Su svečiais iš Lenkijos ir Vokietijos. Nuotr. autorės

Tikrieji pasaulio mylėtojai ir nuotykių ieškantys keliautojai žino, kad netikėtos kelionės ir pažintys slepiasi po vienu žodžiu – „couchsurfing“. Išvertus į lietuvių kalbą, tai skambėtų lyg lovos paieška, tačiau keliautojų kalba tai – nuotykiai, iššūkiai, draugais tampantys svetimi žmonės ir tikrasis svečių šalių gyvenimas iš vidaus. Tačiau šį kartą noriu papasakoti apie kitokią patirtį. Ne „couchsurfer‘ės“, o priėmėjos.

Nuotykių pradžia

Nepriklausomų ir kelionių agentūrų vengiančių keliautojų rojumi tapusią „Couchsurfing“ bendruomenę atradau prieš trejus metus, tačiau iki šio rudens buvau tik keletą kartų per metus užklystanti prašalaitė. Viskas pasikeitė po kelionės į Pasaulines jaunimo dienas Ispanijoje, kur susipažinau su žmonėmis iš keliasdešimties pasaulio šalių ir supratau, kad anketos statusas „negaliu priimti nieko“ buvo tik nežinojimo padarinys. Nežinojimo, kaip bendrauti su svetimais žmonėmis, kaip su jais gyventi, ar jiems tiks mano kuklus butas, ar žinosiu, kur juos nuvesti, kuo pavaišinti ir ką papasakoti. Galbūt daugelis dėl šių priežasčių taip ir nepakeičia savo statuso, bet aš surizikavau. Nesusikalbėsime – kalbėsiu ženklais, girgždančią lovą atstos mano šypsena, kuklias vaišes – ekskursija po Vilnių, tylos minutes praskaidrins mano „super“ entuziastinga katė.

Tad vieną vakarą grįžusi iš darbo savo anketoje padariau perversmą. „Turiu lovą, galiu priimti du žmones!“ skelbė mano anketa ir vos po keleto valandų sulaukiau pirmos viešnios užklausos. Tada prasidėjo mano nuotykių, įtraukiančių pašnekesių ir kaimyninių šalių pažinimo istorija.

Trys viename: lenkiškai vokiškas savaitgalis

Kaip bebūtų keista, stebint lietuvių ir lenkų nesutarimus Vilniuje, pirmasis mano svečias buvo iš Lenkijos. Vos dieną prieš viešnagę man parašiusi lenkaitė Marta prašė tik vieno – priimti ją kelioms naktims, nes ją turėjęs pas save apgyvendinti lietuvis paskutinę minutę pakeitė planus ir mergina liko „ant ledo“.

Savo laiške Marta rašė, kad į Lietuvą atvyko pamatyti krašto, kuriame prieš karą gyveno jos močiutė. Nuvykusi į Lentvarį mergina ne tik savo akimis pamatė močiutės paliktą gimtinę, tačiau rado ir tolimus giminaičius. Iš karto po viešnagės pas giminaičius Marta planavo vykti į Vilnių, tačiau jos planus sujaukė netikėtas priėmėjo persigalvojimas.

Perskaičiusi laišką supratau, kad, jei jau pasikeičiau statusą, kad galiu pas save priimti keletą žmonių, turiu taip ir padaryti. Mano teigiamas atsakymas Martai turbūt prilygo anksčiau laiko atėjusioms Kalėdoms, tačiau vos sutikusi ją priimti gavau užklausą iš vaikino vokiečio, kuris su draugu keliauja po Baltijos šalis ir norėtų savaitgalį aplankyti Vilnių ir žinoma – apsistoti pas mane.

Kaip bebūtų gaila atsisakyti pažinties ir jų laiške pažadėtos pagaminti vakarienės, vienos viešnios pirmam kartui man – sočiai.