Viskas prasidėjo nuo to, kad iš Londono pakilus į ~10 km aukštį ir ramiai įsitaisius snūstelėti, lėktuvas buvo priverstas nusileisti atgal. Ir ne šiaip dėl kažkokios juokingos priežasties, o dėl įskilusio priekinio stiklo. Na ir sekasi, pagalvojau.

Bet šioje vietoje galiu pelnytai pagirt ryanair kompaniją ne tik dėl jos pigumo, bet ir dėl "apsukrumo". Buvo pakeistas lėktuvas ir po viso nemalonaus įvykio į Veneciją pavėlavom tik dviem valandom.

Venecija pasitiko turistų šurmuliu ir gerokai įsibėgėjusiu pavasariu. Be abejo, Realto, San Marco, Palazzo Ducale, Canal Grande... Bet apie juos prirašyta visur ir daug :)

Neišvengėme ir rytinės cappuccino, pasakiškų ir burnoje tirpstančių croassan'ų, tingaus pasišildymo į siaurutėles gatveles užklystančios saulutės spinduoliuose gurkšnojant kavą ir sočios vakarienės, susidedančios iš trijų patiekalų, deserto ir upės vyno... Juk tai Italija :)

Stebime gyvybe alsuojantį miestą iš San Marco aikštės kampanilės - beveik 100 m aukščio bokšto. Pasisekė, nereikėjo kopti ir skaičiuoti "n" laiptelių iki viršaus - čia įrengtas net ir liftas. Matyt dėl to, kad tarp turistų itin dažnai šmėžuoja apkritoki amerikiečių veidai :)

Apačioj griežta tvarka rikiuojasi San Marco aikštės kavinių staliukai - laukia klientų. Nuostabu tai, kad iš viršaus visų 170-ies kanalų ir 3000 siaurutėliių gatvelių nė nesimato - viskas taip kompaktiškai "sugrūsta".

Aplink Dožų rūmus raitosi gyva pavargusių turistų eilė. Vieni nuobodžiauja, kiti varto "lonelyplanet", dar kiti įvairiakalbėmis greitakalbėmis dalinasi įspūdžiais ir demontruoja savo "aifonus".

Tokiam margumyne eilė neprailgsta ir galim pasigėrėti buvusia rūmų didybe, auksu dabintomis salėmis, senovinių ginklų kolekcijomis ir milžiniškais viduramžių gobelenais. Kaip ir visuose muziejuose.

Vienai turistų grupelei skėtį iškėlusi gidė pasakoja apie kadaise iš rūmų kalėjimo pabėgusį ir į istorijos puslapius patekusį Kazanovą. Kalėjime ir gūdžiuose koridoriuose ilgai neužsibūname: vis tik inkvizicijos, kankinimai, nežmoniškos sąlygos... Sprunkame iš niūrių požemių ir neriame į gyvybe alsuojančias Venecijos gatveles.

Atsirėmę ant vieno iš 400 tiltų (turistiniai vadovai ir gidai vis pabrėžia tuos skaičius :)), stebime šurmulį: romantiškai apsikabinusias poreles, burkuojančias gondolose už ~100 EUR, itališkai šūkčiojančius gondolininkus - jiems pats darbų įkarštis, tingiai iš valties pro galines restorano duris vyno atsargas pildantį kroviką, kažkur skubančius neturistiškai apsivilkusius žmones - matyt vietiniai, išsipusčiusią pagyvenusią porelę, iškilmingai žygiuojančią į operos pasirodymą...

Venecija. Su niekuo jos nesupainiosi.