Ar kada nors susimąstėte, kodėl turgūs užsienio valstybėse teikia daug daugiau džiaugsmo, nei lietuviški? Iki šiol maniau, kad taip yra todėl, jog neretai šalyse, kuriose lankiausi, auga lietuvio akiai egzotiški vaisiai ir daržovės, o ir tie patys vaisiai ar daržovės, kuriuos auginame ar perkame Lietuvoje, kitose valstybėse neretai atrodo ir yra nepalyginamai skanesni.

Tačiau Paryžiuje atrastas turgus šį klausimą iškėlė dar sykį: nedidelėje Rue Poncelet gatvelėje esanti turgavietė – tikra palaima akims, skrandžiui ir sielai, nors nieko ypatingai egzotiško įsigyti šiuo metų laiku čia negalima.

Atrodytų, visai neišskirtiniai pomidorai, agurkai, bulvės, persikai, vynuogės ar grybai, tačiau visą savaitę į Rue Poncelet turgų eidavau tarsi į svarbiausią dienos renginį. Pardavėjams garsiai šaukiant ir taip stengiantis suvilioti pirkėjus, lėtai dairydamasi apeidavau visą turgų.

Tai bemaž didžiausią malonumą teikianti apsipirkimo dalis – galimybė lėtai ir pasimėgaujant išsirinkti patį gražiausią avokadą, figą ar apelsiną. Čia visuomet daugybė žmonių – lygiai taip pat iš lėto besidairančių į rudens gėrybes ir besidžiaugiančių ore tvyrančiu kvapu. Čia pat įsikūrusi ir „Paul“ kepyklėlė, į kurią norint patekti dažniausiai tenka pastovėti nemažoje eilėje. Kitapus gatvelės – sūrio parduotuvė, prie pat jos – vyno. Rojus.

Po ne vieno tokio apsilankymo užsienio valstybių turguose, sugrįžusi namo, į Vilnių, su nekantrumu skubėdavau į vieną iš sostinėje esančių turgaviečių. Visgi tokio džiaugsmo čia neatrasdavau. Nors, atrodytų, pomidorai, agurkai ir bulvės čia lygiai tokie patys, kaip ir kitur.

Nuotraukos autorės