Italija nuo pat vaikystės buvo mano svajonių šalis. Ir štai, skrendu į Romą – praleisti ilgojo savaitgalio. Dar būdama namie kruopščiai išsinagrinėju šio miesto žemėlapį ir susiplanuoju, ką turiu pamatyti. Roma juk didelė ir kelių dienų kažin ar užteks visoms jos grožybėms pamatyti.

Pirma diena. Antikinė Roma

Pasiskaičiusi internete, kad Romos įžymybes reikia „šturmuoti“ iš pačio ryto, taip ir padariau. Deja tai nepadėjo išvengti aplink Koliziejų „apsivyniojusios“ turistų eilės. Kantriai laukiu savo eilės pamatyti šį Romos simboliu tapusį architektūros stebuklą iš vidaus. Na, išorė gal ir įspūdingesnė, vis tik.

Šventuoju keliu (Via Sacra) einu link Romos forumo. Riogsantys griuvėsiai, perkaitę turistai... Roma tikrai gali pasigirti turistų kiekiu, dar niekada neteko lankytis tokiame turistų perpildytame mieste. Pažadu sau kitą kartą atvažiuoti ne „high season“ metu. Užkylu į Palatino kalvą ir grožiuosi Roma iš viršaus.

Kadangi esu kaip ir „griuvėsių fanė“, nupėdinu dar ir iki Karakalos pirčių griuvėsių. Buvusią didybę ir kažkada šioje vykusių linksmybių mastą išduoda aukštos apgriuvusios sienos, išsidėsčiusios nemažoje teritorijoje. Čia senovės romėnai sportuodavo, aptardavo reikalus, švarindavosi, spręsdavo problemas, filosofuodavo...

Vaikščiojant po Romą susidaro įspūdis, kad yra archeologinių radinių perteklius: romėniškos kolonos tiesiog riogso be tvarkos visur, kur tik įmanoma – gatvėse, skvereliuose ir t.t.

Antra diena. Romos senamiestis

Sunku apsakyti tą jausmą, kai vaikštai po savo svajonių miestą. Rodos, galėčiau vaikščioti, žiūrinėti, svajoti... Nors ir nesu didelė viduramžių ar Renesanso menininkų žinovė, bet pasikliaudama savo knyga-gidu apeinu visus „must see“ fontanus, aikštes, bažnyčias ir t.t. Sustoju ir smalsiai apžiūrinėju čia pat Romos centre vykstantį senovinių automobilių paradą.

Trečia diena. Vatikanas

Paskutinę dieną pašvenčiau Vatikanui. Tradiciškai, atstoviu ilgiausias eiles net kelis kartus: pirma, laukdama savo eilės išvysti svarbiausią katalikų šventovę – Šv. Petro baziliką; antra, laukdama savo eilės pamatyti Vatikano muziejų sukauptus lobius. Ir viena, ir kita verta pamatyti.

Šv. Petro aikštė, ta pati, iš kurios per kiekvienas Velykas ar kitą krikščionių šventę transliuojami vaizdai su miniomis tikinčiųjų. Jausmas labai įdomus. Ir geras. Juk tokia šventa vieta...

Eilė link Vatikano muziejų eina gan greitai. Iš nuobodulio stebiu minias juodaodžių, gatvėje pardavinėjančių „prabangias“ Gucci, Armani, Hugo Boss rankines, akinius nuo saulės. Mane labiausiai stebina ne jų sugebėjimas neįkliūti aplink šmirinėjantiems policininkams, o neišpasakytas lankstumas. Vos tik saulė pasislepia už debesies ir iškrenta keli lašai šilto vasarinio lietaus, juodaodžiai kaipmat pakeičia asortimentą – ima siūlyti visiems praeiviams skėčius! Tikri profai :)

Pagaliau prieina ir mano eilė, patenku į Vatikano lobyną. Bet turistų spūsties čia neišvengsi. Minia turistų slenka vienodu tempu muziejaus koridoriais – nei sustosi, nei aplenksi. Apsišarvuoju kantrybe ir nuoširdžiai seku vis pasirodančią nuorodą “Siksto koplyčia”: štai jau liko tik pusvalandis iki jos, štai tik 10 minučių… Vis suku galvą, kam skirti šie ženklai, tačiau išvydusi “Iki Siksto koplyčios liko tik 5 minutės” ženklą taip pat pastebiu ir žymiai pralinksmėjusius priekyje manęs slenkančių amerikiečių veidus…

Antikos mėgėjams Vatikane taip pat turėtų patikti, kadangi savo laiku bažnyčios vadovai visas statulas, kolonas ir kitokias gėrybes gabeno į Vatikaną. Taigi visa tai galima pamatyti muziejuje.

Ne tokia populiari turistų tarpe yra San Angelo tvirtovė, esanti Vatikano teritorijoje. O tvirtovės bokšto padariau labai gražių panoraminių Romos ir Šv. Petro bazilikos vaizdų. Tiesiog širdis atsigauna: argi nesakoma „kenčiantiems dangus“.