Interviu parengė Daiva Zaveckienė

 

Dvejus metus Toskanos sostinėje gyvenanti Dalia Smagurauskaitė prisipažįsta, kad Florencijos katedra jai vis dar tebekelia šiurpuliukus savo dydžiu ir grožiu. Gide viename lankomiausių Italijos miestų dirbanti lietuvė sako Italijoje, visų pirma, išmokusi kantrybės ir tolerancijos. Keliautojų portalui KelioniuManija.lt ji ne tik papasakojo apie gražiausius šios šalies kampelius, bet ir atskleidė italų gyvenimo būdo subtilybes.

 

Kaip atsidūrei Italijoje? 

Dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje sugalvojau, kad būtų labai įdomu išvažiuoti savanoriauti į užsienį, juolab, turėjau kelis pažįstamus, kurie savo pasakojimais dar labiau užkrėtė entuziazmu ir noru išvykti (ačiū jiems!). Susiradusi siūlomų savanorystės projektų duomenų bazę išsirinkau, galima sakyti, vieną, bet tikrai „svajonių“ projektą Italijoje, Florencijoje – ir šalis puiki, ir veiklos sritis atitiko mano studijas ir interesus (studijavau menotyros magistrantūrą). 

Tad nieko nelaukusi pateikiau reikiamus dokumentus, tačiau, pirmaisiais metais Florencijos savivaldybė jau buvo išsirinkusi kandidatą. Todėl ilgai nesvarsčiusi nusprendžiau, kad palauksiu ir kandidatuosiu kitais metais. Taip po beveik dvejų metų laukimo, 2010-ųjų pavasarį atsidūriau Florencijoje. 

 

Ir kaip gi tave pasitiko garsusis miestas-muziejus?

Kadangi išvažiavimas, darbas muziejuje ir gyvenimo sąlygos buvo kruopščiai (kiek tai įmanoma Italijoje) sutartos su savivaldybe, didelių vargų neturėjau. Galbūt labiausiai įstrigęs momentas – pirmąjį vakarą trumpam išbėgau į miestą, pasiklydau, o beklaidžiojant ir jau temstant prieš akis išniro Santa Maria del Fiore katedra su žymiuoju Brunelleschi kupolu ir tiesiog pribloškė mane. Gerąja prasme, žinoma! Visas miestas buvo tarsi meno istorijos vadovėlis, kiekvienas kampas studijuotas universitete. Buvo taip gera, kad patikėti negalėjau! Net ir dabar, po dvejų metų, Florencijos katedra man vis dar kelia šiurpuliukus savo dydžiu ir grožiu.

 

Koks jausmas gyventi svetur? 

Iš tiesų, labai keistas: pirmuosius metus atrodė, kad tai tiesiog nesibaigianti kelionė (tačiau nesakyčiau, kad atostogos). Daugybė aplankytų vietų, miestų, renginių, sutiktų žmonių iš viso pasaulio, išragautų patiekalų ir gėrimų. Vėliau prasidėjo „normalus gyvenimas“, rutina, tačiau man ji maloni. 

 

Minėjai Florencijos grožį ir neišsemiamas kultūrines vertybes, tačiau kaip namų be dūmų nebūna, taip ir gražiausi pasaulio miestai turbūt turi trūkumų, kuriuos geriausiai pastebi ten apsigyvenęs. Kokie jie?

Puslapis 1 iš 5 Kitas >>