Prisimenu, kai mokykloje per geografijos pamokas mokėmės, kas tai yra fiordas. Tuomet dar nebuvo nei googlo nei wikipedijos ir įsivaizduoti „sausai“ vadovėlyje aprašytą gamtos reiškinį buvo sudėtinga. Taip ir liko pasąmonėje mistinis fiordo supratimas, kol nepamačiau jo gyvai. Norvegijoje.
Galiu apie Norvegiją pasakyti: įsimylėjau dar jos nemačiusi. Meilė šiai fiordų šaliai prasidėjo dar gerokai prieš joje apsilankant. Tai nutiko skaitant norvegų rašytojos Herbjorg Wassmo knygas. Apie žmones, kuriuos užgrūdina atšiaurios žiemos, banguojanti jūra, žvarbus vėjas ir į padebesius kylantys kalnai. Kiek atgrasu, bet ir intriguoja. O tuomet reiktų pridurti susižavėjusių draugų pasakojimus iš kelionių po Norvegiją ir štai kelionė jau suplanuota. Degu noru pamatyti tuos fiordus, tuos kalnus, tą gamtą.
Jei atvirai – niekas šioje šalyje manęs nenuvilia. Keliaujame automobiliu, apsistojame kempinguose, verdamės patys valgį, vakarais į fiordą įmetam meškerę ir ragaujam šviežutėlių žuvų. Turbūt tradiciška ir neverta daug žodžių kelionių po Norvegiją kasdienybė. Bet pagrindinis dalykas, kurį reiktų paminėti, kad čia nenustoji stebėtis gamtos grožiu nei valandėlei. Važiuoji, stebi sau pro automobilio langą pro šalį tolyje plaukiančią dantytą viršukalnių liniją, slėniuose išsibarsčiusius rusvai raudonus ūkininkų trobesius, šniokščiančias kalnų upes, begalę krioklių.
Tronjeme žavimės dailiais įvairiaspalviais namukais, kurie stovi ant polių, tarsi įbridę į vandenį ir šypsosi turistų fotoaparatams. Bergene klaidžiojam po Brygeno kvartaliuką, uodžiam šviežios žuvies kvapą krantinėje, žuvų turgelyje stebim besišypsančius žuvų pardavėjus sudiržusiomis rankomis. Gal kiek turistinis ir nupudruotas, bet vis tik mielas tas Bergenas. Oslas iš trijų aplankytų miestų paliko atšiaurios sostinės įspūdį.
Bet sugrįžkime prie fiordų. Pasiskaitėm, kad jie gražiausi vakarinėje pakrantėje. Tad suplanuojam maršrutą nuo Tronjemo iki Bergeno ir pasiimam tai, kas geriausia – fotoaparatai įdarbinti, vaizdai kerintys. Tiesa, tai nėra kelionė pakrante. Tai kelionė palei fiordus, kertant fiordus, vingiuojant kalnų serpantinais. Man patinka, kad dalį kelio tenka įveikti keltais – fiordai taip įsiskverbę į krašto gilumą, kad tiltų tiek nepristatysi. Vieno jų, berods Sognefiordo, atšakos net 200 km išsidraikiusios po žemyną.
Turbūt nieko naujo čia nepasakysiu, bet gražiausias iš aplankytų fiordų tai Geirangeris. Dar planuodami kelionę svarstėme, ar verta iš anksto užsirezervuoti kempingus. Bet gerai, kad to nepadarėme. Taip esi laisvas ir gali apsistoti ten, kur tau gražu. Taip ir padarome, ir apsistojame prie Geirangerio kelioms naktims.
Prabundi ryte, o į tave pro langą žvelgia ūkanotas kalnas, primenantis, kad esi viename gražiausių pasaulio kampelių. Čia pat sutrimituoja kruizinis laivas, skelbdamas visiems miegaliams, kad va, kai kas jau palieka šį rojų. Geirangerio apylinkės itin palankios norintiems pakopinėti kalnų keliukais. Mes irgi tą darome. O užkopę aukščiau vėl paleidžiame į darbą fotoaparatus: namo parsivešime daug „atvirukų“.
Tai dabar apie tuos mistinius dalykus. Pavyzdžiui, norvegiškos mitinės būtybės troliai turi savo laiptus. Tai Trolstigen, arba Trolių laiptais, vadinama kalnų perėja su neapsakomo grožio serpantinais. Dar šiek tiek mistiška, kodėl bulvių kilogramas kainuoja apie 10 litų. Bet tenka jų įsigyti. Nes kiti maisto produktai dar brangesni! Nekalbant jau apie apsilankymą kokiam restorane. Mistiškai atrodo ir tradicinės medinės norvegų bažnytėlės, Stavkirkės, dažniausiai juodos kaip anglis, mat išdažytos derva. Ir stovi kai kurios iš jų jau kokius 800 metų... O mistikos viršūnėje, turbūt, turėtų puikuotis vikingai, narsieji norvegų protėviai, kadaise nedidukais (patys tuo galėjome įsitikinti Vikingų laivų muziejuje) mediniais laivais prieš kokį tūkstantį metų pasiekę kiek vėliau Kolumbo atrastą Ameriką.
Tai tokia ta Norvegija – sužavinti ir nepaliekanti abejingų. Atšiauraus klimato, mistiška, bet sušildanti širdį. Paskutinį vakarą žvelgdama į raibuliuojantį fiordo vandenį sakau sau: čia dar grįšiu.
