėmis. Tačiau, ne tik paelja gyvi ispanai ir jų svečiai, jie turi dar begales kitų skanių patiekalų.

Visiems ispanams kiekvienas rytas neapseina be tostados – didelio skrudinto batono su alyvuogių aliejumi, tarkuotais šviežiais pomidorais ir pasirinktinai vytintu kumpiu, tunu arba tiesiog sūriu. Atrodo receptūra paprasta, bet pasidarius iš Lietuvoje gautų gėrybių, skonis vis tiek netoks. Rytais ispanai visuomet geria kavą, o per pietus ar vakarienę gurkšnoja vyną, daržovės ir vaisiai ten tiesiog neskaičiuojami.

Tai štai ta nuostabi Ispanija. Visų patirtų įspūdžių net nuotraukose nesugebėjome įamžinti, o ką jau kalbėti apie žodžius, kurie galėtų lietis it valias. Galiu tik pasakyti, kad tai šalis, kurioje susipina grožis, gėris, harmonija, kurioje niekada netrūksta karštos saulės, skanaus maisto, užburiančių šypsenų žmonių veiduose ir neskubėjimo gyventi, kurį puikiai apvainikuoja nepakartojama frazė – manjana. Ten būtinai dar reikės sugrįžti!


Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas