Kelioniumanija.lt

Pagaliau…… išlaukta, išsvajota kelionė,,, šį kartą po senąją Europą ….. Kas serga kelionių liga, tas puikiai supras, kaip sunku praleisti daugiau nei metus be ilgesnio pasižvalgymo po pasaulį, be naujų potyrių ir atradimų.

Teplice nad Metuji pensionas

Šį kartą vėlgi suplanuota, padėliota su atsarginiais variantais, jeigu nelepintų oras. Mūsų šešiaviečio ( tiksliau septynviečio, bet tokį kelią važiuoti septyniems nėra patogu) komanda šį kartą formavosi ilgokai ir sunkiai, tačiau jau jai susirinkus staiga atsirado dar norinčių, bet, deja- automobilio talpos galimybės ribotos, vietos užsakytos, tad, gal kitą kartą ...... Taigi komanda- penkios moterytės ir tik vienas vyrukas. Smagumėlis.


Pirmasis užsibrėžtas tikslas - Čekijos šiaurė, vėliau Bavarija, Austrija ir .... planuose Italija. Deja, ten nenuvykome dėl labai konkrečių aplinkybių, bet apie viską vėliau.

Išlėkėme iš Vilniaus sekmadienį 4 ryte ( nemėgstam varinėti per Lenkiją nakties metu). Lietuva, tarsi nenorėdama paleisti, palydi tokiu tirštu rūku, kad nieko nesimato už poros metrų. Vairuoju ir baruosi su rūku, kad jis greičiau pakiltų. Galvojau, kad Varšuvą dėl to rūko pasieksime vėliau, bet viskas vyko pagal planą.

Dėl intensyvių kelių remono darbų rinkomės ilgesnį, bet teisingą kelio variantą, kuris leido važiuoti be sustojimų ir nereikalingų kamščių. Nuo Varšuvos sukame link Poznanės, toliau link Konino, o nuo jo žemyn link Vroclavo. Stojame pietauti pakeliui prie kavinukės su lėktuvu.

Porcijos tooookios, kad tenka maisto dalį pasiimti su savim.

Pirmosios trys nakvynės su pusryčiais Čekijoje Teplice nad Metuji pensione „ Na Vysluni“. Tenka trumpai pasiblaškyti ieškant nakvynės vietos, nes šį kartą važiuojam be GPS, tačiau privalumas tas, kad galva dirba atsakančiai, o ne automatiškai pagal komandas sukioji baronką ir paskui negali pakartoti savarankiškai nuvažiuoto kelio.Pasiklausti kelio sudėtinga, nes angliškai sutikti vietiniai nekalba nė bū, nė me - pagelbėja sutiktas elegantiškas senukas.

Pensioną vertinčiau trejetui su pliusu. Pusryčiai skurdoki- kažkaip pripratę prie gausesnių pusryčių Čekijoje, kavos tik pavadinimas- tiesiog kažkoks kavos miltelių marmalas, gausiai praskiestas pienu ir jeigu neateini vienas pirmųjų, dar ir pravėsęs. Tad kavą nešdavomės savo ir prašydavom karšto vandens. Nešildomas gyvatukas irgi ne kokia naujiena, nes šiame regione pakankamai drėgna ir grįžus vis norisi ką nors pasidžiovinti. O ir surauktas senosios šeimininkės veidas ne kaip nuteikdavo.

Vėliau paaiškėjo - pasirodo, mes nepersiaudavom koridoriuje atžlegėję iš lauko batų į šlepetes.Tad vieną rytą ramioji mūsų komandos siela išsiaiškinusi nepasitenkinimo priežastį- atsiprašė už visą Lietuvą. Strategiškai vieta gera, nes lankomi objektai vos už kelių kilometrų, pasiekiami pėsčiomis ar traukinuku.


Antra diena. Čekijos rojus

Ryte žemais debesimis apsitraukęs dangus nežada nieko gero, todėl atidedame pasivaikščiojimus po greta esančius kalnus ir mauname į Čekijos rojų. Ten nors ir apsiniaukę, bet nelyja. Tik pajudėjus pradeda lynoti, tad skubame dingti iš šio lietingo regiono. Šimtą km važiuojame vos ne dvi valandas regioniniais keliais- nepalėksi nė už ką, o ir išlindę visokie vietiniai žemės ūkio transportai tikrai nepaspartina važiavimo. Ir tie mikroskopiniai kelių ženklai nedidelėse gyvenvietėse verčia stabtelėti, nes važiuojant gana sunku įžiūrėti miestelių pavadinimus.

Trumpam pailsėti stabtelim Trutnov miestelio centrinėje aikštėje, pakeliui iš tolo pasigrožim Trosky pilies griuvėsiais ( čekų rojaus simboliu) ir šauname toliau iki Turnov. Miestas įkurtas 13a., garsėjantis stiklo ir keramikos gaminiais.

Čia kiek pasižvalgome, nusiperkam vietinių dešrelių vakariniam griliui, Gruškos ir sukame link Mala Skala. Daugybė maršrutų ir pėstiesiems , ir dviratininkams. Planuose buvo ir Mala, ir Hruba skaly, kelios pilys ir t.t., tačiau realybėje supranti, kad per vieną kartą daugiau dviejų objektų pažiūrėti praktiškai neįmanoma. Reiktų pasilikti kelioms dienoms ir po truputį viską ramiai aplankyti.

Pervažiuojame tiltą ir automobilį pasistatome nemokamai netoli vietinio TIC, kuris taip ir neatidaro durų, nors pietūs jau seniai pasibaigę. Už upės ant kalno matosi pilaitė ir aukštai ant kalno apžvalgos tiltelis.

Patraukiame per tiltą jų pusėn. Upė drumzlinai ruda, vanduo pakilęs -juk ką tik prašniokštė gausios liūtys. Rodyklės šalia picerijos rodo Panteoną . Mišku kylame aukštyn iki Vranov pilies griuvėsių ( bilietas 35 Kč, duodami aprašymai).

Vranov pilis dabar geriau žinoma kaip Panteonas, įsikūrusi ant stačios uolos. Tai viena sudėtingiausių akmeninių pilių Čekijoje, įkurtą 15 a. gotų. 19 a. ji buvo renovuota į Panteoną , atminti to laiko žmones ir įvykius
Smagu karstytis pilies griuvėsiais, kur reikia ir gerokai palaipioti laipteliais, ir pratapnoti uolos pakraščiu, paspėlioti kaip čia kas buvo įrengta, pasižvalgyti pro sargybinių langelius ir maisto rūsius. Viską apžiūrėję, leidžiamės žemyn, sukame takeliu tolyn pro uolas, kur norintys gali užsikabaroti ant apžvalgos tiltelio nuo kurio atsiveria nuostabi panorama. Laikas lekia nepastebimai.

Nusileidus dar neskubame link namų . Maniškis „Štirlicas“ beplanuojant kelionę rado netoliese esančią „Svijany“ alaus gamyklą. Leidžiamės link Turnov, sukame į 10 kelią ir už kelių km nusukame į Svijany miestelį. Prie gamyklos nemažas restoranėlis, kur puikiai papietaujame ir paragaujame vietinio alaus. Puikus alus, ypač tamsusis, tokio skanaus dar neteko kitur ragauti. Pirmi pietūs Čekijoje, tad man šventas reikalas, užsisakyti smažony syr ( keptas sūris). Vairuotojas irgi nelieka nuskriaustas- čia alus įpilamas ir išsinešimui. Smagu žiūrėt kaip du pilvoti dėdulės šnekasi tarp savęs tik vienas čekiškai, o kitas lietuviškai apie alų.

Atgal važiuojant renkamės kiek ilgesnį kelią per Jičin, bet nulekiam su vėjeliu. Grįžtame jau sutemus, tačiau pagrilinti dešrelių užgeriant Svijanyj alumi arba Gruška ,tiesiog privaloma.


Teplicke skaly ir Adršpadai

Sekanti diena išaušta saulėta ir šilta. Kraunamos kuprinaitės ant pečių ir traukiame link Teplicke skaly. Kelias nevarginantis, pora kilometrų iki vietos pasigrožint vietinių visiškai šalia namų surinktais raudonikiais.

Su bilietu įsigytu lankyti Teplicke skaly ( 60 Kč), galima aplankyti ir Ardšpadus.

Vienas malonumas maknoti per šį uolų parką, besigrožint supančiomis uolomis. Keliukas nėra visai lengvas, tenka ir palaipioti, ir stebėti, kad už šaknų neužkliūtum, tačiau iš esmės nesudėtingas. Smagu žvalgytis į visokių formų olas ir ieškoti pagal pavadinimus įvariausių gyvūnų ir daiktų. Juk tai milžino Krokonošo gyvenamoji vieta, tad ir daiktai atitinkamo dydžio. Netingintiems galima užsikabaroti geležiniais laipteliais iki buvusios tvirtovės griuvėsių – ką viena mūsų komandos draugė ir padaro.

Visus sužavi uolų kanjonas - Sibiras, dvelkiantis šalčiu. Kaip gera paskui išlįsti į saulutės nutviekstą mišką.

Neskubėdami nueiname iki galo ir grįžtame tuo pačiu taku beveik iki įėjimo. Tenka pastebėti keistą dalyką tiek čia, tiek anksčiau lankytoje vietoje- niekur nėra nė žymės kokios nors vietelės gamtiniams reikalams atlikti. Kelias tikrai nėra trumpas, ypač lankant abu parkus, aplink uolos, pilna tokių pat žiūrinėtojų, tad su tais dalykais problematiška. Netoli įėjimo įrengtoje pavėsinėje pasistipriname, sukame į kitą takelį ir traukiame į Ardšpadus.

Čia ir prasideda linksmoji kelionės dalis. Keliukas ne iš lengvųjų –šakos, didelės šaknys, laipteliai aukštyn ir žemyn. Atrodo, jau jau pakilai ir viskas, o paėjus paaiškėja, kad reikės dar tiek pat vėl leistis žemyn medinėmis kopėtėlėmis. Perėja per pelkę, prasidėjusi mediniais rąstiniais takeliais pasibaigia iš poros lentų suklotais takeliais. Jeigu kas nors eitų priešais, neaišku kaip reikėtų prasilenkti. Prieš mane einanti draugės mama šįkart apsiavė, nors ir patogius, bet įspiriamus batus, tad einant rąstiniais tilteliais arba leidžiantis laipteliais kas porą minučių vis girdžiu gražų lietuvišką išsireiškimą.

Laipiojam aukštyn žemyn, kol pasiekiam nedidelį ežeriuką. Vanduo ledinis, bet taip gera pabraidžioti ir atsigaivinti.

Smagu žiūrėt kaip kartu su tėvais šitais takais keliauja ir maži vaikučiai. Kūdikėliai nešami nešyklėse, o mažieji kelių metų piliečiai, kaip viščiukai tvarkingai traukia kojon kojon kartu su tėvais visą kelią. Dar pora pakilimų bei nusileidimų ir patenkama į Ardšpadus. Čia keliukai jau vienas malonumas- platūs, lygūs, jokių šaknų po kojomis- tiesiog vaikščiok po kalnų parką, ieškok uolų pagal pavadinimus ir gėrėkis. Džiaugiamės, kad pradėjome nuo sudėtingesnės trasos ir baigėme lengvąja.

Tik išėjus sukrentame šalia esančioje kavinaitėje atsigaivinti. Kojos net skamba nuo vaikščiojimo – juk sukarta apie 10 km, todėl į miestelį grįžtame traukiniu (bilieto kaina 11 Kč). Smagumėlis, bilietų patikrinti į vagoną ateina tikrų tikriausia konduktorė.

Lipame miestelio centre ir traukiame užkąsti į vietinį restoranėlį netoli mūsų pensiono. Kas česnakinės sriubos, kas kitokių valgymų. Tačiau iš visų geriausias- Teplicke skaly kepsniukas- ir išvaizda, ir skoniu.

Mėsytė paslėpta po sūriniu užpilu- tai kalnas, garnyrui bulviniai blynukai – uolos ir akmenys, nemažai padažo- ežeriukas - viena atrakcija, o ne patiekalas. Jaunutė padavėja laksto po restoranėlį basomis.

Aptingę šliaužiame link pensiono ilsėtis. Ryt laukia netrumpas kelias į Bavariją ...


Passau

9 val.ryte pajudame link Bavarijos. Pro Hradec Kralove link Prahos, Pilzeno, į autostradą link Regensburgo ir žemyn link Passau. Oras keistas, tai lyja, tai saulė šviečia. Šį kartą vėl įvažiuojant į Vokietiją pliaupia kaip iš kibiro, svarbu, kad neilgai. Labai nemalonu, kai taškosi nuo kitų mašinų daugiau negu lyja. Lauke karšta.
Pasiekę Passau, važiuojame link senamiesčio ir parkuojamės požeminiame garaže pačiame senamiestyje. Passau jaukus miestas.

Dairantis nuo tilto, vienoje pusėje ant kalno iškilusi buvusi princų- vyskupų pilis, kurioje dabar įsikūręs muziejus, kitoje pusėje senamiestis su iškilusiais žaliais Šv. Stepono katedros bokštais, bei prie jų prisiglaudusia senąja rotuše.

Upe plaukia laivai - galima paplaukioti ir apžiūrėti miestą nuo vandens.

Įdomiausia miesto dalis, kur suteka trys upės Dunojus, Inas ir Ilsas. Senamiestis pasibaigia gražiu pusiasaliu skalaujamu upių, kurių sutekantys vandenys kurį laiką nesusimaišo tarp savęs, o teka greta vienas kito nuspalvinti skirtingomis spalvomis. Neveltui Passau vadina bavariškąją venecija.

Palei upę, pasiėmus puodelį kavos ar bokalą alaus galima tingiai leisti laiką dryžuotose aukštose pliažo kėdėse arba tiesiog nusnausti hamakuose. Gaila, kad neturime laiko tinginiavimui ir pasyviam stebėjimui.

Ant Ino upės kranto baltuoja Shaiblingo bokštas- likučiai miestą juosusios sienos. Vaikštant siauromis vingiuotomis gatvelėmis pateksime prie Šv Stepono katedros, kuri didžiuojasi didžiausiais Europoje vargonais.

Pro rotušę nusileisime į krantinę palei Dunojų, kur gausybė išsidėsčiusių kavinaičių kviečia prisėsti ir pasigėrėti nuostabia miesto panorama. Lygiagrečiai krantinei vinguriuoja siaura, bet linksma menininkų gatvelė. Šalia stiklo muziejus.

Pora valandų ir traukiame į šios dienos nakvynės vietą. Šį kartą nakvosime pas draugus. Įdomiausia, kad su šeimininke susipažinau belandžiodama po internetinius rankdarbių portalus. Lietuvaitės ir vokiečio šeima širdingai sutinka mus visus priimti. Tikras stebuklas. Džiugu, kad prieš metus nors ir vienai dienai, bet gyvai susitikome ir pabendravome, kai jie patys lankėsi Lietuvoje.O dar smagiau, kad sutiko pas save nakvynei primti šitiek žmonių, nors už poros dienų patys išlekia atostogaut į Italiją .

Išvažiuojant iš Passau girdisi kažkoks keistas garsas palei užpakalinius ratus, tačiau vėliau jau garsas nebe toks stiprus, tai labai to reikalo ir nesureikšminame.


Nakvynė Eringe

Artėjame link Ering miestelio, kur šį kartą apsistosime. Įdomu kaip mus priims, juk užgriuvame nemaža kompanija. Tačiau į mobilų gaunu žinutę, kad mūsų laukia ir jau nuo pietų stovi balkone ir mojuoja mums rankšluoščiu, kad tik nepravažiuotumėm. Dangus niaukiasi vis labiau, artinasi smarkus lietus, o mes vis skaičiuojam paskutinius kilometrus iki namų. Klaidžioti neteko, tad iš tikrųjų matom nuo namo mums mojant ir jau visai atsipūtę įdardame į svetingą kiemą. Nemažas gėlėmis nusodintas šeimininkės puikiai prižiūrimas sklypas, verčia spragsėti fotoaparatais.

Nustebina šeimininko didoka kolekcija prizų gautų už šaudymą. Ant namo saulės kolektoriai. Sprendimas tinkamas- imi paskolą, krauni kolektorių ant stogo, o vėliau dalį energijos triguba kaina parduodi valstybei. Taip nesunkiai pasidengi paskolą.

Įdomiausias dalykas kelionėse pabuvoti vietinių namuose, pasikalbėti, pavakaroti kartu už stalo. Klausimų tūkstančiai..... tačiau nėra kada kalbėti laukia vakarienė. OOOoooo – tokio kiekio maisto nesitikėjom nė vienas. Tarsi mūsų ne 6 , o visi 16. Kadangi lyja, grilio šį vakarą nebus, užtat ant stalo statomas kibiro dydžio puodas su padažu ir bliūdai išvirtų spageti. Skonis nenusakomas- apsivalgymas ir tiek.

Tačiau tuo dar viskas dar nesibaigia- lietus praūžia smarkus, bet trumpas, todėl esame kviečiami toliau vakaroti verandoje.

Šį kartą pas mus ateina ir šeimininko mama- ji gyvena žemutiniame aukšte. Garbaus amžiaus moteriškė turi nuostabų hobi -vabalų, drugelių ir visokių smulkmių fotografavimas. Įspūdingos, kokybiškos nuotraukos tiesiog pakeri. Vėlgi prie alaus nešamos mažytės dešrytės, sūris ir dubuo....... „ žemės obuolių sūrio“.

Dubenyje kažkas balto – nesuprantamas reikalas. Siūloma kabinti su šaukštu ir tepti ant duonos. Kas gi tai? Ogi šaltos sugrūstos virtos bulvės maišytos su grietine, grietinėle ir pjaustytu svogūnu. Patikėkit- labai labai skanu, kraunam į savo stalčius vieną riekę po kitos.

Jogos pratimų šalininkės nusprendžia atsimokėti už nakvynę pamokydamos šeimininko mamikę nesunkių pratimų gulint ant kilimėlio. Ne paslaptis, kad žmones su amžium pradeda kamuoti visokios bėdos, tad tie lengvi pratimai visai neblogai. „ Žuvytė“, „dvesiantis tarakonas‘ - mums atrakcija, juoko pilna veranda.
Sutemsta , tačiau vaišės tuo nesibaigia - pasiūlomas namų gamybos kiaušininis likeris su ledais.
Vyksta apsirijimas gryna ta žodžio prasme. Sunkiai pakylame nuo stalo......

Pusryčiaujame jaukioje verandoje, kraunamės daikčiukus, aš dar su šeiminke sukrentu trumpam pašnekėt ant lovos – juk kalbų būtų be galo be krašto, jeigu laikas leistų....

Riedame link Austrijos, ten pigesnis benzinas –mūsų svetingi draugai lygiai taip pat rekomenduoja nesipilti Vokietijoje, nes brangiau. Ir patys vokeičiai gyvenantys pasienyje taip daro ir nemato tame jokio kriminalo.
Bevažiuojant vėl girdisi vakarykštis keistas garsas. Degalinėje pabandome išsiaiškinti kas atsitiko. Ėgi, negeras reikaliukas - išlindo rato kordas- reikia keist. Kol iškrauname daiktus, kol pakeičiam, kol viską sukrauname - nuplaukia mūsų planuotas objektas - Burghausenas .


Konigssee – Karališkasis ežeras

Tad negaišdami sukam link Konigssee ( Karališkojo) ežero – didžiausios Berchtesgadeno žemių įžymybės, tyvuliojančio 600 m virš jūros lygio, ilgis 8 km. Prieš kelis metus buvo bandyta čia surengti Olimpines žaidynes, tačiau labai stipriai tam pasipriešino Vokietijos gamtosaugininkai.

Orelis nekoks, debesys visai žemai ir atrodo, kad tuoj pradės lyti. Vėsoka, bet planuoto paplaukiojimo Konegssee ežere neatsisakom. Parkingas visai netoli prieplaukos. Už parkavimą apsimoka mokėti už visą parą (4 eu). Prieplaukoje perkame bilietus (16 eu – čia kaina iki galutinio taško ir grįžimui) ir laukdami kol laivelis pajudės, grožimės miestelio ir pakrantės vaizdais. Įsigijus bilietą galima išlipti bet kuriame sustojime, pasivaikščoti aplink ir plaukti toliau sekančiu laiveliu.Laiveliai kursuoja kas pusvalandį.

Išplaukiame. Ežerą supa kalnai, kuriuos šį kartą kloja sunkūs, žemi debesys, tačiau vis tiek labai gražu. Kriokliai, uolėtos pakrantės, nuostabios įlankos. Vyriškoji mūsų komandos dalis labai nori pamatyti visam gražume Watsman kalną, tačiau nei dabar, nei vėliau jo noras neišsipildo. Nieko, reiškia reikės čia sugrįžti dar kartą.

Kiek paplaukus laivelis sustoja ir palydovas iškišęs ragą sugroja nuostabią giesmę, kuri atsimuša aidu į kalnus. Anksčiau šioje vietoje buvo šaudoma iš parakų užtaisytų ginklų ir aidas atsimušdavo net 7 kartus . Dabar vinguriuojamą melodiją aidas atneša vieną arba du kartus priklausomai nuo oro sąlygų. Plojimai, per laivelį pereinama su ištiesta kapitono kepurę- renkami pinigėliai už koncertą. Kadangi mes apie šį koncertą žinojom, tad tam reikalui pasiruošėm kai ką kito. Pinigėlį įmesti kiekvienas gali, o mes nuo mūsų grupės įdėjome nedicką „Starkos“ buteliuką, palydėdami mūsų šios kelionės šūkiu:“-O mums- ATOSTOGOS !“ Patenkinti ir kapitonas, ir jo kolega.

Tolumoje matosi Šv. Bartolomėjaus raudonieji bažnyčios kupolai. Tai buvusių piligrimų banyčia

Šioje prieplaukoje išlipa daugiausia turistų. Čia galima paskanauti šviežiai rūkytos žuvies, apžiūrėti Šv. Bartolomėjaus bažnyčią, nediduką muziejų, pasivaikščioti įvairiais pasivaikščiojimui skirtais takais, pasigėrėti ežero panorama nuo pakrantėje pastatytų suolelių. Palei ežerą vėjas stiprus ir ganėtinai šaltas, tad kiek prasieiname ir sukame atgal.

Kaip tik spėjame į po pusvalandžio atplaukusį laivelį. Kelionė tęsiasi toliau iki pat Konigssee ežero galo. Nuo čia takeliu galima nueiti iki Obersee ežeriuko.

Iš kairės tarp akmens luitų įsikūręs restoranėlis, dešinėje tolėliau matosi trobelė su besiganančiom šalia karvėm . Medinė nuoroda kviečia užeiti ir paskanauti kaimiškų valgių.

Vaizdingu taku patenkama prie Obersee. Visur pastatyti suoleliai pasigrožėti nuostabiais vaizdais. Ežeriukas apsuptas kalnų, pakrantės nuklotos samanomis apaugusiais akmenimis. Gražu iki išprotėjimo. Tolumoje matosi krioklys, iki kurio galima nueiti takeliu palei ežerą. Kadangi atvykome po pietų, tai iki pat krioklio neiname, tik iki laiptelių per olas, kuriais toliau galima pasiekti krioklį.

Sukame atgal ir traukiame link namelio su aplink besiganančiomis karvėmis Jų varpų skambėjimas lydi čia visą mūsų viešnagės laiką. Prie pat namelio ganosi keli visiškai nebaikštūs veršiukai. Drėgnom noselėm baksnoja į rankas ir prašosi pakasomi.

Šalia namelio jaukiai dryžuotais kilimėliais užkloti suolai kviečia prisėsti ir pasivaišinti tuo, kas čia vietoje gaminama. Tai pienas, grietinėlė, sumuštiniai su sūriu ir kumpiu. Simpatiška šeimininkė pasiūlo produktą, apie kurį nebuvome radę informacijos internete – vietinis šnapsas- dviejų rūšių. Vienas bespalvis, kitas tamsios gintaro spalvos. Kvepia, o skonis ypač rusvojo- pasakiškas- atrodo geri gėles.

Mano svajonės išsipildo. Imu puslitrį pieno ir sumuštinį su sūriu. Žinau, kad šituose kraštuose pienas labai skanus, bet čia atrodo gertum ir gertum. Aplink kalnai nukloti debesimis, rieduliai, gėlės, ežeras, karvių varpelių skimbčiojimas. Gyvenimo pasaka. Ir maži karviukai atėję prie pat tvoros ir norintys draugauti. Nesinori niekur iš čia judėti

Tačiau laiveliai plaukia tam tikru grafiku ir reikia į juos spėti. Grožėdamiesi vaizdais grįžtame į miestelį Shonau am Konegssee, kur palikome automobilį.. Pakeliui kviečia suvenyrų parduotuvėlės, o pusbrangius akmenis galima pirkti karučiais.


Nakvynė Kochel am see

Vykstame į nakvynės vietą Kochel am see. Taip taip, čia jau buvome. Netgi užsisakėme butus pas tą patį šeimininką. Gauname vieną dviejų kambarių , kitą trijų kambarių butą. Čia nakvosime 5 naktis ir žiūrinėsime viską aplinkui. Pakeliui sustojame nusipirkti maistelio pusryčiams -juk turėsime ir virtuves. Ir eilinį kartą kažkodėl įkyriai pradeda lįsti idiotiški kainų, PVM klausimai. Prasideda nevalingas lyginimas tarp uždarbių ir kainų parduotuvėse pas mus ir čia.

Mittenvald – atvirutinis Bavarijos miestelis

Kita diena skirta Tirolio lankymui. Austrija juk visai čia pat. Sekanti diena apniukusi. Beveik visą laiką geras oras mainėsi su nelabai arba net lietingu. Kalnuose oras keičiasi nesiklausdamas niekieno nuomonės.
Pakeliui sustojame toje pačioje vietoje prie Walchensee ežero- ir beveik tokia pačia nuotrauka įamžinama nuostabaus grožio vieta.

Užsukame į Mittenvald miestelį. Pereitą kartą pabuvome labai trumpai, todėl norisi dar kartą aplankyti atvirutinį Bavarijos miestelį. Nuostabios jaukios gatvelės padabintos tapytais namais, tikra atgaiva akims. Smuikų muziejus.

Einant pasivaikščioti nešdavomės lietuvišką vėliavėlę, tad neužilgo mus užkalbina čia jau metus gyvenanti lietuvė. Smagu žmogui mus čia matyti, o tuo labiau pasikalbėti – mums irgi. Linksmiausioji atsisveikinimo dalis sakinys: - „ Žinot, brangu čia viskas, bet Lietuvoj, man atrodo, dar brangiau .“ Vienas- nulis - mūsų nenaudai.

Nelabai man patinka greiti pralėkimai pro miestelius, kai negali tiesiog iš šono nors ir neilgam prisėst kur nors ir stebėti kaip teka miestelio gyvenimas. Užteks vaikščioti- krentam į kėdutes italo kavinėj ir užsisakom puodelį kavos. Šalia teka pilnas turistų, bet tingus miestelio gyvenimas. Nereikia nieko kalbėti tik stebėti...


Insbrukas

Riedame link Insbruko. Šį kartą neblogai pasviliname stabdžių kaladėles. Tokios nuokalnės 16% dar neteko įveikti. Rūksta visi keturi ratai. Ir ne tik pas mus, bet ir pas vietinius, nes kelias pilnas automobilių ir turi taikytis prie jų važiavimo. Kvapelis nekoks, bet iš esmės atrodo viskas gerai. Užtat vaizdai aplink nuostabaus grožio, visi sustojame pasigrožėti, tuo pačiu ir mašina pailsi.

Atvykstame į Insbruką. Miestas gražus ir neklaidus. Oras tampa fantastiškas. Lendame į senamiestį – Auksinis stogas sugalvotas imperatoriaus Maksimiljano , Šv. Jokūbo katedra, imperatoriaus rūmai, kapas, iškabos, iškabos....

Nupėdinam į kitą pėsčiųjų zonos pusę, link obelisko, bet ten ne taip jauku kaip senojoje dalyje, tad dalis mūsų grupės sugrįžta tenai, o dalis eina pasižiūrėti Triumfo arkos. Jaukios siauros senamiesčio gatvelės, pilnos suvenyrų, mažytės delikatesų parduotuvėlės, mikroskopinės kavinukės. Galima matuotis įvairiausius parduodamus skrybėliukus, džiaugtis nevaržoma miesto dvasia, pailsus prisėsti bet kurioje pakeliui esančioje bažnyčioje ir tiesiog be minčių paklajoti akimis nuostabiais skliautais. Vėliau parymoti ant upės turėklų, žvelgiant į miestą supančius kalnus. Miestai su upėmis visada turi romantiškos dvasios.

Pakeliui į požeminį garažą užsukame į turgų . Perkam daržovių- jų čia gausybė. Gėlių taip pat


Swarovskio muziejus

Toliau sukame vairą į Swarovskio muziejų. Esame visai šalia, tad aplankyti šį prieštaringai vertinamą muziejų visai įdomu ( bilieto kaina 9,50 Eu, dirba kasdien 8-19.30 val.). Nežinau kaip kam, bet man patiko tas iliuzijų, vaikystės pasakų ir technikos šou. Akims ir ausims begalė pojūčių. Vien ko verta žalioji galva apsupta fontanų ir muziejus įkurtas po žeme.

Tik įžengus vestibiulyje alsuoja medūzinė liustra padaryta iš daugybės svarovskių, puikuojasi pats didžiausias organinis kristalas.

Toliau prasideda šou: mechaninis teatras sukuriantis tikrovės iliuziją tarp mechanikos ir žmogaus , kristalo soboras, kur savo atspindį gali matyti 595 veidrodžiuose- jautiesi tarsi kaleidoskope, kristalų teatras- judančios figūros, įvairūs koridoriai, rebusai.

Harmonijos pasaulyje skamba Džesi Norman stebuklingas balsas, nevalingai kviečiantis prisėsti ir pasiklausyti jos atliekamos arijos. Atspindžiai, kristalų miškas ir t.t Tačiau ilgiau pavaikščiojus tamsiose salėse pradedi ilgėtis šviesos. Gali ir klaustrofobija išsivystyti.Pagaliau šviesioji salė, kurioje išdėstyta swarovskio istorija. Išėjimas iš muziejaus , kaip ir daugelyje kitų- per parduotuvę. Išėjus galima pasivaikščioti po parką, pabandyti pereiti žaliąjį labirintą.

Grįžtame labai gražiu keliu palei Tegernsee ežerą. Maniškis „Štirlicas“ atradęs internete įdomią vietelę, kviečia mus sustoti ir pasistiprinti. Visada atviras lankytojams „ Braufstuberl“ baras ( Tegernsee, Schlossplatz 1), su šalia esančia alaus gamykla. Didelėje mašinų stovėjimo aikštelėje pilna automobilių. Šalia ežero vyksta šventė, o baras net ošia nuo lankytojų . Tupiame ir mes į tą minią. Vėlgi- alus ir, privalomai dešrelės.

Kaipgi be jų- juk Bavarija garsėja dešrelėmis. Imame visas skirtingas ir paskui ragaujame vieni iš kitų. Šį kartą užsisakau ganėtinai aštrių- Original Schnapswurst su bulvių agurkų salotomis. Salotos iš šaltų stambiai pertrintų bulvių ir agurkų labai gardžios ir neblogai nugesina dešrelių aštrumą. Kai kas užsisako dar nematytos sriubos sultinį su kepenėlių knedliku, bet skoniu nelabai patenkinti.

Sėdime toje minioje ir nepaliaujame gerėtis jų mokėjimu nešioti savo tautinį kostiumą.

Pavalgę pasivaikštome prie ežero ir neskubėdami, besigrožėdami pakelės vaizdais traukiame namo.


Benediktinų vienuolynas „ Benediktbeuern“

Jau visai netoli laikinųjų namų vėl pasigirsta negražus garsas ties užpakaliniu ratu. Greitai sustoju aikštelėje. Apžiūrėjus lyg tai viskas tvarkoje. Tačiau iš aikštelės išriedėjus garsas dar sustiprėja. Stoju šalikelėj, kai kam aišku kad čia ne bėda, o kai kam ne. Bestatant trikampį, sustoja automobilis- dvi moteriškės klausia kaip kalbu. Iš karto susidomi, kokios problemos, ar tai mano vyras tupi palei ratą. Važiuoja iki jo ir teiraujasi ar reikia padėt. Tuoj pat stoja kitas automoblis, vėl tie patys klausimai. Iš tikrųjų padėtis valdoma, tiesiog per tuos gražius vaizdus pamiršome, kad pakeitus ratą, reikia po kiek laiko jį patikrint ir vėl stipriau priveržt. Tiek tos ir bėdos. Tačiau čia nesijauti vienas ir pamirštas. Ir nesvarbu ar tikrai jie galės padėti. Svarbu dėmesys - net per tuos pokalbius nėra kada varžtus prisukt. Prisimenu kai žiemą stovėjau ir stabdžiau važiuojančias pro šalį mašinas, kad padėtų ir nė viena nesustojo. O vėliau, pravažiavęs kaimynas prisipažino, kad matė, bet galvojo, kad aš ten šiaip sau tą ranką kilnoju.Ir ką gali tada pasakyt? O čia net nepatogu - tiek dėmesio.

Sekančios dienos etapas – vietinės grožybės. Trumpam pavažiuojame iki sekančiame miestelyje stūksančio Benediktinų vienuolyno „ Benediktbeuern“ , garsėjančio savo ekologiškai auginamais produktais.

Pasivaikštome po tas sales, kurias galima lankyti be gido, nuklystame iki sodų, šalia kurių įsikūrusi ekologiškų produktų parduotuvėlė, kita parduotuvėlė prekiauja įvairių žolelių mišiniais ir aromatais. Šiame vienuolyne įsigyjame pirmąsias lauktuves- smilkalinius kvapus ir čia gaminamą likerį su aukso dalelėmis.

Nutupiame vienuolyno lauko bare alaus bokalui. Reikia paragauti kuo čia vaišina. Dvejetas iš moteriškių užsinori arbatos. Įdomu, bet vokiškame meniu arbatos nėra, tuo tarpu angliškam variante randu medžiotojų arbatos. Pavadinimas neblogas, o ir padavėjas nepraledžia be emocijų šio užsakymo. Atneštas alus tikrai labai gardus.

Neužilgo atnešama ir arbata, kuri jau iš tolo skleidžia malonų aromatą. Taaaip- reikėjo pamatyti jų veidus... Arbatos užteko visiems ir dar nemažas kiekis buvo parsigabentas fliažkutėje. Jegermeisteris skiestas arbata- toks būtų tikslesnis patiekalo pavadinimas.

Nusprendžiame, kad pietausime namuose ir kiekvienas veiks ką tik nori, nes oras nuostabus. Mes prisipirkome visokių dešrelių ir labai maga jų paragauti.

Kai geras oras labai smagu pietauti balkone, nuo kurio matosi miestelį supantys kalnai.


Kochel am see nedidelis miestelis su 4000 gyventojų, įsikūręs šalia to paties pavadinimo ežero. Čia yra tapytojo Franz Marc muziejus, vandens parkas, kalnų takai. Mes abu patraukiame link krioklio. Vietiniai irgi ilsisi po pietų savo verandose.

Ūksmingu miško takeliu vinguriuojančių į kalną, prieiname kriokliuką. Vaizdai malonūs akiai.

Traukiame toliau, kur pagaliau pamatome tikrą krioklį-užtvanką. Džiaugiamės radiniu sėdėdami ant rąstų šalia upės.

Takeliu nuo viršaus atbilda dvi mūsų kelionės draugės ir pareiškia, kad tikrojo krioklio mes dar nematėme. Jos nubilda atgal, o mes atkakliai einame į priekį, pakeliui randame dar vieną krioklį, bet ir tas netikras.

Tikrasis visai neprastas – gražiai žiūrisi tiek nuo tiltelio, tiek nuo aplink supančių takelių.

Šioje vietoje, kaip daugelyje Bavarijos kurortinių miestelių gausu pasivaikščiojimo takelių. Grįžtame atgal ir traukiame iš naujo apžiūrėti miestelį ir į parduotuvę skanumynų. Vakarojame ir dalinamės įspūdžiais draugiškai susėdę didesniajame bute.


Kriml krioklys ir Lichtenšteino tarpeklis

Ryte vėl oras puikus, tad vėl lendame į Austriją. Šiandien mūsų laukia Kriml krioklys ir Lichtenšteino tarpeklis.
Vaizdai pakeliui tokie gražūs, kad net nežinai kur žiūrėti. Pro medžius šmėkšteli smaragdinis Achensee ežeras. Stojame, fotografuojame, žavimės ir negalime tuo pasisotinti.

Toliau kelias veda aukštyn į kalnus. Vingiuojam vis aukštyn ir aukštyn, ir aukštyn, ir aukštyn - ir galo nesimato. Mus lenkia motociklininkų grupės. Artėjame prie Gerlos perėjos. Žiema ji uždaroma ir nenaudojama, nes įkalnės labai labai stačios. Ši kelio atkarpa mokama ( 7,5 Eu) , tačiau aplink esantys vaizdai verti tiek ir dar šimtą kartų tiek. Tai reikia pamatyti savomis akimis – joks fotoaparatas, jokia kamera neparodo to, kaip yra iš tikrųjų.

Eilinį kartą stojame grožėtis aikštelėje. Iš čia tolumoje matosi Kriml krioklys.

Tiesiog prisiverčiame važiuoti iš šios kaustančio grožio pasakos. Ir įsitikiname, kad mandagumas kalnuose ne visada geras dalykas. Įleidžiame prieš save iš žemesnės aikštelės pusės išvažiuojantį automobilį. Nereikėjo taip daryti, bet šaukštai po pietų. Įkalnė labai stati, o jis visą laiką važiuoja nuspaudęs stabdžius. Aplenkti neįmanoma, tad bandome ir kiek atsilikti, ir kitokius būdus, tačiau mes lekiame nuo kalno kur kas greičiau, tad vėl reikia stabdyti. Kaladėlės net garuoja. Laimė krioklys jau nebetoli.

Šalia krioklio parkavimas nemokamas. Bilieto kaina 2.50 Eu. Daugybė apžvalgos aikštelių šalia serpentinais vedančio tako leidžia gėretis puikiais vaizdais. Šį kartą mūsų grupė vieningai eina su žaliomis kepurėlėmis, ant kurių užrašyta „Lietuva“. Prie kepurėlių turėjome ir žalius marškinėlius, tad nepastebėti nelikdavome.

Iki pat krioklio viršaus nenueiname- pritrūksta jėgų. Atrodo ir taip diena iš dienos ropojame kalnais, bet čia nelengva. O vietiniai senukai ropščiasi pasikaustę lazdomis į tą kalną, atrodo net neuždusdami. Pakeliui sutikome pagyvenusią ponią su kvėpavimo aparatu atkakliai lipančią aukštyn. Tikras stebuklas.
Bet kokiu atveju, gali lipti ar ne, verta čia atvykti. Galima pasislėpus po neperšlampamu apsiaustu sėdėti apačioje prie krioklio ir pasinaudoti natūralia galimybe pakvėpuoti vandens prisotintu oru. Nereikės jokių sanatorijų

Mes irgi jungiame kiekvienas savo pavarą ir judame aukštyn. Vaizdai svaiginantys, kojos tarsi vatinės, organizmas sako stop, bet kur čia stosi – tik pirmyn. Apačioje gavę dozę vandens jonų, jų dar gauname ir apžvalgos aikštelėse.

Užlipame pusę kelio ir sukrentam ant didžiulių akmenų palei upelį. Gyvenimo gėris. Gulinėtum ant tų akmenų iki sutemų.

Tačiau pažiūrėję į laikrodį matom, kad dar galime spėti apžiūrėti visai netoli esantį Lichtenšteino tarpeklį. Pakylame nenoriai, bet žemyn lekiame sparčiai. Nulipti vienas smagumėlis .

Į tarpeklį spėjame (bilietas 4 Eu) . Dar vienas gamtos stebuklas, tik jau čia daugiau žmonių padirbėta, kad būtų galima tuo stebuklu gėrėtis. Lentiniai takeliai už kiekvieno posūkio atveria vis gražesnius vaizdus.

Ir vėl viską vainikuoja krioklys. Lankome vieni iš paskutiniųjų, tad žmonių vos keletas.

Grįžtame jau temstant gavę neįkainojamo grožio porciją.

Gaunu žinutę iš mūsų draugų pas kuriuos nakvojome. Jie jau Italijoje ir jau spėjo aplankyti Merano sodus, kuriuos ir mes planavome. Ir ne tik juos. Normaliu žingsniu vaikštant užtruko 5 val. Prasideda apmąstymai: „zapaskės“ nebėra, kaladėlės pasvilintos, o važinėti dar reikės ir reikės, plius mūsų planuotas Italijos maršrutas apima 500 km, o juk norisi ir pažiūrėti, o ne tik visą laiką važiuoti. Ir išvažiuoti dar kitą dieną reikia anksčiau. Be to, likusi kolektyvo dalis nemačiusi Neušvanšteino pilies, o mes gi visai šalia. Tad po visų už ir prieš, Italija lieka sekančiam kartui.


Oberramergau

Ryte užvažiuojame aplankyti Oberramergau miestelį, kurio mes praeitą kartą taip ir neaplankėme. Vėlgi- miestelis pasaka ( tapyti namai, jaukios gatvelės, upelis, mielos parduotuvių vitrinos ), siūlantis begalę medžio suvenyrų. O jau bažnyčios grožis viduje.

 Mašiną pasistatėm tik įvažiavę į miestelį prie parduotuvių kompleksiuko. Įdomiausia iš jų- prekės po 1 eurą. Kaip šarkos sulendam į ją - pilna visokių nesąmonių, sąmonių ir įdomybių. Visokias kaukes ir kepures, matuotis tiesiog būtina.

Vėliau moteriškes išleidžiam prie pilies. O patys patraukiam į už kelių kilometrų jau lankytą, ir labai mielą Fuseno miestelį. Pabandome parkuotis požeminiame garaže, bet kokia siauruma įvažiavimų posūkyje. Net paprastos lengvutės iš karto neužsuka. Labai jau gaila pasidaro savo mašiniuko, tad sumokam eurą už sugaištą garažo laiką ir pasistatom kiek toliau lauko aikštelėj. Fusene kelias valandas leidžiame teisingai. Kaip gera slampinėti gatvelėmis be jokio tikslo atrandant vis naujus užkaborius, įlisti į kiemus, įkišti nosį ir apžiūrėti barus.

Įsilyja – bet pasislėpus po kavinės skėčiu galima stebėti miestelio gyventojus – vaikas po gretimu skėčiu graužiantis skanumyną, mergina ant dviračio rankoje laikanti skėtį, diedukai su šunimis, sulyti turistai - kai kurie labai juokingi, gatvės pardavėjai, juodas katinas, sugavęs nasruose paukštelį...

Lietus kiek aprimsta, tad tingiai slankiojam toliau, kol pradeda darytis šalta. Nuskubam į bulkutinę, kurią matėm praeidami netoli mašinų stovėjimo aikštelės. Kas gali būti būti geriau už didelį salotinį puodą karštos kavos, dideliausią bulkutę su vyšniomis ir dar pačiam prisipilti mineralio iš čia pat esančio krano.

Atsišliejus į malkomis nuklotą sieną ir begurkšnojant kavą stebėti toliau miestelio gyvenimą pro plačiai atidarytas duris ir nepaliauti stebėtis taip šiltai ir natūraliai aptarnaujamais bulkučių pirkėjais. Dankeeee, dankeee, vis skamba nuo prekystalio, bet taip namiškai, jaukiai...

Galų gale pasiimam savo moteriškių kompaniją. Sulytos, bet patenkintos. Stojam dar nufotografuoti pilies iš toliau.

Ir čia pirmą kartą mums papypsi pravažiuojantis lietuvių automobilis. Mūsų vėliavėlė matosi iš tolo, tad neliekam nepastebėti. Grįžtame kiek anksčiau- juk reikia ir daiktus susidėti ir pailsėti. Ryt važiuosime likusiam laikui į Austriją.

 


Zalcburgas ir Bad Hall

Kadangi kelias veda per Zalcburgą- negalim jo neaplankyti. Patinka jis mums. Turintis savo veidą ir dvasią miestas, kiekvieną kartą žavintis savo spalvingais Mirabelės sodais, gracingomis iškabomis, jaukiais restoranėliais tykiuose kiemeliuose ir paperkantis savotiškai žavingu žmonių šurmuliu. Gera parymoti ant tvirtovės sienų, besižvalgant į stūksančius apačioje katedros bokštus (taupant laiką, kilome funikulieriumi - bilieto kaina 7 Eu), paklaidžioti tvirtovės kiemais, o nusileidus, ištikimai savo tradicijoms suvalgyti turguje dešrelių porciją, palandžioti kiemais, paspoksoti į gyvas skulptūras, atsisėdus ant suoliuko paspoksoti į tokius pat atsipalaidavusius turistus .

Šį kartą vėlgi ilgai neužtrunkame, nes mūsų laukia draugai Bad Hall miestelyje. Garbingo amžiaus žmonės – jau įžengę į devintą dešimtį - širdingai priima mūsų komandą. Be galo smagu su jais susitikti, nes prieš 18 metų pažintis lietuvių koncerte virto gražia draugyste. Stalas nuklotas vaišėmis – kitaip pas juos ir nebūna. Visa mūsų komanda visas tris dienas maitinama skaniausiais valgymais.

Vakaras šiltas, tad įsitaisome gėlėmis apsodintoje terasoje, kur po sočios vakarienės mūsų draugai surengia koncertą. Nežiūrint garbaus amžiaus jie dar puikiai dainuoja , tik šį kartą nesineša pučiamųjų instrumentų, kuriais iki šiol groja, bet turi puikų muzikinį foną. Žaviuosi šiais žmonėmis –jie sugeba džiuginti kitus, ruošti koncertus ir spektaklius, kepti pyragus bažnyčios susirinkimams arba tiesiog draugams, keliauti, džiaugtis vienas kitu, aplinkiniais ir gyvenimu. Vakaras prabėga be galo jaukiai.

Ryte laukai gausūs pusryčiai – čia kitaip nebūna – iš ūkininkų pirktos mėsytės, sūriai, šviežiai keptos bandelės, tik ką atneštos iš kepyklos ir dar daugybė skanumynų.

Nors orus žada nekokius, važiuojame apžiūrėti miestelius ir serijos – pasaka.


Gmuden ir Wolfgansee

Gmuden - įsikūręs prie nuostabaus grožio Traunsee ežero, kur geru oru galima plaukti laivu iki sekančių pakrantėję įsikūrusių miestelių. Miestelis senoviniu pavadinimu pasidabinęs spalvingomis gėlių kaskadomis nusodinta krantine, spalvotais namais, išdidžiomis baltomis gulbėmis – ežero šeimininkėmis ir raudonais tramvajais.

Žalsvi rotušės varpais, vinguriuoja kas valandą malonią melodiją ir verčia pakelti praeivio akis į fajansinį rotušės laikrodį . Keramikos tradicijos čia labai senos – baltai žalios keramikos rasti galima net Bavarijoje.
Nuo kranto kalnų fone, matosi Seeschlos – pilis saloje (buvusi tvirtovė). Netoliese didelis parkingas, į pilį veda medinis tiltas. Balta nedidelė pilaitė apjuosta aukštų sienų, akmenimis grįstu kiemu mielai sutinka atvykėlius. Geru oru viena malonumas išgerti kavos puodelį, tiesiog ant ežero sukaltoje terasoje besižvalgant į ežerą supančius kalnus.

Įsilyja, tad skubame tolyn. Bad Ischll –žavingas nedidelis kurortinis miestelis ir Salzkammergut krašto kultūros centras. Viena mylimiausių Austrijos imperatorių, politikų ir meno veikėjų poilsio vietų.Kiekvienais metais klausytojai čia kviečiami į operetės festivalį.

Mus pasitinka Traun ir Išl upės merkiamos lietaus pasislėpusios po akmeniniais tilteliais, padūmavę kalnai, romantiškos gatvelės ir spalvoti skėčiai. Beveik kiekvienas pastatas čia primins apie kurį nors įžymų žmogų. Aplinkui pilna suvenyrinių parduotuvėlių bei jaukių antikvariantų, kurių neįmanoma aplenkti. Smagu pasikuisti ir rasti nematytų dalykėlių. Mažos kavinukės kviečia užeiti, sušilti ir apdžiūti besimėgaujant puodeliu kavos bei gardžiu gabalėliu pyrago. Prabangiais ir įmantriais desertais vilioja konditerija Cauner (Zauner), veikianti nuo 1832 m.

Nors ir lyja sukame vairą link Wolfgansee ežero ( ilgis 10 km ) apsupto nepakartojamo grožio miesteliais. Iš miestelio į miestelį galima plaukti laivais besigėrint kalnų panorama. Iki šiol ežeru plaukioja ratinis garlaivis"Kaiser Franz Jozef I". Jam jau gerų 150 metų, bet jis vis pukši žalsvuose ežero vandenyse
Stojame St. Wolfgang. Miestelis - garsus ne tik savo grožiu, bet ir gotikine bažnyčia su ne mažiau garsiu XV amžiaus altoriumi. Namų fasadu puošnumu St. Wolfgangui turbūt nėra lygių Austrijoje.

Lenktose gatvelėse gausu suvenyrų, rūbų, delikatesų krautuvėlių. Vietiniai benediktinų vienuoliai pasiekė tikro meistriškumo gamindami muilo figūrėles. Muilinių figūrėlių, gražučių maišelių, plunksninių kompozicijų kepurėms, meškučių, naujametinių keramikinių namelių ir kitokių suvenyrų tikras gausybės ragas.

Lyja stipriai. Gaila, gerai nesimato neaukštų, bet žavingų formų kalnų aplink ežerą, nėra kaip pasėdėti pakrantėje ant suoliuko stebint ežero paukščius.

Šlampame vis stipriau, tad laikas grįžti į savo draugų jaukius namus. Vingiuojame kaimo keliukais negalėdami atsistebėti išdirbtais laukais ir mažais laukeliais tarp namų, kur kaitaliojasi nedideli ploteliai įvairių kultūrų. Kiekvienas žemės plotelis išdirbtas, ganyklose pilna baltaveidžių, tarsi tik ką iš prausyklos išėjusių karvių. Net graudu, kai prisimeni mūsų šabakštynais apaugančias gimtos šalies žemes ir ištuštėjusias ganyklas...

Kaip ir visą kelionę, po lietingos dienos, seka saulėta ir šilta. Prieš ilgą kelionę namo niekur nesiruošiame toli važiuoti. Pašokame tik iki už kelių kilometrų stūksančio Kremsmiunsterio vienuolyno. Prieš neatmenamus 18 metų viešėdama Austrijoje lankiausi vienuolyne, kur atmintin įstrigo žmogaus dydžio gaublys įspūdingoje bibliotekoje. Maniškis „Štrilicas“ nepasivargino paieškoti ir paaiškėjo, kad šis vienuolynas visiškai šalia.
Virš Krems upės aukštai ant kalvos iš tolo šviečia baltos vienuolyno sienos. Benediktinų vienuolynas buvo įkurtas 777 metais, tačiau dabartinį vaizdą įgavo 16-17 a.a. Susidedantis iš daugelio korpusų tarp savęs įvairiai susijungiančių ir sudarančių uždarus kiemelius. Vienuolyne įsikūrusi gimnazija, observatorija, sodai ir žuvų veisyklos. Nors upė teka ganėtinai žemai, vienuolynas turi savo vandens sistemą, susidarančią tarsi iš grandinės nedidelių telkinukų.

Turtingas įvairias meno dirbiniais, ginklų kolekcija, vertingais viduramžių rankraščiais. Vidaus lankymas su ekskursija, deja, tik vokiečių kalba. Apžiūrėjus pompastiškai puošnią, tapytomis lubomis Kaizerio salę, kurioje kartas nuo karto vyksta koncertai, lankomi kambariai su meno, ginklų kolekcijomis.

Taip netikėtai patenkama į pačią didžiausią pasaulio vienuolyno bibliotekų. Taip taip, žmogaus dydžio gaublys ten tebestovi ir netgi žodį Wilnia pasistiebus galima pamatyti labai aiškiai. Bibliotekoje laikomi labai vertingi ir seni – iki 1500 metų sukataloguoti pagal temas rašyti rankraščiai ir spausdintos knygos. Viduramžiais čia buvo mokslo ir aukštų technologijų centras. Įdomiausias slaptasis išėjimas iš bibliotekos, kur nežinant, kurį foliantą reikia paspausti, gali įstrigti čia amžiams.


Išėjus į lauką, aplankomi baseinai, kuriuose veisiama žuvis. Baroko stiliaus baseinai papuošti mitų herojų skulptūromis. Čia lankytojai paliekami vieni ir gali mėgautis didžiulių eršketų ir kitokių „brangių“ žuvų vaizdais iki soties.

Aplankome barokinę bažnyčią, kur vienas iš retų ir neįprastų akcentų- gobelenais apvyniotos kolonos.

Grįžtame į Bad Hall miestelį. Kai kas nutaria pasimėgauti vandens procedūromis. Čia lankytojus kviečia puikiai įrengtas vandens procedūrų parkas. O likusieji nutaria pasivaikščioti po miestelį ir tuo pačiu aplankyti parduotuves- juk išpardavimų metas.

Bad Hall- tipinis austriškas jaukus kurortinis miestelis. Įsikūręs ant kalvų, apsaugotas aplink sūksančių kalnų nuo vėjo su atsiveriančiom žavingomis panoramomis aplinkui.

Kurortas siūlo biogeninius jodo šaltinius, kurie taip pat prisotinti bromo bei kitų reikalingų žmogaus organizmui stimuliatorių.
Šalia įsikūręs nemažas parkas, kur galima iš specialių medžių šakelių sukonstruotoje rotondoje pakvėpuoti mineraliniais garais, pasigrožėti dailais gėlynais, atsiveriančiomis nuo kalvų panoramomis, o išeiginėmis dienomis paklausyti muzikos, atliekamos nedidelėje parko estradoje.

Užsukame į miestelio centre esančią bažnyčią. Nepaprasto grožio vitražuose žaidžia saulės spinduliai.


Netoliese kukli liuteronų bažnyčia. Mažytės jaukios parduotuvėlės, kavinukės. Čia viskas šalia, viskas pasiekiam neskubant, pėstute. Tiesa, didžioji civilizacijos ranka negali palikti ramybėje tokių miestelių. Jo apačioje jau pastatyti du didieji prekybos centrai, tačiau gerai bent tai, kad jie nedrumsčia miestelio ramybės , neskubraus gyvenimo ir jaukumo.
Šį vakarą grįžtam anksti ir ilgai vakarojame- norisi pasidalinti įspūdžiais, pabendrauti, juk neaišku kada vėl susitiksime akis į akį. Vėl gausus vaišių stalas, kalbos, juokas, nuotraukos.


Kelias namo

Ryte kylame anksti , paskutinį kartą susėdam gausiems draugiškiems pusryčiams. Šiandien laukia ilgas kelias- traukiame link namų. Paskutiniai apsikabinimai, palinkėjimai, nuotraukos ir lekiame link autostrados. Mirksnis Austrijos, kertam Čekijos sieną ir ilgesniam sustojimui renkamės Olomoucus. Mietas gražus, tačiau po tų mažų miestelių jis slegia savo didumu, gausybę bažnyčių, bokštų, skulptūrų , tramvajais, žmonių minia ir didmiesčio nuotaikom.

Pora valandų ir lekiam į Lenkiją. Diena krypsta vakarop ir kaip tyčia pradeda purkšti smulki dulksna. Žemi ir tamsūs debesys artina sutemas. Nakvynei vietos užsakytos šalia aštuntojo kelio. Išeiginės, darbai nevyksta, bet transporto srautas nenutrūkstamas, dar ta bjauri limpanti dulksna, krentanti šuorais, nuo kurios vargsta net visu greičiu dirbantys valytuvai,. Kilometrai tirpsta labai pamažu . Aišku, remontui pasibaigus šioje Lenkijos pusėje bus galima lėkti su vėjeliu, bet kol kas..

Po devintos vakaro skambinu mūsų būsimos nakvynės vietos šeimininkei ir sakau, kad anksčiau 12 nelauktų. Nakvynei pasirinkom netoli Varšuvos Rusiec miestelyje „agroturystyka“. Dieną nebūtų jokių problemų, bet menkai apšviestam kelyje įvairuojam ne į tą posūkį, pravažiuoti baisu, nes paskui remontuojamoje autostradoje nežinai kur rasi apsisukimą. Vėl skambinu šeimininkei, kuri nepatingi atvažiuoti iki mūsų ir palydėti pas save. Šeimyna teikia nakvynės paslaugas bei organizuoja dideles šventes ir furšetus. Nors metas vėlyvas, bet dar pasišnekam su šeimininke – ryt jos laukia vestuvių puota, papasakoja paskutines pasaulio naujienas, pataršom trijų šunų kailius- visi rastinukai. Nakvojame šaliai šeimininkų namo naujai pastatytame name. Karšto vandens nėra, tad šeiminkė, nusicholerinus lekia reguliuoti boilerio. Išsimiegam ramiai - nors ir netoli autostrada, bet per medžius mašinų riaumojimo nesigirdi. Ryte laukia gausūs lenkiški pusryčiai- virtos parūkytos dešrelės kumpis, sūriai, kavos, arbatos ir dubenėlis smolčiaus. Šitas patiekalas tituluojamas numeriu vienas ir išnyksta nuo stalo kaip nupūstas.

Pusryčiaujame šeimininkų name. Netyčia internete radom medžiagos, kad šis namas yra šeimininko paveldėtas, turintis savo istoriją. Jaukiai sutvarkytoje aplinkoje ir pusryčiauti smagiau.

Atsilabinam, dar keliolika kilometrų iki Varšuvos. Ir kai jau atrodo namai beveik pasiekti, likę tik 80 km iki sienos kažkuriam eiliniam nedideliam lenkiškam miestelyje esame tiesiog užpuolami lenkų policijos. Bandoma įrodyti, kad pravažiavome degant raudonai šviesai. Visiškas absurdas, bet bandyk įrodyti, kad esi ne dramlys. Tokio reketo dar neteko patirti. Nesileisiu į smulkmenas, bet mūsų išvada buvo tokia – numeriai užsienietiški, langai tamsinti, nesimato ar yra žmonių, bet, kad daiktų prikrauta, matosi važiuojant iš galo. Ne veltui sekė mus per visą miestelį, kol nusprendė, kad galima pulti. Juk paprasčiausiai pažeidėjams išrašomas baudos kvitas ir tiek žinių, bet čia reikalaujama grynų- pradedama nuo 3000, paskui suma mažėja, siūloma nuvažiuoti iki bankomato ir t.t. Tikrai nematau jokio reikalo už nieką jiems mokėti. Rezultate jie negauna nieko, bet mūsų nuotaika pagadinta. Su nemaloniom nuosėdom paliekam Lenkiją. Tačiau tai nieko nereiškia, vis tiek teks važiuot per šią šalį, ir turbūt dar ne kartą. O dabar tiesiog dar gyvenam kelionės įspūdžiais ir nuotaikom, ir jau planuose mirga nauji projektai.


Padėkite mums, sau ir kitiems keliautojams!

Norime suprasti Jūsų kelionių tikslus bei įpročius, kad galėtume parengti ir pateikti Jums kuo aktualesnę ir įdomesnę informaciją keliautojų portale kelioniumanija.lt. Tam prašome atsakyti keletą klausimų.

Mygtukas