Jeruzalė užburia, sukrečia, įtikina. Tiesa, Dievą ten atrasti ar Jį pajausti sudėtinga – pasaulį valdantis pinigų troškimas neaplenkė ir karščiausio planetos taško, paversdamas jį dar viena pigios komercijos persmelkta vieta.

Tačiau po neskaniu pirmuoju sluoksniu slepiasi Jeruzalės dvasia, bemaž kiekvienam susukanti galvą. Kelių tūkstantmečių istorija alsuojantis miestas, kardamonu kvepiančios jo senamiesčio gatvės ir vienas šalia kito besimeldžiantys žydai, krikščionys bei musulmonai – tai Jeruzalė, kuri abejingo nepalieka nė vieno.

Pribloškia Jeruzalės didybė

Kai kuriuos žmones apsilankymas Jeruzalėje taip apsvaigina, kad į šventąjį miestą nuvykę su tikslu sekti pranašų pėdomis, jie staiga patys įtiki esantys... pranašai. Šiam reiškiniui, kai jokių psichikos sutrikimų neturėjusius žmones per apsilankymą Jeruzalėje netikėtai apsėda ramybės neduodančios religinės idėjos, kliedesiai ar psichozė, suteiktas Jeruzalės sindromo pavadinimas.

Jeruzalės sindromas – ne prasimanymas. Šventojo miesto dvasios paveikti turistai ne sykį surasti klajojantys Judėjų dykumoje, įsisupę į viešbučių paklodes ar Kristaus gimimo bazilikoje, Betliejuje, kantriai laukiantys kūdikėlio Jėzaus gimimo. Teigiama, kad kasmet lankydamiesi karščiausiame pasaulio taške, 50–200 žmonių – žydų, krikščionių ir musulmonų – įtiki turintys stebuklingų galių, esantys Biblijos veikėjai, ar stovėdami vienoje iš Jeruzalės gatvių praeiviams skelbia apie Apokalipsės artėjimą.

Pirmą kartą mediciniškai Jeruzalės sindromą 1930 metais aprašė psichiatras Heinzas Hermanas. Tačiau istoriniuose literatūros šaltiniuose sindromo atvejai užfiksuoti dar viduramžiais. Ypač gausus šių atvejų skaičius minimas 19 amžiuje Jeruzalėje besilankiusių keliautojų prisiminimuose. Vieningai nesutariama, ar psichikos sutrikimus iššaukia apsilankymas būtent Jeruzalėje, mat panašus žmonių elgesys užfiksuotas ir kitose didelę istorinę ir religinę reikšmę turinčiuose miestuose – Romoje ir Mekoje.

Padegė Al Aksos mečetę

Tarp vienų iš garsiausių literatūroje aprašytų ir iš lūpų į lūpas perduodamų Jeruzalės sindromu susirgusių individų atvejų yra Australijos krikščionis fanatikas, 1969 metais padegęs Al Aksos mečetę, trečią pagal šventumą vietą musulmonams, ir taip pridaręs didžiulių nuostolių. Šitaip pasielgti vyrą paskatino per apsilankymą šventajame mieste atsiradęs įtikėjimas, kad prieš Kristaus sugrįžimą į Žemę jis privaląs išvalyti Šventyklos kalną nuo nekrikščioniškų pastatų. 

Pasakojama ir apie Kanados žydą, kuris, manydamas esąs Samsonas – žydų mitologijoje paskutinis Izraelio teisėjas, pasižymėjęs ypatinga galia ir sykį pats vienas nugriovęs visą pastatą – nutarė tuo įtikinti ir aplinkinius. Norėdamas pabėgti iš savo kambario, vyras įsibėgėjęs iš visų jėgų trenkėsi į sieną, tikėdamasis ją sugriauti ir taip išsilaisvinti. Aprašytas ir anglų krikščionės atvejis, kuri nuvykusi į Jeruzalę taip karštai įtikėjo artėjančiu Kristaus pasirodymu Žemėje, kad norėdama jį pasveikinti sugrįžus, moteris kiekvieną rytą su puodeliu arbatos vykdavo į vietą, kur tikėdavo netrukus išvysianti Išganytoją.