Kelioniumanija.lt

Kreta – puiki sala. Pirmas įspūdis – turkišką pirtį primenantis karštas ir drėgnas oras bei žalumos trūkumas: visur uolos, išdžiūvusi augmenija.

Atskridę pirmą dieną ilsimės, išbandom sūrius jūros vandenis ir kaitrią saulutę.

Kreta


Įveikę Samariją

Jau antrąją atostogų dieną atsikėlę iš pat ankstaus ryto išskubam į Samarijos tarpeklį - oi kiek esam apie jį prisiklausę! Autobusu vingiuotais ir stačiašlaičiais serpantinais kylame į kalną, kur ir prasidės mūsų 16 km žygis Samarijos tarpekliu - ilgiausiu Europoje.

Žygis prasideda Xyloskalo vietovėje, kuri yra 1227 m virš jūros lygio. priekyje ryto rūke paskendusi Gyglos kalno, apipinto legendomis, viršukalnė.

Pradžioje keliauti tarpekliu atrodo vienas juokas - juk leidžiamės žemyn. Tačiau aikčiojant nuo aplinkinių kvapą gniaužiančių vaizdų reikia nepamiršti žiūrėti ir po kojomis - tenka leistis statoku akmenuotu keliuku.

Leidžiantis pirmuosius kilometrus, aušta diena ir darosi vis karščiau. O ir medžių šešėliai retėja. Kepina saulė. Gaivina tik šaltinio vanduo. Maždaug kas kilometrą yra įrengti geriamo vandens čiaupai.

Iš tiesų žodžiais apsakyti visą tarpeklio grožį sudėtinga. Reikia pamatyti :) Vargais negalais pasiekiame siauriausią tarpeklio vietą, kur aukštas uolas skiria vos kelių metrų tarpas. Dabar gaivina tik mintis, kad už kelių kilometrų laukia jūra :)

Pilni įspūdžių ir gerai nusiteikę (juk įveikėm Samariją!) lipam į keltą. Šypseną kelia greta besikalbantys kiti lietuvaičiai, įveikę tarpeklį: "Žvyro karjerų ir Lietuvoj yra..." Na, man Samarija tikrai paliko nepalyginamai didesnį įspūdį, nei žvyro karjeras...

Jaukioji Chanija ir vieniši vienuolynai

Po 16 km "pasivaikščiojimo" kitą dieną tenka "reabilituotis" ir pragulėti visą dieną paplūdimy. Po to, vėl pilni jėgų, išsinuomojam automobilį ir kelias dienas tyrinėjam salą.

Didžiulį įspūdį palieka venecijiečių statyta Chanija - siauros gatvelės ir jauki krantinė. Aplankom Retimno tvirtovę, nuo kurios atsiveria puikus vaizdas į jūrą ir miestelį.

Kretoje įdomu tai, jog čia kas keli kilometrai gali išvysti vienuolyną - dauguma jų stovi tiesiog kalnų apsupty, vieniši, ir, rodos, visų užmiršti. Užsukame kelis iš jų apžiūrėti. Viename iš jų su šypsena mus pasitikęs vienuolis "įperša" kažkokius šventus kryžiukus, žinoma, už kelis eurus, kuriuos tenka paaukoti vienuolynui :)

Užsukę į kitą vienuolyną, gauname barti nuo juodais rūbais apsimuturiavusios vienuolės, kam išbaidėm jos ožkas... Na, mes tik pamatę ožkas puolėm spragsėti fotoaparatais, o jos puolė stragsėti per akmenines tvoras ir lakstyti lyg pamišusios. Kaltais veidais grįžtam į mašiną ir tęsiam kelionę...

Kalnų ramybė, Lasitis ir Dzeuso urvas

Kretos kalnuose - begalinė ramybė. Kur ne kur skambčioja kalnų ožkų varpeliai. Tikras rojus. Serpantinais traukiame link Dzeuso urvo, kuriame, pasak mito, gimė pats graikų dievų valdovas Dzeusas. Pasiekiame Lasiti plokšumą - žinoma, išreklamuotų vėjo malūnų čia beveik nėra. Randame tik vieną kitą.

Važinėjant po kalnus, pravažiuojame daugybę kaimelių - nors karštis apie 35 laipsnius, gyvenimas čia, nors ir labai lėtas, bet nestovi vietoje. Moterys gena asilus, vyrai susėdę popiečio taurelei, šnekasi apie ūkį ir bites :) Beveik visi kaimiečiai apsirengę juodai - rodos, koks kvailys rengtųsi juodai tokiame karštyje, svilinant saulei. Tačiau kretiečiai kaiumose jau patys turbūt nebeatsimena, kodėl, bet rengiasi tradiciškai juodai.

Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas