Kelioniumanija.lt

Štai ir išsvajotasis Pekinas…

Pekinas

Džiugina ir drauge liūdina mus rodyklės – iki Pekino 230, 120, 40 kilometrų... Neįtikėtina, nejaugi mes tai padarysime? Nejaugi šita pusės metų avantiūra, tapusi ne tik kelione į Pekiną, bet ir kelione į save, baigsis? Viskas šiame pasaulyje turi pradžią ir pabaigą. O kad reikia gal ir baigti tas užsitęsusias atostogas, primena ir paskutinę savaitę ėmę mausti kelių sąnariai, kažkaip nebesinori jų lankstyti be reikalo.

Atsisveikiname su mūsų vairuotoju kinu Džanu. Daugiau negu du mėnesius jis keliavo su mumis ir tapo savas. Nemažai mums padėjo bendrauti su kinais, surasdavo stovyklavietes, viešbučius. Įdomiai mes ten bendraudavome – tiesiog tapome pantomimos artistais. Pramoko ir jis keletą angliškų frazių. Nors ir pasišnekėti mums nepavykdavo, bet jis visada džiaugdavosi, kai aš atkakdavau į stovyklą. Taigi atsisveikinimo proga visi nueiname į kavinę alaus. Tarp užkandžių atsiranda ir kažkokių skrudintų vabzdžių lėkštė. Kadangi draugė sakė negrįžti į Lietuvą neparagavus ko nors egzotiško, bandau kramtyti – atsikandu vieną kojelę, kitą – kažkokių emocijų nejaučiu, bet pasigardžiavimo irgi – skonis lyg valgytum sukepusių bulvių gabaliukus, likusius keptuvėje. Bet viso to vabzdžio aš nesuvalgiau ir iki ryto jį jaučiau gerklėje.

Paskutines dienas prieš Pekiną miname ištuštėjusiais keliais, nakvojame tik viešbučiuose, lauko stovyklaviečių policija įsirengti nebeleidžia, o policijos užkardų vis dažnėja... Bet atrodo, jau atsibodo aukštesniems viršininkams skambučiai apie dviratininkus, besiveržiančius į Pekiną, praleidžia mus patikrinę dokumentus ir netgi ledų porcijomis apdovanoja. Tik tamsiaplaukių graikų Vasilijaus ir Danaj kuprines iškrato, gal jie panašūs į teroristus jiems pasirodė... Bet klydo kinai – tai draugiški, humaniški, visad visiems pasiruošę padėti žmonės. Jie netgi kinų kalbą sugebėjo išmokti per šituos du su puse mėnesio. Vasilijus yra vienas apkeliavęs pasaulį – jis yra labai betarpiškas, puikiai bendrauja su kiekvienu – ir valkata, ir ambasadoriumi...

Į Pekiną nusprendžiame įvažiuoti grupe, pasipuošę oranžiniais žygio marškinėliais, su ant nugaros nupieštu mūsų maršrutu. Kadangi pusmetį visi mynė, kas kaip norėjo, tai vieni kitiems neatsibodo - dabar malonu pasijusti grupės nariu. Netgi didieji vienišiai tai pripažino. Nors lenkas Milošas su savo gražuole dukra aštuoniolikmete Monika neiškentė, iš vakaro vieni numynė į Pekiną ir susirado viešbutį. Jie dažniausiai nakvodavo atskirai. Milošas – patyręs keliautojas, o dukra labai nuoširdi ir žavi. Atrodo, kad jiems abiem niekada nenuobodu, taip puikiai jie sutaria. Andžejus irgi neužsuko į tą miestą, kuriame buvome nusprendę nakvoti, ir numynė iki Pekino, bet viešbučio jam surasti nepavyko, tad miegojo parke, susirado jį tik iš ryto...

Sako negavęs SMS apie nakvynės vietą. Išties keblumų su tais SMS būdavo, juk iš ryto mes dar nežinodavome, kur nakvosime, laukdavome žinučių. O jos kartais ima ir neateina arba ateina kitą dieną, o vieną kartą aš gavau jų dvylika, bet, deja, nakvynės vieta buvo pakeista... Ir Ričardui teko minti iš vakaro į Pekiną, nes reikėjo Elai pristatyti dviratį, ji išsirašiusi iš ligoninės turėjo skristi namo, kitaip draudimas neapmokės išlaidų. Ričardą į viešbutį pristatė paslaugioji Pekino policija. Taigi ne taip lengva mums susirinkti visiems į grupę net ir baigiamajam akordui.

Iš ryto prisifotografavome – juk paskutinė žygio diena, Pekine vėl išsilakstysime kiekvienas sau. Likusius keturiasdešimt kilometrų numynėme nesunkiai, nors ir buvo labai tvanku. Čia yra drėgna, todėl karštį yra žymiai sunkiau pakelti. Bet mes jau prie visko pratę. Kelionė Pekino gatvėmis rami – yra Sigitas su GPS, mokantis kiniškai Vasilijus ir visa grupė – taigi jokios įtampos. Nors kartelį ir tenka persinešti laiptais pakrautus dviračius pėsčiųjų tiltu per gatvę, bet tai ne bėda... Pekinas mus nustebina tvarka – jokių spūsčių, jokių kamščių, kurių prisižiūrėjome per kelionę. Kartais Kinijoje papuoli į tokią mašinų grūstį, kad niekur ir pėsčias negali dviračio pravesti, kaip jie taip ir sugeba tas gatves užkimšti. O čia – erdvu, plačiausios gatvės, mašinų pagal Kinijos mastelius išties mažai.

Vasilijus skambina į Graikijos ambasadą, gal padarys mums priėmimą, vis tik norisi kokio akcentuko tiek atmynus. Bet, atrodo, jie užsiėmę, susidomi mumis Liuksemburgo ambasada. Viešbutyje greitomis numetę daiktus nuo dviračių, nespėję net užkąsti išskubame ten. Malonu buvo pasėdėti europietiškoje aplinkoje, pakramsnoti skanių sumuštinukų, pagurkšnoti alučio, pašnekučiuoti.

Iš Liuksemburgo ambasados miname į Tiananmenio aikštę nusifotografuoti. Juk pasiektas žygio tikslas. Tiananmenio aikštėje mūsų septyniolika, iš jų dešimt, pradėjusių žygį Olimpijoje – tik mūsų vadas Sigitas ir lenkas Andžejus, kuriam jau virš šešiasdešimt, numynė dviračiu visą maršrutą, jie net už tralų nesilaikė įkalnėje. Nedaug nuo jų atsiliko lenkaitė Monika ir italė Karlota su savo draugu olandu Marku ir graikai Danaj su Vasilijumi – jie visi sudarė tarsi šeimą, į kurią ir aš būdavau priimama ir tituluojama „grandma“... Taigi jie visi numynė apie dvylika tūkstančių kilometrų. Mano bendramečiui lenkui Ričardui kelionės mėnesį pasiglemžė liga – dešimt dienų praleido ligoninėje, o po to kelias savaites važiavo mašinoje. Mes su Daumantu Kuču, kuris prie mūsų grupės prisijungė Tbilisyje, numynėme kokius aštuonis tūkstančius kilometrų iki tos Tiananmenio aikštės. O vairuotojas Marcin ant dviračio sėdo tik Kinijoje, iki sienos jis pasikeisdamas su Adamu vairavo mūsų baltąjį autobusiuką.

Žygio organizatorė lenkė Maryla ir jos draugas Marjušas pradėjo žygį Turkmenistane. Amerikiečių pora Dženis ir Dagas prie mūsų grupės prisidėjo Kašgare, bet jie jau keliauja seniai, nuo lapkričio mėnesio, ir dabar kelionės dar nebaigia, pailsėję keliaus į Vietnamą. Jie planuoja per dvejus metus apkeliauti visą pasaulį. Na ir lenkai Milošas su dukra Monika pradėję žygį Kinijos mieste Aksu – štai ir visa mūsų grupė. Visi labai skirtingi, bet juk kažkas mus ir sieja...

Tiananmenio aikštė šliejasi prie Uždraustojo miesto sienos, ant kurios puikuojasi Mao portretas. Tai didžiulė aikštė, kurioje gal tilptų milijonas žmonių. Pristatyta tvorelių, policininkai tik ir seka, kad žmonės nesibūriuotų, tikriausiai bijo mitinguojančių dėl Tibeto. Aikštės pakraščiai papuošti įspūdingomis gyvų gėlių kompozicijomis su olimpiados simbolika.

Viešbutyje yra bevielis internetas. Pagaliau - juk savaitę neturėjome progos prie jo prieiti. Bet po internetą ganytis dabar nėra kada – juk tiek daug reikia pamatyti Pekine, o laiko ne kažin kiek. Atmynėme rugpjūčio septintą, o išskrendame atgal – rugpjūčio tryliktą. Vakare nueiname į nuostabų kinų restoraną, įsikūrusį netoli mūsų viešbučio. Sėdime kieme – vakaras šiltas, kiemas paslaptingai apšviestas, žavūs padavėjai ir padavėjos tik neša patiekalus į stalą... Išties viskas buvo labai gardu ir skoninga. Ir ta išsvajotoji Pekino antis buvo patiekta... Visi pasisakėme – ko tikėjomės ir ką gavome šitame žygyje. Atrodo, kad rezultatai pranoko lūkesčius, nepatenkintų nebuvo - jie keliauja atskirai...

Kitą dieną mes su Marjušu išsiruošiame į Uždraustąjį miestą. Prieš išvažiuojant į žygį nemiga kankino, tad vieną vakarą mačiau per televiziją kino filmą „Paskutinis imperatorius“, kuris paliko man didelį įspūdį. Tad labai buvo įdomu vaikščioti po tą uždarą miestą, kur gyveno imperatoriai, gal ir nelabai įsivaizduodami tikrojo kinų gyvenimo. Imperatorių laikais buvo draudžiama statyti pastatus aukštesnius negu Uždraustojo miesto pastatai. Įspūdingai atrodo auksiniai ornamentai, puošiantys to miesto sienas, o man ypač patiko žiūrėti į stogo sandūroje išsirikiavusias įvairiausių gyvūnėlių eiles ir balto marmuro krokodilų galvų eiles, puošiančias laiptus.
Vakare mąstome, kaipgi tą atidarymo šou ir fejerverkus pamatyti. Viešbutyje susipažįstame su jaunu amerikiečiu, gyvenančiu Kinijoje. Jis žada mus nuvežti prie didelių televizijos ekranų netoli stadiono. Kadangi jis neturi dviračio, paskolinu savąjį, bet sėsti ant bagažinės su juo nedrįstu, aukojasi Daumantas ir veža mane vietoj savo kuprinių...

Artėjant prie stadiono prasideda policijos užkardos, praleidžia tik su bilietais arba olimpiados dalyvių kortelėmis. Bet mes sugebame jiems įrodyti, kad mums būtinai reikia ten patekti – atseit dalis mūsų grupės jau ten. Išties mūsų grupė išsibarsto ir mes su Daumantu prasibrovę beveik iki stadiono spoksome į ant dangoraižio įrengtus ekranus, kurie rodo kažkokią reklamą. Štai jau aštuonios valandos ir aštuonios minutės – suvokiame, kad čia ne televizijos ekranas, o reklamos stendas. Mus suranda Sigitas su Marylia ir Ričardu, jie įlenda į kažkokio Tarptautinio klubo restoraną, kur yra televizorius, belieka prasivesti mus. Sigitas solidžiai kaip tikras šefas aiškina policininkams – viskas OK, jie su manimi...

Kinų policininkai, žinoma, Sigito įtaigai pasiduoda. Stebime atidarymo ceremoniją, garsiai šaukiame pasirodžius Lietuvos delegacijai, bet staiga kažkodėl televizorius išjungiamas. Nepatinka restorano darbuotojams, kad jų įstaigą pavertėme vos ne kino teatru. Su šypsenomis stebime šį inicidentą, kaip kinai šiaip jau labai disciplinuota ir nuolanki tauta kovoja už savo teises – televizorius įjungiamas, bet, deja, išjungiamas kondicionierius. Karšta, geriau einame į lauką laukti fejerverkų...

Kitą dieną po interviu Pekino televizijai numynėme su Marjušu į imperatorių vasaros rezidenciją. Vėl milžiniški plotai, prabanga, rūmai, terasos, lenktastogės šventyklos įsipynę į pasakišką peizažą – kalnai, ežerai, laiveliai, lenkti tilteliai iš marmuro arba didžiulis ežeras pilnas žydinčių rožinių lotosų – tokių vaizdų neįmanoma užmiršti. Pravaikščiojome nevalgę visą dieną, tiesiog nesinori išeiti iš tokios grožybės.

Nuvažiavau su lenkais Marjušu, Ričardu ir Marcinu ir prie Didžiosios kinų sienos. Pasikėlėme su funikulieriumi į kalnus – buvo rūkas, toli nematyti, bet jis peizažui irgi suteikia savotiško žavesio.

Taigi nuostabioji mano gyvenimo kelionė, į kurią taip veržiausi, eina į pabaigą. Belieka susipakuoti dviračius ir namučio...

Išties pamačiau daug, tapau tvirtesnė, ramesnė, savarankiškesnė, realiau žvelgianti į gyvenimą. Įsigijau draugų, kurie galbūt kelionės pradžioje žvelgė į mane skeptiškai, bet vėliau pamilo. Ir aš juos visus myliu. Dėkui visiems, kas buvot šalia. Atsiprašau, jeigu kada ką savo karštakošišku būdu ir aštriu liežuvėliu įskaudinau.


Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas