Kelioniumanija.lt

Portugalija yra ta šalis, kurios tikrai jau pasiilgau, nors po kelionės praėjo vos 3 savaitės.

Po sentimentalios įžangos pristatau preliminarų mūsų kelionės maršrutą. Portugalijoje sukorėme apie 2200 km nuomota auto, nežiūrint į tai, kad pirmąsias 3 d. Lisabonoje ir aplink naudojomės visuomeniniu transportu.
Keliavome 2013 m. birželio 4 – 20 dienomis. Keliavome trise: 2 suaugę ir 12 m. paauglė.
Skrydį rinkomės iš Varšuvos, nes dar žiemą aptikome puikų Lufthansa pasiūlymą į Lisaboną. Be to kaimynai lenkai tikrai neplėšia už auto stovėjimą prie oro uosto. Už tai, kad 17 d. pasaugojo mūsų mašiniuką bei nuvežė ir parvežė iš oro uosto, tik 130 zl. tenorėjo.

Ir dar keletas pastebėjimų iš mūsų patyrimo:
1. Nesirinkite kelionei automobiliu kelių atlaso, kurio rimtai nepažiūrėjote. Prieš kelionę internetu nusipirkom Europos kelių atlasą (reikėjo jau pakeisti "senuką", puikiai tarnavusį Marco Polo), pasitikėdami ženklu. Ir šitoj kelionėj jis buvo visiškai nenaudingas: surašyti tik magistralių numeriai, mažoka miestelių, žodžiu, pinigai į balą
2. Nekeiskit navigacijos, t. y. likit prie tos programinės įrangos, prie kurios esat įpratę. Mums netikėtai teko peršokt nuo IGO prie TOM TOM, tai visą kelionę nepavyko normaliai susiplanuot pagal savo, o ne programos užgaidas. O galvojau, kad su IT nesu susipykus…
3. Mūsų šeimai kelionės visada yra nuostabu

Birželio 3 d. Pasiruošimas

Nuo pat ryto pakuojamės lagaminus. Laikas nuo laiko pažiūrime orų prognozes Portugalijai, kurios nedžiugina. Tačiau džiugina pats faktas, kad ilgai laukta (aviabilietai pirkti, automobilis ir viešbučiai rezervuoti dar žiemą) kelionė prasidės jau šiandien.

Vakarop krauname lagaminus į automobilį ir sukame įprastu maršrutu link Marijampolės. Laiko atsargoj turim daugiau negu pakankamai, tačiau žinant eismo sąlygas Lenkijoje nesinori dėl kokio siurprizo pavėluoti į lėktuvą.

Marijampolę pasiekiam be nuotykių, spėjam pasisvečiuoti pas gimines, išgerti kavos, pasidalyti būsimos kelionės planais. 

Toliau prasideda nemalonioji kelionės dalis. Nors jau vėlus metas (netrukus vidurnaktis) sunkvežimių srautas bemaž ištisinis. Palengva stumiamės pirmyn vis pasvajodami apie ranka pasiekiamas atostogas, sustodami degalinėse pailsėti, išgerti kavos, prasiblaškyti iš snaudulio. Vairuojame pakaitomis su MB, dukra miega ant galinės sėdynės, tik retkarčiais pramerkusi akis paklausia: „Ar dar toli oro uostas?“




1 diena (birželio 4-oji)


Kadangi jokių incidentų pakeliui nenutiko, kad ir neskubėdami Lider parking aikštelę prie Varšuvos Chopin oro uosto pasiekiame gerokai per anksti. Iki skrydžio beveik 3 valandos. Pasistatę savo auto nurodytoj vietoj, kraunamės lagaminus į mikriuką ir po 10 min. jau oro uoste. 6 val. ryto žmonių dar nedaug, darbuotojų taip pat. Neskubėdami apsižiūrime, kas ir kur, registruojame bagažą. Kadangi pirmąkart skrendam jungiamuoju skrydžiu, neramu dėl lagaminų. Dar pasitikslinu, ar tikrai nereiks jų gaudyt Miuncheno oro uoste. Darbuotoja patvirtina, kad bagažas skris į Lisaboną savarankiškai. 

8.30 pagaliau sėdim lėktuve. Nors ir nemiegojus per naktį jaučiu, kad atostogos tikrai prasideda . Skrydis į Miuncheną neprailgsta, nes prasnaudžiam. Leidžiantis pasimato apsemti laukai ir rudu vandeniu putojančios upės besiveržiančios iš krantų. Lyja. 

Miunchene laiko turim tik sparčiai nužingsniuot iki įlaipinimo vartų. Vėl kylam. Vėl miegam. Prabundu ir netrukus pro langą pamatau vandenyną. Pažadinu saviškius. Geras pusvalandis besigrožint vaizdais ir
Ola Lisboa!
Lagaminus grąžina gana greit ir visus, taigi ramiai traukiam link metro. Čia prasideda pirmieji nuotykiai.    Bilietų pardavimo automatas ima tik Multibanko korteles, 5,10 ir 20 Eur banknotus, aišku, dar monetas. Mūsų turima 10 kažkodėl netinka, nors kaišiojam ją keletą kartų. Gerai, kad sukrapštome reikiamą sumą monetomis. Tik kitą dieną išsiaiškinome, jog darbo dienos metu didesnėse stotyse sėdi darbuotojai, kurie pagelbsti tokiais atvejais.

Lekiam metro. Stotys, išgražintos įvairiais azulejo raštais (nuo tradicinių iki šiuolaikinių), keičia viena kitą. Atvykome. Lisabona pasitinka mus šiluma, saule ir žiedais. Lagaminus tenka traukti į kalniuką. Gerai, kad viešbutis netoli metro sustojimo ir MB tiksliai nurodo kryptį.

Viešbutukas jaukus, vieta rami, senamiestis (Baixa) ranka pasiekiamas. Labiausiai pradžiugina žinia apie sodelį 3-ame aukšte. Susimetę lagaminus kylame iš antro aukšto jo apžiūrėti.

Dukra tuoj įsiropščia į hamaką po apelsinmedžiu ir pareiškia, kad reikėtų visą kiemą gabentis Lietuvon.

Išeiname apsidairyti aplinkui. Šiai popietei neturim jokio konkretaus plano. Tiesiog einam, pagal žemėlapį link upės. 

Pasiekiam Martim Moniz aikštę.Groja muzika, veikia lauko kavinukės. Ant kalno matosi Šv. Jurgio pilis. 
Žingsniuojam toliau. Figueira aikštėj mugė. Apsukam ratuką: sūriai, mėsa, vynas, sangria. Dėmesį patraukia ant scenos lipantys dainininkai. Pasiklausom keletos tradicinių dainų ir judam toliau. 
Komercijos aikštėj darbai nebaigti. Paminklas ir vartai vis dar paslėpti pastoliais.

Traukiam link upės. Rio Tejo palieka įspūdį dydžiu. Gėrimės balandžio 25 tiltu, įžiūrim ir didžiąją Kristaus statulą. Senamiesčio gatvėm prieinam Šv. Justo liftą.

Gerą pusvalandį pastovim eilėj, bet paaiškėja, kad liftininkas neturi grąžos iš šimtinės. Truputį suirzę einam lauk. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Sutaupėm kelis pinigėlius, nes sužinojom, kad turint paros bilietą metro, autobusams ir tramvajui, tas pats galioja ir liftui. Galų gale tas liftas stovės ir rytoj.

Toliau ramiai vaikštinėjam siaurom gatvelėm, atsikvepiam aikštėse, lipam laiptais.
Užeinam į Šv. Domininko bažnyčią (Igreja Sao Domingo) 

Nesugriuvusi per žemės drebėjimą, nesudegusi per gaisrą, bemaž tokia pat sena kaip ir Lisabonos katedra ši bažnyčia palieka įspūdį. Kyla noras pasimelsti ir uždegti po žvakelę.

Ilga diena eina vakarop, sukam link viešbučio vis pasidairydami vakarienės. 
Pakeliui užsukam į Lidlą nusipirkt vyno vakarui. Kai prie kasos parodom šimtinę, pardavėja išsprogina akis, ima mostaguot rankom ir purtyt galvą. Rodo, kad eitume pinigų į bankomatą. Pyyypt. Mums nereikia to bankomato. Numoję ranka, paliekam prekes ir pradedam mąstyt ar pavyks šį vakarą mums išsikeist, tą nelemtą šimtinę. Be to jau laikas vakarienei. 

Netoliese nužiūrim vietinę „Churrasqueira Xiluba“, kepsnių ant grotelių barą. Matau, kad galima pasiimti ir išsinešimui. Tik viena problema – šimtinė. Sveikinuosi „Ola“ ir klausiu angliškai ar įmanoma pas juos išsikeisti 100 eur, t.y. norim pirkti pas juos maisto, tik reikia grąžos iš 100. Sutariam, belieka išsiaiškinti, ką valgysim. Imam pusę viščiuko (frango) ir kiaulienos kepsnį (realiai gavom 2 kepsnius). Prašom su bulvėmis, bet gaunam ir ryžių. Tenka palaukti, nes žmonių tikrai nemažai. Sumokam 8,50 Eur, pakeliui pasiimam vyno ir traukiam į savo sodelį vakarienės. Maistas geras, sodelis nerealus. Nusprendžiam, kad Lisabonoj vakarieniausim būtent taip ir ryt vėl eisim į tą pačią „Churrasqueira Xiluba“.


2 diena (birželio 5-oji). Sintra – Penos rūmai


Ryte miegam ilgai – vakarykštė diena buvo intensyvi. Šiai dienai suplanuota Sintra. Kukliai papusryčiaujame viešbutyje. Registratūroje pasitikslinu, ar tikrai iš Rossio stoties veža į Sintrą. „Tik ne iš metro“ - šypsodamasis patvirtina valdytojas. Neskubėdami pėdinam iki Rossio geležinkelio stoties.

Kadangi prie bilietų kasų nemažos eilutės bandom laimę prie bilietų pardavimo automatų. Po keletos bandymų (net gi su vietinio jaunimo pagalba) nesiseka pamaitint to aparato mūsų turimais eurais. Stojam į eilę ir paslaugus darbuotojas mums pasiūlo dienos bilietą už 12 eur asmeniui, su kuriuo galėsim laisvai visą dieną važinėti priemiestiniais traukiniais ir autobusais. Naujų bilietukų papildymui pirkti nereikia – tinka jau vakar mūsų nupirkti. Traukinys stovi – lipam ir netrukus pajudam link Sintros. 

Tai paskutinė stotelė, todėl nėra ko nerimauti, kad išlipsi ne ten, galim ramiai dairytis aplinkui. Pakeliui užmatom aukštai iškilusį akveduką, kadangi traukinys ten stoja nutariam, kad vakare išlipsim toj stotelėj ir jį apžiūrėsim. 

Sintra. Autobusai, kurių mums reikia, stovi vos už kelių metrų nuo išėjimo iš geležinkelio stoties. Iškart lipam į autobusą, stebimės, kaip tokia didelė mašina sukiojasi siaurom, vingiuotom gatvelėm ir pakeliui sprendžiam, kur pirma išlipt prie Maurų pilies ar Penos rūmų. Kadangi taip ir nesugalvojom nuvažiavom iki pat Penos. 

