Kelioniumanija.lt

Lėktuvui nusileidus nykiame Sharm el Sheikh oro uoste, mus vėl pasitinka du niekada nesikeičiantys dalykai šiame krašte : kvapą gniaužiantis karštis ir tos juodos, degančios arabų vyrų ir moterų akys. Šios akys jus seka beveik visur, kur beeitumėtė – deja niekada nesužinosite, kas slypi už šių paslaptingų akių : susižavėjimas, aistra, slapti kėslai , intriga… ?

Šarm el Šeichas ir Raudonoji jūra

Keletas valandų, ir įsikuriame viešbutyje. Viešbutis pasitinka marmuro grindimis ir fontanais, prabangiais austais baldakimais ir svaiginančiu smilkalų aromatu. Atostogas verta pradėti nuo spa procedūrų. Netrukus guliu ant marmurinio gulto garinėje pirtyje ir švelnios arabės moters rankos kempine šveičia kūną – sakyčiau, nušveičia nuovargį, liūdesį ir nepasitenkinimą. Po šios prodedūros seka įvyniojimas į dumbius ir masažas aliejais. Aliejų masažui renkamės pusvalandį : šis - kvepia levandomis, ir suteiks jums ramybę; šis – iš kašmyro, jūsų kūnas taps nepaprastai švelnus; šis – afrodiziakas, atgaivinantis jūsų aistrą ... Išeinu lyg ant sparnų – jau nebepamenu jokių darbinių rūpesčių.


Raudonoji jūra – tikras nardytojų rojus. Nuo jos ir pradėsime keliones. Pėdiname į atokų nardytojų klubą, nes norėtųsi kažko ypatingo. Renakamės kostiumus, įrangą, ir netrukus šiltas brizas kedena plaukus nuostabioje jachtoje. Neįtikėtina, bet visoje grupėje mes vieni neesame nardymo profesionalai ...

Jachta tolsta nuo turistinių vietų, po keletos valandų plaukimo aplinkui tik žydra jūra – tai kažkokia ypatinga vieta, grupės kelionės tikslas. Šokame į vandenį ir atsiduriame nuostabiame povandeniame pasaulyje : tūkstančiai įvairiaspalvių koralų – žalių, violetinių, baltų, juodų, raudonų, sustingusių ir srovėje plevenančių, apvalių ir lyg juvelyro sukurtų medžio šakų ; šimtai nuostabiausių žuvelių suka apie mus ratus – štai nuplaukė keletas rėkiančių spalva citrusų, čia pat būrys oranžinių dryžuotų “nemo“, žemiau blykstelėjo būrys mėlynų žuvyčių... Norisi nerti vis gilyn ir gilyn į šį spalvotą pasaulį, bet instruktorius stabdo mus : be licensijos galima nerti tik iki 12 metrų. Taigi, šiame gylyje liekame iš viršaus stebėti kitus grupės narius.

Stebint žydrąją gelmę, atima žadą : štai ten giliai, kur jau nedaug saulės spindulių, plaukia išdidžiai dvi didžiulės rajos – lyg du didžiuliai lėktuvai sklendžia vandeniu, lėtai plasnodamos didžiuliais sparnais; dar giliau, pastebime plaukiantį didžiulį šimtametį vežlį - narai be baimės priplaukia ir liečia jį ... čia tiesiog prarandi erdvės ir laiko pojūtį. Negaliu patikėti, kad praėjo valanda ir metas kilti ...


Diena dykumoje

Dar vieną dieną skirsime dykumai, beduinams ir šiaim paslaptingam gyvenimo būdui pažinti. Kelionę pradedame nuo dykumų laivo –kupranugario pasirinkimo. Būrys arabų, krūva turistų ir daugybė kupranugarių šurmuliuoja gal valandą, kol ilgas karavanas pajuda palei jūrą. Keliausime aštuonis kilometrus iki beduinų gyvenvietės. Kupranugaris eina mikštai ir lengvai, dešinėje – nyki akimis neaprėpiama dykuma, kairėje – nuostabi žydra jūra, po kojomis mėtosi didžiulės krauklės, koralai ... jautiesi lyg Šecherezada pasakoje.

Šią nuostabią idilę sudrumsčia besiplaikstantis vėjyje baltas apsiaustas ir dvi juodos akys – egiptietis ant savo kupriaus pasiveja mane ir nepailsdamas kalbina. Ką gi – visai įdomu, nes ir aš klausinėju apie mokyklą, universitetą, turizmo verslą.

Staiga mano dykumos laivas pradeda blaškytis, prunkšti ir didžiuliais šuoliais pasileidžia į dykumą. Dieve, laikausi kaip įmanydama, kad nenukristi, širdis bėga iš paskos, apima siaubas, kai pradedu matyti greitai tolstančius bendrakeleivius ... pradedu šaukti kaip išprotėjusi ... Aliiii...! Gerbėjas kaip mat prisistato, paima mano gyvūną už pavadžio, bet grįžti neskuba – galvoje jau pradeda suktis baisios mintys ... sultonai ir Šecherezados... Banalu, bet viską išspręndžia bakšiš ...

Netrukus pasiekiame beduinų gyvenvietę. Iš austų kilimėlių suręstoje palapinėje jau garuoja mums pietūs – daugybė žalymynų, ryžių, didžiulė žuvis, troškinta aviena, visur gausu kvapnių prieskonių. Pasistiprinus atsiskiriu nuo turistų ir imu žvalgytis po gyvenvietę. Šiek tiek nuošaliau būrelis moterų tradiciniais drabužiais su vaikais sėdi ant smėlio. Prisigretinu prie jų, taip pat atsisėdu ant žemės ir imu fotografuoti. Nuostabu, bet tos juodos akys žybčioja ir mažų vaikiukų veiduose. Stebiu, kaip iš po juodų apdarų švysčioja gražios, prižiūrėtos rankos ir pėdos, gausiai išpuoštos aukso papuošaliais. Bandau paėėti toliau, bet pasivaikščiojimą sutrukdo prisigretinusi gyvatė. Spunku prie turistų. Jau greitai važiuosime, bet šis paslaptingas gyvenimas ir lieka nežinoma žavinga mįsle, viliojančia sugrįžti.

Grįžom pavargę, todėl sėdžiu sultoniškame krėsle ir mėgaujuosi kaljanu. Padavėjas neprašytas atneša ragauti anyžinės degtinės. Ne, šiandien neragausiu, pagarbos dėlei... pas juos ramadanas ... iš minaretų sklinda musulmoniška malda ...diena buvo nuostabi.

Pakutinę dieną eisime ką nors pirkti. Jau žinau kur. Mačiau Aladino parduotuvę. Lygiai tokią, kaip pasakoje ... Patrinu tarp pirštų prieskonius – taip, pasklinda stiprus aromatas - jie švieži ir kokybiški, verta įsigyti. Uodžiu lauro lapelius, pipirus, šafraną – taip pat įsigyju. Toliau einu pirkti aliejų. Pardavėjas suplaka kelis aliejus ir pašildo aliejinėje lempoje – prašo užuosti, bet kažkodėl prašo užmerkti akis...Įkvepiu stipraus eukaliptų, mėtų ir pipirų aromatą – taip, gerklėje viskas dega - tai puikus vaistas nuo peršalimo. Dar perku Kleopatros kvapiojo aliejus, bet nedaug – iki sekančių atostogų.


Petra – nuostabus senovės miestas

Petra - nuostabus senovės miestas, iškaltas Jordanijos uolose, dar vadinamas dykumų rože. Šiandien aplankysim jį. Vos keltas pasiekia Jordaniją, staiga keturiasdešimties laipsnių karštį keičia penkiolikos laipsnių vėsa ir siaubingas vėjas, keliantis dykumos smėlį, lyg koks dzinas, išlindęs iš butelio.

Žingsniuojame tarpekliu, vedančiu į paslaptingąjį miestą – senovėje šis įėjimas buvo užtvindytas vandeniu, dar ir dabar matosi vandens skalautos juostos. Tarpeklio uolose lyg paveikslai iškalti senovės mieto atributai – čia šventykla, čia laiptai, vedantys į dangų, čia – antkapiai, čia – kupranugaris ...

Neįtikėtina, bet šiame mieste gyveno 70 tūkstančių žmonių. Keturių kilometrų kelionę tarpekliu užbaigia nuostabus reginys – išnyra nepaprasto grožio šventykla, toliau atsiveria neįprastas miestas : raudono kolorito uolose iškalta šimtai senovės gyventojų namų – lyg kregždžių urvelių molingame šlaite, netoliese - nuostabus amfiteatras, dar toliau - daugybė neįprastų statinių ...

Įspūdžius tiesiog sunku nupasakoti – viskas labai keista ir neįtikėtina.


Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas