Ateinu į Lietuvos parolimpinio komiteto būstinę Vilniuje. Senamiestis, galvoju, kaip patogu, tik atkreipiu dėmesį į menką užvažiavimą iki durų. Panašu, kad negalima niokoti paveldo kažkokiais palengvinimais neįgaliesiems. Be to, jie gi sportininkai, užvažiuos ir taip. Bet su parolimpinio komiteto generaliniu sekretoriumi Gintaru Zavadckiu kalbamės ne vien apie tai.

Keliauja ir neįgalieji

„Jau turbūt nieko nestebina, kad neįgalieji plaukioja baidarėmis, bet kad toliau kažkur plauktų, į kelių savaičių žygius, dar apie tokį neteko girdėti – ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje“, – sako Gintaras. Tiksliau, jam neteko sutikti panašaus į save.

Vyras baidarėmis keliauja jau ilgą laiką, tačiau pastaruosius vienuolika metų dėl įvykusios stuburo traumos į žygius jis išsiruošia rateliuose. Savo kelionėse vyras plaukia ne tik baidarėmis, bet ir katamaranais.
Klausiu jo, ar taip labai patinka plaukioti. Ir po pašnekovo žvilgsnio į vežimėlį išgirstu atsakymą, kad šiuo metu nieko kita nelieka: „Nėra pasirinkimo. Gali arba važiuoti automobiliu, arba plaukti. Geriau plaukti negu nieko nedaryti.“

Kūno kultūros akademiją baigęs vyras anksčiau labai daug keliavo: būdamas sveikas, aplankė visas tuometinės Sovietų Sąjungos respublikas, lankėsi itin tolimuose kraštuose, užkopė į aukščiausias viršukalnes. Per dvidešimt metų jis už Lietuvos ribų išvyko daugiau nei penkiasdešimt kartų.

Tačiau nesustoja jis ir dabar, kasmet po kelis kartus vyksta į užsienį. Paprastai tos kelionės būna darbo reikalais, o atostogas jis dažniausiai išnaudoja ilgiems žygiams laukinėje gamtoje. Anksčiau jo žygiai būdavo sudėtingiausių kategorijų, dabar jis renkasi vidutinio sudėtingumo keliones.

Civilizacija nedomina

Anksčiau po Sovietų Sąjungos platybes Gintaras keliavo, nes kitur tiesiog nebuvo galima, tačiau dabar šiose srityse lankosi todėl, kad kitur beveik nėra laukinės, žmogaus nepaliestos gamtos.

„Manęs nedomina miestai, kultūriniai objektai – aš noriu pamatyti gamtą. Vakaruose neįmanoma praleisti trijų dienų, nesutinkant žmonių. O mano kelionės tokios, kad be civilizacijos išbūni dešimt dienų ir ilgiau. Todėl daugiau važinėju į šiaurę, kur tai dar įmanoma“, – aiškina keliautojas. Anot jo, be Rusijos, kitur beveik neįmanoma rasti tikros laukinės gamtos.

Šią vasarą Gintaras su draugų grupe leidosi į 22 dienų žygį Murmansko srityje. Žygeiviai ten nuvyko per Estiją ir Karelijos pusiasalį, o grįžo per Norvegiją ir Suomiją. Dešimties dienų kelionė vyko katamaranais, o likusias grupė važiavo automobiliais. Keliautojas tik guodžiasi, kad oras pasitaikė vėsokas, tačiau pačiu žygiu liko patenkintas.

Neįgaliam žmogui laukinė gamta sudaro sunkumų: „Ten, jei kažkas atsitiks, niekur negalėsi išlipti ir apsisukti namo. Gyveni gamtos sąlygomis, palapinėje, be dušo, pritaikyto tualeto, o kai kur tampi pasyviu stebėtoju, jei kelią užstoja akmenys ar kitokia kliūtis“, – vardija Gintaras. Tačiau, anot jo, nieko nedaryti irgi ne išeitis, reikia išmokti prisitaikyti aplinką – arba prie jos.