Kasose perkam jungtinį bilietą Pena + Maurų pilis ir neskubėdami kopiam į kalniuką link rūmų. Parke taip pat yra į ką pasidairyti: žydi rododendrai, hortenzijos, klivijos, ošia aukšti medžiai. 
Prieš akis atsiveria pirmieji Penos rūmų vaizdai. 

Šių rūmų istorija prasidėjo viduramžiais, kada ant Sintros kalno buvo pastatyta Penos Dievo Motinos koplyčia. Tuo laiku taip įprasta buvo daryti po šv. Mergelės Marijos apsireiškimų. 1493 m. karalius John II lydėjo žmoną karalienę Leonorą į piligriminę kelionę įvykdyti įžadų. Jo įpėdinis karalius Manuelis I taip mėgo šią šventyklą ir įsakė statyti ten vienuolyną, kurį padovanojo šv, Jerome ordinui. Ištisus šimtmečius Pena buvo maža, rami vieta meditacijai, kol XVIII a. buvo gerokai suniokotas žaibo bei žemės drebėjimo. Griuvėsiai ilgai nieko nedomino kol juos ir apylinkių žemes įsigijo ir 1838 m. atstatė princas Fernando paversdamas karališkos šeimos vasaros rezidencija. Beje tiek jis pats, tiek jo žmonos aktyviai dalyvavo kuriant šiuos rūmus.

Rūmus apžiūrim neskubėdami. Įlendam vidun.
Gėrimės vaizdais atsiveriančiais iš terasų. 

Išėję iš rūmų neskubam link Maurų pilies, dar apsukam ratą Penos parke. Praeinam Kario statulą, Karalienės stalą, pasisukiojam apie Kolonų šventyklą Prie išėjimo dar nupėdinam į karalienės sodelį. Rožės žydi, trys darbininkai sugulę ant takelio „ravėja“. Nusišypsom iš tokio „darbo“, kai per 5 min. išraukia vieną žolę. 

Maurų pilis

Sukam link Maurų pilies. Kelias veda žemyn, bet neilgai. Vėl tenka kopti viršun. Prieinam restauruojamą koplyčią, apžiūrim pilies vandens saugyklos liekanas ir lipam pilies sienom. 
Smagu vaikščioti IX a. gana gerai išsilaikiusiais griuvėsiais, gėrėtis atsiveriančiais vaizdais, pasėdėti ant daugybę šimtmečių mindytų akmenų.
Ramiai sulaukiame autobuso grįžti į miestelį. 

Pereiname keletu gatvelių ir nusipirkę po sumuštinį sėdam ant suoliukų prie Nacionalinio muziejaus.

Mano bendrakeleiviai nerodo entuziazmo jį aplankyti, tai ramiai užkandžiaujam ir planuojam, kaip nusigauti į Monserrat rūmus. Apsižiūrim, kad maršrutinis autobusas turi atvykti už 8 min. Ramiai lūkuriuojam su kitais turistais, kurie vis lipa į autobusus vežančius link Penos, vietinius, kurie užsiėmę kasdieniais reikalais. Mūsų autobuso nėra. Pagal grafiką jau turėtų atvažiuoti ir antras. Vakarėjant pakyla vėjas, darosi šaltoka. 

Monserrat rūmai ir parkas

Kadangi aš užsispiriu, jog labai noriu į Monserrat rūmus ir parką, nutariam eiti pėsčiom. Eidama vis gręžiojuos atgal, bene pamatysiu autobusą. Ir tikrai, nukulniavus vos kelis šimtus metrų pamatau autobusą, kuris veža į Monserrat. Stotelės nematyti, tai su dukra imam striksėti ir mojuoti vairuotojui su viltimi, kad sustos. Nelabai tikėjau, bet ačiū šitam žmogui, autobusas stoja, skubiai sušokam ir tikrai nesigailim, kad neteko pėdinti pėstute. Kilometrų nemažai pavažiavom. Prieš pirkdami bilietą į Monserrat apsižiūrim, kada paskutinis autobusas atgal, nes visai nebenorim daugiau vaikščiot, o dar laukia parkas. Jam apžiūrėti turim daugiau negu 2 valandas. 
Neskubėdami pradedam ekskursiją nuo krioklių tako.

Sukam pro paparčių mišką. MB sako, jog toj vietoj tik dinozaurų betrūksta. 
Grožimės Mexiko dalies kaktusais. Prie pelkės tvenkinuko pamatau nemažą driežą, bet kol susiruošiu nuspaust fotoaparato mygtuką, jis dingsta. Žaidžiam žaidimą „Surask driežą“, sekas neblogai, tik, kad visi driežiukai pasirodo labai trumpam. 

Netoli rūmų didžiulis rožynas. Rožės aukštos, keliasdešimties rūšių, visos viena už kitą gražesnės ir kvapnesnės.

Metas grįžti. Neskubam, nes autobusas dar ne paskutinis. Dėl šios dienos patyrimo pabijojom susilaukt paskutinio, jei kartais jo nebūtų. Smagiai grįžtam į stotį, nes tas pats vairuotojas, kuris mums sustojo, dabar labai nuoširdžiai plepa su mergiote sėdinčia priekyje ir ,atrodo, visai nesirūpina vairavimu. Stoty sugalvojam (juk turim tuos bilietus už 12 eur), kad dar suspėtume nuvažiuoti iki Cabo de Roca. Pagal mūsų pažiūrėjimą autobusas turi atvykti už 15 min. Stypsom, plepam tarpusavy, kol prie mūsų neprieina šnekusis vairuotojas ir išaiškina, kad tas autobusas, kurio laukiam važiuoja tiesiai į Cascais, nebeužsukdamas į Cabo de Roca. “Obrigados, obrigados“ jam padėkojam ir prunkšdami einam į traukinį. Jei ne šnekorius, būtų tekę grįžt į Lisaboną iš Cascais.

Lisabonoj išlipam stoty prie akveduko. Apeinam, apžiūrim iš apačios. Galvoj sukas viena mintis, kaip tie žmonės naudodami vien savo ir darbinių gyvulių raumenų jėgą pastatė tokius statinius. 
Traukiniu grįžtam į Rossio. Pasigrožim margučiu funikulieriumi ir savo nuvargusiom kojom pėdinam aukštyn.

Traukiam tiesiai į Xilubą. Šio vakaro vakarienė: šonkauliai. Susiprantam paprašyti ir salotų. Bare gausybė vakar matytų veidų, visi laukia vakarienės. Tenka ir mums pastovėti apie valandėlę. Bet mes juk niekur neskubam – atostogos. Be to man visai smagu stebėti kaip savininkas bendrauja su nuolatiniais klientais, kepėjas mikliai varto mėsą ant grotelių, neskubiai žingsniuoja praeiviai. Dieną baigiam viešbučio sodelyje.


3 diena (birželio 6-oji). Šv. Jurgio pilis

Dar vakar vakare nusprendėm, kad šiandien tyrinėsim Lisaboną. Neskubiai papusryčiaujam ir iš karto lendam į metro nusipirkti dienos bilietų. Jau trečia diena, turim pakankamai smulkių, tai be problemų pasipildom savo bilietukus automate. Šokam į traukinį ir netrukus jau lipam aukštyn link šv. Jurgio pilies.

Pakeliui pasipainioja autobusas važiuojantis reikiama kryptimi, bet mes dar nepavargę.
Šitoj vietoj archeologai žmogaus veiklos pėdsakų randa nuo 2a. prieš Kristų. Ant tos kalvos savo įtvirtinimus savo laiku statė keltai, graikai, romėnai, kartaginiečiai. X a. maurai pastatė tipišką tam laikotarpiui gyvenvietę su siena ir gynybiniais įtvirtinimais. 

Nuo pilies sienų į visas puses atsiveria nuostabūs Lisabonos vaizdai. 

Pro žiūronus tyrinėjam Eduardo VII parke plėvesuojančią milžinišką Portugalijos vėliavą, Težo upės krantus juosiančius tiltus, raudonus miesto stogus, džiaugiamės kaip vaikai atpažinę jau lankytus objektus.

Iš pilies, rodydamasis visam gražume, mus palydi povas.

Žemyn važiuojam autobusu su tais pačiais dienos bilietais. Smagu pasidairyti pro langus. Įlindę į metro patiriam dar vieną nuotykį. Du bilietai praleidžia pro vartus, trečias nė krust. Susierzinę bandom keletą kartų – tas bilietas užsispyręs, kaip koks asilas. Va tada ir pamatom, kad stoty prie įėjimo vartų yra kioskelis su žmogum. Kadangi turiu tokį įprotį net namuose neišmesti pirkimo čekių, jis čia labai praverčia. Duodam visus bilietus kioskininkei ir aiškinam, kad pirkom kartu, bet vienas neveikia. Nors ji nelabai kalba angliškai, bet vis tiek suprantam, kad prašo pirkimo čekių, t.y. turim įrodyt, kad mes tuos bilietus tikrai pirkom prieš porą valandų. Čekiai vietoj, moteriškė įkiša tą užsispyrusį bilietą į savo aparatą ir „obrigada, obrigada“ mes jau kitoj pusėj vartų. Aptinkam, kad nėra metro linijos Belemo rajoną. Nuvažiuojam iki stoties Cais do Sodre ir bandom su tais pačiais dienos bilietais įeit į traukinių peroną. Niekas ponų neleidžia, tenka kulniuot link autobusų stotelės, kur sėdam į autobusą ir palengva riedam link Belemo. Pravažiavus raudoną Technikos muziejaus pastatą pasidaro aišku, kad netrukus reiks išlipt, tai sekančioj stotelėj ir lipam, juo labiau, kad autobusas suka tolyn nuo upės. 

Oras tikrai ne pietietiškas. Vėjas rauna plaukus, dangum plaukia tamsūs debesys, bet svarbu – nelyja. Paburnodami ant orų prieinam Monumentą atradėjams. Apeinam, pasidairom. Viršum nekylam, krantine traukiam link Belemo bokšto. 

Belemo bokštas

Gražuolis XVI a. statinys šviečia iš tolo. Nesitiki, kad tokiam gražiam pastate galėjo būti kalėjimas. Labiau patinka žinoti, kad šitas bokštas yra garsiųjų atradėjų kelio pradžia.

Vėl perkam dvigubą bilietą. Žadam dar aplankyti šv. Jeronimo vienuolyną. Turistų srautas bokšto laiptais reguliuojamas šviesoforu. Patogu ir smagu, ypač linksma, kada jau pypsi signalas, o tu skubi lipti aukštyn ar žemyn. 

Netoli kalėjimo rūsių vyksta pamoka mokiniams. Didelėj salėj būrys mokinių su mokytojais sėdi ant pagalvėlių ir mokosi istorijos. Pamokos klausosi ir keletas turistų, suprantančių portugališkai.


Vienuolynas ir tramvajai

Pamojam žaviajam Belemo bokštui ir dairomės vienuolyno, kurį karalius Manuelis I pastatė jūrų kelio į Indiją atradimo garbei. 

Pirmiausiai aplankome katedrą, surandame žymiojo keliautojo Vasko da Gamos kapą. Prisimenu visus bendraminčius keliautojus, pakvaišusius dėl kelionių. Taip jau buvo nuo seno, kad neramios sielos ir išjudina pasaulį iš sąstingio.

Vienuolynas žavus. Dvelkia ramybe. Tik klykiančios žuvėdros trikdo tylą. Vaikštom, neskubam, grožimės.  Galva dažniausiai pakelta aukštyn. Gerai, kad grindinys lygus. 

Netoli vienuolyno – botanikos parkas. Padvejoję prie vartų, sukam tolyn – dar sotūs įspūdžių po vakarykščių Sintros parkų. Kažkokioj kavinukės užkandam, išgeriam kavos su saldžiu pyragaičiu. Pakeliui į autobuso stotelę nufotografuoju Portugalijos prezidentūrą. 

Autobusas gana ilgai vingiuoja Lisabonos gatvėmis, o mes sumąstom išlipti Pombalio aikštėj ir iš arčiau pasižiūrėti į tą gigantišką vėliavą.

Eduardo VII parke vyksta knygų mugė. Pasmalsaujam. Panašu į mūsiškes, tik veiksmas lauke.
Diena jau persiritus į antrąją pusę – metas prie lifto. Ateinam į jį iš viršaus pro Carmo bažnyčią, sugriuvusią per 1755 m. žemės drebėjimą.

Vidun neinam, nes norą pareiškiu tik aš. Nors visai gerai apžiūrim ją iš išorės lifto apžvalgos aikštelėje.

Sulaukiam lifto ir leidžiamės žemyn, nes viršuj eilės nėra. Dienos bilietai tinka ir liftui. Kiek paėjėjus, kitam kvartale užmatom garsiuosius medinius tramvajus. Šokam į pirmą sustojusį, papypsim savo bilietukais ir lieka tik dairytis. 

Tramvajaus keleiviai praktiškai vien turistai, nors įsimaišo vienas kitas vietinis. Prie Katedros išlipam, įkišam nosį vidun ir vėl į medinuką. 

Važiuojam nesvarbu kur, lipam bet kur ir pasižiūrėję žemėlapyje, kur esam, traukiam savo vakarienės į „Xilubą“ ir sodelį. 

Po vakarienės su MB dar sumąstom pasidairyti po naktinį miestą. Dukra lieka viešbutyje su PC. Gal todėl, kad ketvirtadienis, o gal todėl ne naktinių klubų rajonas, senamiestis rimsta. Pakylam apšviestu liftu, pasėdžiu bronziniam fado kūrėjui ant kelių, paklaidžiojam siaurom gatvelėm, užlipam eiliniais laiptais. Kažkokioj parduotuvės naktinis išpardavimas, bet kelionėse perku tik iš reikalo, tad neužsuku. Už poros valandų jau ramiai miegam.


Cabo da Roca


4 diena (birželio 7-oji). Cabo da Roca

Vėl sprunkam iš Lisabonos. Mūsų planuose vakariausias Europos žemyno taškas Cabo de Roca. Jau žinom, kad autobusas į ten važiuoja tiek iš Sintros, tiek iš Cascais, bet traukinys į Cascais važiuoja tik iš Cais de Sodre stoties. Sintroj mes jau buvom, be to MB patikina, kad ta Sodre taip pat ne per toliausiai, vaikščioti mums patinka, todėl sukam pagal MB (asmeninės navigacijos nurodymus). Iš rytinio snaudulio pabudina vasariškas lietus, užklupęs mus dar Martim Moniz aikštėj. Stovim po skėčiais, nes matosi, kad debesis plaukia greitai. Paėjėjus vos keletą kvartalų Komercijos aikštėj nulyja dar kartą. Man būtina įamžinti šitą šlapią vaizdą. 

Bilietus perkam prie automato. Sėkmingai nusiperkam du bilietus iki Cascais, o trečias kažkodėl meta „Invalid operation“. Eilės prie kasų nėra, einam aiškintis ten. Kasininkas mikliai išriša reikalą: tebegalioja jūsų metro bilietas, todėl negalit nusipirkt traukinio bilieto – pirkit naują kortelę. Suraukiam nosis ir prisimenam, kad vakar turėjom problemų su tuo nelemtu bilietu. Vyras perka naują kortelę ir bilietą, o mes su dukra, vedinos smalsumo, leidžiamės į metro pasižiūrėt, kiek tas bilietas galioja. Automatas parodo, kad bilietėlis galioja iki 12 val.: žodžiu, vakar kioskely darbuotoja nesismulkino – papildė mums bilietą dar 24 val. ir viskas.
Traukinys atvyksta po keleto minučių. Tuo tarpu dairausi perone, žvalgaus į dangų ir viliuos, kad Cascais jis bus neapsiniaukęs. Geležinkelis į Cascais eina pro Belemą, suka pačiu paupiu, prabėgdamas pro visus pakrantės kurortus iki Cascais. Kelionė neprailgsta.
Tik išėję iš stoties, pamatom autobusą, kurio mums reikia. Bet matyt šeštais jausmas paliepė mums į jį nešokt, nes nežinojom ar jis grįžta, ar išvažiuoja. Nuojauta neapgavo – tai priešpaskutinė stotelė. Dabar užduotis surasti pirmąją arba nors antrąją. Apsidairę geležinkelio stoties rajone, nė vienas nematom nieko panašaus į autobusų stotį. Šitie namų darbai nepadaryti, tad einam vedini savo ankstesnių kelionių patyrimo, asmeninės navigacijos (MB) supratimo, kuria kryptimi turėtų važiuot autobusas ir tikrai gana ramiai randam tą stotelę. Autobuso reikia palaukti, bet saulė šviečia, nelyja, laikas nespaudžia – galim pasėdėti. 
Bilietus iki Cabo de Roca perkam autobuse iš vairuotojo, nors taip ir neišsiaiškinom ar su tuo 3,25 Eur bilietu galėjom važiuot iki pat Sintros, ar tik iki Cabo de Roca. Toks klausimas kyla, nes vos pajudėjus jau imam galvoti, ar žinosim, kur išlipti. Tačiau be mūsų autobuse sėdi dar dvi anglakalbės mergiotės, kurios gana aktyviai klausinėja vietinių keleivių. Nuraminu MB, kad lipsim kartu su jomis. Autobusas rieda per miestelius ir sukant pirmaisiais serpantinais pasimato vandenynas. Juk mes jos dar normaliai ir nematėm. Dukra klausia, ar galės paliesti vandenį. Deja, turiu atsakyti, kad greičiausiai ne. Autobusas nusuka į Cabo de Roca ir netrukus sustoja miestelyje. Mergiotės šoka prie durų, mes taip pat starto pozicijoj, bet vairuotojas purto galvą – sėdim toliau, nors jaučiam tuoj, tuoj...  bigsmile.gif Ogi tikrai, dar keletas vingių ir mes jau ant Europos krašto.

Vėjas išpučia iš galvos visus rūpesčius, nerimą. Mėgaujamės buvimu čia ir dabar. Toliau už mane tegu kalba vaizdai. 

Vaikštinėjam palei uolas, prisėdam, žvelgiam į tolį. Klausomės bangų gausmo, žuvėdrų klyksmo. Juokaujam, kad matos Amerika. Nustembu, kad vandenynas toks skaidrus. 

Jis per tą laiką pasikeičia nuo akinamai žydro iki smaragdinio, pilko, lyg norėdamas mums, atsibeldusiems iš Europos centro pasirodyti visam gražume. 

Sugalvojam atsigerti kavos. Netikėtai patiems iš kavinės atsiveria nuostabus vaizdas.

Laukiam autobuso. Mums visai nesvarbu ar į Sintros, ar į Cascais pusę. Žinom, kad traukiniu grįšim į Lisaboną iš bet kurio miesto. Autobusas važiuoja link Cascais. Nors grįžtam tuo pačiu keliu, dairytis visai nenuobodu. Važiuojam iki pat galinio sustojimo ir aptinkam, kad autobusų stoties terminalas buvo visai netoliese, tik pasislėpęs už didžiulio pastato. Ką gi, kitą kartą žinosim.   
Pėsčiom apsukam ratą Cascais. 

Cascais

Miestas mums patinka ir vienbalsiai nusprendžiam, kad jis puiki vieta atostogoms: jaukios gatvės, paplūdimys, nuostabus parkas.

Stovim prie įėjimo vartų (dabar ten viešbutis), bet po teritoriją leidžiama vaikštinėt ir turistams. Laukiam, kol nustos lietus, tada bandysim užlipti ant gynybinės sienos.

Deja, radus užlipimą (giliai viešbučio teritorijoje), pasitinka užrašas, kad nesaugu ir persiprašom, bet lipti negalima.

Tokia pat kvaištelėjusių turistų porelė taip pat suka atgal. Einam tolyn be aiškaus tikslo ir akys užkliūva už nuorodos į švyturį. Einam.
Šv. Marijos švytury muziejus, nemokamas. 

Eksponuojamos švyturių lempos, navigacijos prietaisai, žemėlapiai. Interaktyviame žemėlapyje sužymėti visi Portugalijos švyturiai, iliustruota nuotraukomis. Deja, į patį švyturį galima užeiti tik nuo 11 iki 12 val. 
Lietus mus dar kartą saugo nuo pervargimo. Sėdam prie švyturio tuščioj lauko kavinukėj po skėčiais ir tuoj nežinia iš kur sušmėžuoja padavėjas. Mes kažkaip greit parodom, kad nieko nenorim, o jis tik nusišypso ir leidžia suprast, kad sėdėkit, sėdėkit, viskas gerai. Paskui susigriebėm, kad galėjom ir kavos kokios išgert. 

Lietus, jau paskutinis šią dieną, ilgai netrunka. Sėdėdamas prie staliuko MB atranda, kad jo parsisiųsti Portugalijos miestų žemėlapiai, kažkokiu būdu, prisijungus prie palydovų per navigacijos programą patampa interaktyvūs. Valio! Mes tiksliai žinom, kur esam, ir kur eisim. Link stoties sukam per Cascais miesto parką. 


Gražu, švaru, patogu žmonėms: vaikų aikštelė, baseinėliai su antytėm, vėžliukais, iškylų aikštelė, takeliai.


Vakarėja. Metas grįžti. 

Lisabonoj „savo“ „Xiluboj“ perkam paskutinę vakarienę, sėdim „savo“ sodely ir darosi truputį gaila, kad rytoj teks vakarieniauti jau kitur. Mojam raudoniems stogams ir noris sakyti "Iki pasimatymo!"





5 diena (birželio 8-oji). Peniche

Šį rytą ilgai nemiegam. 9 val. turim būti oro uoste pasiimti nuomotą mašiną. Dukra lieka miegoti viešbutyje, tik registratūroje perspėju, kad netrukus grįšim. Linksmuolis valdytojas dar pajuokauja, kokie neatsakingi tėvai, palieka vaiką vieną ir t.t. 
Metro netrunkam nubildėti į oro uostą, tik labai netikėtai mašinų nuomos vietoje, nerandam mūsų nuomos kompanijos pavadinimo. Pereinam keletą kartų, žmonių minios, laikas spaudžia. Galų gale dar kartą žiūrim į nuomos popierius ir vis tiek nieko nematom.  Sugalvoju išsitraukt telefoną ir randu praleistą skambutį, skubu skambinti. Žinoma, skambino iš auto nuomos, žmogus mūsų laukia prie ryškaus raudonai balto „Vodafone“ kiosko (kas nemažom raidėm parašyta ant tų mūsų nuomos lapų (perskaičiau vėliau ir netvėrėm juokais)). Lengviau atsikvepiam - mašina bus.  Užtrunkam, kol sutvarkomi visi formalumai, patikrinami dokumentai. Dar įdomiau, kada nuomotojas labai įdėmiai apžiūrinėja mašiną, nes pirkom su pilnu draudimu (draudėmės franšizės išskaitą). Mes vaikštom iš paskos, tai radęs vieną neryškų brūkšniuką ant kapoto jį nupaišo popieriuose. Galiausiai duoda raktelius nuo naujos (rida tik 800 km) sidabrinės Ford Fiestos ir galim judėt. Viešbutį pasiekiam be nuotykių, net randam vietos savo mažam kibiriukui prie pat durų. Belieka susikrauti lagaminus (du didieji sutelpa į bagažinę, net gi lieka vietos smulkmėms) ir judėti į šiaurę. Navigacija primygtinai siūlo sukti į autostradą, bet mes norim važiuoti vaizdingu maršrutu. Traukiu atlasą, kad galėtume pasitikrinti ar per daug nenugrybavome, ir didžiam nusivylimui jis pasirodo esantis bevertis: mažesniųjų kelių numerių ir miestelių - nerasta.  Todėl pasikartosiu, prieš pirkdami atlasą, būtinai jį pavartykite.
Vis tik iki Peniche pusiasalio nuvažiuojame daugmaž, kaip ir planavome. Mus pasitinka kopos, už kurių vandenynas.

Prie vėjo mes jau spėjom įprasti, bet įbristi pirmą kartą į vandenyną ryžtasi tik dukra. Mudu su MB nutariam, kad dar suspėsim. 
Važiuojam gilyn į pusiasalį. Kopas keičia uolos.

Prie Carvoeiro švyturio einam pasivaikščioti. Laiptukais leidžiamės žemyn prie vandenyno. Ten mus jau pasiekia bangų purslai, nesvarbu, kad stovim dar gana aukštai. Peniche pusiasaly praleidžiam kelias valandas. Stojam tai prie vienų uolų, tai prie kitų. Smalsu pasidairyti ir į žvejus – vėl einam, visai nesvarbu, kad mus pasiveja lietus.

Nazare

Per daug nepaisydami navigacijos nurodymų (pasireguliavus nustatymus per miestelius siūlo važiuot vos ne pėsčiųjų takais ) nusigaunam į Nazarę. Nežmoniškas vėjas gena žemus, tamsius debesis, purškia lietus. Mašina apsukam ratą per miestelį, stojam pakrantėj, prie molo. Einam ramiai išgert kavos. 
Lietus liaujasi - pasivaikščiosim molu. 
Žmonių vos keletas, vaikšto tik tokie pat kvaištelėję kaip mes. Dukra svajoja, kaip būtų puiku išsimaudyti tokiose bangose. 

Jiedu su tėčiu lipa žemyn ir žaidžia savo mėgiamą žaidimą „Pabėk nuo bangos“. O man taip gera į juos žiūrėti nuo molo. Turiu rėkti iš visų jėgų, kad atsisuktų nuotraukai. Tikrai, nėra blogo oro, yra tik bloga nuotaika. 

Ir ji mums subjūra. Išvažiavus iš Nazarės, pačiame pirmame miestelyje uždarytas eismas. Navigacija užsispyrusi liepia važiuot ten, kur stovi policininkai, nuorodų nematome. Stojame prie tų policininkų ir aš einu klausti kaip nuvažiuot iki artimiausio miesto - Marinha Grande. Jie net suprakaitavę bando išaiškinti, tik kalba portugališkai, ne angliškai. Sužinau tik kryptį, bet sėkmė šypsosi – pataikome į reikiamą kelią ir pastebime mašinų srautą. Važiuojam iš paskos, atsiranda ir popieriukai (a4 formato lapas) su aplinkkelio nuoroda. Nusukti tenka vos ne į miško keliuką. Jis siauras, duobėtas, bet asfaltuotas. Pasiekus Marinha Grande bėdos nesibaigia. Šeštadienis, ten irgi šventė, eismas vėl kreipiamas aplinkkeliu, kuris vietomis tikrai primena pėsčiųjų ar dviračių taką.

Važiuojam nekreipdami dėmesio į „plytos“ ženklą, nes kažkas priekyje irgi drąsiai ten suka. Ta Marinha tikrai Grande. Sukam ratus ir niekaip iš jos neišvažiuojam. Diena ritasi į antrą pusę iki Porto dar gabalas kelio, o mes net dorai nežinom pro kur važiuot. Galų gale navigacijos atkaklumas duoda vaisių. Kad ir nenorom netyčia įsukam į autostradą. Imam popieriuką ir lekiam pustuščiu greitkeliu. Tik gaila, kad mašiniukas motociklo varikliu, nieko iš jo neišspausi. Už geros valandos privažiuojam mokėjimo punktą, bet MB nusprendžia, kad tai ne mūsų išvažiavimas ir lekia tolyn ne pro šlagbaumus. Vartau tą bilietuką rankose ir burbu, kur jį dabar dėsim. Randu, kad galioja 12 val. nuo išdavimo, ir kad jį sugadinus būsim patraukti baudžiamojon atsakomybėn. 

Aveiro

Toliau autostradoj jau esam fotografuojami. Portugalijoje už kelius reikia mokėti dviem būdais: kur yra įvažiavimo ir išvažiavimo punktai - vietoje, o kur aparatai fotografuojantys automobilį – pašte po 2 dienų.
Privažiuojam Aveiro. Aplink vanduo: upė, pelkės. Miestelio centre nelabai randam, kur pastatyti savo kibirėlį, tai leidžiamės į pirmą pasitaikiusią požeminę aikštelę, imam žalią žetoną ir ramiai pėdinam pasidairyti į spalvotas valtis. 


Aveiro miesto centras pavakare taip pat žavus, tik šį kartą nebėra laiko ilgiau užsibūti – turim pasiekti Porto. Dar ir dryžuotų namukų norėtume pamatyt.
Bet nuotykių su mašina šiandienai mums dar negana.

Išvažiuojant iš aikštelės aparatas neima to žalio žetono, kažkoks užrašas ekrane portugališkai, šlagbaumas uždarytas. Matau, kad MB tuoj pratrūks. Lipu lauk iš mašinos ir pastebiu pusamžį vyriškį, kuris mus stebi. Prieinu ir prašau pagalbos. Nors šis žmogus visai nekalba angliškai, man pavyksta išaiškint mūsų bėdą: rodau žalią žetoną, aparatą kitoj pusėj, kuris davė tą žetoną, atkišu jam euro monetų saują, baksnoju į portugališką užrašą ekrane ir išsišiepusi traukau pečiais.

Vyriškis perskaito užrašą, dar kartą pabando sušerti tą žalią žetoną aparatui, nepavykus iš piniginės išsiima kažkokią kortelę ir rodo mums. Purtau galvą ir rodau tą žalią plastmasiuką. Tada vyras ramiai savo kortele brūkšteli per skenerį, šlagbaumas pakyla, jis mosteli ranka, kad važiuotume. MB išvažiuoja. Siūlau savo gelbėtojui monetas, vyriškis tik šypsosi ir papurto galvą, rodau tą žalią žetoną ir klausiamai į jį žiūriu. „Souvenir“ atsako. „Obrigada, obrigada“ ir lekiu į automobilį. Iš to džiaugsmo net pamirštam, kad dar žadėjom užsukti į Costa Novą pažiūrėti dryžuotų namukų. Atsipeikėjam tik pavažiavę ne vieną dešimtį kilometrų link Porto. Gal ir gerai, nes nakvynės vietą pasiekiam jau saulei nusileidus. Be to bus dėl ko sugrįžti. O mūsų šios dienos nuotykiai dar nesibaigia.
Viešbutį, kuris buvo rezervuotas senokai, randame nesunkiai. Palieku MB parkuoti auto, o pati einu vidun, nešina rezervacijos lapais. Mergina registratūroje ima mano pasą, duoda man pildyti anketą, bet nespėjus parašyti pavardės išpučia akis ir pradeda kažką kalbėti, kad vietų mums nėra, nes negera diena, negera kortelė. Pirmiausia, aš jai ramiai pasakau, kad galiu sumokėti grynais, paskui sakau, kad šį rytą su ta negera kortele išsinuomojau mašiną. Bet ji labai prasta anglų kalba vėl man kažką aiškina, kad aš pasimetus pradedu galvoti, kad supainiojau datas rezervuodama ir mes turėjom atvykti į Porto vakar. Drebančiom rankom rausiuos rankinėj ieškodama telefono – noriu pažiūrėt, kuri šiandien diena ir galvoju, kur dabar reiks dėtis. Ateina MB su dukra ir mato, kad kažkas negerai. Siunčiu MB parūkytir sakau, kad nakvosim kitur. Tuo tarpu į registratūrą ateina vyriškis su laptopu ir rodo man elektroninį laišką išsiųstą prieš dvi dienas, kad atsiprašom, mes jūsų nepriimsim, rinkitės kitą mūsų pasiūlytą viešbutį. Aš jam aiškinu, kad per atostogas nesėdžiu prie kompo. Jis linksi galva. Mergiotė kažkam skambina ir aš suprantu, kad ieško mums nakvynės vietos. Tada nerimas atlėgsta: vienu rūpesčiu mažiau. Ramiai laukiu, kol reikalas išsispręs. Rodos, sutarta. Gaunam žemėlapį su pažymėta nauja mūsų nakvynės vieta, bet tada savininkas pasako, kad palydės mus savo auto, reiks tik važiuot jam iš paskos. Užduotis nebuvo iš lengvųjų, nes jis, kaip ir visi vietiniai, nesivargino rodyt posūkio signalų. Nauja nakvynės vieta arčiau centro, kaina ta pati, todėl nesiaikštijam, metam lagaminus kambarį ir einam į registratūrą išsiaiškinti, kur galėtume pavalgyti, nes metas jau vėlyvas. Vyriškis registratūroje ne iš karto supranta, ko mes norime. Tik man ištarus žodį „restaurante“ nušvinta, paklausia „Portugal tradicion?“ ir mums palinksėjus lipa laiptais žemyn kviesdamas paskui. Lauke gestais liepia mums plaukti, o pats trumpam dingsta kito pensiono laiptinėje. Tada, nepatikėsit, kokius 800 m lydi mus į restoraną, kartu įeina į vidų, nusišypso darbuotojams ir mums parodo „Čia“. Vieta tikrai mums tinka. Prabilus angliškai, pakviečia padavėją, kuris moka tą kalbą. Jis sako, kad darbo laikas baigiasi, bet galim greitai kažką sugalvoti. Laikrodis rodo 9.45. Netrukus mes gaunam tradicinį viščiuką, salotų, bulvių, vyno, sulčių. Galvojam, kad iki dešimtos turim viską greit suryti ir eiti lauk. Bet pastebim, kad kavinėj dar pakankamai lankytojų, niekas neskuba. Vaikinukas praeidamas pro staliuką dar pasiteirauja, ar viskas gerai. Ramiai vakarieniaujam, matom, kad darbuotojai susėdę prie vieno iš stalų taip pat vakarieniauja ir nieko neskubina. Atsipalaiduojam ir džiaugiamės, kad ši diena jau baigiasi. 



6 diena (birželio 9-oji)

Kad ir kokia įtempta vakar buvo diena, išsimiegojus viskas atrodo geriau. Tik ne oras. Dangus toliau atkakliai pilkuoja. Leidžiamės žemyn iš kambario ir atrandam šalia viešbučio paprastą šeimyninę kavinę. Ten imam kavos, dukra kakavos, po sumuštinį ir neskubiai pusryčiaujam. Oras visai nekelia noro vaikštinėti po Porto. Nusprendžiam šiandien važiuoti dar šiauriau link Bragos, Guimaress. Šokam į savo kibiriuką. Pakankamai ramiai, per daug nepasikliaudami navigacijos nurodymais, aktyviai man šturmanaujant pasiekiam Bragą ir Gerojo Jėzaus (Bon Jesus) vienuolyną. 

Šitoj vietoj pirmoji koplyčia atsirado dar XIV a. 1629 m. iškilo Gerojo Jėzaus (Bom Jesus) bažnyčia su šešiomis Kristaus kančios koplyčiomis. Dabartinis vienuolynas ir pirmoji laiptų eilė su Kryžaius kelio koplyčiomis, pradėti statyti tik 1722. Vėliau laiptai pratęsti. Jų fontanuose vaizduojamos penkios žmogaus juslės: regėjimas, lytėjimas, klausa, skonis, kvapas). Laiptų viršūnėje iškilo barokinio stiliaus bažnyčia. Apie 1781 m. Bragancos arkivyskupas inicijavo trečio zigzaginių laiptų segmento su fontanais statybą. Jie skirti trims Dieviškoms dorybėms: tikėjimui, meilei ir vilčiai. Vanduo fontanuose simbolizuoja tikėjimo tyrumą. To paties arkivyskupo iniciatyva buvo nugriauta senoji bažnyčia ir pastatyta nauja. Vanduo fontanuose simbolizuoja tikėjimo tyrumą. 
Kelias vingiuoja į kalną, privažiuojam visai netoli bažnyčios. Paliekam mašiniuką aikštelėj ir lendam į debesį. Eidami link bažnyčios tariamės ar pirma leistis žemyn laiptais, po to grįžus apžiūrėti parką ar atvirkščiai. Renkamės atvirkščiai. Įkišam nosis į bažnyčią. Ausis pasiekia dieviškai skambanti giesmė. Taigi sekmadienis, šv. Mišios. Mažumėlę tyliai pastovim gale ir pakerėti išslenkam lauk. 

Vaikštinėjam po parką, žavimės fontanais, grožimės rasotomis rožėmis, praeiname apsamanojusias koplyčias. 

Žmonių nedaug, tokia ramybė, debesis slopina net mūsų žingsnius. Man atrodo, kad net fotoaparatas čia spragsi per garsiai.Leisdamiesi tyrinėjam fontanus, grožimės debesyje paskendusios Bragos vaizdu.O nulipus tenka ir sugrįžti ant kalno.Yra kas veikti lipant normaliai. Bandau įsivaizduoti tuos tikinčiuosius, kurie tais laiptais lipa klūpėdami. Tą sekmadienio rytą tokių nepastebėjau. Viršuje pasidairom, apžiūrim seniausią dar veikiantį Iberijos pusiasalio funikulierių ir neskubėdami grįžtam prie mašinos. 

Guimaraes

Toliau planuose Guimares. Važiuojant iš Bragos Bom Jesus vienuolyno link Guimares dairausi nuorodos į senovinę gyvenvietę Citania de Briteiros. Kilometrų nedaug, štai ir Guimares – akmeninė gyvenvietė pražiopsota. Palikę automobilį netoli bažnyčios einam pasivaikščioti po Guimares. Miestelis mus sužavi.  Jaukus senamiestis, po kurį beklajodami aptinkam Alberto Sampaio muziejų, įsikūrusį Oliveiros Dievo Motinos bažnyčioje. Daugiausia eksponuojamas bažnytinis XIV-XVI a. menas, bažnytiniai reikmenys, karaliaus John I liemenė. Vienoje iš salių dukrai užeina juoko priepuolis. Dviejuose senoviniuose Dievo Motinos su kūdikiu paveiksluose, tie kūdikėliai nupaišyti kaip maži seniai, o vienas dar su pasišiaušusiais plaukais. Jos juoku užsikrečiam visi, net muziejaus prižiūrėtojas įkiša nosį į tą salę pažiūrėt, kas vyksta. Bet ir dabar man tie du paveikslai stovi akyse, taigi juokas geras dalykas įsiminimui. Linksmai nusiteikę sukam dar vieną ratą per taip patikusį mums Guimares senamiestį.

Mieste pilna skautų. Visose įmanomose miestelio erdvėse jie žaidžia, rungtyniauja, pramogauja. Ateinam prie pilies. Šalia stovi Bragansos kunigaikščių rūmai. Mes pasirenkam apžiūrėt pilies griuvėsius. Tokiose pilyse Portugalijoje ne kartą matėm žmones su sakalais. Duoda apsimaut pirštinę ir patupdo tą paukštį ant rankos.Dukra iki soties prisilaipioja šimtamečiais akmenimis. Grįždami dar užsukam į koplyčią.

Monte da Penha

Į Porto dar ankstoka, kur ieškot tos senovinės gyvenvietės nežinom. Akys užkliūva už žemėlapio Monte da Penha ir nuorodos į keltuvą. Sprendžiam ar važiuot į tą kalną mašiniuku, ar keltis keltuvu. Einam patikrinti keltuvo kainų ir darbo laiko. Kainuoja nebrangiai ( po 3 Eur suaugusiam ir 1,5 Eur dukrai), kels dar 2,5 valandos – renkamės keltuvą. Kadangi eilės jokios mes jau sėdim kabinoj ir dairomės. Kaip ir ryte užkylam į debesį. Ant kalno Šv. Kotrynos bažnyčia, iškylų aikštelė, tvarkingi takeliai, apsamanoję medžiai ir akmenys. Va tie akmenys palieka įspūdį: didžiuliai, susigrūdę vienas ant kito. O kur įvairūs plyšiai ir landos. Pačioj kalno viršūnėj apžvalgos aikštelė (iki jos galima atvažiuot ir automobiliu) su popiežiaus Pijaus IX skulptūra. Sakoma, kad iš ten galima pamatyti vandenyną. Mes matėm tik debesis ir Guimares. Žodžiu, veiklos Penhos kalne galima rasti visai dienai. Vis žvilgteldami į laikrodį sukam link keltuvo – nesinorėtų pėdinti pėsčiom, nesvarbu, kad žemyn.Į Porto grįžtam sutemus. Kelią į restoraną jau žinom, padavėjas mus prisimena. Tik truputėlį neapskaičiavom, kiek galim suvalgyti. Trys porcijos po pusę, mūsų trijulei buvo per daug. Vien ko vertas mano kiaulienos kepsnys: į keturias dalis padalinta mažoji filė.

7 diena (birželio 10-oji), Porto

Pusryčiaujam toj pačioj kavinukėj šalia viešbučio ir einam į Porto centrą. Ši diena bus skirta klajonėms po Porto. Bet pirmiausia turim susirasti paštą. Tas nelemtas bilietėlis neduoda ramybės, o autostradoj esam nufotografuoti. Prieš išeidama dar labai protingai sugalvoju nusifotografuot telefonu mašinos numerius. Vakar vakare dar perskaičiau, kad mokestį už kelius galima sumokėti ir „Payshop“ kioskeliuose. Vienas pasitaiko pakeliui, bet jame dirbanti moteriškė purto galvą. Tiek to susirasim tą paštą. Judam į centrą, įdėmiai dairomės, skaitom iškabas, grožimės pastatais. 

Pašto nematom. Tokiu atveju visada gelbsti turizmo informacijos centras. Jo darbuotoja padeda tašką žemėlapyje, ten kur paštas ir informuoja, kad pirmadieniais jis nedirba. Taigi mums ramu – ateisim į paštą ryt iš ryto. Galim ramiai sau blūdinėti. 

Pirmoji stotelė Porto katedra. Žvilgtelim vidun. Tradiciškai gražu.Ten vaikinukas siūlo mums pasivėžinti jo Tuk tuk‘u, nes girdit oras nekoks, lynoja. Mes tik nusijuokiam, kad esam iš lietaus šalies ir vaikščiot per lietų mums jokia naujiena. Ir koks ten lietus, retsykiais esam apipurškiami iš kokio debesėlio. Nuo Katedros šventoriaus gražus vaizdas.

Rodau į Cleriga bokštą ir sakau, kad noriu jį apžiūrėti. 
Bet pirmiausia siaurom gatvelėm einam prie Dom Luis tilto.Paspoksom žemyn į valtis su bačkutėm.Paskui sugalvojam, kad visai nešilta - metas paragauti portveino. Taigi kitoj Douro pusėj stovi ištisas vyno rūsių miestas. Kažkodėl nelendam į tuos arčiausiai gatvės stovinčius Sandeman, o lendam gilyn. Siauros akmeninės gatvelės vingiuoja aukštyn. Sustojam prie Croft vyninės. Ten paaiškina, kad kita angliška ekskursija tik 14.30. 
Einam atgal prie upės.Visoj pakrantėj laiveliai siūlantys 6 tiltų plaukimą. 

Ties vienu sustojame žvilgtelti, kada plaukimas. Bilietų pardavėja mus užkalbina, teiraujasi, iš kur mes. Išgirdusi nušvinta ir džiugiai mums praneša, kad jos draugė Skai yra lietuvė ir, kad dirba Taylor‘s vyninėj! Minutėlę šnektelim, prižadam, kad būtinai pareisim paplaukiot ir drožiam į Taylor‘s. 

Jau matėm, kad ji yra aukščiausiai ant kalno ir, jei ne ta moteriškė, tikrai būtume apsiriboję ekskursija ir degustacija kur nors žemiau. 
Perkant bilietus Taylors‘e Skaistė paklausia „Where are you from?“ ir išgirdusi atsakymą „From Lithuania“ ištaria „Laba diena“. Persimetam keliais žodžiais, žmogus gi dirba, o mums tuoj ekskursija. Skaistė pažada ypatingą degustaciją tautiečiams. 
Taylor‘s vyninė nuo 1692 m. tebėra valdoma tos pačios šeimos. Rūsiuose daugybė įvairios talpos statinių nuo įprastų 500 l iki didžiausios 100 000 l. 
Paskutinis akcentas degustacija. Gauname balto, ruby ir tany porto, o Skai savo ypatingiems klientams dar atneša rinktinio 2011 m. ir 40 m. senumo porto. Ji pasiūlo mums su taurėmis išeiti į terasą ir pasimėgauti ne tik porto vynu, bet ir vaizdais. Mes mėgaujamės. 

Sėdim terasoj, užeinam į kiemelį, pliurpiam, juokaujam ir negalim atsidžiaugti savo kelione.Kelias žemyn lengvesnis. Perkam bilietus į plaukimą ir matom Porto iš Douro upės.Praplaukiam seniausią bažnyčią, abu metalinius tiltus, didžiausią betoninę arką turintį tiltą, matom uosto vartus. Su tais pačiais laivo bilietais mums priklauso dar viena degustacija ir dar viena ekskursija. Kadangi vyninės netoliese, nueinam.Apžiūrime Ofley vyno rūsius ir vėl gaunam dozę saldaus porto. 
Jau reikėtų grįžti ir į kitą Porto pusę.Kulniuojam link Clerigos bokšto. Deja į bokštą jau nebeįleidžia, per ilgai degustavom kitoj Douro pusėj. Įeinam tik į bažnyčią ir pavaikštom aplinkui. 

8 diena (birželio 11-oji). Douro slėnis


Rytas, atvėrus lagines, nežada nieko gera. Lyja. Kad ir kaip norėtųsi dar pasivartyti patogioje viešbučio lovoje, ritamės lauk ir, palikę dukrą mažumėlę pasnausti, tiesiu taikymu lekiam link Porto pašto. Esam skolingi už važiavimą autostrada, o ir tas nelemtas kvitas neduoda ramybės. Kelios minutės po 8 bandom paaiškinti tik portugališkai kalbančiai pašto darbuotojai, ko norim. Prisimenu, kad turim mašinos numerių foto. Pakišu MB telefoną paštininkei ir problemos kaip nebūta. 3,25 Eur – tiek kainuoja neilga atkarpa, kurioje buvo keletas fotoradarų. Kyšteliu tą nelemtą bilietėlį iš autostrados aparato ir viliuosi, kad galėsiu čia juo legaliai atsikratyti sumokėdama. Moteriškė purto galvą, trauko pečius ir staiga nušvinta, nes pamato ateinat į darbo vietą jaunesnį kolegą. Perduoda jam tą bilietuką ir moja mums eiti prie jo langelio sakydama: „English“. Jaunuolis kalba angliškai ir supranta, ko mes norim. Deja jis paaiškina, kad sumokėti galima tik įkišus, tą bilietą automagistralėje – kitos galimybės nėra. Paklausus, ką daryti pravažiavus, jis tik numoja ranka. Dėkojam jam ir nusprendžiam taip pat numoti ranka. Esam nusiteikę mokėti baudą, jei kas. 
Lietus padeda neužtrukti kelyje atgal į viešbutį, kur dukra jau laukia mūsų. Kraunam lagaminus į mašiną ir atsisveikinam juokaudami, kad Porto verkia, nes mes išvykstam. Ir ne bet kur, o Porto vyno keliu į Douro slėnį. Gana nesunkiai pataikome į vieną iš kelių einančių paupiu.

Niekur nelekiame, vis pasidairome, sustojame pasidžiaugti ramia Douro tėkme.Važiuojant į šalies gilumą debesys sklaidosi, termometro stulpelis vis kyla. Išvykstant buvo vos +15 C. Brrr... Ties Bagauste tiltu stojam ir keičiam aprangą į vasarinę. Lauke + 25 C. Vilkęsi iš paskos, gauna mus aplenkti, nors mes, kiek tai įmanoma siaurame kelyje, visus praleidžiam. 

Privažiuojam Pinhao miestelį. Stojam ilgesniam pasivaikščiojimui.Užsukam į vieną vyno ūkį.Gaila, ekskursija tik 15.30, pavakary. Tiek laiko neturim, nes nakvynę susiplanavom Seia mieste. Kėblinam išgerti tradicinio kavos puodelio. Sėdėdami lauke negalim atsigrožėti ramiam Douro vandeny atsispindinčiais vynuogynais. Nebesinori niekur eiti, bet kylam. Vieną butelį Porto perkam būtent Douro slėnyje. 
Nuo Pinhao išsukam iš vyno kelio. Stojam aikštelėj ir kopiam girgždančiais mediniais laiptais į kalną pamuojuoti Douro slėniui. 

Pamažu baigiasi vynuogynai ir kraštovaizdyje atsiranda geltonos pievos, didžiuliai akmenys. Iki Seios, savo nakvynės vietos, važiuojam be nuotykių. Kyla sunkumų randant viešbutį, bet pasiteisina keliautojų išbandytas būdas informacijos klausti kavinėje. Jaunutė padavėja net išeina į gatvę, kad galėtų mums parodyti namą-orientyrą. 
Gaunam jaukų kambarį su vaizdu į kalnus. Sumetę daiktus nusprendžiam pasivaikščioti po Seią.


Metas pasidairyti, kur užkąsti. Radus kelias užrakintas restoranų duris, apima bloga nuojauta, kad vakarienė gali būti iš maišo. Dvejodami stumiam dar vieno restorano duris – atdaras. Iš niekur atsiranda padavėjas ir nudžiunga, kad mes vakarieniausime. Užsisakom tradicinės vyne troškintos ėrienos ir menkės. Taip pat paparašau 0,375 l balto vyno (meniu buvo pasirinkimas 1 arba 0,5 butelio vyno). Kiek nustembu, kai atneša visą butelį, paklausia, ar toks tiks ir atidaręs palieka visą. Gūžčiojam pečiais ir darosi smalsu, ar mūsų nesuprato, ar čia taip priimta. Esam vieninteliai valgytojai didžiulėj erdvėj tą vėlyvą vakarą, bet niekas mūsų neskubina. Gardžiai užkirtę, lauke tyrinėjam gautą sąskaitą: vyno kaina už 0,375 l. MB juokias, kad reikėjo man išgerti visą butelį. Atkertu, kad tada jam būtų reikėję mane nešti iki viešbučio. 


Dar viena šauni diena baigėsi. Atostogos įpusėjo

9 diena (birželio 12-oji). Tomar, Batalha

Atsibundam debesy.
Nieko stebėtino, nes Seia kalnuose. Bet remdamiesi orų prognozėm, po pusryčių apsirengiam vasariškai ir neprašaunam. Prie Tomar Kristaus vienuolyno nė debesėlio, karšta.
Tai XII a. Tamplierių ordino tvirtovė XIV-ajame amžiuje pertvarkyta į Kristaus ordino riterių, aktyviai rėmusių XV a. Portugalijos jūrinius tyrinėjumus ir atradimus, vienuolyną. Daugiau neturiu, ko pridurti. Landžiojam vėsiais koridoriais, pasišildome terasoje, įkišame nosį į celes. O kur dar rotondos tipo bažnyčia. Užtrunkam porą valandų. Žodžiu, rodau paveikslėlius (mažytį mizerį, nežiūrint, kad jų čia per daug) ir tyliu.

Išeinam be žado.Kaip tikri portugalai, vis ieškodami pavėsio pereinam patį Tomar miestelį. 

Tomar miestelis žavus, mielai čia ir ilgiau pabūtume, bet norim pamatyti dar vieną Batalha Šv. Mergelės Marijos Vitorijos vienuolyną, įkurtą Portugalijos karaliaus John I, siekusio pašlovinti pergalę Aljubarrotos mūšyje. Karalius Dom Manuel I su savo arcitektais įnešė naujų stilių į vienuolyno architektūrą. Tačiau jo įpėdinis Dom Manuel II labiau domėjosi savo pradėtais statiniais. Ir nors vienuolynas buvo statomas pagal šešių karalių užsakymus, šešių skirtingų architektų vis tiek liko ne visiškai užbaigtas.

Fatima

Nakvynė numatyta Fatimoje. Apsukam porą ratų apie pastatą, kuriame turėtų būti nakvynės namai. Iškabą slepia visokie parduodami niekniekiai. 
Gaudžia varpai, aidi giesmės. Einam pažiūrėti, kas ir kur. Aikštė tarp dviejų bažnyčių pribloškia dydžiu. 2, 3, 4 stadionai? Sakoma, kad joje telpa 300 tūkst. maldininkų.

Džiaugiuosi, kad šį vakarą jų tiek nėra. Per tą didžiulę aikštę, akmeniniu taku, keletas piligrimų eina klūpėdami. Su MB spėliojam, ko trokšta šitie žmonės. 
Pereinam aikštę, apeinam naująją bažnyčią, kuri primena milžinišką auditoriją su altoriumi centre.

Pats miestas be dvasios, kurią jautėme kitur –aplink vieni viešbučiai, daugybė komercijos. Jei ne varpai kas pusvalandį ir vos ne visame mieste girdimos giesmės gali pamanyt, kad esi kokioj Hurgadoj ar Sarm al Sheike. 
Užmiegam klausydami giesmių. Man tinka


10 diena (birželio13-oji)

Pabundu anksti (apie 6.30). Maniškiai ramiai miega, varpų skambesys jiems netrukdo. Tylutėliai apsirengiu ir išslenku pasidairyti. Fatima jau bunda. Pildosi automobilių aikštelė, prekeiviai atveria parduotuvių duris, sklinda kavos kvapas iš kavinukių, kunigai ir vienuolės kažkur skuba. Pasuku link baltosios bazilikos. Neminėjau, kad prie įėjimo į Fatimos didžiąją aikštę yra pakabinta didžiulė lenta su sąrašu draudimų. Prie bazilikos taip pat kabo užrašas su prašymu netrikdyti besimeldžiančiųjų ramybės. Nutariu, kad mano įėjimas tikrai nieko nesutrikdys, juo labiau, kad neturiu nei fotoaparato, nei kokios didžiulės kuprinės. Iš tiesų nelabai yra ką trikdyti – didžiulėj bažnyčioj meldžiasi vienas žmogus. Prisijungiu. Per tą keliolika minučių prisimenu gyvus ir mirusius savo artimuosius, spėju padėkoti Dievui už man suteiktas malones. Gal ir turi savo dvasios ta Fatima. Tik reikia ją rasti

Nustembu už tuoj bažnyčios pamačiusi palapinių miestelį. Piligrimai gali nakvoti ir taip. Skaitau pamaldų grafiką – net du kartus per dieną šv. Mišios aukojamos lenkiškai 

Eilinį kartą įsitikinu, kad mūsų kaimynai tikrai gilau tikintys, nei mes. 
Grįžtu į aikštę. Kadangi žmonių dar nedaug uždegu žvakių ir savo šeimai. Suku link viešbučio – MB su dukra jau nemiega.
Iš Fatimos važiuojam į Evorą. Pakeliui užmatom pirmuosius kamštinius ąžuolus.

Evora

Prieš Evorą matom rudą rodyklę „Monumentos megalíticos“. Išsukam iš kelio. Važiuojam lėtai, bet matom tik ąžuolų giraites ir šiaudų spalvos karves.

Galų gale kelias baigiasi sankryža, kurioje tokia pati ruda nuoroda, tik atgal. Bala nematė tų megalitų. Mažiausiai norim pasiklyst, tai renkamės Evoros kryptį. Karšta, bet mums šiluma kaulų nelaužo, taigi pasipuošę šypsenom traukiam į senamiestį. 


Turizmo informacijos centre už 0,5 Eur perkam Evoros planą, malonus vaikinukas pažymi lankytinas vietas.

Prieinam senovės romėnų Dianos šventyklos griuvėsius.

Lyg koks paminklas jie stovi aikštėj. Čia pat Evoros katedra, muziejus ir šv. Jono evangelisto bažnyčia. Pastaroji apibūdinama, kaip viena gražiausių Portugalijos bažnyčių. Ji privati. 1485 m. ją pastatė Olivenzos grafas D. Rodrigo de Melo. Visos bažnyčios sienos ir lubos 1711 m. dengtos gražiomis, išskirtinės kolekcijos pasirašytomis dailininko Antonio de Oliveira plytelėmis. Grindinyje Cadaval kunigaikščių ir jų protėvių kapai. Bažnyčios centre, grotelės į maurų pilies cisternas. Proj jas matyti Loios vienuolyno vienuolių kaulai. Bažnyčia buvo pastatyta ant arabų pilies griuvėsių, kaip ir šalia stovintys Cadaval šeimos rūmai. Juose privatus muziejus, nes rūmai iki šiol priklauso Cadaval palikuonims. Perkam jungtinį bilietą į bažnyčią ir į rūmus. Po įspūdingos bažnyčios rūmai nublanksta. Tikrai ne prabangūs. Taigi visai nebūtina juos lankyti, nebent esat Louis Vuitton gerbėjas. Šitų lagaminų ir rankinių kolekcija įspūdinga.


Maklinėjam senamiesčio gatvelėm link Evoros kaulų koplyčios, bet dar nesugalvojom ar norim į vidų.Apsispręsti padeda pietų pertrauka. Koplyčia uždaryta iki 14.30. Netoliese parkas. Lendam atvėsti. Pasėdim lauko kavinukėj. Jau ir 14.30, bet į koplyčią nebenorim. Mums su MB gana Paryžiaus katakombų, o dukra Čekijos Kutnos Horos koplyčią dar prisimena. 
Ieškodami tualetų, parke randam dar ir tokius griuvėsius. 

Tyrinėdama miesto planą randu užrašą, kad su tuo žemėlapiu duoda paragaut vyno vienoj senamiesčio kavinukėj. To vyno įlieja negailėdama. Degustuodama užmatau, kad prie gretimo staliuko vyrukai įdomų patiekalą kabliuoja. MB eina prie padavėjos ir pirštu parodo, ko norim. Gaivi, šalta sriuba vadinas „gaspacho“, žuveliokus padavėja siūlė suvalgyt visus, bet galvas vis tiek palikau.


Grįžtam prie mašinos, kuri karšta kaip orkaitė. 

Reguengos de Monsaraz

Nakvynė suplanuota prie Reguengos de Monsaraz. Mistiniu būdu pavyksta suvesti į navigaciją nakvynės vietos koordinates ir stebuklingai greitai, be nuotykių atsiduriam jaukios kaimo turizmo sodybos kieme.


Riedam atgal į miestelį, nes kulniuot pėsčiom jau tingim. Dar važiuojant link viešbučio akis užkliuvo už baseino pastato. Būtų smagu atsigaivinti. Einam patikrinti iki kelių dirba. Laikrodžio ant rankos pagalba sužinom, kad baseinas dirba iki 8 vakaro, turim dar 2 valandas maudynių. Belieka išsiaiškinti kainą. Mergina užrašo 3,80 Eur ant lapuko. Klausiam „Čia vienam?“. Ji juokiasi, purto galvą ir rodo, kad už visus. Dar labiau nustembam užėję. 8 takelių standartinis plaukimo baseinas, vidutinio gylio baseinas, „varliukų“ baseinėlis, gilus nardymo baseinas su bokšteliu, gultai, pievelė, vaikų žaidimo aikštelė.



Ir visa tai miestelyje kuriame nėra nei 10 tūkst. gyventojų. Baseine nuplaunam visą dienos nuovargį ir einam pasivaikščiot po miestelį. 

11 diena (birželio 14-oji). Beja

Pusryčiams kaimo turizmo sodyboj prie tradicinių bandelių, kumpio, sūrio ir t.t. gaunam vietinio naminio sūrio ir uogienės. Ragaujam ją ir niekaip nesuprantam iš ko. Saldžiarūgštė, raudona, tirštoka, matos keletas sėklikių. Galų gale klausiam šeimininkės. Ji mums paaiškina, kad tai jų ūkyje gaminama pomidorų uogienė. Pasigardžiuodami sulaižom visą. 
Pasistiprinę užkraunam automobilį lagaminais ir pirmyn į Algarvę. Ten mūsų laukia pliažas 

Kadangi kelias netrumpas pakeliui dar stojame. Pirmiausia apžvalgos aikštelėje.

Šitoj vietoj suprantam, kodėl tradicinės Alentejo spalvos geltona, žydra ir žalia. Kiek akys užmato, auksinėse pievose driekias ąžuolų giraitės, pagražintos žydro vandens intarpais. Kur nėra vandens telkinių, mėlynuoja dangus. 


Kitas maršruto taškas – Beja. Julijaus Cezario laikus menantis miestelis, senovėje žinomas kaip Paix Julia. Paliekame mašiną ir kulniuojame link bokšto. Jis matosi iš tolo. Bokšto kieme užeinam informacijos: darbuotoja mosteli ranka ir sako: „Eikit visur, kur atrakinta“. Išeinam. Bokštas pastatytas XIII a. ant romėnų tvirtovės, kuri buvo įtvirtinta maurų. Įlendam vidun. Įvijais laiptukais kylam aukštyn. Pasidairom. Pilies kieme pluša darbininkai – ruošiasi kažkokiai šventei.Pūškuojam į miestą. Vis paieškodami šešėlio. Praeinam muziejų. Užsukam į suvenyrų saloną. Miesto aikštė saldžiai kvepia liepom. Kažkurioj vėsioj kavinukėj išgeriam kavos ir leidžiamės į kelią. 
Nežiūrint į tai, kad navigacija primygtinai mus veda pro istorinius miestelių centrus, lyg siūlydama aplankyti, kuo daugiau pilių ir griuvėsių, bet mes jau norim pliažo. Tenka atidžiau sekti kelio ženklus. 
Albufeiroj rezervuotą nakvynės vietą taip pat surandam nesunkiai. Staigiai rengiamės maudomukais ir leidžiamės į pliažą. Smėliukas, vanduo. Brrr... ledinis. Galima tik įšokt atsivėsinti. Plaukioti. Neee...Vakarienė mieste. Pasivaikščiojimas kurorte, savo šurmuliu labai primenančiame Palangą ir labanakt.

12 diena (birželio 15-oji). Albufeira. Benagil

Iš ryto kaip driežai pasivartę ant šilto smėliuko pagrindiniam Albufeiros pliaže, po pietų sugalvojam, kad norim kitokio pliažo. Nėra taip lengva pasirinkti į kurį važiuoti, nes žemėlapyje jų prižymėta devynios galybės. Perskaitom kelias internautų rekomendacijas ir važiuojam link Carvoeiro miestelio. Stebim kelio ženklus ir mažumėlę paklaidžioję atsiduriam prie Benagil paplūdimio. Nedidukas, uolų apsupty.Įėjimas iškirstas uoloj.Drybsom, stebim besimaudančius. Atsiranda keletas tokių, kurie apiplaukia ir tą vandeny kyšančią uolą. Pavadinam juos suomiais, nes mums ir daugumai gulinčių pliaže plaukioti vanduo gerokai per šaltas. 
Kai saulė slepiasi už uolų, kraustomės daiktus ir dar palaipiojam uolomis. 


Pakeliui į Albufeirą esam sumanę aplankyti smėlio skulptūrų parką FIESA2013. Tik norim nušaut du zuikius, pamatyt ir šviesoj, ir tamsoj (apšviestą). Kadangi saulė dar aukštai važiuojam tolyn nuo skulptūrų parko į artimiausią miestelį Algoz pavakarieniauti. Kavinės į kurią užeiname šeimininkas paaiškina, kad virtuvė dirbs tik nuo 7 vakaro. O mes ir neskubam – palauksim. Laukėm ne be reikalo. Maistas skanus, nebrangus, o ir vyno man šliūkštelėjo negailėdamas. 
Smėlio skulptūras apžiūrėjom ir šviesoj, ir jau sutemus.


Didžiulio stadiono dydžio erdvėj (apie 15 tūkst. kv. m) iš 40 tūkst. tonų smėlio sukurtas nuostabus pasaulis. Šių metų tema „Muzika“, taigi galit rasti nemažai smėlinių iki 12 pėdų aukščio pop žvaigždžių, klasikų skulptūrų, smėlio statiniais pavaizduotų įvairių muzikos kūrinių herojų ir t.t. Kupini įspūdžių grįžtam tiesiai į lovas.

13 diena (birželio 16-oji)

Šiandien mašinai išeiginė. Kaip tikri kurortautojai du kartus nueinam į „savo“ pliažą.Vakare šliaužiam į centrą. Norisi vakarienės. Taip pat dairomės vietinės agentūros, nes dukrai rytoj pažadėta diena vandens pramogų parke. Po kelių nesėkmingų bandymų (jau uždaryta), randam vieną dirbančią. Užeinam, teiraujamės. Turi jie mums reikalingus bilietus, dar po 5 eur pigiau, negu perkant pačiam parke. Pirksim. Klausiu, ar galiu atsiskaityt Visa kortele. Darbuotojas paklausia kokio banko. Atsakau: „Sweedbanko“. Ir visiškai netikėtai mums žmogelio veide nušvinta šypsena. Paėmęs kortelę varto, džiaugias, lyg ji būtų kokia Visa Gold. Pasisako esąs švedas, čia turintis kelionių agentūrą, porina, kad tai pats geriausias bankas, nes tai ir jo bankas. Žodžiu... Atsisveikina šiltai su mumis, iki durų palydi.
Nebūčiau pasakojus to nutikimo, bet gi Žemaitijoj, tuo metu, kai švedas išsijuosęs gyrė tą savo banką, dauguma Swed‘o klientų panikavo, nuo paryčių stovėjo eilėse prie savo pinigų, gadino nervus. O aš ramiausiai leidau pinigus su geriausio pasaulyje banko kortele

14 diena (birželio 17-oji)

Iš pat ryto maunam į vandens pramogų parką. Bilietais rūpintis nebereikia, tai tiesiu taikymu į pramogas.Aš tik paminėsiu, kad parkas turi dvi zonas: vandens pramogų ir atrakcionų. Taip pat keletą kartų per dieną rodomi įvairūs šou su paukščiais (papūgom, sakalais), ropliais. Mes nematėm nė vieno. Tiesiog nedomino. O kadangi žmonių nebuvo daug ir nereikėjo stumdytis eilėse, atrakcionus išbandėm ne po vieną kartą. 
Grįždami iš pramogų parko pavakarieniavom. Dukra liko viešbuty, o mudu su MB dar turėjom jėgų išeit pasidairyt po Albufeirą. Galiu pridurti, kad Albufeira kurortu tapo tik 1983 m. Seniau čia buvo žvejų kaimas. Vaizdeliai...

15 diena (birželio 18-oji). Cabo sao Vincento ir Sagres

Kadangi nesam mėgėjai pasyviai drybsot pliaže, šiandien vėl tyrinėjam Algarvės apylinkes. Planas pasiekti pietvakariausią Europos tašką. Su menkais nukrypimais ir keletu „pyypt“ jau ropščiamės lauk iš mašinos. 
Gerai, kad spėjom uždaryt duris, nes rizikavom būt supūsti atgal ant sėdynių. O mes manėm, kad jau pripratom prie portugališkų vėjų. Už tai vaizdai šv. Vincento iškyšulyje nuostabūs.Bangos daužos į uolas, purslai saulėje žėri vaivorykštėm. Slankiojam po tą iškyšulį ir kaip vaikai džiaugiamės pamatę eilinę didelę bangą suputojusią ant uolų. Vis pasvajojam, kad būtų smagu įšokt į tokias bangas pasimaudyt. 
Pakeliui užmatom Beliche pliažą. 

Sustojam. MB su dukra išsišaipo iš manęs, kai pasiūlau pasiimti iš mašinos maudomukus ir rankšluosčius, bet vis tiek imam. Kol lipam žemyn į pliažą jiedu mane erzina, ar aš tuoj šoksiu vandenin ar truputį pasišildysiu. Bet nulipus į pliažą vėjo nesijaučia, saulėje šilta, o vandeny knibžda banglentininkų. Nors MB taikliai pastebėjo, kad jie daugiau maudos, negu čiuožia tom lentom. 
Iš manęs nebesijuokia, draugiškai rengiamės maudomukais. Nusprendėm, kad išsimaudyti tokiose bangose gali ir nebetekti. Maudynės superinės. Bangos verčia iš kojų ir vanduo neatrodo toks labai šaltas, tačiau sustirusios pėdos išveja lauk po keliolikos minučių. Laimingi šildomės prie uolų.


Toliau lankom Sagres tvirtovę.Šitam iškyšuly tvirtovės išlikę tik bažnyčia, šiek tiek sienos įtvirtinimų, senųjų pastatų liekanų. Henris Atradėjas čia pradėjo savo jūrinius tyrinėjimus, mokė jūreivius. XV a. buvo didingų atradimų laikai. Įlindusi į ekspozicijų salę randu milžiniško monumento Henriui maketą, kuris taip ir liko nepastatytas dėl lėšų stygiaus. Nebuvo ES tais laikais. 
Šią vietą taip pat nuniokojo garsusis žemės drebėjimas 1755 m. 
Visos tvirtovės pakraščiu eina pažintinis takas su informaciniais stendais apie augmeniją, gyvūniją. Neskubėdami apeinam iškyšulį. 

Bangose pastebiu mažytę valtelę. 
Sakau, kaip jiems nebaisu. O vis tik nėr taip baisu, kaip atrodo. Bet apie tai vėliau.
Prie mašinos grįžtam tuščiom galvom. Matyt portugalai tokie ramūs ir yra – vėjas išpučia visas nesąmones, o bartis irgi nėra prasmės – per žingsnį jau nebegirdi balso, tik vandenyno gaudesį.
Šiandien dar norim pasigrožėt pakrante iš vandenyno, tai pagal rodykles važiuojam Sagres uostą. Surandam porą agentūrų organizuojančių šeimyninę žvejybą, delfinų stebėjimą ir t.t., bet gi reikėjo iš anksto registruotis – šiai dienai į paskutinius plaukimus vietų nebėr. Darbuotojai siūlo atvažiuoti rytoj. Pasitariam ir nusprendžiam, kad rytoj mums netinka. Be to pakeliui dar yra Lagos. Užsuksim ten. 
Atsisėdę uoste ant betoninės rampos sugriaužiam sumuštinių iš terbos ilgesingai žvelgdami į Sagres uosto vartus pro, kuriuos mums nebuvo lemta išplaukti

Lagos

Šokam į mašiniuką ir lekiam link Lagos. MB lėtai slenka Lagos gatvėmis, o aš išpūtus akis dairausi ar nepamatysiu kur plaukimą reklamuojančios iškabos. Valio! Matau. Spriegiu lauk iš mašinos (MB važiuoja į netoliese esančia degalinę) ir lekiu prie nešiojamo stendo su gražiais paveikslėliais. Trys pusamžiai vyriškiai puikiai supranta ko noriu, nors jų anglų nėra tobula. Jie man paaiškina, kur pastatyti mašiną, sutariam, kad palauks, kol mes susiruošim ir netgi dukra plaukia nemokamai. 
Sulipam į paprastą valtį su varikliu, gaunam po liemenę ant kaklo ir išplaukiam pro uosto vartus. 


Toliau nėra žodžių viską papasakot. Valties kapitonas mums rodo romėnų tiltą, vardija pliažų, uolų pavadinimus. Praplaukiam Titaniką su ledkalniu, geriančius dinozaurus, senjoritą, įplukdo mus į uolas, kuriose bangos mus smagiai pakilnoja aukštyn – žemyn, rodo skyles oluose, pro kurias matom dangų ir jaučiamės lyg šuliny. 

Jiems reikėtų turėti daktarą, kuris tvarkytų išnirusius žandikaulius – viso plaukimo metu spoksom išsižioję. Na, gal užsičiaupiau iš baimės vienu momentu, kai užplaukėm už kyšulio ir valtelė atsidūrė didelėse bangose. Kapitonas ramus, sukioja ją visaip tose bangose, o aš matau tik uolas, bangas ir galvoju, kad vanduo tai labai šaltas. MB drąsina, kad su liemenėm esam, pajuokaujam ir pastebiu, kad jau ramesniuose vandenyse. Va ir bus man stebėtis, kaip jiems nebaisu tose bangose. Pasirodo galima šiek tiek bangavimo ištvert ir tokiems katinams kaip aš :)

Išlipę iš valties dar būtinai norim nueit bent į artimiausius pliažus, kuriuos matėm plaukdami. 
Apsukam ir kvartalą kitą Lagos senamiestyje. 

Kadangi jis mums patinka čia ir vakarieniaujam. 
Paskutinė nakvynė Albufeiroj. Kažkaip netikėtai greitai ilgos atostogos ritas į pabaigą.

16 – 17 diena (birželio 19-oji ir 20-oji). Marinha

Diena nusimato ilga. Grįžtam į Lisaboną. Rytoj 4-ą ryto reikia atiduoti mašinėlę ir 6-tą skrydis pas kaimynus lenkus link namų.
Miegam ilgai, pusryčių nuslenkam su paskutiniaisiais. Tempiam pasunkėjusius lagaminus į mašiną ir aš prisimenu, kad nenufotografavau nei vieno vėjo malūno. Vienas visas penkias dienas šmėžavo viešbučio pašonėj. Tiks :)
Iki skrydžio apie 18 val. iki oro uosto apie 350 km. Lėkti nėra kur. Važiuosim per aplinkui. Kad labai nepervargtume pradžioj užsukam į Marinha pliažą. Vos paėjus nuo mašinų stovėjimo aikštelės atsiveria pasakiški vaizdai. Pažioplinėjam šen ten ir negalim rast kaip patekt į tą nuostabų rojaus kampelį. Galų gale pasirenkam teisingą kryptį ir leidžiamės prie vandens.Čia praleidžiam keletą valandų. Su dukra paskutinį kartą per šias atostogas įšokam į vandenyną. Išmokstu dar vieną žodį portugališkai „gelado“ - ledinis, nes du vyriškiai taip ir nesiryžta daugiau sušlapti, tik braido ir kartoja „gelado, gelado“ . Netrūksta šiam pliaže ir siūlančių plaukimą valtelėmis. Bet mes nebeplaukiam, nors tikiu, kad ir šitoj pakrantėj pilna nuostabių vaizdų

Odeceixe

Toliau važiuojam per miestelius, kaimus. Vis stojame pramankštinti kojų. Ties Algarvės ir Alentejo regionų riba sukam ties nuoroda į Odeceixe pliažą. Čia nuo pamatyto grožio eilinį kartą atvėpsta žandikaulis. Uolos, bangos, upė įtekanti į vandenyną. Jos srovė netikėtai stipresnė negu atrodo, tenka gerokai pasistengti, kad nevirstum. Išvažiuodama skaitau informacinėj lentoj, kad Odeceixe pliažas vienas iš 7 gražiausių Portugalijos pliažų. Va toks gražus atsisveikinimas su Algarve išėjo.

O su vandenynu dar žadėjom atsisveikint palydėdami saulę. Bet atsidūrėm netinkamu laiku netinkamoj vietoj: Sines. Kiek mačiau, tai pramoninis miestas apsuptas termofikacinės elektrinės, naftos perdirbimo gamyklos ir didžiulio uosto. Pirmiausia sustojom, vienam pakrašty, bet saulė slėpės už visai negražaus mums uosto vaizdo ir smėlis kažkoks pajuodęs ten buvo. Lėkėm į kitą pusę - kelią pastojo remontuojama centrinė promeda, bet kitoj pusėj prieš akis iškilo naftos perdirbimo gamykla. Nors prabėgom mačiau, kad ir Sines yra jaukus senamiestis, kur nors šalia tikrai yra gražių pliažų, mano atminty jis liks kaip pramonės gigantas.
Važiuojam tolyn, vis dar keiksnodami kvailą navigacijos programą. Kažkur pakeliui kempingo restorane prieš pat uždarymą išgeriam kavos. Jau tamsoj riedam link Lisabonos. Tenka labiau kliautis IT, nors kartais atrodo, kad važiuojam ratais. Ant kalvos stojam pasigėrėti šviesų jūra. Rodos iki pat Lisabonos driekiasi miestai ir miesteliai.
Besukdami ratus prie oro uosto atsiduriam netikėtai greitai. Dar valanda, kol reiks priduot mašiną. Netoliese degalinėj nusnaudžiam, dėl viso pikto įsijungę žadintuvus. 
Sutartu laiku oro uoste nuomos bendrovės vaikinukas labai atidžiai apžiūrinėja mašiną. Vis teisinasi, kad toks jo darbas. Mes neskubam. Tik juokingai atrodo, kada neberanda to dokumentuose pažymėto įbrėžimėlio ant kapoto . Dulkės jį paslėpė. Šį kartą neapturėjom jokių nuotykių susijusių su mašina, taigi atsisveikinam ir pradedam formalumus susijusius su skrydžiu.
Skrydžiai vyko tvarkingai, nieks nestreikavo, tik lėktuvai buvo pilnut pilnutėliai. Kas svarbiausia rusų su vaikais, kūdikiais. Ir vienas toks skardžiabalsis sėdėjo visai šalia mūsų. Bet jis teikėsi mažumėlę nusnūsti, o paskui man visai smagu buvo klausytis, kaip jo mama su tokiu „Haločkos“ iš „Viena už visas“ serialo akcentu jam visokias istorijas porino, kad tik ramus būtų. Labiau nepasisekė tiems, kur vidury lėktuvo sėdėjo, nes ten įsitaisius mergytė bemaž ištisai verkė, matyt, labai nemėgsta skraidyt.
Varšuvoj atgavom savo lagaminus, išsikvietėm aikštelės autobusėlį ir įpuolėm į tikrą lenkišką kamštį. Tokiam kamšty su mažesnėm ar didesnėm pertaukom ir stūmėmės iki Lietuvos, sustodami apsipirkt, pavalgyt. 
O Lietuvoj mūsų laukė Joninės :)
Baigėsi atostogos, prasidėjo rutina. Bet malonu prisiminti puikias atostogas. Gaila, kad neįmanoma perteikti to grožio, kurį matėm nuotraukomis, to jausmo, kurį patyrėm žodžiais

Galva pilna ir neužfiksuotų vaizdų! Todėl visiems skaičiusiems linkiu: keliaukite ir patirkite visa tai patys! Adeus!


Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas