2011-ieji pasauliui bus ypatingi metai – gimus kūdikiui, kurio tapatybės niekada nesužinosime, peržengsime per 6 mlrd. Žemės gyventojų slenkstį. Jau šiais metais mūsų pasaulyje bus daugiau, nei 7 mlrd. Skamba įspūdingai, ypač prisiminus, kad vos prieš 50 metų pasaulyje gyveno tik 3 mlrd. žmonių. Visgi didėjant gyventojų skaičiui, didėja ir skurdas – šiandien vienas iš septynių žmonių pasaulyje gyvena lūšnyne.

Jungtinės Tautos prognozuoja, kad jei tarptautinė bendruomenė nesiims būtinų priemonių, iki 2030-ųjų lūšnynų gyventojų padvigubės, t.y. juose gyvens apie 2 mlrd. žmonių.

Maliarijos, bado ir šiukšlių karalystės

2008-aisiais viso pasaulio dėmesį sukaustė aštuonis Oskarus laimėjęs filmas „Lūšnynų milijonierius“. Tačiau filmo populiarumui atslūgus, kalbos apie lūšnynus ir juose klestintį skurdą taip pat nutilo. Nepaisant to, kad susitaikyti su tokia žiauria kasdienybe kiekvieną dieną priversti vis daugiau žmonių visame pasaulyje.

Skirtingose valstybėse žodžio „lūšnynas“ apibrėžimas skiriasi. Visgi visi jie turi kelis bendrus bruožus. Lūšnynais įprasta vadinti miestų teritorijose esančius gyvenamuosius rajonus, kuriuose įsikūrę ypač neturtingi žmonės, neturintys absoliučiai jokios nuosavybės. Šie žmonės neteisėtai užima nenaudojamą žemės sklypą, priklausantį privačiam asmeniui arba miestui.

Lūšnyno užuomazgos – kaimo vietovėse gyvenančių žmonių svajonė susikurti geresnį gyvenimą ir viltis, kad tai pavyks padaryti nuvykus į miestą. Neišsivysčiusiose ar besivystančiose valstybėse ši viltis milijonus kaimuose gyvenančių žmonių paskatina migruoti į didmiesčius. Tai padarę didžioji dalis šių žmonių iškart susidūria su pagrindine problema – gyvenamąja vieta. Turėdami labai mažai pinigų, dažnai – jokio išsilavinimo ir vos kelis, kokiam nors darbui galinčius praversti įgūdžius, šie žmonės neturi kito pasirinkimo, kaip tik tuščiame žemės sklype nelegaliai susiręsti pašiūrę.

Kadangi tokios pašiūrės pastatomos nelegaliai, viešosios paslaugos lūšnynuose dažniausiai yra visiškai netinkamos arba apskritai neegzistuoja. Vandens tiekimas, elektra, sanitarija, keliai, kanalizacija; mokyklos, ligoninės ir prekyvietės – tai lūšnynams faktiškai niekada nepasiekiami dalykai.

Lūšnynuose pastatytose pašiūrėse nėra net vandens. Kai kada šiose gyvenvietėse įrengiama bendra prieiga prie vandens, tačiau šis vanduo dažnai būna užterštas ekskrementais ir kitomis atliekomis. Tačiau lūšnynų gyventojai geria šį vandenį ir jame prausiasi.

Lūšnynuose esančiose prekyvietėse parduodamas surūgęs pienas, sugedusi vištiena ir pašvinkusi mėsa. Didžiajai daliai lūšnynų gyventojų švarus geriamas vanduo yra neprieinamas, jie kenčia nuo bado ir tokių ligų, kaip AIDS bei maliarijos.

Lūšnynai – visame pasaulyje

Lūšnynai nėra paplitę kurioje nors vienoje šalyje ar žemyne. Tai faktiškai be išimties viso pasaulio skaudulys. Be abejo, besivystančiose šalyse šis skaudulys yra nepalyginamai didesnis, nei išsivysčiusiose.